Popieriukų, skuduriukų ir viso kito rojus

Kaskart užėjus į hobby parduotuves, trumpai nužvelgiu pirkėjus- labai smalsu, kas ir ką perka, gal kartais kils kokia blic idėja. Bet žinot ką? Dar nė sykio nemačiau vyro, besirenkančio ko nors. Dažniausiai jie tik asistuoja perkančiosioms, prižiūri vaikus. Na gerai gerai, nereikalauju, kad rinktųsi virbalus ar karoliukus (nors man tai visiškai tiktų ir jiems), bet juk piešia, lipdo, gamina galų gale.

Bet va tam tikrų meninių idėjų pastūmėta keliavau šį savaitgalį į Schleiper parduotuvę. Va ten ir sutikau vyrų, daug vyrų. O pačiai tai sukosi galva nuo gausos visokių daiktų daiktelių, o kol dar surandi tuose labirintuose. Kadangi dar turėjau dvimetę ant rankų, tai viskas kiek greičiau nei būčiau ten paleista viena. Ten kaip muziejus vien apžiūrėti. Skyrius dailininkams, skyrius skulptoriams, skyrius popieriukams, skyrius rėminimui ir t.t. Žodžiu, mano seseriai ten įeiti griežtai draudžiama :)

O svarbiausia radau tai, ko iki šiol niekaip nerasdavau jau senai atrastoje Creacorner parduotuvėje. Ji šiek tiek siauresnio profilio, nors yra visko, bet labai po truputį. Esmę rasti gali, bet, kai prireikia daugiau specifikos- jau sudėtingiau.

Tai va, svarbiausia, kad toje savo naujojoje rankdarbių ir menų mekoje Schleiper atradau to, ko man reikia...išskyrus vilnos, skirtos vėlimui, nes mūsų mažajai pelytei reikėjo pagaminti uodegą Halloweenui (beje, ji gavosi puiki, nes ją darė vyras- mūsų tėtis:)). Užklausiau pardavėjos, ar neturi, o ji atsakė, kad ne, bet štai (ji ištiesė lankstinuką) mūsų nauja parduotuvė, skirta vien tik rankdarbiams, joje platesnis pasirinkimas tokių dalykų.

Tą pačią popietę mes jau buvome ten -be creative by Schleiper. Aleliuja!!! Kaip gerai, kad neradau tos vilnos ten!!! Juk čia tai rojus- kaip jie patys skelbia esantys didžiausia erdvė kūrybininkams Briuselyje. Na man irgi pasirodė, kad Creacorner parduotuvės šiek tiek mažesnės- tikiuosi, čia ne pirmo įspūdžio - visko noriu! - efektas. Aš net pamačiusi nuostabius audinius galutinai nusprendžiau įsigyti siuvimo mašiną. Čia jau mano mama garsiai turėtų aiktelėti ir pasakyti: "nu ir kam tau ji dabar?!" :) Ji mokėjo ir vis dar moka gražiai siūti, užtat dukros ne. Aišku, aš bent jau kol kas nesiūsiu paltų, kelnių ar suknelių, bet visokias mielas interjero detales ar galų gale rūbelius Rusnės lėlėms pabandysiu :)

Taigi, jei mėgstate pasikrapštyti ties gražiais dalykais, būtinai ten užsukite. Ir vaikščiokite vaikščiokite, kvėpuokite ir ganykite akis. Na, o jei dar žinote, kokių nors užslėptų vietų dalinkitės prašau komentaruose. Tikiu, kad yra nemažai tokių, kam bus naudinga.

Gražaus rudens ir žiemos vakarų ties jaukiais dalykais...

Nuotrauka: iš www.becreativebyschleiper.com 

Kaip mes bulves pirkom

Sekmadienį žadėjom pratęsti savo daržovių fiestų maratoną ir važiuoti į Florenville bulvių paragauti bei įsigyti, bet kadangi sekmadienis- kol ilgiau pamiegojome, kol prasikošėme pro tirštą tirštutėlį George Henri brocantą, supratome, kad nuvažiuosime tik žvakių gesinti. Nusprendėme nevažiuoti.

Bet kažkaip tų bulvių taip norisi ir iš Briuselio norisi ištrūkti. Nors 10 km, nors 20 km, bet tik, kad iš miesto. Kitaip savaitgalis kaip ir sugadintas. Kažkada netoli Waterloo miestelio buvome užmatę, kad parduoda bulves septynias dienas per savaitę ir 24 val. per parą. Tada nusprendėme, kad ir vėl automatas kaip su tom duonom. Pažadėjom, ilgai nelaukiant būtinai apsilankyti.

Tai, kadangi jau šis sekmadienis mums buvo kažkoks bulviadienis, susėdom ir nulėkėm mes iki to bulvių automato. Stovi visas gražus, po stogeliu. Pasiūla- net 4 rūšys bulvių: Anabelle, ir populiariosios Nicolas, Charlotte bei Bintje. Šalia visas žinynas, kam kurios tinka. Ir galų gale nereali kaina 10 kg (po tiek jos supakuotos) tekainuoja 3,5 euro. Palyginimui nevietiniams, parduotuvėje kilogramas bulvių kainuoja apie eurą ir aukštyn. O čia dar ir iš pačios fermos, gražios, šviežios, nei per mažos, nei per didelės.

Išsitraukėm net 20 eurų. Pirksim. Automatui pasiūlėm banknotą (informacija, kabanti ant jo teigia, kad priima tiek monetas, tiek banknotus). Tas pradėjo visas dūgzt springt kosėt (turbūt retai ten tokiomis kupiūromis kas švaistosi :)), bet suvalgė. Na ir ką...O gi nieko. Nei bulvių parduoda, nei pinigus grąžina. Maigėm visokius kokius mygtukus - efekto jokio. Greitai surinkom SOS numeriuką, o ten autoatsakiklis su savo daininguoju "bonjour...". 

Taigi Mantas telefonu pasakoja visą pinigų suvalgymo istoriją, o aš jau matau, kad per fermos kiemą ateina moteriškė - tokia jauki jauki fermos gyventoja, apsivilkusi minkštą megztinį ir apsiavusi botus. Kažkaip kuo toliau, tuo labiau žavi mane tvarkingas kaimiškumas... Ji išklausė mūsų bėdą ir sako einu rakto ieškot, kad atidaryt tą dėžę. Bet netrukus ji grįžo su pinigais ir juos mums padavė- nieko ji neatidarinėjo, nieko netikrino. Tiesiog patikėjo - eilinį kartą belgai mumis patikėjo. 

