Į teatrą su vaikais

Pasvajoju, koks gi būtų mūsų laikas Briuselyje, jei neturėtume vaikų. O taip!!! Teatrai, kavinės, restoranai, koncertai, naktiniai pasivaikščiojimai, futbolas, žirgai... Tačiau šiuos turtus ir prabangą mes visiškai savanoriškai ir netgi sakyčiau entuziastingai iškeitėme į smėlio dėžes, vaikų žaidimo aikšteles, zoologijos sodus, akvariumus, parkus, vaikiškus teatrus ir renginius. Ar darytume kitaip? Aišku, kad ne.

O tai, kad per daugiau nei 4 metus sukaupėme šio bei to apie vaikų pramogas Belgijoje, reikia dalintis. Šįkart apie teatrus. Nors sezonas ir besibaigiąs, bet galėsite į juos drąsiai keliauti rudeniop. Mūsų šaltąjį sezoną kuo puikiausiai praskaidrino ne vienas spektaklis. Vaikai jų laukia kaip dovanų, o po to dar ilgai prisimena smagiausias akimirkas. Būtinai nueikite! Turėkite omeny, kad į vaikams skirtus spektaklius bilietus kartais reikia rezervuotis keli mėnesiai prieš. Nemažai teatrų jau dabar siunčia savo repertuarus sekančiam sezonui.

Duris į Briuselio ir ne tik vaikų teatro pasaulį mums atvėrė Vitalija. Ji jame nardo kaip žuvis ir dar įtraukia į tuos vandenis ir kitus. Ačiū Jai už tai. Kai ką atradome patys. Tad be ilgų sapaliojimų, tiesiog dalinuosi tuo, ką turiu ir žinau. Jei turite daugiau - komentaruose pasidalinkite ir Jūs. 

THEATRE LA MONTAGNE MAGIQUE Daug ir įvairių spektaklių visokio amžiaus vaikams. Jų svetainėje spektaklį  galima kuo puikiausiai atsirinkti pagal vaiko amžių, datą ar festivalį. Lankėmės, buvom, patiko. 

THEATRE ROYAL DU PERUCHET Šis - lėlių teatras. Vieni smagiausių vaikų prisiminimų būtent iš jo, nes skirtingai nuo kitų spektaklių, čia būna konkreti pasaka, konkretus siužetas ir spalvingi, linksmi bei juokingi personažai. Paprastai kituose spektakliuose, skirtuose vaikams iki 4 metų, labiau žaidžiama vaizdais, garsais, lytėjimu. Repertuaras konkretus ir aiškus: vienas spektaklis vienu metu, po keleto savaičių keičiamas kitu.

THEATRE DE LA GUIMBARDE Vėlgi teatras, bet dėl aiškumo galbūt vertėtų vadinti keliaujančia teatro trupe, kurios repertuarą galite išvysti įvairiuose Belgijos teatruose ir kultūros centruose. Iš tikrųjų mes iki šiol neatsistebime, kad bene kiekvienas miestas, miestelis arba didesnio miesto komuna turi savo kultūros centrą, sporto centrą, kurie kuo puikiausiai veikia, yra gražūs, jaukūs, šilti ir populiarūs. Pavydu.

THEATRE DE SPIEGEL Taip pat trupė su savo traškančiomis daržovėmis ("LeLegume"), zvimbiančiais vabalais (BZZZ'T) ir saksofonais nameliuose (Bramborry). Juos taip pat reikia pasigauti patogioje vietoje ir patogiu laiku.

LES DEMENAGEURS Šita smagi 5 žmonių kompanija man kažkodėl primena "Keistuolių teatrą", nes jų repertuarą žino beveik visi lankantys belgiškas motinos mokyklėlės bei jų tėveliai. Kiekvienas rytas darželyje prasideda daina "Bonjour, tu vas bien" iš spektaklio "Lili et les escargots". Linksmos, smagios, paprastos dainelės su judesiukais sukelia visą salę ant kojų. Beje, jie jau pradeda švęsti savo gyvavimo 10-metį. Užmačiau, kad net bilietus į jubiliejinį koncertą WOLUBILIS'yje (čia tiems, kurie gyvenate šalia) galima įsigyti jau dabar.

