2010 m. vasario 16 d., antradienis

Neromantiškai - apie atliekų rūšiavimą


Šį įrašą paskatino žinutė apie tai, kad Belgija pirmauja Europoje pagal perdirbamą stiklo kiekį, surenkamą iš namų ūkių. 2008 metais šis skaičius siekė net 96 proc., kai tuo tarpu mūsų žemyno šalims keliamas tikslas yra apie 60 proc. Pripažinkime, nerealus skaičius. Paskui Belgiją rikiuojasi Šveicarija ir Švedija- atitinkamai 95 ir 94 proc.

Tikime, kad  prie šio rezultato šiek tiek prisidėjome ir mes - į Belgiją atvykę 2008 metų vasaros pabaigoje. Nuo pat pradžių ėmėmės rūšiavimo. Ir ne tik stiklo. Popieriaus, plastmasės, žaliųjų sodo atliekų taip pat. Tai tapo gana stipriu mūsų šeimos įpročiu, kurio, deja, nepavyko išsiugdyti begyvenant Lietuvoje. Pamenu, kad bandėme tai ir tėviškėlėje, bet jau pernelyg nepatogi sistema, kai reikdavo ieškoti tų konteinerių ir į juos nešti surinktas perdirbamui skirtas atliekas. O dar klausimas, kur ir kaip jas laikyti namuose. Nepatogu, jei neturi rūmų. Juk nesinori apsikrauti maišais ir maišiukais, o ypač man, linkusiai išmesti bet kokį nereikalingą daiktą.

Tuo tarpu čia sukurta tobulesnė infrastruktūra. Pradėkime nuo šiukšliadėžių. Prekyboje jų yra trigubų (popieriui, plastmasei ir bendroms atliekoms), telpančių į standartinę virtuvinę spintelę. Taip pat galima įsigyti didesnius stovus, kuriuos turime ir mes savo terasos spintutėje. Ant jų uždedi atitinkamų spalvų maišus ir tiesiog meti meti meti.

Maišai dideli. Tad ir telpa į juos daug. Mėlynieji maišai skirti plastmasei, tetrapakams, skardinėms ir pan. Geltonieji - popieriui, kartonui. Žalieji - sodo atliekoms kaip lapai, nupjauta veja, šakos ir pan. Baltieji - bendroms atliekoms. Dar lieka stiklas. Šis, deja, keliauja ne į maišus, bet surinkus tam tikrą kiekį vežame juos į specialius stiklo konteinerius, prie kurių vėl gi reikia sumėtyti stiklo tarą pagal spalvą - baltą, žalią ar kitos spalvos. Tačiau bent jau mūsų namuose tokie "vojažai" nėra dažni - kartą į mėnesį ar du. Labiausiai priklauso nuo išgerto vyno ir suvalgytų uogienių skaičiaus :).

Belieka sužinoti, kokiomis dienomis ir kokias atliekas surenka ir voila. Išmeti maišą už durų ir tiek bėdos. Tiesa, tik atsikrausčius man tie maišai pakėlėse ne kaip atrodė. Na tarkim, ketvirtadienio vakarą visas rajonas pasidengia baltais, geltonais ir mėlynais šiukšlių maišais. Estetikos maža, bet naudos daug. Pripratome prie to vaizdo turbūt ir todėl, kad naktimis jau bent kokius metus nebevaikštome :). Beje, žinau, kad daugiabučiuose šiek tiek kita tvarka su rūšiavimu, bet esmė ta pati.

Reikia paminėti, kad tie spalvotieji maišai kainuoja. Ir tu juos privalai pirkti. Iš pradžių kaip ir pagalvoji, kad jei jums reikia, tai ir duokit man tuos maišus, bet vėliau perki ir galvos nesuki. Tampa įpročiu. Juk vardan mūsų aplinkos. Jautiesi darantis gera. Net grįžus Lietuvon, automatiškai norisi rūšiuoti, bet turi save sustabdyti, nes nėra nei kur mesti, nei kaip išmesti PATOGIAI.

Belgijoje gyventojai skatinami rūšiuoti ne tik namuose, bet ir viešoje erdvėje. Parduotuvėse dažnai pamatysi kelių rūšių šiukšliadėžes, o gatvėse labai dažna šiukšlių dėžė skirta vien tik popieriui. Man rodos, kad ir žmonės jaučiasi kažkuom prisidėję, kai popierinį puoduką įmeta ten, kur ir priklauso. Ir turbūt tai ne tik Belgijoje, o daug kur čia aplinkui.

Ką mes dar rūšiuojame? O gi elementus, kurių nuo žaislų lieka ne taip ir mažai. Renkam sau į dėžutę, o po to jau nunešam ten, kur reikia. Tiesiog sportinis azartas - o kiek gi susirinks?

Karts nuo karto ir atsibodusių ar nebereikalingų rūbų nunešame į didžiulius geltonuosius konteinerius. Juose renka švarius, tvarkingus, nesuplyšusius rūbus labdarai. Teko skaityti, kad būtent iš tokių konteinerių Vakarų Europoje rūbai keliauja į Afriką ar netgi Rytų Europą. Pavyzdžiui, tokias įstaigas kaip "Dalmeta". Tik žinoma, mūsų kraštų ir Afrikos šalių gaunamų rūbų kokybė skiriasi mūsiškių naudai.