O tada jau traukėm monetas ir jau operavome su jomis. Viskas kuo puikiausiai veikė, net grąžos atiduodavo. Nusipirkome 3 rūšių bulvių paragavimui. Jau spėjome paragauti vieną jų- jos NUOSTABIOS. Jos tikrai gardžios, puikiai lupasi, lygios, akučių nedaug. Ir dar kaip lietuviai turguje mėgsta girti savo bulves: "geros bulvės, geros- sukrenta, bet nevisai" :) :) :). Rekomenduoju tikrai. Tiesa, švarių parduotuvinių bulvių mėgėjams jos netiks, nes jos tiesiog tokios, kokias iškasa iš žemės. 

Taigi, jei sudominau, užsukite į fermą Pass'Avant fermą. Mes tikrai ten užsuksime, nes jų parduotuvėlėje ir kaimiškų kiaušinių ir kitokių gėrybių galima rasti. Ir, žinoma, bulvių. Mmmm..einu kepti kugelio...

Obuoliai rudeniniai

"- Geras dėde Rugsėji,

Kas ten tavo pintinėj?

- Obuoliai rudeniniai

Obuoliai rudeniniai 

<...>"

 ("Geras dėdė rugsėjis" V.Palčinskaitė)

Šis eilėraštukas - vienas ryškesnių mano vaikų darželio laikų prisiminimų. Kaskart atėjus rudeniui jį prisimenu. O šis ruduo ypatingas dar ir tuo, kad pirmąsyk gyvenime važiavau rinkti obuolių, ne tik aš, bet ir visa mano šeima. Šiaip, kai pagalvoju, tai neįtikėtina, kiek naujų dalykų vis dar išbandau, kartais dėka tik tų mažųjų. Na, žinoma, kadaise močiutės ar dabar mamos sode nusiskini obuolį kitą, bet va taip skinti iš širdies ir kiek norisi dar neteko. 

Taigi kaip žadėjom, taip ir prisiobuoliavom. Šimtą šešiasdešimt kilogramų. Nei daug, nei mažai, kai jie taip greitai ir lengvai renkasi net lyjant lietui. Kažin jei būtų buvę saulėta, turbūt būtume parsitempę 3 kartus tiek. Obuoliai didžiuliai, maždaug trys jų ir jau kilogramas. Smagu skinti svetimo darbo vaisius! Auginti nereikia, rūpintis nereikia, kasti pasilenkus kaip bulvių taip pat ne- tai ko neskinti. Visiškai vakarietiškas variantas :)

Dėžės, krepšiai, maišai - visi buvo pilni obuolių. Jei, kas važiuosite pirmą sykį, žinokite, kad geriausia nusigriebti kokį vežimėlį, kurių ten skaičius ribotas. Mums sąvąjį atidavė malonus senukas flamandas, kuris kuo puikiausiai kalbėjo angliškai. Paminėtina, kad čia senukai labai gerai kalba angliškai, ypač flamandiškoje Belgijos dalyje. Bet kadangi mes dar turėjome du mažius ant rankų, mums jis pasirodė nepatogus ir palikome kitiems, o patys paveldėjome patogesnį vežimėlį iš vyro kolegų. 

Lietuvių ten sutikome labai daug. Mes turbūt esame baisūs bulvėdai ir obuolėdai. Vienus sutiktus lietuvius, su daaaug obuolių, pagyriau, kad darbštuoliai, o jie atsakė, kad greičiau gobšuoliai :). Pagalvojau, gal iš tikrųjų mums būdinga, kad kai duoda daug ir pigiai- reikia imti (obuolių kilogramas kainavo 50 ct - perpus ar net daugiau pigiau nei parduotuvėje). Kartais racionalus protas su mintimi, ar suvalgysim, pasitraukia šonan :) :) Ir iš tikrųjų stojus prie obelų, reikėjo tramdyti ir save ir vyrą, kad neprisigriebti daugiau nei reikia, bet kaip ir sakiau, tas malonumas skinti TOKS didelis.

Na ir ką, pirmo skynimo pririnkom apie 110 kg ir nusprendėmė iš jų visų išspausti sulčių. Jas taip pat ten vietoj gudri mašina spaudė, kaitino. Anot obelyno šeimininkų, sultys be abejonės gali laukti 1,5 metų, o atidarytos šaldytuve gali būti apie 2 mėnesius. Pakuoja jas į tokius tetra pakus po 5 litrus. Natūralių, ką tik išspaustų sulčių litro kaina gaunasi apie 1,8 euro. Pirkdami natūralias obuolių sultis pardotuvėje mes mokame apie 2,3-2,6 euro. Taigi tam tikra ekonomija, neskaitant, kad obuolius rinkome patys. Juk tai malonumas!!! Taip pat jie deklaruoja, kad jų obelynai tvarkomi ekologiniais principais. Nežinau, kiek tai tiesa, bet taip parašyta.

Tokių obuolių rinkimų vietų Belgijoje tikrai ne viena. Mes savo obuolius rinkome šiuose obelynuose. Tikiu, kad kitąmet vėl kartosis. Dar kasmetinė obuolių šventė vyskta čia.

Nesu tikra, nes nesu buvusi visose išvardintose vietose, bet jos turbūt skiriasi tik savo vietove ir obuolių kaina. Ir dar man rodos, kad ne visur surengia šventę kaip buvo mūsų lankytuose obelynuose, kuriuose buvo ir klounų bei žirgelių vaikams, alaus, pyragų ir užkandžių didesniems. Daug ovacijų sulaukė žąsų orkestras, puikiai praskaidrinęs lietingą nuotaiką. Ir dar po obelyną vaikštantis merginų choras vijo lietaus debesis šalin. Buvo smagu! Linkiu to smagumo paragauti ir Jums! Jei ne šiemet, tai kitąmet būtinai!

Apie Belgiją draugai: braškės nuo gegužės iki rugsėjo

Šitai šeimai, o tiksliau pasakius, jų mamai Viltei (vaikiškų knygučių vertėjai), esame be galo dėkingi už tai, kad namuose atsirado knyga "Drąsioji Pupulė" kartu su joje gyvenančiu krokodilu. Mūsų šeimoje jis įgavo Pupulės krokodilo vardą, jis gyvena visokiuose kanalizacijos ir vandentiekio vamzdžiuose ir yra pats geriausias motyvatorius valyti dantukus tiek, kiek reikia ir taip, kaip reikia. Nuo tos dienos baigėsi mūsų riksmai vonioje ir atsirado SUPRATIMAS. Va taip va ;)

Darius ir Viltarė - dar du jauni, puikūs žmonės, tapę mūsų draugais čia- Briuselyje. Kas kartu spardė kamuolį, o kas tuo tarpu čiučiavo, liūliavo vaikus drauge. Kipasas ir Kapasas (Kristupas ir Kasparas) tapo puikiausi Rusnės draugai, o mudvi su Vilte dažnai išlėkdavome trečiadienio vakarą ledų ar alaus arba pavalgyt žmoniškai, nes kažkaip taip retai tenka malonumas tiesiog atsisėst ir matyti tik savo lėkštę prie akis ir valgyt valgyt valgyt.

Jau antra savaitėlė, kai jie bando vėl įsišaknyti Lietuvoje. Sakė, kad sunku. Tikiu. Ypač, kai vyresnėlis paprašo vėl grįžti į Briuselį, ten, kur jau viskas pažįstama ir sava. Kai namuose karaliauja kartoninės dėžės, o tau reika būtent adatos su siūlu. Kai pagalvoji, ech mielai sukrimsčiau kruasaną... 

Beje, Kristupai, Rusnė jau taip pat išmoko apsivilkti striukę pagal belgišką darželio mokyklą. Un, deux, trois et voila.

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie šionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Ankstyvo pavasario, žydinčių narcizų pievų, ilgo šilto rudens, žalių prižiūrėtų parkų su tvenkiniais ir būriais paukščių, uždarų vaikų žaidimų aikštelių, mokyklėlės prie pat namų (vad. ecole maternelle) ir puikios mokytojos, galimybės palaikyti užsienio kalbų įgūdžius... Dar daug visko.

Aplankėte tikrai nemažai. Keliavote daug. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Dinantas (Dinant) – buvome ten kokius 3–4 kartus, net sunku paaiškinti kodėl. Gražus maršrutas pro Namiūrą palei Meusės pakrantę, pakeliui vis sustodavom Wepione pirkti skanių saldžių braškių (nuo gegužės iki pat rugsėjo!). Dinante yra tvirtovė su nuostabiais atsiveriančiais vaizdais, ten pat vaikų žaidimų aikštelės, žodžiu, garantuota smagiai praleista diena.

Gentas (Ghent) – mums labai patiko viena paskui kitą išsirikiavusios įspūdingos bažnyčios, dailūs namukai palei kanalą, šiaip geri laukai.

Beloeil rūmai (chateau de Beloeil) – belgiškasis Versalis. Tikrai įspūdingi rūmai su dar įspūdingesniu didžiuliu parku. Aišku, prabanga nebetviska, bet pabūti verta.

Bouillon viduramžių pilis – įspūdinga pati pilis, labai gražus gamtovaizdis.

Durbuy – mažiausias pasaulio miestas. Mielos siauros gatvelės, seni namai, gera aura.

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Hmm... galbūt ankstyvas pavasaris

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Susikalbėjimo :). Nors tai, ko gero, labiau mano trūkumas, kad nemokėjau prancūzų kalbos, bet kartais tikrai nervindavo valonų vienkalbystė ir nesugebėjimas/ nenoras suprasti kitakalbių... Dar aptarnavimo kultūra – nors ir stebino, bet ir čia ne kartą pasitaikė nepaslaugių ir nemalonių pardavėjų, padavėjų ir pan.

Ko belgai, jūsų nuomone, galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Darbštumo :). Labai jau jie čia atsipūtę ir, rodos, nesuinteresuoti užsidirbti...

5 žodžiais apibūdinkite Belgiją

Alus, šokoladas, žaluma, daugiakultūrė aplinka

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Jų buvo daug. Vienas iš smagiausių dalykų, kad automobiliu gali išnaršyti Belgiją skersai išilgai ir vis tiek dar daaaug neaplankytų vietų liko... Ir, be abejo, čia sutikti žmonės, kurie tapo tikrais draugais.

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė. Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Kas gali būti skaniau už belgišką šokoladą?!... 

Idėjiškai Jūs labiau valonas ar flamandas? 

Hmm... turbūt flamandų tvarkingumas ir kalbų mokėjimas labiau prie širdies, bet kad čia daugiau su valonais teko susidurti...

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai 

Geriau negraudink... 

Ciklo apie draugų Belgiją pabaiga.

Moliūgai moliūgėliai

Geltona. Žalia. Morkinė. Raudona. Krentantys lapai. Gilės. Kaštonų pilnos kišenės. Moliūgai. Obuoliai. Basos kojos. Ir plius 28. Štai toks mūsiškis paskutinis ruduo Briuselyje. Neįtikėtiną karščio bangą dovanojo motinėlė gamta bent kokias dvi savaites. Spėjome ir jūroj pabraidyti, o kai kas net ir išsimaudyti, atsibėgioti parkuose basomis, sudalyvauti moliūgų šventėje, maloniai pasivaikščioti mieliausiame Waterloo blusturgyje ir dar Villers - la - Ville vienuolyną aplankyti. Rodos, kad tokiu oru namo eiti nevalia- reikia būti ir būti lauke, gerti tą saulės šilumą, nes vėl jos sulaukti užtruks. 

Likus mažiau nei metams iki grįžimo Lietuvėlėn kažkaip gyvenu laukimo ritmu. Rodos, kad jei leistų, jau šiandien pat susikraučiau daiktus ir maučiau iš čia mielu noru. Kažkiek jau viskas pabodę, kažkiek jau viskas kartojasi, norisi naujovių, o dar ir visa rotacijos kompanija jau apšilo kojas Lietuvoje. Pavydu šiek tiek... Bet puikiai suprantu, kad dar reikia čia gyventi ne laukimu, o mėgavimusi. Tad tą ir bandome daryti, ieškodami šviežienų. Šįkart aptikome moliūgų šventę, kurioje nebuvome buvę ir visi drauge jon išsiruošėm.

Koks rezultatas? O gi pamatėme tiek rūšių moliūgų, kiek dar nebuvome matę- tarp jų ir mėlynų, ir žalių, metro dydžio ir vos kelių centimetrų. Žodžiu, gyvasis moliūgų muziejus, kuriame tiesiog negali nepirkti :). Kilogramas kainuoja 1,5 euro su tam tikromis išimtimis, kai tiek pat kainuoja vienetas. 

Sudalyvavome spalvų ir skonių fiestoje. Nes čia pat, prie spalvotų moliūgų dėžių, puikavosi visas stalas moliūgų gardėsiais: saldžiais ir nesaldžiais pyragais, uogienėmis, pagardais, fri moliūgų juostelėmis (ypač susižavėjome šiomis). Imkit ir ragaukit. Tiesa, buvo galima įsigyti tik uogienių, o mums itin patikusio pagardo receptą padovanojo.

Beprotiškai karštą dieną visi gaivinosi alumi, o vaikus kažkodėl maitino gardžia, bet šilta moliūgiene. Na ir mes prieš šviežią ir naminę moliūgienę neatsilaikėme, bet prisiglaudėme su ja ir dar moliūgų dešrele pavėsyje, nes jau beveik tirpome kaip besmegeniai pavasarį.

Dar vienas būtinas švenčių atributas- linksmybės. Kaip gi be jų? Vaikai mielai karstėsi ant šieno, uostė jį ir nors skundėsi, kad bado, vis tiek ant jo kabarojosi. Sūpynės, padarytos iš paprasčiausių šieno kupetų ir lentos, kaip magnetas traukė vaikus. Na, o manieže pasirodė klounai, šokantys žirgai. Vaikų laukė lėlių teatras. Smagumėlis!

Nors pati didžiausia pramoga bent jau mūsų vaikams buvo moliūgų rinkimasis. Leidome jiems išsirinkti po 3 mažyčius dekoratyvinius moliūgus, bet jie tarsi mūsų negirdėjo ir krovė viską iš eilės, jiedu turbūt buvo pasiruošę susikrauti visą derlių. Juk iš tikrųjų tos spalvos ir formos užburia. O namie moliūgai pasitarnavo kaip patys puikiausi žaislai. Bent jau kelias dienas kitų žaislų nereikėjo.

Taigi jei sumastytumėte kitamet apsilankyti moliūgų karalystėje užsukite šiuo adresu. Tiesa, jų pačių įsigyti galite dar ir visą spalio mėnesį. O savaitgalį prieš šventę, jie organizuoja moliūgų rinkimą. Manau, taip pat puiki pramoga bevaikiams arba su didesniais vaikais, nes pabraidyti po aukštą žolę yra kas. Būtinai išbandykite!!! Moliūgai skanu! Jau dabar pradėjau rinkti moliūgų receptus, nes juk reikia juos suvalgyt :)

Na, o kitą savaitgalį žadam lėkti obuolių rinkt ir sulčių spaust. Beje, taip pat su atrakcijom. Jei bus kas įdomaus parašysiu. O dar kitą- bulvių šventė. Žodžiu, kaip visada sakiau, belgai pasidaro šventę iš nieko. Valio jiems!

Apie Belgiją draugai: valonai "varo" ant flamandų ir atvirkščiai.

Štai dar viena, jau ketvirtoji draugų Belgija. Paskutinė šią vasarą. Rudeniop finalinė - penktoji dalis. Taip, toji Belgija visiems mums buvo panaši, visi ją panašiai jautėmė, tik su savais prieskoniais. Kiekviena iš jų yra teisinga ir savotiška. Mums visiems trūko artimųjų. Mums visiems iki šiol nesuvokiamas belgų aptarnavimas. Mums visiems čia gimė vaikų. Mes visi pripratome prie 0,3 alaus buteliukų su 8 laipsniais stiprumo.

Tiesa, ne visi :) Dalia ir Algis liko ištikimi lietuviškajam "Švyturiui" ir visada lauktuvių iš Lietuvos užsiprašydavo būtent jo. Juk norisi pamaloninti savo gomurį lietuvišku skoniu. O, kai netikėtai sužinojo, kad "Švyturio" kaip ir tikros lietuviškos duonos ar dešrytės galima įsigyti čia pat Briuselyje, Algis buvo pasiryžęs tuoj pat lėkti į rusų parduotuvę, iškalbingu pavadinimu "Gagarin". Smagu prisiminti tokias akimirkas ir turbūt tik gyvenantys svetur gali pajusti, koks skanus tas lietuviškas alus svetimoj žemelėj...

Ši šeimyna- bene sportiškiausia iš mano minėtųjų. Pas juos namuose net yra kampelis, skirtas sporto laimėjimams. Pasak šeimininkų, dauguma jų susirinkta čia- Briuselyje. Šanuoliai ne kitaip! 

Beveik kiekviename susibūrime, kur yra Dalia ir Algis aš net galiu pamiršti, kad kažkur laksto mano vyresnėlė. Žinau, kad ja bus pasirūpinta, su ja užsiims, pažais. O auksiniai Dalios žodžiai, kuriuos atsiminsiu turbūt visą gyvenimą - "Renata, atsipūsk, aš pažiūrėsiu vaikus". Auginant vaikus be atokvėpio tai itin sujaudina. Taip imi ir suglembi ant sofos ir pagalvoji - nu, blemba, kaip faina. O štai paskutinį kartą juos išlydėjus, Rusnė įsikniaubė ir pravirko. Jai labai patinka, kai kažkas pas mus svečiuojasi ir nepatinka, kai tai baigiasi. Iš tikrųjų, kodėl šiais laikais svečiai vis rečiau lieka nakvoti?...

Taigi ketvirtoji Dalios, Algio ir mažosios Skirgailės Belgija.

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie šionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Tiksliai žinau, kad Algis pasiilgs ypač gerų sąlygų sportuoti, futbolas jau buvo tapęs beveik šeimos nariu :) Kiekvieną vasarą vykstančios Belgijos-Liuksemburgo lietuvių sporto žaidynes - įvykis, kuriame būtinai dalyvaudavom tiek žiūrovų, tiek savanorių, tiek dalyvių ir netgi nugalėtojų amplua.

Dar, be jokios abejonės, labai trūks vaikiškos infrastruktūros  - tvarkingų vaikų žaidimo aikštelių, žalių parkų, tvenkinių su paukščiais, zoologijos sodų, mini-fermų ir t.t.

Tiesą sakant, pasigesim tikrai daugelio dalykų - ir puikios geografinės padėties, kai atsikeli ryte, sumąstai kryptį, sėdi ir keliauji, ir švelnios žiemos, kai sniegas laikosi gal du kartus po kelias dienas per visą žiemą, ir alaus/šokolado/šviežutėlių croissants - pastarųjų produktų yra ir Lietuvoje, bet kažin, ar skonis bus tikrasis belgiškas :)

Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Geriausiems draugams tikrai rekomenduotume nuvykti pas buvusią kolegę p. Jolantą į trobelę Austrijos kalnuose. Viena nerealiausių kelionių, mes buvom vasarą, kalnų grožis Austrijoje ir Šveicarijoje tiesiog užburiantis.

