Originalus moliūgų pardavimo būdas

Oi, šitas įrašas bene 2 mėnesius kabojo tarp žemės ir dangaus, kol paleidau jį į gyvenimą. Vaikai kiekvieną dieną traukia dainelę apie stiprų ir drūtą moliūgą, tai kažkaip ir prisiminiau nebaigtus darbus. Kiekvienas išlaukia savo valandos. Yra jau ir bene pusę metų laukiančių. Ateis ir jų eilė. Gal spėsiu iki kol teks su Belgija atsisveikinti :)...

Istorija nutiko rugsėjį, kai žvalgiausi moliūgų šventės ir vienų moliūgų augintojų svetainėje užmačiau, kad jie kaip tik pastatė neįtikėtiną įrenginį. Pasidarė neįtikėtinai smalsu ir labai greitai nuvažiavom patikrinti. Ten tokių tikrintojų visai nemažai rinkosi, visi aplink kaip kokioj parodojo vaikščiojo ir į ūsą šypsojos.

Štai žemiau esančioje nuotraukoje - tas aparatas. Prancūziškai vadinasi "Distributeur", angliškai sakyčiau "vending machine", bet va kaip lietuviškai ir nežinau - gal koks paskirstiklis ar dar koks blūdas iš www.vlkk.lt svetainės. Valstybinė lietuvių kalbos komisija žodžiui "distributor" siūlo tokius žodžius kaip "platintojas" ir "skirstytojas", bet šiuo atveju netinka, nes čia visgi ne žmogus, o daiktas. Gal kam teko ką nors panašaus girdėti, kas tiktų šiuo atveju? Nes jau labai smalsu pasidarė, kaip čia jį gražiai lietuviškai užvadinus.

Turbūt kaip jau supratote, šis įrenginys parduoda moliūgus. Jis yra didelių gabaritų, iš esmės medinis su plastikinėmis detalėmis ir veikia visiškai ekologiškai- be jokios elektros. Nereikia mėtyti jokių monetų, spaudyti jokių sudėtingų ar nesudėtingų kombinacijų, ir trankyti, kad galų gale iškristų tavo nupirkta, bet užstrigusi pakeliui skardinė.

Kaipgi jis veikia? Priėję išsirenkate norimą moliūgų rinkinį (kainos taipogi nurodytos)...

...skambinate nurodytu telefonu ir pasakote, kurių lentynų moliūgai jus domina. Tiesiog pasakote jų numerius...

...jums pasako kodus. Jūs juos susukiojate...

...ir voila! (kaip netikėta :)) durelės atsidaro...

... pasiimate moliūgus. Pinigėlius paliekate po apverstu gėlių vazonėliu (jei lygiai neturite, paliekate kiek turite į didesnę pusę, o kai kitą kartą atvažiuosite, galėsite sumokėti mažiau. Žinoma, jei atvažiuosite :))...

...uždarote dureles ir nusukate kodą. 

Ne visai tobulas įrenginys, bet man labai mielas tuo, kad žmonės pasitiki. Savaime suprantama, kad moliūgai, kurių pas juos kaip šieno, ne kažin kokia neįkainojama vertybė, bet vis tiek. Iškart kažkaip natūraliai pagalvojome, kad oi, Lietuvoje tai jau toks nestovėtų. Bet po to apsigalvojome, kodėl gi ne. Stovėtų. Tik svarbu, kur jį pastatytų, tiksliau kokio kontinegnto teritorijoje. Briuselio centre irgi jį išlaužytų, apipaišytų, dar ir padegtų turbūt kokios nors čiabuvių šventės proga.  

Jei užsinorėsite moliūgų nusipirkti, tai adresas čia.

Jei kam prireiktų papildomų rankų

Karts nuo karto vis gaunu laiškų su įvairiais prašymais, liečiančiais gyvenimą, ypač jo pradžią Belgijoje.  Štai ir šį kartą jaunutė mergina, jau gyvenusi Belgijoje, sugrįžta studijuoti juvelyrikos, bet pragyvenimui reikalingos papildomos pajamos. Žinau, kad Belgijos lietuvių bendruomenė nemaža, tad įdedu jos prašymą. Jei ne vienam, tai gal kitam prireiks dar vienos poros rankų. Man tai pačiai prireiktų tik, kad aš jau baisiai būčiau reikli ir priekabi turbūt :) Tikiu, kad kažkam tikrai pravers, o Tau, Ieva, sėkmės grįžtant, mokantis ir dirbant!

