Vieno medžio istorija

Praėjusį savaitgalį keliavome į Prancūziją, į Lilį. Tiesiog trumpam, vienai dienai. Pasivaikščioti. Šįkart tikrai nenorėjome būti darbščiaisiais turistais, o ir šiaip jau tie visi grand place'ai kaip vienas, bažnyčios nebeįdomu, visi kiti mūrai ar betonai taip pat.

Po šios kelionės galiu įvardyti tik vieną istorinį faktą. Lilis - Charles de Gaulle'io gimtinė. Jei esate jo gerbėjas ir kišenėje turite 5 eurus ir, žinoma, jei netikėtai atsidurėte Lilyje, galite aplankyti netgi namą, kuriame gimė ši istorinė asmenybė. O aš šįkart apie medį...

Ne taip ir seniai ant nedidelio kalnelio, gražiame parke prie Lilio Citadelės augo medis. Ne vieną šimtą metų jis stovėjo nepajudinamas, įleidęs žemėn savo galingas šaknis, kol vieną gražią (ar nelabai) dieną trenkė į jį perkūnas ir skaudžiai nudegino.

Gaila medžio, bet, kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Negana to, Prancūzijos karalystėje nuo senų laikų gyveno kūrybingi ir meniški žmonės. Ir štai vienas nagingas skulptorius išdrįso pabandyti atgaivinti medį. Jo sumanymas - ant medžio kamieno pastatyti miestą - atrodė neįtikėtinas, bet atsirado, kas juo patikėjo ir jis įgyvendino savo medinę idėją.

MIESTAS gražus it pasakoje, tikroviškas it nuotraukoje ir užburiantis it sapnas. Jame ne tik pastatai, jame gyvena ir žmonės, ir dvasios, pučia vėjas ir šviečia saulė. O ten, kur medžio kamieną stipriausiai palietė žaibo karštis, liepsnoja medinė ugnis, primindama šio miesto istorijos pradžią.

Labanakt...

p.s. Skulptūra dar nėra galutinai baigta, todėl ji saugoma nuo gamtos poveikio. Menininkas grįš prie darbo gruodį.