O kalbant apie pačią Belgiją, žinoma, sunku nekartoti draugų išsakytų nuomonių - Briugė, Gentas, Antverpenas, Liuvenas, Durbuy, Lier, Tournai, Bouillon, Namur, Dinant - saviti, jaukūs ir svetingi. Flandrijoje miestai didesni, žavi grožiu ir prabanga, o Valonija vilioja mažais miestukais Ardėnuose, išssibarsčiusiais ant uolų ir prie tekančio vandens. Apskritai važiuojant per Belgiją, gali žavėti bet kuris eilinis kaimelis, nes sodybos prie kelio tiesiog tviska sutvarkyta aplinka.

Toliau nuo įprastų turistinių takų verta aplankyti (nebūtinai eiliškumo tvarka):

1. Montaigle pilies gruvėsiai - autentiška ir nėra turistų;
2. Beloeil rūmai su parku - belgiškasis Versalis; 
3. Šeimoms su vaikais vertėtų nuvykti į Bokrijk - belgišką buities muziejų, kuris įdomesnis nei Rumšiškėse, nes yra ir labai šaunių gyvų eksponatų (galima ir be vaikų, ten nuostabu - aut. past. );
4. Mėlynuojantis nuo katilėlių Halės miškas balandžio-gegužės mėnesį. Pasaka ten pabūti saulėtą dieną. Kas nebuvote, būtinai nuvažiuokit!
5. Laeken karališkieji šiltnamiai-oranžerija (atviri visuomenei gegužės mėn.).
6. Na, ir kartą per du metus (kas antrą rugpjūtį, maždaug apie Žolines), tiesiog nuodėmė praleisti progą pamatyti gėlių kilimą Briuselio Rotušės aikštėje. Kiekvienais metais jis vis kitoks, bet visuomet įspūdingas.

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Vieną vienintelį sunku išskirti. Na, smagiausia turbūt būtų, jei Lietuva galėtų džiaugtis tokia pat geografine padėtimi, tokiu atstumu iki Londono, Paryžiaus, Amsterdamo kaip Belgija.

Algis sako, kad perkeltų belgų kelių policininkų darbą - per daugiau nei tris metus nei karto nepastebėjome pasislėpusių policininkų, matuojančių greitį krūmuose (o aš mačiau kelis kartus, ne krūmuose, bet mačiau :)- aut. past.).

Dar prancūzišką pop-muziką iš radijo:)

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Gal klausimą apsukčiau kiek kitaip - kas Belgijoj nervino? Tik atvykę buvom lengvai šokiruoti, kiek laiko užtrunka paprasčiausio reikalo sutvarkymas. Strigom ten, kur net neįsivaizdavom, kad galima strigti (pvz., banko kortelės išdavimas sėkmingai baigėsi tik po trijų vizitų į banką) :) Po to laikui bėgant jau nebesistebi, kad esant didžiausiai eilei prie kasos, apsipirkę moteriškaitės visai neskuba susikrauti daiktų į krepšį, dar išsibučiuoja su pardavėjom ir pan.

Dar pasakysiu gal šiek tiek negražiai, bet gyvenant netoli prastesnio rajono tikrai džiaugsmo nekėlė žmonių iš Artimųjų rytų gausa.

Be to, nemėgstu, kai svetimi žmonės pernelyg lenda prie mano vaiko, o dar kai puola čiupinėti veiduką, nors imk ir bėk tolyn. Man rodos, Lietuvai tai nebūdinga.

Ko belgai, jūsų nuomone, galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Konkretumo, aptarnavimo greičio, švenčių šventimo. Ypač per Naujuosius keista, kad gatvėse nėra besidžiaugiančių žmonių, kad danguje žybteli tik viena kita švieselė.

5 žodžiais apibūdinkite Belgiją

Susiskaldžiusi, keista šalis. Daugiakalbis Briuselis. Alus ir sisiojantys paminklai.

Algiui gaunasi devyni žodžiai: "valonai "varo" ant flamandų ir atvirkščiai. Tikrų belgų nėra".

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Be jokios abejones - dukters gimimas. Tai nėra pačios Belgijos nuopelnas, nors medicinine priežiūra nėštumo ir gimdymo metu galime tik pasidžiaugti, tiesiog faktas, kad tai įvyko čia, ir tai prisiminsime visą gyvenimą.

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Moliuskai balto vyno padaže ir baltas Hoegaarden alus. Algiui - eklerai.

Bendrai paėmus, didelis žuvų ir jūros bjaurybių (a.k.a. gėrybių) pasirinkimas. Atradom puikias žuvis: otą ir rają, lengvai pritaikėm jas savo virtuvėje.

Trečiųjų metų kulinariniu atradimu tapo virtas liežuvis drebučiuose (netgi skanesnis nei Lietuvoje, bet tokio yra pirkt tik vienoje parduotuvėje) (kokioje, Dalia?- aut. past.)

Idėjiškai Jūs labiau valonai ar flamandai? :)

O į šį klausimą labai sunku atsakyti, nes per daugiau nei tris metus taip ir nesusipažinom artimiau nei su vienu tikru belgu - tad nežinom, kokie yra idėjiškai tikri valonai ir flamandai :)

Algis prisiskaitė pakankamai,kad labiau palaikytų flamandus, tik prancūziška (įskaitant valonų gentį) muzika ir literatūra jam artimesnė nei olandų šnypščianti "paukščių" kalba, mūsų ausiai skambanti kaip keiksmažodžių rinkinys :).

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai :)

Tiesą sakant, liūdna. Taip būna išsikraustant iš bet kurios vietos, tapusios namais. O ir palikti pačią Belgiją su visais jos privalumais nesinori. Lietuvoj, žinoma, laukia nesulaukia savo anūkės sugrįžtant seneliai, ten ir išsiilgę mūsų geri draugai, ten - nauji namai bei nauji darbai ir turbūt laukiantis pats didžiausias išgyvenimas - palikti vaiką darželyje. Iššūkiai, nežinomybė... natūralu, tai ir baugina, ir vilioja. Bet mes tikim, kad viskas bus gerai. Juk svarbiausia, su kuo, o ne kur esi :)

Kas netilpo į šiuos klausimus, bet dar guli ant dūšios...

Gyvenant užsienyje labai smagu jaustis lietuvių bendruomenės dalimi. Gal kartais išgirdęs gatvėje kalbantį lietuviškai žmogų ir nepuoli bendrauti, bet žinai - jei kažko paklaustum ar norėtum šnektelti, tau būtų atsakyta su šypsena ir atvira širdimi. Sporto žaidynėse susirenka daugiau nei 400 žmonių iš Belgijos ir Liuksemburgo ir turbūt bene visi jaučiasi vienos didžiulės šeimos dalimi. Grįžus į Lietuvą to jausmo kiekvieno tautiečio atžvilgiu nebebus...