Sveiki Belgijos lietuviai ir jų šeimos,

Esu dvidešimties metų mergina, atsakingas, iniciatyvus, mėgstantis bendrauti jaunas žmogus. Šiuo metu intensyviai ieškausi darbo (privalumas su apgyvendinimu) Briuselyje, kur nuo rugsėjo ketinu pradėti juvelyrikos studijas, vykstančias porą kartų per savaitę.

Idealus darbo pasiūlymas - tai darbas aukle lietuvių  šeimoje, kurioje galėčiau apsistoti ir prižiūrėti vaikus.  Bet jei turite kitų darbo pasiūlymų kaip pavyzdžiui (valandinis darbas aukle, senų žmonių priežiūra,  namų ruošos darbai, ir t.t) tuomet kreipkitės į mane.

Trumpai apie mane:

Iškart po mokyklos  devyniems mėnesiams išvažiavau į Belgiją dirbti su neįgaliais žmonėmis. Dirbau ir gyvenau Namur mieste, ten pramokau prancūzų kalbą ir susipažinau su valonietiška kultūra. Gyvenimas Arkos bendruomenėje nebuvo lengvas, vis dėlto begalo prasmingas ir mokinantis. Išmokau ne tik gaminti valgyti, bet ir tapti savarankiška,  prižiūrėti silpnesnius už mane,  atsakingai vadovauti, prisiimti atsakomybę.

Kilusi esu iš Klaipėdos (nuotraukoje su autentišku klaipėdietišku kostiumu) ,iš katalikiškos šeimos.  Esu trečia duktė trijų vaikų šeimoje.  Paprasta, draugiška, atvira, linkusi padėti, entuziastinga.  Mano tėtis – kompiuterių inžinierius, o mama – lietuvių tautinio kostiumo dėstytoja, tad ten kur vykstu stengiuosi skleisti lietuvišką kultūrą. Pavyzdžiui, bendruomenėje kurioje gyvenau turėjome tarptautinį vakarą, kurio metu dainavau lietuviškas liaudies dainas, pasakojome apie Lietuvą ir iškepėme kugelį – belgams patiko, tik grietinės ir kugelio derinys jiems pasirodė labai keistasJ

Aš esu atsakinga mergina, tad jei ieškote lietuviškos aplinkos savo vaikui, dar vienos poros rankų jūsų namuose esu pasiryžusi Jums padėti. Dirbti galėčiau pradėti iš karto rugpjūčio mėnesio pradžioje, kuomet grįžtu į Belgiją.

Nuoširdžiai,

Ieva

Kontaktai: ievamatulionyte@yahoo.com

Į brocantę! Ieškoti ir rasti!

Niekad nemokėjau kaupti nereikalingų daiktų. Todėl praėjusį šeštadienį vaikščiodama brocant'ėje (pranc. - brocante) - ale sendaikčių turguje - stebėjausi, kaip žmonės sugeba laikyti namuose tiek daug šlamšto. Žinoma, ne viskas yra šiukšlės, kas ten parduodama, bet bent jau kokie 60-70 proc. (mano akimis) tai tikrai.  Dar supratau, kad neturiu verslumo gyslelės, nes kai kurie prekeiviai iš nieko daro pinigus, pardavinėdami kažin kokius nudrožtus telefonų aparatus, nežinia, ar veikiančius telefonų pakrovėjus, nuolaužas, skeveldras, plastmasės gabalus... Aš tokių daiktų net didžiausiam vargšui nedrįsčiau pasiūlyti. 

Bet visgi šie renginiai mane žavi ir jei tik turiu galimybę juose karts nuo karto apsilankau. Žinoma, kad be minėtų šiukšlių, galima rasti ir kažką gražaus. Tiesa, unikaliam daiktui rasti reikia nueiti ne vieną kilometrą (nes prekybininkų tikrai daug) ir turėti žvitrią akį, kad tarp gausybės daiktų užtikti mielą sau. Įsismaginus, dažnai tenka paspausti ir vidinį stabdžio pedalą, kad namai nevirstų "senų-naujų" daiktų sandėliu. 

Šiltai rudens saulutei šviečiant vaikštinėjau nuo stalo prie stalo ir masčiau, kad brocant'ės - tai rankdarbininkų rojus. Jei kuri papuošalus, gali prisirinkti senų karolių, juos išardyti ir turėsi žaliavos. O lėlių siuvėjas ar skiautinių meistras ras daugybę rūbų, kurių audiniai pasitarnaus jų darbams. Pagalvojau, kad jei mano sesuo būtų Belgijoje, tai eitų į tokius turgus nuo 7 ryto ir iki kol paskutinis prekeivis išvažiuos :).

Šiuose bendruomenės sambūriuose galima sudalyvauti įvairiose linksmybėse ar gerumo akcijose. Štai pavyzdžiui, vienas namas, kuris pardavinėjo visą savo garažo turtą į visa tai pažvelgė be galo linksmai ir nuotaikingai. Garsiai pasileidę muziką, apsirėdę ryškiaspalviais perukais ir kitais aksesuarais tosios kompanijos nariai linksminosi kurdami aukcioną - griebdavo pirmą pasitaikiusį daiktą ir kviesdavo besibūriuojančius aplink jų stalą siūlyti kainą. Dažnai nutikdavo taip, kad jei pirmas pasiūlei 50 centų, tai ir laimėdavai aukcioną. O tada džiaugsmingas triukšmas tarsi aukso puodą būtų laimėtas. Šypsojosi visi - tiek perkantys, tiek parduodantys, tiek aplinkui sėdintys, tiek praeiviai. 

Taip pat teko stebėti, kad dalis prekeivių skelbiasi, jog  visas gautas pelnas bus atiduodamas kažkokiai organizacijai ar labdaringam tikslui. O jau brocant'ės pabaigoje pamačiau skautus, kurie nešė pilnas dėžes rūbų link konteinerių, skirtų labdaringiems rūbams surinkti (apie juos esu rašiusi čia). Nežinau,kaip jie juos gavo - ar pirko už savo pinigėlius ar tiesiog paprašė paaukoti, bet ir vėl galvoje sau ištariau "wow!!!", nes kaskart, kai pamatau skautus, veikiančius bendruomenės labui, mane nustebina jų išradingumas ir nuoširdumas. Belgijos skautai iš tikrųjų yra nerealūs. 

Ir visgi žavu. Namuose kaupti kaupti kaupti, krauti į bananų dėžes, užgriozdinti savo erdvę tam, kad vieną gražią rudens dieną parduotum kažkam, kam dar to daikto reikia. Už eurą ar pusę. Kaupimui tai aš greičiausiai nepasiryžčiau, bet mielai dalyvauju pirkime. Įdomu, o jei Lietuvoje organizuoti tokį turgų (o gal kas ir organizuoja)? Kaip su mokestiniais dalykais...Gal kas žinote? 

Nuotrauka: Brocante de Waterloo by Saidos da Concha

Šiek tiek filantropijos

Prieš Kalėdas prasideda gerumo ir dosnumo akcijų bumas. Gerai. Labai gerai. Nors visada pagalvoju, kodėl prieš Kalėdas. Ar žmonės tada tampa dosnesni, ar gailestingumo atsiranda daugiau, o gal tada žmonės lengviau atveria savo pinigines ir širdis? Turbūt, kad ne...

Taigi norėdama išvengti banalumo nerašysiu, kad artėja stebuklų metas, kad reikia dalintis gerumu ir nepamiršti, kad kažkam yra daug sunkiau nei tau.

Turiu prisipažinti, kad pati filantropijos pamatų neturiu. Statau juos dabar, kad, kai dukrytė paūgės, galėtų kopijuoti ir statyti savo pamatėlius pati, nes tai žmogui duoda daug. Mokėti sušelpti, užjausti, paguosti, padėti.

Kadangi esu Belgijoje, o lietuvių bendruomenė čia gan stipri, kartu su šeima jungiuos prie kalėdinės "Ištiesk gerumui ranką" idėjos, kurią sulipdė Austėja. Šįkart Belgijos ir Lietuvos lietuvių, ir ne tik jų pagalba skiriama neįgalių vaikučių svajonėms. Neaprašinėsiu visko detaliai, perskaitykite originalų straipsnį, kur viskas išsamiai išaiškinta. Svarbiausia, kad mūsų reikia daug, nes svajonių taip pat nemažai. Tad jei galėsite padėti, AČIŪ JUMS!

Labai daug šių vaikų svajoja apie dviratukus. Taip, galbūt jūsų vaikas taip pat dar jo neturi. Bet...jis turi rankas ir kojas, jis kalba ir šypsosi, jis bėgioja, griūna, atsikelia ir toliau nubėga, jis kasdien negeria saujos piliulių. Visada sakau, kad svetimo skausmo nebūna, bet svetimo skausmo supratimas ir užuojauta - TAIP!!!

