Marie's Garden - daržininkystė miestiečiams

Noriu papasakoti apie vietą, kur miesto vaikams (žinoma, ne tik) galite parodyti, kaip auga braškės, ridikėliai, svogūnai, špinatai, salotos ir visos kitos daržo gėrybės. Kartu su jais arba patys vieni rauti rauti, dėti krepšin, o po to už viską gražiai susimokėti. Jei mano šviesaus atminimo diedukas pamatytų - numotų atsainiai ranka arba pasukiotų pirštą prie smilkinio už tokius šposus.

Ta vieta vadinasi Marie's Garden, kuri skelbia "We grow it, you pick it" (angl. - Mes auginame, jūs renkate). Ir nors pas mus jau pačius pradeda žydėti pomidorai, sudygo salotos ir sparčiai stiebiasi ridikėliai bei dar šis tas, važiavome į šią vietą labiau dėl pramogos vaikams, nes jau mums ankšta tos Belgijos kažkaip. Vis norisi naujos patirties, įspūdžių, o neaplankytų vietų (jei tai ne muziejus arba olos) beveik nelikę. 

Marie's Garden rinkoje naujokai. Jie savo daržus atvėrė tik birželio 1 d. Taigi išskėtę rankas laukia lankytojų, kalba prancūziškai, flamandiškai ir angliškai. Aš tik įžengusi į jų teritoriją pasiteiravau, kiek kainuoja braškės, nes labiausiai dėl jų susigundėme ten nuvykti. Pasirodo, 8 eurai už kilogramą. Aha, daugoka. Griebiau jautį už ragų ir paklausiau, kodėl brangiau nei parduotuvėj, juk dar patiems reikia ir atvažiuoti, ir susirinkti. Man labai maloniai papasakojo, kad čia visos daržovės auginamos ekologiškai, kad dirvą paruošti jiems užtruko 3 metus, kad parduotuvėje esančios braškės auginamos vandenyje, o ne dirvoje, todėl jos neturi tikrojo skonio (ridikėliai irgi), kad Belgijos braškių rojuje Wepion braškės kainuoja 16 eurų už kilogramą ir yra ne ekologiškos, o šios ekologiškos. Dėl pastarojo fakto nesu tikra, ar taip nugirdau, bet rodos ir vyras taip išgirdo, bet kitą dieną, kaip tyčia važiavome pro Wepion'ą ir braškių kiogramas ten kainavo 6-7 eurus. Na, bet čia ne esmė. Žodžiu, tas malonus vyriškis mus įtikino. Kur jau ten, vaikai tiesiog spirgėjo: juk buvo apsiavę botais ir nusigriebę po vaikišką karutį. Metas žaisti daržininkais!

Sistema veikia taip. Gavome žemėlapį, kur kas susodinta. Žaliai pažymėtos uogos ar daržovės - galima skinti, visa kita - dar auga, neliesti. Žemėlapyje taip pat pažymėti takeliai, kuriais galima eiti. Ateityje jų bus daugiau ir nereiks aplink vaikščioti, nes kol kas želia žolė ir reikia palaukti, kol ji sutvirtės. Taigi, kai pavyksta su karučiais - va čia buvo smagiausia dalis mano vaikams - nusigauti iki norimo taško, randi lentelę, ant kurios parašyta, kas toje vietoje auga (tiems, kurie nepažįsta :)) ir, kiek tas gėris kainuoja. Viskas. Eini, pjauni, rauni ar renki ir dediesi į savo karutį. Žinoma, saiko jungiklį reikia įsijungti, nes toks jausmas, kaip pas save darže, kur niekas nekainuoja. Po to važiuoji į palapinę ant svarstyklių ir susimoki. 

Pirmiausia pasisveikinome su ridikėliais. Iškart išroviau ir nubraukusi žemes suvalgiau vieną. Įspūdis - kad štai tikrieji ridikėliai!!! Kaip pas mamą!  Pagaliau, pajutau kartumo prieskonį benuryjant, nes parduotuvėse jie tarsi vandens pripilti. Gardūs jie ir tikri. 