Algiui, be to, labai įstrigo belgų nacionalinio sporto ypatumai - automobilių stiklų daužymas iš chuliganiškų paskatų (mums teko tuo pasidžiaugti du kartus) ir nuomotojų buitinis lupikavimas įvertinant išnuomoto turto būklės pablogėjimą pasibaigus nuomai. 

Apie Belgiją draugai: čia išmokome neskubėti

Kur kitur jei ne pas Dianą ir Andrių paragausi kepsnių. Turbūt visus barbekiu, kiek esu valgiusi svečiuose Briuselyje, valgiau būtent pas juos. Svetingi ir vaišingi žmonės- ką čia bepridursi. Kaip patys sako "mėgstam pabaliavot" :). Ateini, išsidrėbi jų gėlynais išpuoselėtame sodelyje (Andriaus nuopelnas) ir sėdi sėdi sėdi- juk reikia kažkada atsisėdėti. O pas juos puiki vieta šiam reikalui. 

Su jais susipažinome jau čia - Briuselyje. Bene, E. Cavell ligoninėje, kur visas tuntas lietuvių keliavo į ekskursiją po gimdymo ir motinystės skyrius. Tai vienas smagesnių prisiminimų, nes atvykus į svečią šalį visas pasaulis rodos aukštyn kojom sutvertas, o nueini į kažkokią ligoninę, kurioje atrandi pulką lietuviškai kalbančių žmonių. Ir iškart pasidaro gera.

Na, o šiai vasarai prasidėjus, kol dar nebuvo įsibėgėjęs liūčių sezonas, mudvi su Diana ryžomės ekspromtiniam planui chuliganui. Susisodinome savo vaikus ir išvažiavome į Kessel-Lo parką, esantį šiek tiek už Briuselio. Mudviem buvo iššūkis, nes visgi parke sugaudyti keturis mažus vaikus, visus pavalgydinti, sužiūrėti, kad būtų laimingi, pailsėję ir saulėj neiškepę ne tokia jau ir lengva užduotis be tėčių. Bet mums pavyko!!!

Ir štai ateinantį antradienį jie jau palieka Briuselį. Sakyčiau vieni pirmųjų iš pažįstamų. O atrodė, kad tas laikas niekad neateis...

Apskritai, šiuo metu Belgijos sostinėje stipriai justi kraustymosi vajus- visur vyksta "garage sale'ai", vos ne prie kiekvieno namo stovi kraustymo kompanijų sunkvežimiai (in arba out), pro langus keliauja baldai ir kiti didesni daiktai (žinia, daugumoj Briuselio namų draudžiama baldus gabenti per laiptines, o kai kur tai tiesiog neįmanoma), vyksta atsisveikinimo vakarėliai ir keičiasi publika. Ne tik lietuvių. Toks jau tas Briuselis.

Gero kelio Jums! Baltai pavydime, kad labai greitai sveikinsite Baltijos jūrą. Ir apskritai turbūt pavydime, kad grįžtate namo ilgam. Pasakykit prašau gintarinei jūružėlei, kad ir mes netrukus atplauksime :)


Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Grįžę į Lietuvą tikriausiai daug ko pasiilgsim. Belgijoje išmokom neskubėti arba bent nepykti ant tų, kurie neskuba. Parduotuvėje, degalinėje, einant per gatvę ir pan. – viskas vyksta pamažu, pasikalbant, niekas niekur neskuba. Palyginus su belgais, lietuviai – greitojo bėgimo čempionai :).

Didelis malonumas, kurio Lietuvoj neturėsim – naktimis apšviesti greitkeliai. Neretai iš įvairiausių kelionių po Belgiją ir aplinkines šalis grįždavome vėlai. Vairuoti apšviestu keliu daug lengviau nei tamsoje.

Dar vienas dalykas, šovęs į galvą – malonu, kai apsiperkant parduotuvėje, tavo prekes paslaugiai sudeda į tavo atsineštus krepšius (tik kai kuriuose prekybos centruose- aut. past.). Telieka susikraut iš vežimėlio į bagažinę.

Negali likti nepaminėti ir Belgijos smulkieji verslininkai – smagu, kai duonininkas, mėsininkas, kirpėjas, gėlininkas visai šalia namų, tau šypsosi, sveikinasi, o vaikus vaišina dešros griežinėliu ar sausainiu. Tai tik keletas dalykų, kurie pirmieji šovę į galvą. Bet visko kur kas daugiau.


Aplankėte tikrai nemažai. Keliavote daug. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams. 

Pirmiausiai, žinoma, rekomenduojame aplankyti Briugę, Gentą, Antverpeną. Per trejus metus ne kartą lankėmės šiuose miestuose, kartais tiesiog vaikščiodavome po centrą, užsukdavome į miestų katedras, kitas bažnyčias, kuriose daug žymių flamandų dailininkų paveikslų, kartais eidavom į muziejus, o kartais – tiesiog pavalgyti vietos restoranuose.

Kita kelionė turėtų būti jau Ardėnų link – akmeniniai miesteliai, feodalinių pilių griuvėsiai ir įvairių vietos kunigaikščių pilys, kuriose bandoma atkurti buvusį interjerą, sodus ir pan.

Būtinai rekomenduojam aplankyti kurį nors iš buvusių vienuolynų griuvėsių, pavyzdžiui Villiers Abbey – ten tvyro neišsemiama ramuma. Reikia užsukti ir į trapistų vienuolyną ten gaminamo alaus (galbūt netgi geriausio (!) pasaulyje alaus) bei sūrio paragauti.

Ir penktoji vieta – tai visa, kas lieka :)  - įvairių įvairiausi muziejai, parkai, zoologijos sodai, likusios pilys, pajūris, mažiausias pasaulyje miestas, topiarų parkas, kelionės senaisiais traukiniais, dviračiais, riedančiais traukinio bėgiais, pėsčiųjų pasivaikščiojimo takai, I-ojo ir II-ojo Pasaulinio karo mūšių vietos, atminimo paminklai, kapinės, stalaktitų bei stalagmitų urvai, pagrindinės miestų aikštės ir dar daug daugtaškių...

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Pigų benziną :), kad galėtumėm ir toliau keliauti tokiais pat tempais, tik jau po mylimą Lietuvą (viena iš diplomatinių privilegijų dirbant svečioje šalyje - aut. past.)

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Visada išvykus iš Lietuvos trūksta artimųjų, draugų. Taigi čia atsakymas amžinas, kaip rotacija :)

Ko belgai galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Organizuotumo :) istorijų, kaip belgų meistrai atlieka įvairius remonto darbus, užtektų ne vienam vakarui.

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Dvi kelionės iš E. Cavell ligoninės į namus... :)

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Dar ledai ir šokoladas... :)

Idėjiškai Jūs labiau valonas ar flamandas? :)

Vienas iš šeimos – žemdirbys gėlininkas atsipūtęs valonas, o kitas – viską apskaičiuojantis ir organizuotas flamandas. O vaikai labiau panašūs į prancūzus :)

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai :)

Vėl viskas iš pradžių.

Jei kam prireiktų papildomų rankų

Karts nuo karto vis gaunu laiškų su įvairiais prašymais, liečiančiais gyvenimą, ypač jo pradžią Belgijoje.  Štai ir šį kartą jaunutė mergina, jau gyvenusi Belgijoje, sugrįžta studijuoti juvelyrikos, bet pragyvenimui reikalingos papildomos pajamos. Žinau, kad Belgijos lietuvių bendruomenė nemaža, tad įdedu jos prašymą. Jei ne vienam, tai gal kitam prireiks dar vienos poros rankų. Man tai pačiai prireiktų tik, kad aš jau baisiai būčiau reikli ir priekabi turbūt :) Tikiu, kad kažkam tikrai pravers, o Tau, Ieva, sėkmės grįžtant, mokantis ir dirbant!

Sveiki Belgijos lietuviai ir jų šeimos,

Esu dvidešimties metų mergina, atsakingas, iniciatyvus, mėgstantis bendrauti jaunas žmogus. Šiuo metu intensyviai ieškausi darbo (privalumas su apgyvendinimu) Briuselyje, kur nuo rugsėjo ketinu pradėti juvelyrikos studijas, vykstančias porą kartų per savaitę.

Idealus darbo pasiūlymas - tai darbas aukle lietuvių  šeimoje, kurioje galėčiau apsistoti ir prižiūrėti vaikus.  Bet jei turite kitų darbo pasiūlymų kaip pavyzdžiui (valandinis darbas aukle, senų žmonių priežiūra,  namų ruošos darbai, ir t.t) tuomet kreipkitės į mane.

Trumpai apie mane:

Iškart po mokyklos  devyniems mėnesiams išvažiavau į Belgiją dirbti su neįgaliais žmonėmis. Dirbau ir gyvenau Namur mieste, ten pramokau prancūzų kalbą ir susipažinau su valonietiška kultūra. Gyvenimas Arkos bendruomenėje nebuvo lengvas, vis dėlto begalo prasmingas ir mokinantis. Išmokau ne tik gaminti valgyti, bet ir tapti savarankiška,  prižiūrėti silpnesnius už mane,  atsakingai vadovauti, prisiimti atsakomybę.

Kilusi esu iš Klaipėdos (nuotraukoje su autentišku klaipėdietišku kostiumu) ,iš katalikiškos šeimos.  Esu trečia duktė trijų vaikų šeimoje.  Paprasta, draugiška, atvira, linkusi padėti, entuziastinga.  Mano tėtis – kompiuterių inžinierius, o mama – lietuvių tautinio kostiumo dėstytoja, tad ten kur vykstu stengiuosi skleisti lietuvišką kultūrą. Pavyzdžiui, bendruomenėje kurioje gyvenau turėjome tarptautinį vakarą, kurio metu dainavau lietuviškas liaudies dainas, pasakojome apie Lietuvą ir iškepėme kugelį – belgams patiko, tik grietinės ir kugelio derinys jiems pasirodė labai keistasJ

Aš esu atsakinga mergina, tad jei ieškote lietuviškos aplinkos savo vaikui, dar vienos poros rankų jūsų namuose esu pasiryžusi Jums padėti. Dirbti galėčiau pradėti iš karto rugpjūčio mėnesio pradžioje, kuomet grįžtu į Belgiją.

Nuoširdžiai,

Ieva

Kontaktai: ievamatulionyte@yahoo.com

Apie Belgiją draugai: taip ir neišragavom viso belgiško alaus...

Tie patys klausimai, tik žmonės kiti. Šįkart Venckų šeimynėlės jausmai ir įspūdžiai apie Belgiją.

Tai vieni nuoširdžiausių mums pažįstamų žmonių. Jie atviri visada ir su visais. Pasako, kas gerai ir, kas blogai. Jei guli ant širdies, tai tikrai nelaiko užantyje :). Man tai labai patinka, nes tai atvira, tiesu, lengva ir pagaliau toks gyvenimas. Nėra jis vien tik vaivorykštės spalvom tapytas.

Tai žmonės, kurie be galo norėjo pasilikti Belgijoje. Kas žino, gal vieną dieną ir sugrįš. Tačiau vieno noras dirbti Lietuvai, kitos - dėstyti studentams savo gimtajame universitete sustiprino norą grįžti į gimtinę.  O netikėtai sulaukę savo ilgai dingusios katės tarė: "Dabar galime grįžti ir į Lietuvą!" Nežinau, kaip Jūs, bet aš džiaugiuosi už tokius žmones. Viskas bus gerai, mielieji!!!

Beje, Antanas ir Lina - vėl  VDU kompanija. Su Antanu mes ir tose pačiose paskaitose sėdėjome ir egzaminus kartu laikėme. Taigi, kai Vasario 16-ąją susėsdavome už švetinio stalo su Vilkais ir Venckais- tai juokaudavome, kad susirinko beveik visi Briuselio VDU'šnikai :).

Dar labai pasiilgsiu tų akimirkų pas Venckus, kai vakaro tylą glostydavo Antano gitaros akordai. Mmmm... myliu gitarą...ir man labai jos trūks.

Viskas. Įsivažiavau. Baigiu. Dabar lai kalba Venckai.

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie čionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Pasiilgsiu labai patogaus susisiekimo. Bet kokia kelionė net ir pačią šalčiausią dieną neatrodo baisi, nes belaukiant metro nebaisus nei lietus, nei šaltis. Gyvenant Briuselyje nebūtina turėti automobilio. Netgi neapsimoka. Greičiau nuvažiuosi iš taško A į tašką B viešuoju transportu nei savo automobiliu. Ir smagu, kad tai, jog naudojiesi viešuoju transportu anaiptol nereiškia, kad esi varguolis, studentas ar pensininkas (juk Lietuvoje dažniausiai tokiu transportu važinėja tik jie, o geresnį darbą dirbantiems „nelygis“ važiuoti smirdančiu „trūliku“).

