Unikali restorano sąskaita

Įsisiūbuojant belgiškam rudeniui grįžtu prie blogo, kuris jau šiek tiek panešėjo į našlaitį, nes ilgai buvau Lietuvoje, o po to dar įkurtuvės, kurios iki šiol dar nepasibaigė. Tad visa tai suvalgė daug laiko...

Bet šis įrašas ne apie tai, o apie unikalią sąskaitą restorane. Spalio pradžioje su draugais pietavome viename indiškame restorane. Aptarnavimas buvo tikrai geras, maistas vidutiniškas, bet užtat sąskaitos forma beprotiškai fantastiška. Štai ji.

Tiesiog ant paprasto sąsiuvinio lapo surašyta, kas ir už kiek valgyta. Gėrimai kažkodėl pelnė garbingą vietą kamputyje kaip kokie "secretai" vaikiškose atminimų knygose. Pripažinkite - unikalu. Ir dar tokioje ale pažengusioje šalyje. Juk ne Indijoje mes. Įdomu, kaip į tokią sąskaitą- faktūrą sureaguotų buhalterijos :).

Beje, jei kada Belgijoje sumanysite papietauti restorane, turėkite omenyje, kad dauguma jų dirba nuo 19 val. Na, išskyrus tuos, kuries įsikūrę ties "mamutų" (turistų- aut. past.) keliais.

Etiudas iš belgų aptarnavimo

Dideliu dėmesiu klientui belgai nepasižymi. Čia dažnai tenka susidurti su gan atsainiu požiūriu į kliento aptarnavimą. Čia klientas nėra visada teisus ir dažniausiai tavo problemos ir lieka tavo bėdomis.

Trumpas atsitikimas iš mūsų patirties. Vieną vakarą likus 1 val. iki IKEA parduotuvės uždarymo atvykome užsisakyti lovos, nes juk mūsų naujajame lizdelyje nieko nėra. Tam skyriuje buvo belikusi viena pardavėja, prie kurios jau buvo priėjusi anglakalbė šeima. Ji šiaip ne taip šlebezavojo ir stengėsi priimti užsakymą. Aiškiai matėsi, kad anglų kalba ją be galo varžo ir vargina. Mes jai šiek tiek padėdavome susikalbėti, tada ji suprato, kad mes - sekantys eilėje - taip pat anglakalbiai ir viltingai žvelgė į už mūsų stovinčia moterį. Manau, tikėjosi ją būsiant prancūzakalbe.

Kai atėjo mūsų eilė, buvo belikę galbūt mažiau nei pusvalandis iki darbo pabaigos. Jai sunkiai sekėsi su mūsų užsakymu, niekaip sistemoje negalėjo rasti reikiamos prekės, nors ji buvo kataloge ir ekspozicijoje. Galų gale jai beprakaituojant prie PC, nuskambėjo žinutė, skelbianti apie darbo pabaigą. Jos nušvitęs veidas buvo vertas fotografijos. Ji nuoširdžiai džiaugėsi, kad darbas baigiasi ir galutinai pareiškė, kad mūsų lovos nėra. Aš natūraliai paklausiau, o tai ką dabar darysime? Tikėjausi, jog ji sakys, kad reikia nueiti pas atsakingą žmogų ir pasitikslins situaciją, bet jos atsakymas buvo daugiau nei nerealus: "You have to wait". Aš paklausio "Ko?". O ji sau ramiausiai "Until it appears on the system". Suprask važinėk kas dieną ir žiūrėk, ar atsirado sistemoje, ar ne? :)

Mes vos tvardėmės juoku, tad apsisukome ir nuėjome sau, žinodami, kad teks sugrįžti rytoj. Tiesa, su ja koliotis palikome už mūsų laukusią moteriškę. Ji, beja, pasirodė taip pat esant anglakalbė. Pardavėja vos neišprotėjo. Ta moteris atsivežė vyrukus ir transportą, kad galėtų atsivežti reikalingus daiktus, o belgė aiškino, kad jai darbas baigėsi ir viskas. Tai net nežinom, kaip ten baigėsi...