Kai mes lankėmės buvo gan vėjuota, tas skubėjome į braškių šiltnamius. O ten žadėjome leisti vaikams susirinkti kokį kilogramą. Bet kur ten... Buvo kaip su tais obuoliais - labai jau smagiai renkasi didelės, gražios ir raudonos. O vaikai tai išvis buvo raudonais delnais ir veidais. Mūsų Vėjas- braškių siaubas :) :). Ir mes patys ragavome beskindami, jausmas - tarsi skini savo braškes. Nepiktnaudžiavom, bet uogą kitą įmetėm burnon. Juk reikia įvertinti, ką čia skinam. Skanios, tikros braškės. 

Ar dar sugrįšim? Taip. Nors žadam išbandyti dar vieną tolimesnį braškių tašką, bet šis arti Briuselio, labai patiko vaikams, smagu pasivaikščioti ten, kur beveik tylu ir kur ramiai ganosi karvės, o po rinkimo labai smagu prisėsti ir papiknikauti. Tarsi po talkos.

p.s. už vietos užrodymą dėkojam Ligitai.

Japoniško sodo ramybė

Kažkurią dieną besistengiant išvengti kamščių teko šiek tiek blaškytis po Briuselį. Kadangi važiavome per retai mūsų lankomus rajonus, stebėjomės, kiek dar neaplankytų ir net nematytų parkų šiame mieste. Sau pažadėjome per likusius metus Belgijoje aplankyti visus didesnius sostinės parkus. Turbūt ne veltui šis miestas vadinamas vienu žaliausiu Europoje. Vien aplink mūsų namus suskaičiavau bent 5 parkus, pasiekiamus pėsčiomis. 

Bet dabar apie parką ne šalies širdyje, nes savaitės pabaigoje stengiames ištrūkti iš šio išprotėjusio miesto ir rasti parką kur nors kitur. Optimalus atstumas - 100-150 km, nes užtenka laiko nusnausti mūsų mažajai. Taigi apie žalią japonišką kampelį.

Netoli Hasselt'o miestelio įkurtas japoniškas sodas, kuriame miela, jauku ir tikrai ramu pasivaikščioti. Jis nėra itin didelis, bet juk malonu ne tik sukti ratus takais, bet taip pat prisėsti ant suoliuko ir paklausyti per visą sodą čiurlenančio upelio. O upelyje daaaug žuvų. Jos tokios didelės, storos ir spalvotos. Karpiai. Vaikams jie tikra atrakcija, nes prie įėjimo galima nusipirkti maistelio ir jas šerti. O ėda jos tiesiog iš rankų.

Nedidukas krioklys nuteikia gaiviai - gali prieiti beveik prie pat jo specialiu akmeniniu takeliu. Tik žengti reikia atidžiai, nes vanduo čia pat. Na, o priėjus ceremonijos ar arbatos namą prisimeni visas skaitytas knygas apie Japoniją. Ten viskas tikra ir natūralu. Švaru ir tvarkinga.

Užburia išpuoselėta ir tarpusavyje bei su pastatais suderinta augmenija,  itin miniatiūriniai medžiai. Įsivaizduoju, kad be galo gražu pavasarį, kai sužysta pusantro hektaro ploto vyšnių sodas. Na, o prie jo pagal japonų tradiciją įkurta iškyloms skirta erdvė, kurioje galite smagiai papiknikauti. 

Ar rekomenduočiau draugui? Taip!
Kaina. 5 eurai žmogui. Vaikams iki 12 metukų - nemokamai.

Bokrijk - belgiškos Rumšiškės

Bokrijk parkas - viena nedaugelio vietų, į kurias su malonumu sugrįžčiau dar kartą. Taip, tai etnografinis muziejus - nei per didelis, nei per mažas, toks kaip tik. Jame stovi senoviniai namai su senoviniais rakandais kaip ir mūsų Rumšiškėse. Tik esminis skirtumas tarp šių muziejų, kad belgiškasis yra gyvas. Turiu omeny tai, jog  Bokrijk parko ganyklose ganosi gyvuliai, jų rasite ir senoviniuose tvartuose, o namuose gyvena žmonės, kurie valgo, eina į mokyklą, meldžiasi bažnyčioje, ginčijasi gatvėje, gano avis, verpia vilną, kalviauja, kepa pyragus ir t.t. Būtent gyvi personažai yra pridėtinė šio parko vertė. Net ir mums - nesuprantantiems olandų kalbos.