Visgi jei jums sunku išpildyti pasirinktą svajonę, įtraukite kitas šeimas, draugus ir padarykite jungtinę dovaną. Ačiū už jūsų gerumą.

Pavydžiu bendruomeniškumo

Šis įrašas jau senokai laukė savo eilės. Gal nuo kokio vidurvasario. Nes būtent tada man galutinai toptelėjo, kad "bendruomenė" - tai ne tik abstrakčiai skambantis žodis. Tai reiškinys, kuris... egzistuoja!!! Svarbiausia, kad belgų krašte jis egzistuoja visa jėga.

Na, kad ir kokia būčiau patriotė, turiu pripažinti, kad nesijaučia Lietuvoje tos bendruomeniškumo dvasios. Kita vertus, tikrai žinau, kad yra aktyvių ir veiklių bendruomenių, tačiau vis tiek mąstas dar per mažas lyginant, kad ir su ta pačia mano linksniuojama Belgija. Galų gale čia reikia ne mąsto, o pajutimo, kad esu AKTYVUS bendruomenės ar kelių jų narys.

Nerealu, yra tai, kad bendruomenės nereikia ieškoti nei po medžiu, nei ant suoliuko, ji tiesiog yra čia, aplinkui, visur. Tereikia ją prisijaukinti prie jos prisijungiant. Pavyzdžiui, einu į savo mylimiausią George-Henri parką, ant vartų - skelbimukas, kviečiantis kiekvieną trečiadienį vaikus klausytis ant pievelės sekamų pasakų. Tiesiog šiaip. Be jokio mokesčio ar įsipareigojimų. Yra idėjiškų ir savanoriškų žmonių, kurie šio kvartalo bendruomenės vaikams (manau, kad ir suaugusiems taip pat) dovanoja šventę. Pridėtinė vertė neįkainojama. Vaikams šventė, girdi nuostabias istorijas, kurias skaito pasakoriai, galbūt dar dalinasi atsineštais skanėstais (juk visada smagu kažką pagraužti) su draugais ir t.t.

Kitas pavyzdys - bendri tautinių šokių pamokų vakarai. Ne bet kur, o po atviru parko dangumi. Romantiška, ar ne? :) Vėl jokių finansinių suvaržymų. Nori? Ateik ir šok. Kiekvieną vasaros penktadienį. Mielai būčiau pasijungusi jei ne mažoji (jai labiau manęs reikia nei man šokių :)). Bet pažiūrėti, kaip šis reikalas atrodo, nuėjau. Ir toji linksmoji atmosfera tiesiog užburia. Kai matai, kad viename rate stovi ir jauni, ir seni, ir vienišiai, ir poros, ir maži, ir aukšti... ir dėlioja žingsnelį po žingsnelio su mokytoju, o po to linksmai šoka kartu su muzika, sustingsti. Sustingsti ir galvoji - va kur gyvenimo džiaugsmas. Gerk visa tai į save, Renata!

Tikiu, kad po šokių vakarėlio dalis pasilieka ant parko pievutės, dalis nupėdina kavos puodeliui ir bendram pokalbiui. Taip atsiranda naujos pažintys, nauji potyriai ir žiū gyvenimas nusidažo tarkim kokia balintos kavos spalva. Daugiau spalvų, įdomiau gyventi!

O kur dar komunų, kvartalų ir gatvių šventės. Tiesa, neteko dar nė vienoje panašioje sudalyvauti, bet teko apie jas girdėti. Tarkime, gatvė sugalvoja švęsti šventę ir visi tos gatvės gyventojai susirenka į gatvę, prisigalvoja įvairios veiklos, atrakcionų ir žaidimų vaikams. Žinoma, užkandžiauja (juk šventė be maisto- ne šventė) ir bendrauja, bendrauja, bendrauja. Atsiranda bendrumas, galbūt aptaria savo gatvės reikalus, galbūt gimsta genialios idėjos, kaip kažką sukurti savo aplinkoje naujo ar patobulinti, o gal tiesiog pasidžiaugia gražiu oru ir augančiais vaikais.

Vietoj moralo. Taip. Galbūt mes lietuviai dar neturime kultūrinės patirties tokiems dalykams, tačiau mes turime kuo greičiau jos įgyti. Nes tada gyventi daug įdomiau. Būkime bendruomeniški. Juk reikia vieną kartą imti ir pradėti ;).