Beje, kitą vakarą, toje pačioje parduotuvėje vaikinukas mūsų užsakymą sutvarkė per 5 min. Pagirtina.

Lietuviška fiesta su polka ir skrabalais

Va čia tai priėmimas! Va čia tai balius! Tokius atsiliepimus teko išgirsti iš užsieniečių besibaigiant rudens lygiadienio šventei. O lietuviai tarpusavyje šnibždėjosi, kad bent negėda būti lietuviu ir smagiai sukosi ratu, skambant polkai. Buvo linksma ir smagu, o svarbiausia ne eurokratiška!!!

Vakaras buvo skirtas Lietuvos paveldui pristatyti. Tad ant sienų puikavosi raižiniai, padabinti juostomis ir verbomis, senuosius amatus pristatė filmukai rodomi specialiuose ekranuose.

Aš vaikščiojau kaip mažas vaikas ir negalėjau atsidžiaugti - čia lietuviška duona, o čia rūkytos kiaulių ausys, o va ten puikuojasi šakotis su šimtalapiu, o štai čia mėsytė ir vėžiukai, unguriai ir šamai. Mano skrandžiui buvo tikra šventė.

Iš tikrųjų buvo labai linksma. Svečiai gyrė puikią muziką, gardų maistą ir tiesiog laisvą atsmosferą. O ir patiems kojos pačios kilnojosi užgrojus lietuviškai muzikytei. Iš tikrųjų buvo šiek tiek netikėta, kai europinių institucijų "pingvinai" metė savo švarkus šonan ir įsisukdavo į linksmybių ratą. Lietuvių vyrai buvo šiek tiek santūresni, bet užtat lietuvaitės juos atsvėrė.

Daug ištvermės pareikalavo šokių nacionaliniais motyvais non- stop maratonas, nes tie, kurie pakliuvo į ratelį ir jo ištrūko po gerų 30-40 minučių. Išmoko ir austi, ir už ausų laikytis, ir susivyti kaip siūlai nepalikdami galo. Prakaitas varvėjo ne nuo vieno šokėjo kaktos.

Ypač daug simpatijų pelnė skrabalų virtuozas R. Šilinkas, R.Vilkončiaus pavadintas lietuviškuoju "iglesijumi", kurio publika niekaip nenorėjo paleisti. O jei kada reikės išversti skrabalų pavadinimą svetimtaučiui tai žinokit, jog angliškai jie - "wooden bells" :).

Šventėje net sutikome savo vestuvių fotografą, kuris čia buvo atvykęs su visa LT spaudos svita ir rengė video reportažą portalui lrytas.lt.

Žmonės kalba, kad šiai šventei "kniazinia" Prunskienė (viena šventės iniciatorių) iš gimtosios šalelės atvyko su dviem "furomis". Na, žinoma, juk reikėjo sutalpinti ir maistą, ir dekoracijas, ir visą "Bernelių užeigos" komandą :D. Įdomu, kaip atvyko spauda??? Irgi furoje... :) :) :)

Baigsiu kaip pasakose. Ir mes ten buvom, alų midų gėrėm, nieko burnoj neturėjom...

Addicted to LT

Kas kaltas? Gal apniukęs oras, gal svetimas Belgijos kvapas, gal, kad buvau išauklėta mylėti Lietuvą ir namus, bet dar ir po mėnesio, praleisto šioje šalyje, būna labai sunku.

Žinau, kad yra daug žmonių, kuriems patinka svetur, kad jiems viskas įdomu, viską norisi išbandyti. Mano šis pojūtis kažkodėl vėluoja... Gal susirgo gripu :)

Noriu pasėdėti mamai ant kelių, apsikabinti tėtį, pakikenkti su sese. Visgi to niekas negali atstoti - nei nauja patirtis, nei įdomūs įspūdžiai. Vat jei jie būtų čia - būtų kur kas malonesnė ta Belgija turbūt.

