Šis įrašas jau senokai laukė savo eilės. Gal nuo kokio vidurvasario. Nes būtent tada man galutinai toptelėjo, kad "bendruomenė" - tai ne tik abstrakčiai skambantis žodis. Tai reiškinys, kuris... egzistuoja!!! Svarbiausia, kad belgų krašte jis egzistuoja visa jėga.
Na, kad ir kokia būčiau patriotė, turiu pripažinti, kad nesijaučia Lietuvoje tos bendruomeniškumo dvasios. Kita vertus, tikrai žinau, kad yra aktyvių ir veiklių bendruomenių, tačiau vis tiek mąstas dar per mažas lyginant, kad ir su ta pačia mano linksniuojama Belgija. Galų gale čia reikia ne mąsto, o pajutimo, kad esu AKTYVUS bendruomenės ar kelių jų narys.
Nerealu, yra tai, kad bendruomenės nereikia ieškoti nei po medžiu, nei ant suoliuko, ji tiesiog yra čia, aplinkui, visur. Tereikia ją prisijaukinti prie jos prisijungiant. Pavyzdžiui, einu į savo mylimiausią George-Henri parką, ant vartų - skelbimukas, kviečiantis kiekvieną trečiadienį vaikus klausytis ant pievelės sekamų pasakų. Tiesiog šiaip. Be jokio mokesčio ar įsipareigojimų. Yra idėjiškų ir savanoriškų žmonių, kurie šio kvartalo bendruomenės vaikams (manau, kad ir suaugusiems taip pat) dovanoja šventę. Pridėtinė vertė neįkainojama. Vaikams šventė, girdi nuostabias istorijas, kurias skaito pasakoriai, galbūt dar dalinasi atsineštais skanėstais (juk visada smagu kažką pagraužti) su draugais ir t.t.
Kitas pavyzdys - bendri tautinių šokių pamokų vakarai. Ne bet kur, o po atviru parko dangumi. Romantiška, ar ne? :) Vėl jokių finansinių suvaržymų. Nori? Ateik ir šok. Kiekvieną vasaros penktadienį. Mielai būčiau pasijungusi jei ne mažoji (jai labiau manęs reikia nei man šokių :)). Bet pažiūrėti, kaip šis reikalas atrodo, nuėjau. Ir toji linksmoji atmosfera tiesiog užburia. Kai matai, kad viename rate stovi ir jauni, ir seni, ir vienišiai, ir poros, ir maži, ir aukšti... ir dėlioja žingsnelį po žingsnelio su mokytoju, o po to linksmai šoka kartu su muzika, sustingsti. Sustingsti ir galvoji - va kur gyvenimo džiaugsmas. Gerk visa tai į save, Renata!
Tikiu, kad po šokių vakarėlio dalis pasilieka ant parko pievutės, dalis nupėdina kavos puodeliui ir bendram pokalbiui. Taip atsiranda naujos pažintys, nauji potyriai ir žiū gyvenimas nusidažo tarkim kokia balintos kavos spalva. Daugiau spalvų, įdomiau gyventi!
O kur dar komunų, kvartalų ir gatvių šventės. Tiesa, neteko dar nė vienoje panašioje sudalyvauti, bet teko apie jas girdėti. Tarkime, gatvė sugalvoja švęsti šventę ir visi tos gatvės gyventojai susirenka į gatvę, prisigalvoja įvairios veiklos, atrakcionų ir žaidimų vaikams. Žinoma, užkandžiauja (juk šventė be maisto- ne šventė) ir bendrauja, bendrauja, bendrauja. Atsiranda bendrumas, galbūt aptaria savo gatvės reikalus, galbūt gimsta genialios idėjos, kaip kažką sukurti savo aplinkoje naujo ar patobulinti, o gal tiesiog pasidžiaugia gražiu oru ir augančiais vaikais.