Labai geros medicininės paslaugos. Teko dažnai lankytis pas gydytojus, tad paslaugos labai geros, išvystyta infrastruktūra, o medikai labai aukštos kvalifikacijos. Neveltui belgai palieka beveik pusę atlyginimo mokesčiams :). Smagu, kad nereikia nerimauti, ar "nenugydis", kad gal geriau būtų padavus gydytojui pakištuką (niekada Lietuvoje to nedariau iš principo, bet turbūt todėl mane ir "nugydė" :(). Beje, šalia įprasto gydymo, labai daug dėmesio skiriama kineziterapijai. Nustebino tai, kad draugės kūdikio bronchitą  osteopatas padėjo įveikti gan neįprastu masažu.

Pasiilgsime to, kaip prižiūrimos viešosios erdvės: plaunamos gatvės, sodinami gėlynai, prižiūrima gausybė miesto parkų ir pan. Visgi labiausiai pasiilgsiu šilumos. Nors čia ir mažai saulės, bet labai trumpa pakankamai šilta žiema, o pavasaris ir ruduo taip pat šilti lyginant su Lietuva.

Aplankėte tikrai nemažai. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Briugė (Brugge). Tikra Belgijos Venecija.

Liuvenas (Leuven). Ypač patiko ten esantis trylikto amžiaus miestelis, kuriame kaip supratau dabar yra Liuveno universiteto studentu barakai. Labai romantiška būtų ten studijuoti  :)

Durbuy. Mažiausias miestas pasaulyje. Savo dvasia labai primena Provanso senuosius miestelius.

Ardėnai – nuostabi gamta, tikrai dar daugelio neatrastos gražios kalvos Europoje.

Dar rekomenduočiau plaukti iš Ostendės žvejoti krevečių. Vaizdas, kai žuvėdros puola plaukiantį laivą, tikėdamosios gauti žvejų laimikio – nerealus!!!

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Daug dalykų norėtume perkelti. Bet labiausiai norėtume su savimi pasiimti žmones, su kuriais bendravome. Turim nuostabius kaimynus. Labai liūdna, kad neteks su jais daugiau pusryčiauti. Labai bendraujanti, išsilavinusi, draugiška lietuvių Belgijos bendruomenė. Manau Lietuvoje labai trūks to, kad nuėjus į bet kokį renginį beveik visus pažįsti ir šiaip niekada nesijauti vienišas. Gaila palikti ir draugus užsieniečius, su kuriais susipažinau besimokydama universitete, stažuotėse ir studijuodama vakarais prancūzų kalbą.

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Labai trūko juodos duonos ir balto sūrio su kmynais. Taip pat kartais ne juokais nervus ištampydavo belgų paslaugų kokybė. Kad pataisytų elektrą kartą teko laukti visą mėnesį. Elektrikas ateidinėjo keletą savaičių beveik kas antrą dieną! Bet taip ir nesuprato, kodėl elektra neveikė.... Trūko ir gero interneto. Beje, sudaryti sutartį dėl televizijos ir interneto neįmanoma trumpesniam laikui kaip metams! Tad dabar, kai išsikraustysime, teks dar susimokėti papildomai už du mėnesius. Ir iš viso susidaro įspūdis, kad šioje srityje labai mažai konkurencijos.

Aukštos maisto, paslaugų, vaikų prekių kainos. Tai ribodavo gyvenimo kokybę.

Ko belgai galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Pirmiausia - darbštumo. Belgai į darbą ateina po 9 val., o grįžta gerokai anksčiau nei 6 val.  Be to, labai keista, kad belgai per pietus valgo dažniausiai sumuštinius, o vakarienė būna labai soti ir pakankamai vėlyva. Manau lietuviški valgymo įpročiai (sotūs pietūs ir ne tokia soti vakarienė) sveikesni.

Belgija - tai...

Labai skanus alus, aukšta bendravimo kultūra, visada gera nuotaika. Bent jau Briuselyje niekada nesijausi vienišas, nes čia dauguma atvykėlių yra vieni, todėl visi labai tolerantiški  ir mielai bendrauja. Daugiakultūriškumas. Tai labai atpalaiduoja, leidžia jaustis kosmopolitišku, atviru pasauliui žmogumi. Nėra turbūt geresnės vietos pasaulyje praktikuoti visas kalbas :) Be anglų ir prancūzų kalbų man teko ne kartą šnekėti ir rusiškai, ir vokiškai, ir lenkiškai (tiksliau klausyti :)). Net sutikau viena portugalą ir vieną ispaną, kurie su manimi šnekėjo lietuviškai! Jie lietuvių kalbos mokėsi ne todėl, kad jų žmonos buvo lietuvės, bet todėl, kad vienas metus gyveno Lietuvoje, o kitam ši kalba pasirodė labai įdomi (tikrai keista!)

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies. 

Maloniausia prisiminti, kai gimė mūsų dukrelė :) Tada už lango buvo daug sniego ir švietė saulė (tai taip reta Belgijoj!)

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Alus :) Taip ir neišragavom viso belgiško alaus :) 

Idėjiškai Tu labiau valonė ar flamandė?

:) Požiūriu į darbą manau esu labiau flamandė, bet mano siela ir estetikos pojūtis yra tikrai valoniška. Per šiuos tris metus susirgau kažkokia prancūziškos kultūros liga.

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai :))

Tai, kad gyvensiu šalia tėvų – labai džiugina (ypač dabar, kai yra Evelina) Vis dėlto seneliams reikia nuolat matyti vaikus, o ypač anūkus. Tėvai norėtų, kad mes pasiliktume Belgijoj, nes čia gyventi yra geriau. Bet sunku kiekvieną kartą matyti mamos ašaras, kai išlydi. Iki šiol mano akyse vaizdas – kai oro uoste mama iš susijaudinimo pro ašaras atsisveikinus su manimi negalėjo atiduoti Evelinos.

Smagu, kad bus galima pagaliau palikti vaiką seneliams ir ramiai nueiti su vyru dviese kur nors maloniai praleisti vakarą. Taip pat smagu, kad pagaliau galėsim ilgėliau pabendrauti su senais draugais, o mūsų mažyliai galės susidraugauti :)

Kas netilpo į šias eilutes...

Labai patiko gyventi Briuselyje. Tikrai sutikčiau čia vėl gyventi. Labai ilgėsiuos šios šalies....