Verčiu gausybę nuotraukų su Jumis, mieli draugai, kaip šventėm, kaip linksminomės ir suvoki žmogus, kad tokia proga, kai vėl būsime visi vienoj vietoj ir gerai pasiausim - pasitaikys mažiausiai po 3 metų. Nes visgi vasaromis, kai atvyksime trumpam Lietuvon, bus sunku visus jus sugaudyti. Blin, liūdna...

Pasiilgau Neries, lietuviškų veidų, patogios parkavimo telefonu sistemos. Galų gale Maximos pardavėjų, kurios, kad ir pavargusios, bet lietuviškai pasakytų "Labas vakaras!"

Spalio 12 grįžtu namo. Turėsiu beveik 3 savaites reabilitacijai. Kažin, ar išdrįsiu grįžt atgal... Bet privalėsiu, juk nepaliksiu savo žmogaus šioj beprotybėj vieno. Žodžiu, jaučiuosi beveik kaip tremtyje. Švelnesnis variantas, bet visgi...

Visiška nostalgija. Jei turit vaistų, atsiųskit prašau.

Tikra diena be automobilio

Briuselis kartu su visa Europa šventė savaitę be automobilio. Ją vainikavo sekmadienis, kai iš tikrųjų gatvėse galėjai sutikti tik viešąjį transportą, taksi, gausybę dviratininkų, riedutininkų ir pėsčiųjų.

Ilgiau Briuselyje gyvenantys lietuviai iš anksto įspėjo, kad tą dieną bus draudžiamas eismas visame mieste. Kažkaip sunkiai norėjosi tuo tikėti, tačiau sekmadienio gatvės pasirodė pernelyg ramios, kad smalsumas nenugalėtų ir mes neišlįstume patikrinti, kaip čia yra iš tikrųjų.






















O vaizdelis buvo toks. Vienoje esminių Briuselio arterijų, kur darbo dienomis zuja nesuskaičiuojamas kiekis automobilių (vien penkios eismo juostos viena kryptimi ką reiškia!), kur net ir užsidegus žaliam šviesoforo signalui aš nedrąsiai einu per gatvę, šį sekmadienį nebuvo nieko kito, o tik gausybė dviratininkų.















Vietos užteko ir riedlentininkams...

...ir neaiškios kilmės aparatus dėvintiems. Tai buvo ... kažkas panašaus į aukštas spyruokliuojančias lentas, su kuriomis galima bėgti milžino žingsniais.

Dar šiandien užklydome ir į ekologijos temai skirtą parodą. Įkvėpianti reklama.

Ji buvo įsikūrusi plačioje gatvėje prieš karališkuosius rūmus. Kadangi gatvė grįsta, o gražią dieną norisi papiknikauti, belgai patiesė ir žolę :)

Parodoje vaikai ir ne tik galėjo susipažinti su naminiais gyvūnais (kažkoks gyvūniškas savaitgalis...). Bet štai suaugusiam belgui irgi ne prošal būtų pasidomėti, kuo minta kiaulės, nes ledai-tikrai ne jų maistas. Nors kiaulės yra kiaulės. Jos ėda viską :D

Bet tam, kad vaikučiai žinotų, jog pienas atsiranda ne parduotuvėje, jie buvomi mokomi melžti. Tik įdomu, kodėl tos karvės su dviem speniais :) :) :) Beje, vėliau mačiau, kaip smalsi mergaitė apėjo aplink ir pamatė, kad ten tik kibiras, pripiltas pieno ir su guminėmis žarnomis. Ir visai ten ne karvė. Štai tau ir pažintinis mokymas :D

Mantas azartiškai įsitraukė į žaidimus. Paprasti, bet užkabina.