Dar yra toks BABELUT festivalis, kuris berods vyksta kas antri metai ir pasiūlo visą spektrą būtent muzikinių spektaklių, įdomių ir išradingų dirbtuvių tiek mažyliams, tiek profesionalams, dirbantiems su jais.  Tai tarptautinis festivalis, į kurį suvažiuoja teatrai iš Vokietijos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Belgijos ir kt. Žodžiu, jame karaliauja muzika. Jis vyksta aplink vasario, kovo mėnesius, tad jei domina, reiktų sekti informaciją, kurią jie nuolat atnaujina savo tinklalapyje.

W: HALL / WOLUBILIS Vietinės bendruomenės kultūriniai centrai. Kiekvienas galite atrasti savąjį. Šie yra arčiausiai mūsų, bet, kaip jau minėjau, jų tikrai yra daug. Ir jei netingite beigi turite noro, norimą spektaklį galite pagauti net kitame Belgijos krašte. Tiesa, nepamirškite kalbinio šalies susiskirstymo. Nors, kita vertus, mažylių spektakliuose toji kalba reikalinga tik bilietui užsakyti.

Beje, man teko kartą pirkti bilietą flamandiškoje Belgijos dalyje telefonu. Tai paklausiau, ar kalba angliškai. Sako, kad ne. Tai tada klausiau tokia forma, kad atsakytų taip arba ne. Ir susišnekėti pavyko. O kai jau atvykome į spektaklį, ten visi kuo puikiausiai ir maloniai kalbėjo angliškai. Pasirodo, jiems draudžiama oficialiai kalbėti kita kalba nei flamandų.

Žodžiu, nesnauskite, planuokite vaikų pramogas jau dabar ir rudenį bei niūrią šlapią žiemą dovanokite jiems gerų emocijų. O puodelis kakavos po spektaklio sukuria labai mielą šeimos tradiciją.

Apie karves ir avis arba kaip smagu pirkti fermose

Prieš kokius gerus 10 metų, jau kai buvau studentė ir po truputį savarankiškėjau, atvirai ir demonstratyviai buvau nusisukusi nuo pirkimo iš pirmų rankų - tai yra iš turgaus. Pirkti prekybos centre - viską iš karto ir po vienu stogu - va čia tai buvo malonumas bei komfortas. Tiesa, iš mamos vis tiek parsiveždavau gėrio, kuris būdavo nuperkamas turguj, bet aš pati tai jau gink dieve į tą nejaukią, perpildytą žmonių ir šaltą (žiemą) vietą.

O dabar viskas apsivertė aukštyn kojom ir ieškau visokių įdomių kampelių, kad tik pirkti tiesiai iš gamintojo. Taip mes tikėtai ir netikėtai atradome keletą ūkių, kuriais noriu pasidalinti su Jumis. Tikiuosi, čia dar yra Jūsų, skaitančių, ne tik mama, tėtis ir sesuo :).

Apie tai, kur galima pirkti įvairių ir gardžių moliūgų, obuolių bei bulvių jau rašiau pernai rudenį. O prieš keletą savaičių visai netyčia grįžinėdami iš viduramžių ligoninės muziejaus (gal dar rasiu laiko bei įkvėpimo ir jam kada) įkritom į tokią iniciatyvą kaip Les Journees Fermes Ouvertes 2012. Kaip pasiaiškinome jau vėliau, šitas reikalas vyko visoje Valonijoje ir jau bene 16 kartą. Žodžiu, per 50 atvirų ir draugiškų fermų kvietė visus norinčius susipažinti su jomis, jų produkcija bei jų auginamais gyvūnais.

Tądien mes jau labai vakarop išsilaipinom paukščių fermoje (nes užuodėm, kad kaimelyje, pro kurį atsitiktinai važiavome, vyksta kažkas svarbaus). Prie paukščių radom ir avių. Jos mus labiau sudomino. Fermos lankstinukuose nė žodžio apie avis - save komunikuoja kaip paukščių augintojus. Galbūt tos avys - dar tik naujas jų bandymas. Pavaikštinėjom, apžiūrėjom ūkį, paukščius, avis, suvalgėm tikrai gardžių grilinių dešrelių ir sužinojome, kad čia mums gali paskersti avienos. O tai tai! Juk prieš kelias savaites  vaikai net pešdamiesi sukirto gerą gabalą šios mėsos. Mums kas ne kas teliko. Nutarėm. Reikia. Tądien jau nebeturėjo.