Taip jau atsitiko, kad viename pirmųjų mūsų lankytų namų pietavo keli vaikai, šeimininkė, mokytojas ir kunigas. Tiek mes, tiek ir kiti parko svečiai suglumdavo, kai įžengę pro duris pamatydavo pietaujančią šeimą. Dauguma puldavo atgal pro duris, nes jausdavosi tarsi patekę į labai privačią erdvę - kažkieno namus. Bet apsukus ratuką kitą, vėl sugrįždavo, nes juk mes - žmonės - smalsūs padarai. O aktoriai kaip ir aktoriai dirba savo darbą ir net nekreipia dėmesio į prašalaičius.

Netrukus suskamba bažnyčios varpas, kviečiantis į pamaldas. Prie mokyklos durų surašytas pamokų tvarkaraštis. O iš uždaros ganyklos į pievas išgenamos avys. Jas lydi piemuo ir tikrų tikriausias aviganis šuo. Reikėjo pamatyti kaip jis tas avis gražiai tvarkė, piemeniui tereikėjo išdidžiai vaikščioti su lazda.

Užsukome ir pas tų laikų fotografą. Susigundėme suvenyrine fotografija tokiu sakyčiau visai neskaitmeniniu fotoaparatu. Buvome apvilkti XVII a. rūbais...pasenome maždaug kokiais 10-15 metų. Kaip pasakė Ugnė - atrodau tarsi 10 vaikų būčiau pagimdžius. Būtent taip ir atrodėme. O baisesnių batų už klumpes nebuvau avėjusi. Gerai, kad nereikėjo su jomis vaikščioti. Dabar labai laukiame rezultatų savo pašto dėžutėje. 

Vienoje iš trobų - laisvalaikio centras, kuriame sukaupti senoviniai žaidimai. Ir jie ne po stiklu ar už virvelės, o visiems prieinami. Įsitikini, kokie kūrybingi buvo žmonės. Kūrybingi jie ir šiandien, tik kitaip.

Užėjome į dviračių dirbtuves. Gerokai nustebino muziejininkas (žemiau esančioje nuotraukoje), kuris konstatavo, jog mes iš Lietuvos. Paprastai, būname iš Lenkijos :) (lenkų čia tikrai daug kaip ir visur). Šis vyras išgirdo, kaip tarpusavyje kalbėjomes apie "medines klumpes". Tie du žodžiai ir buvo raktas į jo teisingą spėjimą. Mat jis turi giminaitę lietuvę, tad tiek jau sugebėjo išmokti :).

Gal daugiau ir nesiplėsiu, kad tiems, kurie planuos ten nuvykti, dar liktų, ką atrasti patiems. O dviračių meistrui perduokite prašau labų dienų.

Ar rekomenduočiau draugui? TAIP!

Įėjimo kaina? 10 eurų suaugusiam, 1 euras vaikui nuo 6 metų.

Vaikams - šalia parko didžiulė nemokama žaidimo aikštelė, tik tam tikros pramogos kainuoja. Tiesa, mes ten dar nebuvome, nes vienai dienai ir paties parko buvo per akis. 

Mėlyna mėlyna

Briuselyje ne pavasaris, o vasara. Karštis ir tvankuma neišpasakyti, pats laikas vasariniam lietučiui, pageidautina naktiniam. Jo belaukiant džiaugiamės pavasariniu žydėjimu. O žydi čia daug - tulpės, narcizai, hiacintai, vyšnios rausvos, vyšnios baltos, obelys, kriaušės, magnolijos, našlaitės, saulutės... Nemažai jau kas ir nužydėjo. 

Šiuo laikotarpiu tik spėk dalyvauti visokiose gėlių parodose, parkuose, oranžerijose. Sakyčiau reiktų net planą susidaryti norint maksimaliai sugerti tą žiedų aromatą ir grožį. 

Prieš kelias dienas pabuvome natūralaus grožio apsupty. Turiu omeny, kad nevaikščiojome žmonių rankomis išpuoselėtais gėlynų takais, o tiesiog nuvažiavome į Halle de Bois mišką. Jis visai greta Belgijos sostinės, prie Halle miestelio. O jame mėlyna mėlyna...gražu gražu...užburia užburia...

Pagalvojau, jei būčiau kino pasakų režisierė, būtinai šiame miške nufilmuočiau ką nors apie nykštukus, raudonkepuraitę ar princą ir princesę :). Pasakišką grožį sukuria ne tik žydintys hiacintai, bet ir aukšti liekni kamienai. Toji neišmatuota erdvė, gaiva, bundantis miškas. 

Miškas be galo didelis - daugiau nei 550 hektarų. Mes pasivaikščiojome tik gal kokiame pusėje ar net dar mažiau hektaro, tačiau užteko pauostyti, paliesti, pasėdėti greta...ten, kur mėlyna mėlyna...

Planckendael - daugiau nei zoologijos sodas

Praėjusį šiltąjį savaitgalį, kaip ir tikriausiai dauguma žmonių Belgijoje, pramogavome gamtoje. Šįkart nusprendėme aplankyti gyvūnus. Žinoma, ne dėl savęs. Namie turime vieną mažą mielą beždžionėlę, kuriai viskas įdomu, ypač jei juda, turi kailį, leidžia garsus ir vaikšto keturiomis. Tad dėl jos ir keliavome į netoliese Briuselio esantį Planckendael parką.

Tikrąja ta žodžio prasme šią vietą galima vadinti parku - didelės erdvės tiek gyvūnams, tiek parko svečiams. Daugybė originalių žaidimo aikštelių vaikams. Žinoma, sužavėjo karstyklės medžiuose.

Jomis pakylome iki medžių viršūnių. Kai lipome siūbuojančiai tinklais, galvojau, kad jei pamatytų mano mama, tai jau būtų atitinkamas komentaras, nes juk nešėmės ir metinukę :). Bet jos nebuvo, komentaro taip pat. Sutaupėm tau dar vieną žilą plauką, Mama :)

Parke esanti mini ferma sakyčiau populiariausia vaikų (na tų mažesniųjų ) susibūrimo vieta, nes čia gali įeiti į kiemelį ir paglostyti ožkytę, gaidį, vištą ar kažką panašaus į lamą. Smagu vaikams ir ne tik. Kita vertus, pagalvojau, kad jokios ramybės tiems gyvūnams. Matosi, kad jie bando sprukti šonan nuo įkyrių rankų, juk kai kurie vaikai moka būti itin aršūs ir žiaurūs. Save raminome mintimi, kad turbūt parko darbuotojai nekurtų tokios fermos, jei gyvūnai kentėtų. Gal juos keičia pamainom kokiom?:)

Parke nemažai ir pažintinių dalykų - nuo informacinių stendų iki plaustų, kuriuos valdai pats, per upelius.

Akis užkliuvo už dėžutės, kuria buvo prašoma aukoti vandens šulinių Afrikoje įrengimui. Esmė ta, kad įmesti į ją pinigėlį smagu. Įmetus monetą, centas rieda spirale kol įkrenta į ertmę. O kai tų centų daug- tai smagumėlis. Tai ir kaulija vaikai tų "kapeikų" ir gėrisi fizikos dėsniais. Na, o vėliau kažkas kasa šulinius. Vienas toks tekainuoja 12 000 eurų.

O štai kitoje nuotraukoje graži begemotų instaliacija, kuri apgavo ir mus. Sustojome susižavėję, kad niekad nematėm begemotų vandeny. Žiūrėjom žiūrėjom, kol pastebėjome, kad jie nejuda, nemirksi ir neturi kūno - viskas baigiasi ties kaklu. Tai to "išdūrimo" proga net nufotografavau. Čia kaip tam anekdote - "sėdi kaip gyvas".

Visas parkas suskirstytas pagal žemynus. Keista, kad skurdžiausias Europos - bebras, gandrai, meškėnas ir keletas paukščių. Čia jau Kauno zoologijos sodas gerokai juos pralenktų. Bet kadangi man gyvūnų buvo daugiau nei man reikia - tai visai nejaučiau jokios nuoskaudos dėl to :).

Ar rekomenduočiau draugui? Taip, tik būtina pasirinkti šiltą ir gražią dieną, apsiauti patogiais batais bei pasiimti pikniko krepšį. Žinoma, pinigų ne itin pigiam bilietui taip pat ;).

Misija (ne)įmanoma - nepavėluoti namo Kalėdoms

O taip! Šiandien gamta krėtė pokštus Briuselyje ir aplinkui. Pajuokavo taip, kad grąžino partiją lietuvių ir ne tik atgal į pradėjusią tuštėti Europos sostinę. Nėr čia ko - pabūkit dar, kur balta ir gražu.

Kiek teko girdėti oro uoste beprotnamis: keliasdešimt atšauktų ar atidėtų skrydžių, tūkstantinė minios, laukiančios eilėse, kad galėtų rezervuoti bilietus į kitus skrydžius, tik 4 langeliai (su niekur neskubančiais belgais) skirti šioms masėms aptarnauti, "užlūžusios" avialinijų telefono linijos ir t.t. Perpasakoju tai iš trečių lūpų ir labai džiaugiuosi, kad tik taip.

Kai rašau šį įrašą lėktuvai gražiausiai kyla vienas po kito. Jų keleiviai turbūt lengviau atsidūsta ir tik pakilus užsisako, ko nors stipresnio, kad numalšinti stresą. Sutikite 4 valandas prastovėti eilėje, kai esi beveik eilės pradžioje - ne stebuklas. Kita vertus, gal ir stebuklas, kai matai, jog už tavo nugaros laukia dešimt kartų dar tiek pat.

Šiandien iš tikrųjų galėjai pasijusti, kad gyveni ne Belgijoje, o Sibire. Stipri pūga ir dideliais dideliais kąsniais krentantis sniegas kvietė grožėtis pro langą, bet nelįsti laukan. Keliuose daug eismo įvykių, traukinių ir kitas viešasis žemės transportas taip pat sutrikdytas. O per sniegą su vasariniais batukais klampojantys belgai labiau taisyklė nei išimtis. Pro langą stebėjau vidutinio amžiaus vyriškį. Kelnes susikišęs į kojines, apsiavęs ale vasariniais batukais, eina sau keliu mašinų vėžiomis ir keikiasi ant sniego kilnodamas rankas ir kojas. Kita vienplaukė lengvai apsirengusi mergina skrodžia pūgą tarsi tai būtų atrakcija. O trečia moteriškė, vairuojanti prabangų BMW (bet visgi tikriausiai su vasarinėmis padangomis) sugeba prisiparkuoti šalikėlėje, kurioje sukastos sniego krūvos. Žinoma, ji užklimpsta.

Keisčiausia, kad apie pūgą visi žinojo, bet pasiruošta menkai. Net ir didesni aveniu Briuselyje vis dar nevalyti.

Taigi laukiame trečiadienio be sniego, kad nereiktų kalėdoti kituose Europos oro uostuose. Pavėluoti namo Kalėdoms NEGALIMA!!!

Vieno medžio istorija

Praėjusį savaitgalį keliavome į Prancūziją, į Lilį. Tiesiog trumpam, vienai dienai. Pasivaikščioti. Šįkart tikrai nenorėjome būti darbščiaisiais turistais, o ir šiaip jau tie visi grand place'ai kaip vienas, bažnyčios nebeįdomu, visi kiti mūrai ar betonai taip pat.

Po šios kelionės galiu įvardyti tik vieną istorinį faktą. Lilis - Charles de Gaulle'io gimtinė. Jei esate jo gerbėjas ir kišenėje turite 5 eurus ir, žinoma, jei netikėtai atsidurėte Lilyje, galite aplankyti netgi namą, kuriame gimė ši istorinė asmenybė. O aš šįkart apie medį...

Ne taip ir seniai ant nedidelio kalnelio, gražiame parke prie Lilio Citadelės augo medis. Ne vieną šimtą metų jis stovėjo nepajudinamas, įleidęs žemėn savo galingas šaknis, kol vieną gražią (ar nelabai) dieną trenkė į jį perkūnas ir skaudžiai nudegino.