Likusieji kadrai mėgstantiems dviračius ir ekologiją. Tad mielieji, kol dar Lietuvoje bobų vasara griebkite dviračius ir pirmyn. Juk labai smagu!!!

Zoologijos sode

Neseniai mano sesė pirmą kartą gyvenime!!! lankėsi Kauno zoologijos sode. Ji taip nuoširdžiai pasakojo, kaip jai patiko, kad į tą gyvūnų muziejų užsimaniau ir aš. Tik mums teko ne Kauno, o Antverpeno zoo. Sutapimas tas, kad abu miestai yra antri pagal dydį šalyje: tik vienas Lietuvoje, o kitas-Belgijoje.
Smagiai pasivaikščiojome. Pamatėme ir to, ko dar nebuvome matę. Pavyzdžiui, flamingų, gausybės žuvų, roplių ir paukščių rūšių.

Itin patiko šio paukštuko fizionomija.

Žinoma, lygininome, ar čia gyvūnams labai jau geriau nei Kaune. Atvirai pasakius, nežinau, kaip gyvūnams, bet, kad lankytojams maloniau tai tikrai. Mažiau narvų, daugiau atvirų erdvių, žalių zonų, restoranėlių, kavinių, įvairių šou. Žinau, kad mūsų zoologijos sodas biednas, užtat ir sujama toks nervas - o ko mes kitokie?

O štai čia man šiek tiek trūksta iki kondoro sparnų ilgio (alyvinės spalvos).

O vienas iš Kalėdų senelio elnių liko be rago. Turbūt jis aršus kovotojas, tačiau jis toks mielas ar ne?

Mylit gyvūnus ir norite daugiau foto , tada spauskite nuorodą.

Drambliukų paradas Antverpene

Antverpenas- antras pagal dydį Belgijos miestas, garsėjantis savo uostu, deimantų specialistais, zoologijos sodu ir Koninck alumi. Tačiau šį kartą ne apie tai. O apie drambliukus...

Visame mieste išbarstyta daug nedidelių spalvotų drambliukų. Šios simpatiškos skulptūrėlės suteikia miestui žaismingumo, tiek maži, tiek dideli noriai prie jų fotografuojasi, jas glosto ar tiesiog meiliai apsikabina. Mes ne išimtis :)

















Kiekvieną dramblį unikaliu piešiniu ištapė menininkai iš įvairių pasaulio šalių. Tokio paties drambliuko daugiau niekada nebus nutapyta. Kolekciją pavadintą "Dramblių paradu" sudaro net 72 skulptūros. Mes jų tikrai visų nepamatėme, bet iki lapkričio dar turime laiko... O jūs didžiąją šios gražios ir spalvingos kolekcijos dalį galite pamatyti čia.















Skulptūros yra natūralaus drambliuko dydžio. Tad nors už naujagimį didžiausią pasaulio gyvūną būčiau didesnė :)















Drambliukai kaip ir dera meno kūriniams turi savo pavadinimus. Štai pavyzdžiui šis pavadintas - "Berniuko svajonė".

O šis - "Sulopytasis".















Tačiau Antverpene jie puikuosis iki lapkričio vidurio, kuomet bus parduoti labdaringame aukcione. Gauti pinigai bus atiduoti Azijos dramblius ginančioms organizacijoms, kurios stengiasi išsaugoti kuklią šių gyvūnų populiaciją, tesiekiančią 50 000- 60 000.















Tokio pobūdžio aukcionas, skirtas gelbėti dramblių populiacijai rengiamas jau antrą kartą. Pirmasis panašiu metų laiku vyko Roterdamo mieste, Olandijoje 2007 metais. Jis buvo be galo sėkmingas. Tad panašios sėkmės laukiama ir šiemet. Pernykštė Roterdamo kolekcija nuotraukų pavidalu likusi čia.

Na, o jei drambliukams jaučiate ypatingą simpatiją ir norite prisidėti prie labdaros, įsigykite sumažintą jo kopiją (neišsigąskite olandų kalbos ;))