Ten, kur gali sutikti romėnų

Yra Belgijoje toks Galų-Romėnų muziejus. Vat jame ir lankėmės praėjusį savaitgalį. O keliavome ten, nes žinojome, kad vyks vasaros šventė. Belgai netrunka prisigalvoti visokių vietinės ir ne tik reikšmės švenčių. Žinoma, tik ne visad apie jas tenka sužinoti, bet jei pavyksta rasti ką nors įdomesnio - keliaujame. Juk tam ir skirti savaitgaliai, ar ne? :)

Pats muziejus įsikūręs jaukiame Rochefort miestelyje, Ardėnuose. Kodėl čia? Todėl, kad čia prieš gerą šimtmetį yra atkastos galų-romėnų ūkio, siekiančio  I a. pr. Kr., liekanos. Tad aplinkui jas ir kuriamas senasis tų žmonių pasaulis - su tam laikmečiui būdingomis gyvulių veislėmis, javų rūšimis, autentiškais pastatais ir daržovių bei žalumynų sodeliais. 

Pats muziejus nėra itin didelis, bet man - mėgstančiai viską pačiupinėti ir išbandyti - be galo patinka tokios šventės, kuriose kepama duona, lipdomos figūrėlės iš molio, šaudoma iš lanko ar tiesiog senoviniu būdu pjaunami javai. O ten, kur viskas po stiklu ir turi ale stebėtis rastais iečių antgaliais ar nuskilusiais indais - man nuobodu.  

Na, o autentiška apranga suteikia dar daugiau jausmo tai senovinei nuotaikai. Pagalvojau, kad jei organizuočiau tokius renginius, gal pasiūlyčiau ir žmonėms išsinuomoti to laikmečio drabužius už protingą kainą. Būtų dar smagiau ir tikroviškiau. Ir nuotraukų negadintų džinsai, sportbačiai ar megztukai :) Beje, mūsų mažylei buvo pasiūlyta tokia galimybė ir ji puikiai atrodė su tuometiniu rūbu.

Tad ką mes ten veikėme? Valgėme. Jojome. Šaudėme iš lanko. Mėtėme ietis. Ragavome vietinio (muziejaus darbuotojų gaminamo) vyno ir alaus. Pastarasis neįtikėtinai skanus - su medumi berods. Nusiaubėme juodųjų serbentų krūmą. Gulėjome po kanapėmis. Pūtėme ilgą ilgą dūdą su didelėmis ausimis.

Buvo įdomu stebėti, kaip anuomet nuiminėdavo javų derlių. Jie tai darydavo štai tokiu asilo stumiamu įtaisu. Iš pirmo žvilgsnio nepasakyčiau, kad itin efektyvu, bet jei geriau neturi nieko - tai vis šis tas.

Klausėmės pasakojimo apie galų-romėnų karinę aprangą ir ginklus. Net pabandėme pakelti 15 kg sveriančius šarvus. Taip, jie sunkūs, bet jei nešioji kasdien, pripranti. Sužinojome, kad svarbiausias ginklas - ietis. Na, o kalavijas jau tik kontroliniam smūgiui, tsakant, arba, jei jau per žioplumą tos ieties netekai.

Buvome akivaizdžiai įtikinti, kad net ir balne be balnakilpių karys gali jaustis gan tvirtai ir manevringai. O jau pats žirgas - tai tikras gražuolis ir ramus kaip belgas :). Nežinau, kaip jums, bet man žirgo spalva ir audiniai atrodo tiesiog tobulai suderinti.

Ar rekomenduočiau draugui? Taip, bet tik ne paprastą dieną, o kokios nors teminės ar šventinės dienos metu.
Kaina. Šventės metu įėjimas suaugusiam kainavo 8,5 euro. Galbūt šiek tiek daugoka, bet įėjus vidun pamiršti kainas ir kaip tikras lietuvis už tą kainą suvalgai visą krūmą juodųjų serbentų, nes jie bebaigią sudžiūti. O įprasta kaina nesiekia 5 eurų.