Gaila medžio, bet, kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Negana to, Prancūzijos karalystėje nuo senų laikų gyveno kūrybingi ir meniški žmonės. Ir štai vienas nagingas skulptorius išdrįso pabandyti atgaivinti medį. Jo sumanymas - ant medžio kamieno pastatyti miestą - atrodė neįtikėtinas, bet atsirado, kas juo patikėjo ir jis įgyvendino savo medinę idėją.

MIESTAS gražus it pasakoje, tikroviškas it nuotraukoje ir užburiantis it sapnas. Jame ne tik pastatai, jame gyvena ir žmonės, ir dvasios, pučia vėjas ir šviečia saulė. O ten, kur medžio kamieną stipriausiai palietė žaibo karštis, liepsnoja medinė ugnis, primindama šio miesto istorijos pradžią.

Labanakt...

p.s. Skulptūra dar nėra galutinai baigta, todėl ji saugoma nuo gamtos poveikio. Menininkas grįš prie darbo gruodį.

Žavingasis Dinantas

Vis dar atrandame Belgiją. Šį sykį jos nuostabią gamtą - stačias uolas, aplipusias alpinistais, upę su salelėmis ir žalius žalius miškus. Dar kartą įsitikiname, kad gražiausi šalies dalykai sudėti tikrai ne sostinėje. Tik ilgiau pabuvus šalyje ir pakeliavus plačiau bei neskubant gali pamatyti daugiau mažiau tikrąjį šalies veidą.

Čia aš apie nedidelį miestelį Dinantą, kurį esant galimybei rekomenduočiau aplankyti. Kelionė į jį buvo viena maloniausių mano gyvenime, nes nuo vaizdo pro langą negalėjau atplėšti akių. Palei upę Meuse vingiuojantis kelias leidžia tau sugerti visą gamtos grožį ir keliasdešimt kilometrų ištirpsta akimirkoje. Praktinis patarimas- važiuojant iš Briuselio, reikia vykti per Namuro miestą, nes gudrusis GPS nuves trumpesniu keliu, išvengiant šio gražiojo kelio.

Atvykę į Belgiją, konstatavome, kad kraštovaizdis gan panašus į lietuviškąjį, tad praėjusį šeštadienį prieš mus išdygusios uolos mus nemenkai nustebino. Mūsų akiai neįprasta ir gražu.

Dinanto miestas su sava istorija. Kaip ne kaip jo vardas pirmą kartą paminėtas 800 m. pr. Kr. Jame tikrai yra ką aplankyti. Mes tądien savo laiką skyrėme Citadėlei. Ši tvirtovė pirmą sykį buvo pastatyta dar 1040 m., kelis kartus griauta ir atstatyta XIX a. pabaigoje padovanota visuomenei atminti kruvinas kovas ir gėrėtis nepakartojamais reginiais.

Kažin, ar ją statant kas nors galvojo apie kvapą gniaužiančią panoramą, atsiveriančią nuo jos prieigų. Tuomet rūpėjo, kad priešams kuo sunkiau būtų perplaukti upę. Tačiau šiandien viskas kitaip. Karai ir partizanai mums mažiausiai rūpėjo.

Į Dinanto Citadelę galima pakliūti 3 būdais. Lengviausia, užlėkti automobiliu. Smagiausia, pakilti ale funikulieriumi. Pagirtiniausia, užkopti 408 laipteliais.

Pati tvirtovė nepasirodė itin didelė. Tiesa, nebuvome jos požemiuose. Gal ten visas "Akropolis" :). Ekspozicija gan menka, ne viskas prieinama, jei vaikštai be gido. Turas su gidu trunka 45 minutes. Mums su mažąją tai visa amžinybė, žinant, kad į tamsą ji reaguoja garsu. Tad pasivaikščiojom patys sau.

Štai vienas įdomesnių eksponatų. Ir kas per kultūra visur kaip šuniukams žymėti savo teritoriją. Man net kilo klausimas, negi specialius dažus jie nešiojasi šiam žymėjimui.