Vietoj moralo. Taip. Galbūt mes lietuviai dar neturime kultūrinės patirties tokiems dalykams, tačiau mes turime kuo greičiau jos įgyti. Nes tada gyventi daug įdomiau. Būkime bendruomeniški. Juk reikia vieną kartą imti ir pradėti ;).
Na, kad ir kokia būčiau patriotė, turiu pripažinti, kad nesijaučia Lietuvoje tos bendruomeniškumo dvasios. Kita vertus, tikrai žinau, kad yra aktyvių ir veiklių bendruomenių, tačiau vis tiek mąstas dar per mažas lyginant, kad ir su ta pačia mano linksniuojama Belgija. Galų gale čia reikia ne mąsto, o pajutimo, kad esu AKTYVUS bendruomenės ar kelių jų narys.
Nerealu, yra tai, kad bendruomenės nereikia ieškoti nei po medžiu, nei ant suoliuko, ji tiesiog yra čia, aplinkui, visur. Tereikia ją prisijaukinti prie jos prisijungiant. Pavyzdžiui, einu į savo mylimiausią George-Henri parką, ant vartų - skelbimukas, kviečiantis kiekvieną trečiadienį vaikus klausytis ant pievelės sekamų pasakų. Tiesiog šiaip. Be jokio mokesčio ar įsipareigojimų. Yra idėjiškų ir savanoriškų žmonių, kurie šio kvartalo bendruomenės vaikams (manau, kad ir suaugusiems taip pat) dovanoja šventę. Pridėtinė vertė neįkainojama. Vaikams šventė, girdi nuostabias istorijas, kurias skaito pasakoriai, galbūt dar dalinasi atsineštais skanėstais (juk visada smagu kažką pagraužti) su draugais ir t.t.
Kitas pavyzdys - bendri tautinių šokių pamokų vakarai. Ne bet kur, o po atviru parko dangumi. Romantiška, ar ne? :) Vėl jokių finansinių suvaržymų. Nori? Ateik ir šok. Kiekvieną vasaros penktadienį. Mielai būčiau pasijungusi jei ne mažoji (jai labiau manęs reikia nei man šokių :)). Bet pažiūrėti, kaip šis reikalas atrodo, nuėjau. Ir toji linksmoji atmosfera tiesiog užburia. Kai matai, kad viename rate stovi ir jauni, ir seni, ir vienišiai, ir poros, ir maži, ir aukšti... ir dėlioja žingsnelį po žingsnelio su mokytoju, o po to linksmai šoka kartu su muzika, sustingsti. Sustingsti ir galvoji - va kur gyvenimo džiaugsmas. Gerk visa tai į save, Renata!
Tikiu, kad po šokių vakarėlio dalis pasilieka ant parko pievutės, dalis nupėdina kavos puodeliui ir bendram pokalbiui. Taip atsiranda naujos pažintys, nauji potyriai ir žiū gyvenimas nusidažo tarkim kokia balintos kavos spalva. Daugiau spalvų, įdomiau gyventi!
O kur dar komunų, kvartalų ir gatvių šventės. Tiesa, neteko dar nė vienoje panašioje sudalyvauti, bet teko apie jas girdėti. Tarkime, gatvė sugalvoja švęsti šventę ir visi tos gatvės gyventojai susirenka į gatvę, prisigalvoja įvairios veiklos, atrakcionų ir žaidimų vaikams. Žinoma, užkandžiauja (juk šventė be maisto- ne šventė) ir bendrauja, bendrauja, bendrauja. Atsiranda bendrumas, galbūt aptaria savo gatvės reikalus, galbūt gimsta genialios idėjos, kaip kažką sukurti savo aplinkoje naujo ar patobulinti, o gal tiesiog pasidžiaugia gražiu oru ir augančiais vaikais.
Vietoj moralo. Taip. Galbūt mes lietuviai dar neturime kultūrinės patirties tokiems dalykams, tačiau mes turime kuo greičiau jos įgyti. Nes tada gyventi daug įdomiau. Būkime bendruomeniški. Juk reikia vieną kartą imti ir pradėti ;).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą