Apie Belgiją draugai: žalia, linksma, vynas...

Prieš gerą pusmetį skaitant Austėjos odę Belgijai, mąsčiau, kad labai daug dalykų tinka ir man. Žadėjau po pusmečio ir aš rašyti savąją. Tačiau aš dar luktersiu, bet bene visi mūsų draugai jau skleidžia sparnus kaip tie paukščiai iš šiltųjų kraštų. Ir, kai esi aplinkui juos, labai stipriai junti tą didįjį pasiruošimą grįžti - pakuojami daiktai, tvarkomas būstas ir ieškomi darželiai Lietuvoje, sudedami paskutiniai taškai Belgijoje. Nejučiom pradedu galvoti, kad noriu kartu, kad jiems išvykus beveik nieko neliks. Susigyvenome kažkaip. Visgi trys metai- ne toks jau ir mažas laiko tarpas. Šių metų Velykas šventėme trys šeimos ir buvo iškelta mintis, kad prieš trejus metus mūsų tebuvo 6, šiandien - 12. 

Savo draugų paprašiau pasidalinti įspūdžiais apie tuos keletą praleistų metų svetur. Iš pradžių galvojau, kad visus sudėsiu į vieną įrašą, bet po to permąsčiau, kad visgi lai tai būna kiekvienos šeimos mažytė Belgija. Skirtinga patirtis ir jausmai šalį nuspalvina šiek tiek kitokiais atspalviais. Daug dalykų bendra, bet yra ir, kas skiria.

Pradedu nuo Vilkų šeimynos, nes su jais nejuokaujama, plėšrūnai kaip ne kaip :)

Nors buvome šiek tiek pažįstami dar Lietuvoje studijų metu (jie studijavo tą patį, bet buvo vyresni metais, o į tokius žiūrima su gilia pagarba, ypač su tokia pavarde :) :)), artimiau mus likimas suvedė būtent čia - Belgijoje. Pamenu mūsų pirmąjį susitikimą Briuselyje. Svečiavomės pas Vilkus, gėrėme arbatą ir gardžiavomės belgišku šokoladu. Valandos bėgo kaip minutės, nes buvo tiek kalbos apie kvailą Belgijos sistemą, jos visas vingrybes, pasakojome neįtikėtinas lietuvio galvai belgiškas istorijas, kurias jau buvome spėję patirti. O kur dar visos vaikiškos-tėviškos diskusijos, nes tuo metu mamai Vilkei, kaip ji pati pasakytų,  jau lipo pilvas ant nosies, o aš dar turėjau rezervo. Pamenu išėjome su Mantu vėlokai ir buvo toks jausmas, kad pažįstame juos ne metus, kad buvome pas senus gerus draugus. Vat jei mus toks jausmas aplanko- žmonės atsiduria mūsų draugų rate- kitaip tariant, sutampa biolaukai.

Per tuos metus su šia šeimyna susiklostė net keletas šventinių tradicijų. Išvaikščiojom Hulpės, Kessel-Lo ir kitus parkus, išbraidėme Šiaurės jūrą, stumdėme vežimėlius tol, kol mūsų pirmagimės viena kitą pradėjo vadinti Nusne ir Lypa, o antrieji žmogiukai sparčiai jas vejasi. Ačiū, mielieji, kad buvote kartu. Iki susitikimų po lietuvišku dangumi!

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie čionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Kad ir kaip apmaudu būtų sakyti, labiausiai gaila bus to „bonjour“ ir visa,  kas su juo susiję.. Kai ant pievelės sutiktas žmogus tampa visai smagiu pažįstamu, kai gatvėj žmonės palydi besišypsančiomis akimis vežimėlį su kūdikiu. Tiesiog pasigesiu tokio paprastumo, šiltumo. Liūdna, kad vaikai turi išsiskirti su savo draugais, taip pat baigsis tas smagus etapas su čia įgytais likimo bičiuliais, labai pasiilgsim savo kaimynų, kokių dar niekad neteko turėt...

Na, po to bus gaila jau materialių dalykų – savaitgalinių kelionių, kurias būnant Lietuvoje yra kur kas didesnis iššūkis susiplanuot.

Pasigesiu ir galimybės kalbėti kitomis kalbomis. Čia tikrai buvo pati smagiausia aplinka kalbų požiūriu. Vien žaidimų aikštelėse panaudojau visas kalbas, kokiomis tik galėčiau prabilt :) :)

Truks ir sveikatos sistemos. Pajutau, kad vis tik šiame etape labiausiai pasiilgsiu vaikų gydytojo... jo sveiko proto ir sugebėjimo atsakyti į kartais visiškai beprotiškus mūsų klausimus.. Ir tai, kad paskutinį pusmetį iš jo kabineto mes išeidavome be jokio rimto recepto :) Kai tuo tarpu, Lietuvoje nuėjus profilaktiniam patikrinimui „įteikti“ 7 lapukai „a lia prevencijai“. Kita vertus, labai tikiuosi, kad apskritai gydytojų prireiks vis mažiau ir mažiau :)

Pasigesim Belgijos klimato. Kol kas neįsivaizduoju, kaip bus Lietuvoje – Liepai "-2" yra katastrofa. Ji čia prie tokios temperatūros atsisako eiti net iki mašinos – ją reik nunešti taip, kad ji galėtų prisiglausti prie kaklo ir kvėpuoti per šaliką :) Dėl to net į Lietuvą neskrido praėjusią žiemą.

Daug keliavote, nemažai aplankėte. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Na šie trys metai nebuvo pirma pažintis su Belgija. Jau anksčiau buvo apkeliauta nemažai dalykų ir šį kartą nebuvo kažko, kas labai įsirėžtų. Na, galbūt vienintelis dalykas, kuris išsiskyrė – tai parkai. Niekad nebūčiau patikėjus, kad jų čia tiek gausu. Ir dar žinoma vaikų žaidimo aikštelės, kuriose net pats pasijauti vaiku. Dėl šių atradimų vis tik reikėtų būt labiausiai dėkingiems mūsų mažosioms...

Iš mūsų pačių kelionių repertuaro iš Briuselio per paskutiniuosius metus labiausiai įstrigo:

Normandija

Alzasas

Durboy – čia jau sakyčiau labai labai asmeninės simpatijos, labai daug atsitiktinių sutapimų ir mielų prisiminimų, bet gal ir kiti pamatys ką nors mielo :) Juk tai mažiausias pasaulio miestas.

Zeelandas, Utrechtas, Haga, Delftas ir šiaip beveik visa Olandija, o jei dar Amsterdamą pridėt, tai jau auksinė kolekcija.. Esam apsėsti Olandijos.

Antverpenas – tai man tiesiog mielas miestas. Gražūs žmonės, gražiai apsirengę, gerai uždirba, geros kavinės.

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? 

Iškelčiau Lenkiją už Lietuvos į šiaurę.

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Visų pirmiausiai labiausiai trūko artimųjų... ypač pačioje pradžioje. Nepasakyčiau, kad Belgija kažko nesugebėjo duoti, galbūt buvo tokių dalykų kurių nesugebėjom pasiimti.

Ne paslaptis, kad čia trūksta lankstumo ir paslaugumo, kartais net atsakingumo... bankuose, telekomunikacijų, komunalinių paslaugų įmonėse, parduotuvėse.

Keleto mėnesių senumo patirtis – ateinu aš į žaislų parduotuvę (na ateinu, greičiausiai net ne tas žodis, greičiau atšliaužiu – 9 mėnesį besilaukianti). Ieškau kreidos piešimui ant elementariausios lentos. Žiūrinėju žiūrinėju aš lentynose, kur pagal mano logiką ji turėtų būt. Nerandu. Nupėdinu iki kasos, nes ten vienintelė vieta, kur parduotuvėje yra viena gyva dvaselė... Klausiu, kur vis tik aš galėčiau rasti tos kreidos. Parodo tą patį kampą. Tas pačias lentynas. Einu atgal. Na gerai, galvoju sau, greičiausiai čia reikalas bus iš Merfio dėsnių serijos – kreida pačioje apatinėje lentynoje, kurios gerai neapžiūrėjau. Pasilenkiu, ausis siekia pilvą. Pro mane išdidžiai prašliaužia tas pats kasininkas, net nepastebėdamas, kad ant grindų voliojasi kažkokia keistą pozą išlaužusi moteriškė.. Aš vis dar tikiuosi, kad jis susirūpins mano reikalu. Veltui, visai visai veltui. Jis praėjęs keletą metrų, sustoja prie lentynos, pasižiūri kažkokios prekės barkodą ir grįžta į tą pačią vietą prie kasos.  Aš toliau beviltiškai ieškau, praktiškai ropoju palei lentyną– man dabar taip lengviau. Nėra. Šiaip ne taip atsistoju ir patraukiu link parduotuvės durų. Pakeliui ta pati kasa ir tas pats, kažkokį žurnalą bevartantis pardavėjas. Man išdidžiai plaukiant pro šoną jis pralemena „au revoir, madame“ ir man kaip tik tuo metu atsisukus, maždaug 40 centimetrų nuo jo rankos, ant prekystalio lentynėlės guli tuntas dėžučių su tomis nelemtomis kreidelėmis. Aš paimu vieną dėžutę, pastumiu ją link pardavėjo. Išgirstu klausimą –„c‘est tout, madame?“

Ta pati diena. Tas pats prekybos centras. Knygynas. Šukuoju kiek įmanydama visus skyrius, ieškau ko nors vertingesnio anglų kalba. Nerandu. O knygynas tikrai geras... Einu pasiteirauti. Man tokioj būsenoj ilgą kelią atpėdinus, nesinori grįžti tuščiomis. Pasisveikinu su pardavėju. Jis - vidutinio amžiaus vyriškis, atrodantis labai kultūringai – greičiausiai ne veltui dirba knygyne. Na, jis irgi man tarė "bonjour", tačiau po mano klausimo, kur būtų galima rasti literatūros anglų kalba, tiesiog akimirksniu pabalo- paraudo, pabalo- paraudo, pabalo- paraudo ir papilkėjo. Ir per dantis iškošė su tokia intonacija –" madame, kaip jūs drįstate dar klausti, kokių čia angliškų knygų užsimanėt. Nėr čia tokių ir net nedrįskit tokių nesąmonių prašinėt..ką prancūzų knygos netinka???!!!"

 Ko belgai galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Na be jau aukščiau aptarto paslaugumo ir lankstumo dar galėtų pasimokyt, kaip greičiau nei per metus laiko galima patvirtinti vyriausybę.

5 žodžiai, apibūdinantys Belgiją

Žalia, linksma, vynas, netvarka-chaosas, viskas po ranka.

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies

Vaikai...

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Oi, skaniausia buvo Jakimavičiaus pyragas su slyvomis. Tikrai tikrai.... Na Belgijoj dar pripratom prie džiovintų pomidorų.

Idėjiškai Tu labiau valonė ar flamandė? :)

Čia geriausias klausimas. Na, sakyčiau taip – dienomis stengiuosi būt flamandė, vakarais esu labiau prancūzė, o naktimis jau esu priversta būt bile kuo. Svarbiausia, kad viskas būtų padaryta...

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai 

Nuoširdžiai pasakysiu, kad šiuo metu jau nebegalvoju apie šiuos dalykus... Tiek reik visko padaryti, kad tiesiog įsijungiau autopilotą. Žinau tik viena, kad, kai grįšim jau nebus taip kaip buvo. Labai labai tikiuosi,  kad bus geriau :)

Kas netilpo į šiuos klausimus, bet dar guli ant dūšios...

Neseniai skaičiau eilėraštį Liepai – Mano gimtinė.. Ir tuo metu supratau, kad čia apie mano gimtinę...bet ne apie Liepos ir Ugnės... Reiks kažkaip permąstyti šiuos klausimus. 

Tęsinys bus...