Bandžiau vaikams paaiškinti, kaip iš šių mielų gyvūnėlių atsiranda
 kepsniai, jie nelabai suprato, ką aš paistau....

Taigi organizaciniai avienos skerdienos dalykai dėliojasi taip. Reikia užsakyti iš anksto, geriausia - savaitės pradžioje. Jie parenka jums gyvulį ir trečiadienį paskerdžia. Šeštadienį atvažiuojate ir susikraunate gražią ir išdarinėtą mėsą. Maždaug apie 12 - 13 kg. Jei daugoka, pirkite per pusę su draugais. Namuose kišate į šaldiklį ir metui atėjus mėgaujatės šviežia BIO aviena. O kai išsitrauki skaitliukus ir paskaičiuoji, vėlgi maloniai nustembi ir tos mėsos užsimanai dar labiau. Beveik per pusę pigiau nei parduotuvėje. Šviežia, paruošta specialiai tau.

Šį paukštyną su avimis galite rasti adresu:
Le Poulet de Gibecq
Ferma ir parduotuvė
ch du Bonia 12
7823 Gibecq (Ath)
tel: 068/ 55 20 10

Šieno čiuožykla

Na, kadangi suuodėm įdomų reikalą su tom fermom, tai pasiskaitėm ir kitądien nulėkėme į Ferme du Château, esančią netoli Briuselio. Aplink sostinę buvo nurodytos bene penkios fermos, bet mes kažkaip užklydome į šią, ji buvo gan nemaža ir su daug veiklos vaikams, taip, kad kitoms nebeliko nei laiko, nei jėgų. Kuo buvo sužavėti vaikai? Paprastais dalykais miesto vaikams. Pradedant karvių maitinimu, pasivažinėjimu traktoriais, veršiukų girdymu, ir baigiant čiuožinėjimu nuo šieno bei riešutinio pieno degustavimu. O kur dar triušiukai, arkliukai, vabaliukai - visada "vežantis" ir niekada nenusibostantis turinys.

Taigi ši ferma tiems, kurie mėgsta pieniškus produktus. Į ją galite užsukti bet kada nusipirkti pieno, ledų, jogurto, sūrio...Ūkio kieme yra parduotuvė, o visą parą pieno ir viso kito galite nusipirkti iš automato. Jie čia, kaip jau įsitikinau, be galo populiarūs. Ir tų pieno fermų tikrai daug, tereikia jas atrasti. Mes pradėjome nuo vienos, kuri yra už maždaug 60 km atstumu nuo sostinės. Kolegos užrodė. Dabar galbūt važiuosime čia, nors kita vertus, anoje yra visko daugiau, ko mums reikia.

ėsk , karvute!

Renginio kataloge yra išvardintos visos dalyvavusios fermos, jų pobūdis (t.y. ką augina, ką parduoda). Fermos suskirstytos regionais. Ten galima ne tik tradicinių pieno, mėsos, paukštininkystės fermų, bet ir egzotiškesnių sraigių, stručių fermų aptikti. Visa ši informacija buvo ir renginio svetainėje, tačiau jie labai operatyviai pakeitė jos turinį ir dabar belieka užsiregistruoti priminimui apie 2013 metų analogišką renginį. Visgi jei kas tikrai susidomėtų, duokite žinią komentaruose ir pasistengsiu parinkti informacijos iš katalogo. Tikiuosi, jis guli kur nors mašinos salone :)

Na, o mūsų avytės jau užsakytos. Laukiam skerdienos ir kelsim puotą!

O čia pasiskolintas reportažas iš šventės. Beje, jis filmuotas taip pat prie Briuselio esančioje pedagoginėje fermoje. Buvome užsukę ir į ją, bet vaikai jau nepabudo, buvo visiškas nokautas :).

Skambutis į apsinuodijimų centrą

Gal todėl, kad jis berniukas. Gal todėl, kad jis antras vaikas. O gal todėl, kad jis tiesiog smalsus mažylis, mano sūnus nepaliauja stebinti savo atradimais. Paskutinis jo žygdarbis - nuo spintelės nusitemptas ir paragautas sausas kuras, kurį naudojame židiniui užkurti. Ir nors stengiamės galvoti apie pavojus bei tokius dalykus dėti aukščiau, bet turbūt patys nepastebime, kad vaikai auga, kad pasiekia daugiau nei reikia, kad gal ir mes nebe tokie atidūs, nes sužiūrėti du "energizer zuikius" patiems kvapo jau nebe visada užtenka.

Taigi kol aš gaminau pietus, vyresnioji sukiojosi aplink mane virtuvėje. Paklausiau, ką veikia Vėjas, o ši atsakė, kad valgo košę. Greit galva atliko n operacijų per sekundę ir suvokė, kad jokios košės namuose nėra. Nueinu į kambarį, o šis ištraukęs visą sauso kuro dėžutės turinį, dalį išdėliojęs, dalį sutrypęs, dalį laiko rankose ir, žinoma, burnoj!!! Šypsosi, kas be ko. Ir smirda it degalinė. 

Įtariu, kad nieko jis nesuvalgė, nes turėtų būti baisiai neskanu ir spjautų laukan, bet žinok tą vaiko skonį. Vyras sako, kad dėl visa ko reikia vežti medikams, aš nesu labai jau tokia susirūpinusi ir noriu šiek tiek lukterti. Visgi paskambinu sesei, kuri sako, kad reikia bent parodyti toksikologams- jie žino įvairių cheminių darinių junginius ir jų pavojingumą - bei gauti jų konsultaciją. O taip nesinori darbo dienos pabaigoje grūstis į kitą miesto galą...

Kai jau prispiria "emergency" reikalas, visada važiuojame į Edith Cavell kliniką, nes ten laukimo laikas nepalyginamai trumpesnis nei, tarkime, Saint-Luc klinikose. Pastarosiose, gali laukti ir 5-6 valandas su kūdikiu ant rankų. Atvykę, paaiškiname situaciją, jie pamato, kad vaikas gyvas, sveikas, kvėpuoja ir pareiškia, kad reikia palaukti pediatrės apžiūros maždaug 2 valandas, kadangi (kaip tyčia) labai daug vaikų. Vyras sako, kad gal po 2 valandų jam bus blogai. Bet jie linksi galvomis ir sako viską suprantantys ir įvertinantys. O mes visiškai nenusiteikę laukti tas 2 valandas. Klausiam, ar negali jau dabar tos apsinuodijimų tarnybos iškviesti, kad vyktų į ligoninę, o ne po 2 valandų, kai pediatrė sugalvos tai padaryti. Ir pasirodo, kad niekas čia niekur nevažiuoja, o tiesiog konsultuoja telefonu. Aha!!!

Garbė visagaliam internetui ir netrukus mes jau skambiname į tą apsinuodijimų centrą. Kelios minutės pokalbio ir suprantame, kad viskas tvarkoj, medžiaga nepavojinga, liepia tiesiog daug gerti skysčių. Taigi po 20 minučių mes jau keliaujame pro duris. Registratūros mergaitė perspėja, kad sąskaitą vis tiek atsiųs. Nesupratome už ką. Gal už tai, kad pasakė, jog yra toks centras, kur galima paskambinti, gal todėl, kad užregistravo. Na, ką gi, mielieji belgai, rašykite tą sąskaitą, rašykite.

Visa tai rašau todėl, kad jei netyčia nutiktų panaši situacija jums, skambinkite nemokamu telefonu 070/ 245 245 į Centre Antipoisons. 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Mus labai gerai ir išsamiai pakonsultavo, ir netgi anglų kalba. Kiek supratome, ligoninės medikai būtų darę tą patį. Žinoma, jei apsinuodijimas rimtas ir stiprus nėra kada delsti, bet su visokiais tokiais- nežinau, gal, ar tikrai? - galite pasitikrinti ir sutaupyti nervų bei laiko. Ir dar - nepraraskite budrumo!

p.s. po kelių dienų rankose vėl laikydama tą kuro dėžutę, pastebėjau, kad ant jos yra užrašytas tas pats apsinuodijimų centro telefonas, bet, kodė jo nemačiau tada- nežinau. O juk skaičiau sudėtį ir visą kitą informaciją. Stresas- ne kitaip.

Planckendael - daugiau nei zoologijos sodas

Praėjusį šiltąjį savaitgalį, kaip ir tikriausiai dauguma žmonių Belgijoje, pramogavome gamtoje. Šįkart nusprendėme aplankyti gyvūnus. Žinoma, ne dėl savęs. Namie turime vieną mažą mielą beždžionėlę, kuriai viskas įdomu, ypač jei juda, turi kailį, leidžia garsus ir vaikšto keturiomis. Tad dėl jos ir keliavome į netoliese Briuselio esantį Planckendael parką.