Bevaikštant suvokėme, kad į patį gražiausią tvirtovės tašką galime patekti tik su gidu. Ne kas... Sprendimas? Yra. Mes su mažyle drąsiai žengiame link gido, renkančio grupę, ir paaiškiname, kad ši ekskursantė gan inoringa. Jis geranoriškai atveria vartus mums vieniems :) :) :)

Va štai čia ir atsiveria visas Meuse upės ir jos slėnių grožis. Komentarų nereikia.

Po to patys vieni nuklydome dar į tokias irgi pusiau uždaras ekspozicijas (galima eiti tik su gidu). Ten galima rasti tuometinės virtuvės, kepyklos instaliacijas, o pačiame gale - partizanų štabą. Prieš tą salę pastebėjome, kad kaba ženklas, jog draudžiama eiti su vaikų ir invalidų vežimėliais (turbūt dėl to, kad siauras koridorius). Mes buvome su vaiku ant rankų, tad ėjome tolyn. Praėjome partizanų gultus, įėjome į tamsią patalpą, kurioje pamačiau tik smėlio maišų barikadas ir žvaigždėtą dangų. Čia pat suveikė daviklis ir pradėjo šaudyti, bombarduoti, sprogdinti. Lėkėm iš ten kaip reikiant...Įtikinamas ir nejaukus garsas, ypač su vaiku ant rankų. Na ir kas, kad tai tik įrašas :) Prasti mes kariai būtume...

Pats miestelis Dinantas nėra didelis, bet jaukus. Meuse upe galima paplaukioti laiveliu arba tiesiog pasivaikščioti gražia pakrante. Deja, mus užklupo lietutis, tad dar bus proga ten sugrįžti, nes liko neaplankyta pilis, sodai ir dar šiek tiek.

Kai negali nefotografuoti

350 nuotraukų per pusiaudienį. Seniai taip bebuvo. Bet kitaip neįmanoma. Kai eini tarp gausybės žiedų taip ir nori visus juos susirinkti, o kadangi negali - fiksuoji grožį fotoaparatu.

Apie ką aš čia? O gi apie gėles, kadangi antrą Velykų dieną mes nusprendėme praleisti Grand Binard pilies (visai greta Briuselio) gėlynuose, kurie visuomenei atviri tik vieną mėnesį. Be to, tai buvo kaip ir įžanga prieš didžiųjų Keukenhof parkų grožį, kurį taip pat šiemet ketiname pamatyti.

Taigi praleidome puikią dieną, puikioje kompanijoje ir puikioje aplinkoje. Dauguma gėlių - tai tulpės, narcizai ir hiacintai. Tačiau toli gražu nebuvo nuobodu, kadangi tokios spalvų, formų ir dydžių įvairovės vienoje vietoje aš nebuvau mačiusi. Rekomenduoju.

Kaip skelbia brošiūra, šiame 14 ha parke pasodinta per 1,5 milijono svogūnėlių. Įspūdinga, ar ne?!

Uosčiau uosčiau ir dar kartą uosčiau. Kas mane gerai pažįsta, žino, kad tai darau nuo pat mažų dienų, todėl dažnai mano nosis geltona ar juoda :) O šį sykį mano uostinėjimų rezultatai tokie, kad ne visos gėlės kvepia. Deja... Dažniausiai kvepia tokios iš pažiūros gan tradicinės formos ir spalvos gėlytės, o va įmantresnės, išvestinės aromatus yra praradusios. Gaila...

Savo mažąją taip pat mokėmė uostyti. Juk kaip ne kaip mergaitė.

Itin sužavėjo alyvų spalvos. Mielai pasisodinčiau gelsvas, rausvas ar kremines alyvas. O geriausia - tai visą paletę. Labai gražiai atrodo.

Na, o ar esate matę tobulas tulpes? Mano skoniui šį titulą suteikčiau šioms. Tiesiog ideali forma ir kūno spalva visiškai užkariavo mano širdį. Kaip sakoma, už tokias gėles ir sielą velniui galima parduoti :)

Skaistybės sodų plotelyje dominavo balta spalva. Čia užėjus pamaniau, kad turbūt šie parkai pamėgti vestuvininkų. Reiktų hipotezę patikrinti kokį šeštadienį.

Na ir gėlių gėlių kilimai... O daugiau kruopščiai atrinktų nuotraukų kaip visada mūsų galerijoje.

Dar sutikome rudagalvį šunį. Nesu kinologė ir nežinau, ar tai būdinga šiai veislei, bet šuo atrodė įdomiai :)

Jei kam būtų aktualu kainos, tai vienam suaugusiam diena - 10 eurų. Na, o jei ketinate sugrįžti ne kartą, verta įsigyti abonementą, kainuojantį 14 eurų. Mes taip ir padarėme. Būtinai būtinai reiks sugrįžti.

Pražydo!!!

Neseniai žadėjau pasidalinti žydinčia vyšnia. Tęsiu savo pažadą, kadangi Velykų rytą ji pražydo pilnu pajėgumu. Žinoma, nuotrauka sunku perduoti tą jausmą kai stovi po tokiu dideliu rausvu medžiu. Toji spalva tiesiog kerinti, ypač kai šakos subanguoja papūtus vėjeliui.

Pilnaviduriai žiedai sukuria rausvos varškės aplipusios aplink šakas efektą :). Įdomu, ar bus po šių žiedų gausos vyšnių?! Turbūt, kad ne.

Sutikite, kad kai pabudus pro langą matai štai tokį vaizdą, rytas tikrai daug mielesnis pasidaro. Ir nesvarbu tada ar lyja, ar saulė šviečia...

















Beje, pastebėjome, kad šios vyšnios Belgijos gatvių medis kaip pas mus liepos ar klevai.

Pavasaris laiku

Pati esu gimusi pavasarį, bet nelabai atsimenu, kad gimtadienį švesčiau su saule ir šiluma. Šiemet buvo būtent taip. Gaila tik dėl to, kad tai įvyko Belgijoje, o ne Lietuvoje. Visgi tie 1800 km turi įtakos greičiau ateinančiam pavasariui. Ir tai vienas iš ne daugelio dalykų, kurie man be galo patinka čia - Belgijoje. Jokio požieminio purvyno, baisinių vėjų, tiesiog šilta ir gera.

Keletu pavasario šauklių nuotraukų noriu pasidalinti ir su jumis, esančiais Lietuvoje ir labai laukiančiais tikrojo pavasario. Tai - krokai. Jie čia itin populiarūs ir juo puošiamos bene visos viešosios erdvės ir privatūs sodeliai. Daug kur jie tiesiog išdygsta vidury vejos. Tarsi netyčia...

Parkuose jau žydi šalpusniai, sprogsta medžiai. Žmonės vaikšto su šortais, nors aš dar mielai velkuosi paltuką. Pastebėjome, kad čionykščiai labai neadekvačiai reaguoja į temperatūrą. Vos tik saulei išlindus jie išsirengia iki marškinėlių. Šalta į juos žiūrėt, net ir pavasarinei saulei šildant.

Na, o mūsų sodelyje jau gerą savaitę puikuojasi rožė. Visada galvojau, kad jos pražysta tik vidurvasarį, visgi čia juk ne Ispanija.

Didžioji sodo vyšnia taip pat tuoj tuoj pasidabins žiedais ir tada kas rytą su malonumu gersiu to magiško kvapo. Tie, kurie paskubėsite į svečius, jo galėsite pasisemti į kibirėlį. O su kitais būtinai pasidalinsiu bent vaizdu.

O jei norite dar daugiau pavasario ir pražystančios gamtos, raginu vykti į Olandijoje esantį tulpių rojų - į Keukenhof, kur vyksta įstabaus grožio jubiliejinė - 60-oji gėlių paroda. Ji veikia nuo kovo 19 d. iki gegužės 21 d. Galėsite pasivaikščioti maždaug taip atrodančiuose 32 hektaruose gėlynų.

Na, o balandžio 25 d. ten pat vyks kasmetinis gėlių paradas. Tai ypatingas reginys gėlių mylėtojams.

Patikusių gėlių galite užsisakyti iš karto Keukenhof'e. Sumokėsite, o svogūnėliai jums bus atsiųsti rudeniop.

Artimiausiu metu tikrai ten keliausime, tad laukite įspūdžių ir nuotraukų. Šią išvyką planavome kokius 3 metus :) :) :) Neblogai, ane?