Šviečia dieną šviečia naktį...

Ar Belgija šviesi šalis? O taip! Čia kaip toj dainoj - "šviečia dieną šviečia naktį...". Ir ką tu jiems, jei žmonės turi per daug elektros. Tauta normalios valdžios neturi, bet užtat elektros - per akis. Kita vertus, gal čia ir yra bevaldystės padarinys?! Jei nėra, kas botagu mojuoja (juk visiems mums reikia muštro), tai ir šviečia lempos kiaurą parą. Šįryt atsikėliau. Žiū pro langą, o ir čia elektra per kraštus liejasi - plieskia visi naktiniai žibintai. Jie iki šiol dar skleidžia tą ryškią oranžinę spalvą, kuri net kai kuriems mūsų svečiams trukdo miegoti :).

Bet šiaip reikia pastebėti, kad Belgijoje keliai yra labai ir labai gerai apšviesti naktį (ir kaip matyt nuotraukoje ne tik :)). Važiuoji kaip dieną ir net nesusimastai, kad esi ne mieste. Tiesiog malonumas. Mes kol kas galime tik pavydėti. Pamenu, kad autostradoje Vilnius-Panevėžys jau ir mūsų laikais (t.y. rezidavimo Lietuvoje) buvo keletas šviesos salelių. Gal šiandien jų yra daugiau. Tikiuosi :)

Gili mintis

Įsivaizduokite, gaunate štai tokį atviruką. Kokios jūsų mintys būtų neatvertus rašytinio sveikinimo? Statybos kompanija sveikina įsikūrus naujuose namuose... Gal pradėjote prekiauti apšiltinimo vata... Svečiavotės Rytuose ir susipažinote su šiuo žmogumi, kuris siunčia linkėjimų...

Iš tikrųjų tai kalėdinis sveikinimas. Pabandykite įžvelgti šventinę mintį. Man nepavyko :) 

Šį atviruką gavo vienas iš Manto kolegų nuo Liuksemburgo diplomatų. Pasirodo, jame nufotografuoti rytiečiai, statantys Liuksemburgo paviljoną parodai "Expo 2010". 

Nesakau, kad kalėdiniai sveikinimai turi būti su eglutėmis ir raudonomis kepurėmis. Aš už originalumą, bet su ne itin giliai pakasta mintimi. Juk čia ne filosofinis traktatas, o tiesiog sveikinimas. Deja, šventiškumu jis nė iš tolo nekvepia, netgi atvirkščiai. Mano nuomone, gilokai čia pakniso liuksemburgiečiai :)

"Pas arabus"

Visai mūsų namų kaimynystėje yra toks ale kioskelis. Nors ši įstaiga nėra analogiška lietuviškai medinei būdelei su grotuotais langais, už kurių išdėliota gausybė nublukusių prekių pakuočių, bet man tai artimiausia asociacija. Galbūt jį būtų galima vadinti mini turgeliu. Mūsų šeimos kodinis pavadinimas "Pas arabus" - nežinome ar ją valdo būtent šios tautybės žmonės, bet, kad panašūs į juos tai tikrai :). Beje, savininkai ir darbuotojai yra labai mandagūs mums savo kaimynams ir ne tik. Ne kartą Mantą, einantį į darbą, yra pavaišinę vaisiu, visada pasisveikina ir rūpinasi, kad automobilio savininkas, užstatęs mums kiemo įvažiavimą, kuo greičiau ateitų taisyti savo aplaidumo.

Tokių turgelių-parduotuvėlių Briuselyje tikrai gausu, ypač gyvenamuosiuose rajonuose. Nuo lietuviškų kioskelių jie skiriasi tuo, kad čia jie daug erdvesni, gali įeiti vidun ir rasti visokių esminių dalykėlių. Nuo vaisių ir gėlių, kurie paprastai išstatomi lauke akiai vilioti, iki limonado skardinės ir duonos.

Nesame jų nuolatiniai lankytojai, bet reikalui prispyrus, ypač sekmadieniais, kai nedirba kitos parduotuvės, pritrūkę pietums kokio burokėlio, morkos ar pomidoro, nubėgame žemyn ir už kelis kartus didesnę kainą nei parduotuvėje nusiperkame, ko reikia.

Va štai šito aspekto aš iki šiol negaliu suprasti. Žmonės gan noriai stoja prie šio turgelio (nuolat užblokuodami mūsų įvažiavimą į kiemą) ir perka jame įvairiausius dalykus mokėdami brangiau nei čia pat esančioje parduotuvėje už kokių 100 metrų priešais. Kur logika??? Nepasakyčiau, kad vaisiai ten kažkokie labiau stebuklingi nei "Delhaize" tinkle, kur, mano nuomone, daržovės ir vaisiai vieni kokybiškiausių. Galbūt tai malonumas pirkti praeinant pro šalį (nors už metro kito gan judri gatvė su visomis išmetamomis dujomis, dulkėmis ir pan.), o galbūt kokia tai vėl belgiška tradicija, kurios net patys belgai negali paaiškinti. Kol kas tiek daug dar neišsiaiškinau, tad iš šono atrodo tikrai keista ir visai neekonomiška.

Tiesa, dažniausiai skintas gėles namams perku analogiškoje vietoje tik šiek tiek tolėliau nuo namų. Bet perku todėl, kad jos ten tikrai gerokai pigesnės nei parduotuvėse. Ten už 4 eurus gali nusipirkti nemažai tulpių ar mažesnių rožių puokštelę, o už 12 jau gali rinktis įdomesnių, didesnių ir daugiau. Paskutinį kartą pirkau nerealaus grožio 20 aguonų.

O jūs perkate juose?

Misija (ne)įmanoma - nepavėluoti namo Kalėdoms

O taip! Šiandien gamta krėtė pokštus Briuselyje ir aplinkui. Pajuokavo taip, kad grąžino partiją lietuvių ir ne tik atgal į pradėjusią tuštėti Europos sostinę. Nėr čia ko - pabūkit dar, kur balta ir gražu.

Kiek teko girdėti oro uoste beprotnamis: keliasdešimt atšauktų ar atidėtų skrydžių, tūkstantinė minios, laukiančios eilėse, kad galėtų rezervuoti bilietus į kitus skrydžius, tik 4 langeliai (su niekur neskubančiais belgais) skirti šioms masėms aptarnauti, "užlūžusios" avialinijų telefono linijos ir t.t. Perpasakoju tai iš trečių lūpų ir labai džiaugiuosi, kad tik taip.

Kai rašau šį įrašą lėktuvai gražiausiai kyla vienas po kito. Jų keleiviai turbūt lengviau atsidūsta ir tik pakilus užsisako, ko nors stipresnio, kad numalšinti stresą. Sutikite 4 valandas prastovėti eilėje, kai esi beveik eilės pradžioje - ne stebuklas. Kita vertus, gal ir stebuklas, kai matai, jog už tavo nugaros laukia dešimt kartų dar tiek pat.

Šiandien iš tikrųjų galėjai pasijusti, kad gyveni ne Belgijoje, o Sibire. Stipri pūga ir dideliais dideliais kąsniais krentantis sniegas kvietė grožėtis pro langą, bet nelįsti laukan. Keliuose daug eismo įvykių, traukinių ir kitas viešasis žemės transportas taip pat sutrikdytas. O per sniegą su vasariniais batukais klampojantys belgai labiau taisyklė nei išimtis. Pro langą stebėjau vidutinio amžiaus vyriškį. Kelnes susikišęs į kojines, apsiavęs ale vasariniais batukais, eina sau keliu mašinų vėžiomis ir keikiasi ant sniego kilnodamas rankas ir kojas. Kita vienplaukė lengvai apsirengusi mergina skrodžia pūgą tarsi tai būtų atrakcija. O trečia moteriškė, vairuojanti prabangų BMW (bet visgi tikriausiai su vasarinėmis padangomis) sugeba prisiparkuoti šalikėlėje, kurioje sukastos sniego krūvos. Žinoma, ji užklimpsta.

Keisčiausia, kad apie pūgą visi žinojo, bet pasiruošta menkai. Net ir didesni aveniu Briuselyje vis dar nevalyti.

Taigi laukiame trečiadienio be sniego, kad nereiktų kalėdoti kituose Europos oro uostuose. Pavėluoti namo Kalėdoms NEGALIMA!!!

Sukaktis

Metai pralėkė kaip viena diena. Banali frazė, ar ne? Bet...šventa tiesa.

Tuomet išvykti į Belgiją atrodė tarsi mažas nuotykis ar avantiūra, tačiau atvykus rodės, kad pasaulis griūva. Nesugriuvo... ir netgi palaipsniui susikūrė iš naujo. Koks? Kitoks. Lietbelgiškas pasaulis.

Bet iš tikrųjų, kodėl tas kariamas šuo pripranta :)?! Ir aš kaip tas šuo. Prieš metus nebūčiau patikėjusi net vyriausios Lietuvos raganos Vilijos Lobačiuvienės pranašystėmis, jei ji būtų pasakiusi, kad priprasi tu čia,vaikeli, kad atrasi kažką gero ir Belgijoje, kad kažko tau ims trūkti ir Lietuvoje. Kitaip turbūt ir nebūna, juk dabar čia namai.

Tie metai ir ėjo, ir slinko, ir lėkė milžiniškais šuoliais, tačiau savo pėdsaką jau paliko. Kas gi šiandien kitaip nei buvo praėjusį rudenį?

Mūsų šeima iš skaičiaus 2 virto skaičiumi 3. Tad Belgija jau visada turės tam tikrą mūsų simpatiją.

Nebeerzina ilgais vakarais ir sekmadieniais nedirbančios parduotuvės. Jų tiesiog nebereikia tuo metu.

Vairuoti taip pat galiu nesikeikiant. Žinoma, kai žinau, kur važiuoju ir nelendu centran.

Beveik įsitaisiau priklausomybę bandelėms su šokoladu ir visai kitai juvelyrinei konditerijai.

Supratau, kad čia ilgesnė vasara, o man šaltakraujei tai laaabai patinka.

Paaiškėjo, kad mūsų šeimai ir draugams Briuselis ne taip ir toli. Sulaukėme daug vizitų - ačiū už beveik nuolatinį "Agotos" duonos tiekimą.

Po truputį prancūzų kalba tampa daiktu, kurį galima suprasti ir praleisti valandėlę parke su senute, kuri prancūziškai porina apie savo proanūkius, o tu sėdi, klausai ir beveik viską supranti. Smagu :).

Pamatėme tiek, kiek anksčiau per keletą metų nebuvome matę, nes savaitgaliai skirti mažesnėms ir didesnėms kelionėms.

Taigi, savi pliusai, savi minusai. Apie pastaruosius šįkart nenoriu. Tik pasikartosiu, kad niekada niekada negalvojau, kad priprasiu kariama kaip tas šuo. O dabar netgi visai patinka :) Ačiū, vis dar atrandama Belgija!

Dalinkimės informacija

Šio blogo skaitytojų ratas išlipo vien tik iš šeimos ir draugų rato. Kiek žinau karts nuo karto jame apsilanko ir Belgijos lietuviai. Iš jų jau ne kartą teko sulaukti prašymo pasidalinti informacija apie būsimus renginius, kad galėtų ne tik čia paskaityti, bet ir patys sudalyvauti. Ką gi...voila!!!

Na, nesu aš pati geriausia kultūrinių, pramoginių ar sportinių renginių rinkėja, bet tuos, kurie patenka į mano akiratį, įdėsiu į kalendorių, kuris yra šoninėje juostoje. Tad jame galėsite šį bei tą rasti.

Na, o jei jūs kažką išgirdote ar pamatėte ir manote, kad tai gali būti įdomu, atsiųskite man el. paštu jakimaviciai@gmail.com arba tiesiog palikite žinutę kaip komentarą ir renginį būtinai įtrauksiu.

Beje, gyvenu Woluwe Saint-Lambert komunoje, tad gan dažnai galite rasti būtent šios komunos vietinių renginių, kurių čia gan gausu. Tačiau, jei jūs gyvenate kitur ir nugirdote ar užmatėte ką nors, kas tiktų į šią renginių temą, informuokite, būtinai skelbsime, nes juk ne visi gyvena ten pat, o ir aš pati mielai pasižvalgyčiau aplinkui.

Ne visai lagaminas

Štai tokį spalvotą ir burbuliuotą daiktą pagaliau įsigijome ir mes. Būsime kaip visi čia - Belgijoje.

Lietuvoje mes įpratę viską krauti į maišelius ir po to tempti. O štai čia žmonės net iš namų neišeina be šio daikto, jei eina rimčiau apsipirkti.

Išbandėme ir mes. Šis lagaminas ant ratų labai lengvas ir manevringas. O ratukai - tai pats tas, ko reikia, perkant daug. Tada apsipirkimas tampa malonumu. Ypač turguje.

Ir dar, sakyčiau, labai praktiškas suvenyras dovanų.

Originali kolekcija ir dekoracija

Nei čia koks belgų gyvenimo ypatumas, nei čia ką. Tiesiog vieną rytą Mantas užfiksavo štai tokį vaizdelį :) Gaila, taip ir nesulaukėme "šeimininko"-būtų buvę labai įdomu paveizoti, kam gi taip rūpi pamesti vaikiški čiulptukai.

Addicted to LT

Kas kaltas? Gal apniukęs oras, gal svetimas Belgijos kvapas, gal, kad buvau išauklėta mylėti Lietuvą ir namus, bet dar ir po mėnesio, praleisto šioje šalyje, būna labai sunku.

Žinau, kad yra daug žmonių, kuriems patinka svetur, kad jiems viskas įdomu, viską norisi išbandyti. Mano šis pojūtis kažkodėl vėluoja... Gal susirgo gripu :)

Noriu pasėdėti mamai ant kelių, apsikabinti tėtį, pakikenkti su sese. Visgi to niekas negali atstoti - nei nauja patirtis, nei įdomūs įspūdžiai. Vat jei jie būtų čia - būtų kur kas malonesnė ta Belgija turbūt.

Verčiu gausybę nuotraukų su Jumis, mieli draugai, kaip šventėm, kaip linksminomės ir suvoki žmogus, kad tokia proga, kai vėl būsime visi vienoj vietoj ir gerai pasiausim - pasitaikys mažiausiai po 3 metų. Nes visgi vasaromis, kai atvyksime trumpam Lietuvon, bus sunku visus jus sugaudyti. Blin, liūdna...

Pasiilgau Neries, lietuviškų veidų, patogios parkavimo telefonu sistemos. Galų gale Maximos pardavėjų, kurios, kad ir pavargusios, bet lietuviškai pasakytų "Labas vakaras!"

Spalio 12 grįžtu namo. Turėsiu beveik 3 savaites reabilitacijai. Kažin, ar išdrįsiu grįžt atgal... Bet privalėsiu, juk nepaliksiu savo žmogaus šioj beprotybėj vieno. Žodžiu, jaučiuosi beveik kaip tremtyje. Švelnesnis variantas, bet visgi...

Visiška nostalgija. Jei turit vaistų, atsiųskit prašau.

Laikinieji namai- barakas :)

Pamislijau, kad apie namus dar nerašiau. Tiesa, galiu tik trumpai papasakoti apie laikinuosius, nes tų, kuriuose įsikursime 3 metams, vis dar ieškome. Sekasi sunkiai, bet kaip sakoma, svarbiausia išlaukti savo momento.

Taigi gyvename prie pat Europos Komisijos, Europos Tarybos ir kitų europinių institucijų. Kitaip tariant, visiškai biurokratiniame rajone, kuriame savaitgaliais ramu ir žmonių vos vienas kitas, bet užtat eilinėmis dienomis čia vaikšto gausybė pingvinų - kostiumuotų dėdžių ir tetų su labai svarbiomis veidų išraiškomis. Suprask, jie labai išmintingi, moka daug kalbų ir dirba sunkiai. Žinoma... O kas pasakė, kad kilnoti popierius iš vienos kruvelės į kitą lengva :) :).

Taigi grįžtant prie to mūsų laikinojo urvo. Kaip ir užsiminiau pavadinime tai bendrabutis visiems neseniai atvykusiems ir beiieškantiems namų. Nežinia, gal yra ir ilgiau čia užsibūnančių, bet abejoju... Pernelyg čia mažai vietos normaliai gyventi. Bet jei kokiam mėnesiukui kitam - tai manau, puikiai tinka.

Mūsų "rūmai"- tai virtuvė, gyvenamasis kambarys, miegamasis ir vonia. Štai iš čia dažniausiai bendraujame su jumis per skype, naršome internete ar žiūrime filmą. Kasdieniška, ar ne? Bet vat ateinantį savaitgalį jis turės virsti dar vienu miegamuoju kitiems Jakimavičiams. Beje, mįslė- Jakimavičiai, bet ne giminės, kas? :D
















Čia gimsta, o vėliau akimirksniu dingsta kulinarijos stebuklai. Pamažu atrandu kulinarijos džiaugsmą...kažin tik, ar ilgam :).
















O kai saulutė nusileidžia ir jaučiamės nusipelnę miego, einame į lovytę. Turiu pastebėti, kad nuo pat pirmos dienos be galo gerai joje išsimiegu. Gal tai pagal feng- shui teisingai apstatytas kambarys.
















Pamatėtę gražiąją jo pusę, o dabar štai...jo kampe sukrautas visas mūsų turtas. Maždaug 20 dėžučių. Kas kurioje yra tarsi ir žinome, bet nedrįstame traukti- pernelyg grėsmingai atrodo šis kalnas.

Bankas kiniškai skambančiu pavadinimu

Pinigai. Nors visi deklaruoja kad laimė ne juose, tačiau be jų gali numirti badu, likti be stogo virš galvos ir vaikščioti nuogas. Vargu, ar tada galime kalbėti apie laimę. Tad keliavome į vieną iš Belgijos bankų atsidaryti sąskaitos ir gauti plastikinių plokštelių, kurios daro stebuklus.

Banko pavadinimas skamba kiniškai- ING. Bent jau man. O iš tikrųjų po tomis raidelėmis slepiasi ne kinai, o olandai - Internationale Nederlanden Groep.

Įeiname į banką. Klientų nėra. Prie informacijos sėdi atpipūtusi mergička ir kramto saldainius. Pasiteirauja, ko mes čia atsiboginom, nukreipia ir toliau kremta saldainius, kurie tiesiog paberti ant stalo. Ir vargo nemato :) Kažin jei taip pas mus SEB banke tokia bohema įsivyrautų. Tikrai ne visi suprastų.

Mus priėmęs bankininkas niekur neskuba, iš lėto suveda duomenis į sistemą. Tada išsitraukia popieriaus lapą, prabangų tušinuką ir ramiai pradeda rašyti, ką mes gauname, už kiek ir kada. Prirašė visą lapą. Neįtikėtina.

Jei taip Lietuvoje, tai išsitrauktų pluoštą bukletukų, pabrauktų svarbiausius momentus ir palinkėtų geros dienos. Tuo tarpu čia į viską žiūrima kur kas asmeniškiau. Net jei iškiltų problemų, reikia kreiptis į tą patį asmenį, kadangi jis geriausiai žinos jūsų situaciją, jos niuansus ir pan. Mane toks prieraišumas šiek tiek vargina, bet tikiuosi, kad nebūsiu dažna jo viešnia.

Kas dar man patiko skirtingai nei LT- dideli limitai online bankininkystei. Nors labai retai jų prireikia, bet SEB banke būdavo šiek tiek nepatogu kai, norėdama pervesti didesnę sumą, turi keliauti į banko skyrių arba turėti slaptažodžių generatorių. Belgijoje iš namų gali pervesti 50 000 eurų per savaitę. Manau, ši galimybė irgi įgyvendinama per tuos generatorius, bet džiugu, kad nereikia sukti galvos. Gauni viską iš karto. Dabar svarbiausia turėti, ką pervesti :D :D :D

Triukšmingas rytas

Šiandien rytas prasidėjo neįtikėtinai triukšmingai. Štai, ką reiškia gyvenimas miesto centre. Kokią 6 ryto pradėjo važinėti šiukšlių mašinos, o jau 8 darbavosi medžių genėtojai. Suprantu, kad gal čia ir pats laikas dirbti, bet man visgi buvo per anksti.

Tiesiog pasižiūrėkite, kaip apžėlęs medis tampa gražiu ir dailiu augalu. Vis mes norime būti gražūs, ar ne? :)

Trečias kartas nemelavo

Liaudis sako, kad trečias kartas nemeluoja. Taip. Mano trečioji kelionė į Briuselį kitokia nei pirmosios dvi. Lieku čia su šeima 3 metams. Kažkaip daug trejetukų, ar ne? Gal jie neša laimę. Tikiuosi...

Išmokti gyventi naujoje šalyje, mano galva, nepaprasta. Pati ieškojau ir ieškau daug bei įvairios informacijos. Tad, tikiu, kad šis blogas galbūt kada pasitarnaus kitiems, atvykstantiems čia gyventi ir šis tas bus paprasčiau.

Be to, žinoma, juk mano šeima ir draugai nuolat klausinėja kas ir kaip, ar aš dar gyva. Jie žino, kad emigruoti- man beveik lygu numirti. Lietuvė aš lietuvė!!! iki kaulų smegenų. Tad, mielieji, skaitykite, komentuokite, klauskite, kas įdomu :)

Mes čia jau keturias dienas. Mažai ko norisi - nebent užsidaryti į kiautą ir tūnoti, bet jaučiu, kad po truputį iš jo išlysiu, nes kitaips bus neįdomu gyventi.

Palinkėkit man sėkmės!