Tikrąja ta žodžio prasme šią vietą galima vadinti parku - didelės erdvės tiek gyvūnams, tiek parko svečiams. Daugybė originalių žaidimo aikštelių vaikams. Žinoma, sužavėjo karstyklės medžiuose.

Jomis pakylome iki medžių viršūnių. Kai lipome siūbuojančiai tinklais, galvojau, kad jei pamatytų mano mama, tai jau būtų atitinkamas komentaras, nes juk nešėmės ir metinukę :). Bet jos nebuvo, komentaro taip pat. Sutaupėm tau dar vieną žilą plauką, Mama :)

Parke esanti mini ferma sakyčiau populiariausia vaikų (na tų mažesniųjų ) susibūrimo vieta, nes čia gali įeiti į kiemelį ir paglostyti ožkytę, gaidį, vištą ar kažką panašaus į lamą. Smagu vaikams ir ne tik. Kita vertus, pagalvojau, kad jokios ramybės tiems gyvūnams. Matosi, kad jie bando sprukti šonan nuo įkyrių rankų, juk kai kurie vaikai moka būti itin aršūs ir žiaurūs. Save raminome mintimi, kad turbūt parko darbuotojai nekurtų tokios fermos, jei gyvūnai kentėtų. Gal juos keičia pamainom kokiom?:)

Parke nemažai ir pažintinių dalykų - nuo informacinių stendų iki plaustų, kuriuos valdai pats, per upelius.

Akis užkliuvo už dėžutės, kuria buvo prašoma aukoti vandens šulinių Afrikoje įrengimui. Esmė ta, kad įmesti į ją pinigėlį smagu. Įmetus monetą, centas rieda spirale kol įkrenta į ertmę. O kai tų centų daug- tai smagumėlis. Tai ir kaulija vaikai tų "kapeikų" ir gėrisi fizikos dėsniais. Na, o vėliau kažkas kasa šulinius. Vienas toks tekainuoja 12 000 eurų.

O štai kitoje nuotraukoje graži begemotų instaliacija, kuri apgavo ir mus. Sustojome susižavėję, kad niekad nematėm begemotų vandeny. Žiūrėjom žiūrėjom, kol pastebėjome, kad jie nejuda, nemirksi ir neturi kūno - viskas baigiasi ties kaklu. Tai to "išdūrimo" proga net nufotografavau. Čia kaip tam anekdote - "sėdi kaip gyvas".

Visas parkas suskirstytas pagal žemynus. Keista, kad skurdžiausias Europos - bebras, gandrai, meškėnas ir keletas paukščių. Čia jau Kauno zoologijos sodas gerokai juos pralenktų. Bet kadangi man gyvūnų buvo daugiau nei man reikia - tai visai nejaučiau jokios nuoskaudos dėl to :).

Ar rekomenduočiau draugui? Taip, tik būtina pasirinkti šiltą ir gražią dieną, apsiauti patogiais batais bei pasiimti pikniko krepšį. Žinoma, pinigų ne itin pigiam bilietui taip pat ;).

Šventasis Nikolajus arba Kalėdų senelis iš pietų

Prieš kelias savaites lankėmės Delft miestelyje, Olandijoje. Besižvalgydami po jį sutikome labai daug negriukais persirengusių žmonių - ir gatvės muzikantų, ir vaikų, ir kavinių padavėjų. Suvokėme, kad olandai kažką švenčia, bet tik neaišku - ką. Buvo akivaizdu, kad juoduko personažas kažkaip susijęs su vyskupo Saint Nicholas (Šventojo Nikolajaus), atrodančio beveik kaip Kalėdų Senelis, figūra.

Tiek ir tebuvo įspūdžių tai dienai, daugiau nesigilinome, bet aš nepamiršau ir pasidomėjau, kas čia ir prie ko. Nustebau, atradusi gausybę istorijų apie šį šventąjį, jo šventę ir jį lydinčius personažus. Pasirodo, tąsyk Delft buvo švenčiamas Saint Nicholas atvykimas į šalį. O atvyksta jis iš Ispanijos...

Taigi gruodžio 4-6-oji (skirtingose šalyse- skirtingos tradicjos) belgiukams, olandukams, vokietukams, šveicariukams ir dar bent 32 šalių vaikams svarbi diena, nes naktį juos aplanko ir, žinoma, apdovanoja gardėsiais bei mažomis dovanėlėmis Saint Nicholas. Kaip ir dera jis dėvi raudoną vyskupo apsiaustą ir raudoną mitrą bei niekad nesiskiria su vyskupo lazda. Jis joja ant balto žirgo arba vedasi asilą, o jį lydi Juodasis Petras (čia mano vertimo interpretacija :)). Pasak gausybės istorijų apie Saint Nicholas, jis turi dar keletą pagalbininkų, tarp jų ir demoną, bet šįkart į šias detales nelįsiu.

O ką daro Juodasis Petriukas? :) Iš pradžių maniau, kad jis tarsi mums labiau pažįstamų elfų ar nykštukų atitikmuo, tačiau ne. Pasak legendų, jis padeda Saint Nicholas išdalinti dovanas, o negerus ir nepaklusnius vaikus sukiša į savo maišą ir parsineša į Ispaniją. Čia taip anksčiau vaikus auklėdavo :). Dabar turbūt dažnas vaikis netgi apsidžiaugtų tokia atrakcija.

O kodėl jis juodas? O todėl, kad lando po kaminus dalindamas dovanėles. Bet čia šiuolaikinis aiškinimas, kurį bando įskiepyti, norėdami pamiršti vergovės ir rasizmo temas.

Taigi kiekviena šalis švenčia kaip ir tą patį, tačiau šiek tiek skirtingai. Teko nugirsti, kad Belgijoje šį šventė yra netgi svarbesnė negu Kalėdos. Be to, šioje šalyje šventė skiriama vien tik vaikams. Gruodžio 5-osios vakare vaikai prie židinio palieka po batą, kuriame morkytė, šienelis ir vandenėlis vyskupo žirgui bei taurė vyno Saint Nicholas. O ryte, žinoma, tikisi staigmenos.

Teigiama, kad šis vyskupas yra Santa Claus'o prototipas. Netgi pastarasis pavadinimas kilęs iš olandiškojo šventojo pavadinimo - Sinterklaaas. Dar daugiau palyginimų tarp šių dviejų senelių galite rasti čia. Esminis skirtumas, kad pirmasis jų turi gilesnes tradicijas, grįstas krikščioniškomis vertybėmis. Tuo tarpu, Santa Claus'as - komercinis produktas.

Kadangi esame Belgijoje, o Tave priimančios šalies tradicijas reikia gerbti, paliksime prie židinio ir mes tą mažytį mažytį batuką. Ir morkytę su obuoliuku žirgui įdėsime, ir vyno įpilsime. Dar ir malkas iš židinio ištrauksime, kad galvos pasiuntinukas nesusitrenktų. O ryte lauksime stebuklo, nes jie tikrai tikrai būna.

Šiek tiek filantropijos

Prieš Kalėdas prasideda gerumo ir dosnumo akcijų bumas. Gerai. Labai gerai. Nors visada pagalvoju, kodėl prieš Kalėdas. Ar žmonės tada tampa dosnesni, ar gailestingumo atsiranda daugiau, o gal tada žmonės lengviau atveria savo pinigines ir širdis? Turbūt, kad ne...

Taigi norėdama išvengti banalumo nerašysiu, kad artėja stebuklų metas, kad reikia dalintis gerumu ir nepamiršti, kad kažkam yra daug sunkiau nei tau.

Turiu prisipažinti, kad pati filantropijos pamatų neturiu. Statau juos dabar, kad, kai dukrytė paūgės, galėtų kopijuoti ir statyti savo pamatėlius pati, nes tai žmogui duoda daug. Mokėti sušelpti, užjausti, paguosti, padėti.

Kadangi esu Belgijoje, o lietuvių bendruomenė čia gan stipri, kartu su šeima jungiuos prie kalėdinės "Ištiesk gerumui ranką" idėjos, kurią sulipdė Austėja. Šįkart Belgijos ir Lietuvos lietuvių, ir ne tik jų pagalba skiriama neįgalių vaikučių svajonėms. Neaprašinėsiu visko detaliai, perskaitykite originalų straipsnį, kur viskas išsamiai išaiškinta. Svarbiausia, kad mūsų reikia daug, nes svajonių taip pat nemažai. Tad jei galėsite padėti, AČIŪ JUMS!

Labai daug šių vaikų svajoja apie dviratukus. Taip, galbūt jūsų vaikas taip pat dar jo neturi. Bet...jis turi rankas ir kojas, jis kalba ir šypsosi, jis bėgioja, griūna, atsikelia ir toliau nubėga, jis kasdien negeria saujos piliulių. Visada sakau, kad svetimo skausmo nebūna, bet svetimo skausmo supratimas ir užuojauta - TAIP!!!

Visgi jei jums sunku išpildyti pasirinktą svajonę, įtraukite kitas šeimas, draugus ir padarykite jungtinę dovaną. Ačiū už jūsų gerumą.

Belgai ir vaikai

Užkandžiaujame prekybos centre. Pakaitomis. Kol tėtis vaikšto su mažąja, aš baigiu gerti "lait russe". Staiga nuo gretimo staliuko pakyla trys paauglės. Kaip visada gražios, kaip visada čiauškančios ir linksmos. Stabteli ties Rusne pasilabinti. Viena neištveria - apkabina ją, pabučiuoja, pakibina už žanduko, palinki sėkmės ir nulekia tolyn. Šis įvykis buvo paskutinis lašas, kuris paskatino parašyti apie belgų santykį su vaikais. Labai seniai apie tai galvojau, bet vis nesinorėjo painioti čia mūsų - šiauriečių lietuvių.

Deja, o gal kartais ir laimei, tokie jau mes esame - visada patys su savimi. Svetimi vaikai mums nerūpi tiek, kad užkalbinti mažylį parke, parduotuvėje ar kavinėje. Aš pati tokia buvau iki kol apturėjau dukrą ir, kol pajutau tą skirtingą požiūrį į vaikus Belgijoje ir Lietuvoje.

Žinoma, tai kultūriniai dalykai ir nieko čia kaltinti nereikia. Mes kaip ir šiaurės atstovai, o belgai jau netoli ir Europos pietų. Jiems natūralu paklausti, kuo mažylė vardu, ar, kokio ji amžiaus. Visi mažesni vaikai į kūdikį žvelgia tarsi į stebuklą ir tempia mamas už sijonų eiti drauge, nes pačiam dar nedrąsu. Vaikštant parku senukai nuo suoliuko moja rankomis, o prie kavinukės sutikti vaikai atsisveikinant paglosto ir linki ramios nakties. Sviestus ir varškes dėliojančios pardavėjos akimirkai sustoja, kad pakalbinti mažę, o ortodontė kuriam laikui pamiršta mane, kad palaikyti ją ant rankų.

Svarbiausia, kad po kiekvieno tokio kontakto, mano mažoji Rusnė išsišiepia iki ausų (ypač jei kalbina vaikai), eina jų glėbyn, sugriebia už nosies ar skruosto. Jai tai savotiška atrakcija ir teigiama emocija, o žmonėms - mielas bei šiltas kontaktas su dar labai mažu žmogiuku.

Labai norėtųsi, kad taip būtų ir namie, bet, kita vertus, nereikia norėti iš ožio pieno. Yra taip, kaip yra.  Galbūt Suomijoje dar blogiau nei Lietuvoje  :).  Tiesiog visur sava tvarka. Tik suspaudžia širdį, kai išgirsti aplinkinius sakant, kad Belgijoje vaikas - tai dovana ir laimė, o Lietuvoje - našta visuomenei, nes valgo biudžetą. Netikėsiu, kad taip yra iš tikrųjų. Ot!

Kartą Briuselyje...mamos...

Jaučiuosi kalta, kad manasis blogas vos vos kvėpuoja. Nors ir neturiu kažin kokių planų pilti jame istorijas kasdien, bet visgi numarinti irgi kažkaip dar nenoriu. Tad bandau taisytis ir atiduoti vasaros skolas.

Šįsyk apie aktyvias lietuves mamas Briuselyje. O jų čia yra, ir tikrai ne viena. Suregistruotųjų skaičius artėja jau link 30-ies, o kiek dar yra "palaidų-klaidžiojančių" vienas Dievas težino.  Aš čia apie "Belgijos mažylių klubą", kuris kartą per savaitę (arba kaip pavyksta) renkasi į krūvą ir tada... mažyliai žaidžia, valgo smėlį, kibina vienas kitą, vaiko mamas, o šios akimis beganydamos savo pumpurėlius pliurpia tarpusavyje. Temų ratas platus. Ir tikrai tikrai neapsiriboja sauskelnėmis, maisteliais, rūbeliais ir pan. Juk mes visos mokame ir kažką daugiau, ar ne?! :)

Viskas prasidėjo nuo keletos mamų. Idėjos autorė ir pagrindinė subūrėja Austėja padarė pradžią, o po to įvyko ir vyksta "sniego gniūžtės" efekto principu. Nauda visoms ir visiems. Vaikai girdi lietuvių kalba, bendrauja tarpusavyje, juk dauguma dar darželių nelanko. Mamos vaduojasi nuo kasdienybės ir "geria informacijos vandenį".

Mums smagu. Juk kuo daugiau, tuo geriau. Susitikimai neterminuoti. Maždaug nustatoma veiksmo pradžia, o jau po to kaip kokiam fabrike. Pamainomis. Vieni ateina, vėliau išeina pietų miegelio, ateina kiti, tada jie valgo, išeina, ateina treti ir taip toliau. Juk kiekvienas jų su savo poreikiais ir dienotvarke.

Nuo šiltojo pavasario pradžios mėgaujamės saule, vėju, smėliu ir kitu gamtos gėriu. Vėstant reiks traukti į "urvelius", tik va, kad to "urvelio" nemažo jau tokiai kompanijai reiks. Bet juk kažką sugalvosime. Bandysime išnaudoti viešas erdves. Gal muziejus... Oi įsivaizduoju tokių pradėjusių vaikščioti mažių gvardiją įrieda į muziejų...ir iškart visiems jo prižiūrėtojams per racijas perduodama - DĖMESIO!KŪDIKIAI! KARINĖ PARENGTIS!!!:) :) :)

Žaidimų aikštelės, kurių Lietuvos vaikams geriau nerodyti

Ranką prie širdies pridėjus prisipažįstu - SUVAIKĖJAU. Tikiuosi, gerąja prasme :) :) :) Natūrali gyvenimo tėkmė, kurios fizinė išraiška - mūsų mažoji kumelaitė - verčia atsigręžti į tai, ką jau buvau gerokai primiršusi, ir vėl pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Šįsyk šiek tiek apie belgiškas vaikų žaidimo akišteles.

Savaitgalinis pasivaikščiojimas Kessel-Lo parke (Leuveno mieste) galutinai subrandino šį įrašą. Kodėl? Nes tokios nemokamos vaikų žaidimų infrastruktūros nebuvau mačiusi. Karstyklės, inkilai, aukštos čiuožyklos, smėlio dėžės su konvejeriais smėliui vežti. Visa tai prieinama kiekvienam vaikui, esančiam tame parke. Svarbiausia, nemokamai.

Na, tarkim, štai tokios karstyklės. Jų ten gausu - daug ir įvairių. Pas mus tokias žinau tik "Lokės pėdoje", kur dar šeima turi sumokėti, kad jų atžalos galėtų pasiautėti ir išlieti savo energijos perteklių.

O šis pilies bokštas iškart diktuoja šventės temą vaikams - Viduramžių riteriai. Itin tinka gimtadieniui lauke ar šiaip kokia proga. Vaikai amunicija apsirūpina patys, o tėveliai jau tegu tik tiesia užkandžius ant žolės stalo. Kiek pamenu, po žaidimų mes visada būdavome be proooto alkani. Ar ne mama? :)

O štai inkilai inkiliukai sujungti tiltukais ir kopetėlėmis, su langais ir durelėmis. Jėga!

Keletas paprastų sprendimų, kuriuos galbūt galima pasidaryti net savo kieme. Ne itin didelės investicijos, bet smagu.

Edukacinė parko pusė siūlo eksperimentinę vandens sistemą. Kurioje pats vandens išsitrauki iš prūdo...

...pats atkeli šliuzus...

...ir malūnėlis sukasi.

Ir tai tik keletas pavyzdžių. Ir tai tikrai ne šiame vieninteliame parke. Išradingos vaikų aikštelės čia visur aplinkui. Jie investuoja į tai. Mes ir iki krizės, ir dabar taupome šia sąskaita, o vaikai trina asfaltą. Švarus bus asfaltas, švarus...