Gatvės muzikos diena Briuselyje

Šeštadienį gatvės muzikos diena visa jėga praūžė Lietuvoje. Jos švelnus ir malonus vėjelis pūstelėjo ir Briuselyje. Keletas čia reziduojančių žmonių iškeitė kostiumus ir oficialią išvaizdą į gatvės muzikanto patirtį. Jiems tai puikiai sekėsi.

















Gaila šioje šventėje pabuvau tik šiek tiek, bet tas šiek tiek labai patiko. Smagiausia, kad Briuselio širdyje suskambo lietuviškos dainos. O svarbiausia, kad dainavo ne tik oficialūs muzikantai, bet ir aplink sustoję lietuviai.

















Buvo smagu. Ačiū už tą gaivią lietuvišką natą!

Rojus žemėje

Taip. Būtent taip įsivaizduoju rojų. Žydintį ir spalvotą. Bet ten dar nesiruošiu, tad keliavau į Keukenhof'ą, kuriame akys ir galva svaigsta nuo spalvų. Deja, nuo žmonių gausos taip pat...

Šiemet milijonais tulpių Keukenhofas pražydo jau 60-ąjį kartą. Būtent 1949 m. Olandijos miestelio Lisse meras W. Lambooy palaikė svogūnėlių augintojų iniciatyvą rengti parodą ir ją finansavo. Tuomet parodoje dalyvavo 40 svogūnėlių augintojų ir eksportuotojų, šiandien jų - net 93. Sakyčiau, novatoriškas ir toli į ateitį žvelgiantis buvo tuometinis meras, užtikrinęs vietovės vardo garsinimą ir turistų (su jų pinigėliais) pritraukimą iš viso pasaulio.

Įdomi ir pavadinimo kilmė. Vietoje, kur dabar randasi Keukenhofas, XV a. buvo nepaliestos gamtos lopinėlis, kuriame būdavo medžiojama, o taip pat renkamos žolelės vietinės pilies virtuvei. Štai jums ir pavadinimas Keukenhof - virtuvės sodas.

Šiandien tai jau toli gražu ne sodas, o visas miestelis. Jį apeiti tikrai užtrunka, mes to padaryti labai sąžiningai net nesugebėjome, o gal ir nebuvo tokio tikslo...

Labiausiai patiko kūrybinė erdvė "Inspirational gardens" ("Įkvėpiantys sodai)". Tai tarsi mini sodai prie tavo namų. Įdomu tai, kad juos kuria vienos šeimos - Van Beieren - nariai. Jų senelis Gerbrand perdavė savo palikuonims meilė sodui ir augalams, tad kasmet jo palikuonys kuria vis naują grožį . Idėjų tikrai galima pasisemti. Juose dar kartą įsitikini, kad stebuklai glūdi paprastuose dalykuose.

Ieškojome "Almos" tulpės. Neradome. Bet užtat radome rožinę "Perestroykos" rūšį. Gėlės pavadinamos gan taikliai. Pavyzdžiui beveik juoda tulpė - "Night lady", o pilnavidurė baltoji - "Ice-cream", švelniai plevenanti baltai rausva - "Angelique" ir t.t. Bet kodėl "Perestroyka" rožinė...? Turit minčių?!

Keukenhofe ne tik gėlės. Čia ir vaikų žaidimo aikštelė, mini zoologijos sodas, labirintas (kuriame man visai nejauku buvo, nes galvojau, o jei taip čia užstrigčiau su vaiku :)), didžiulė šachmatų lenta, malūnas, laivelis plaukiojantis tarp tulpių plantacijų, o kur dar teminės šventės kas savaitgalį. Na, veiklos tikrai nemažai.

Dar pastebėjome labai daug rusų tautybės žmonių. Tiesiog ten jų knibždėte knibždėjo. Įtariu, kad kokių 50 autobusų juos atvežė :). Daugumą jų damų vilkėjo vos ne vakarines, koktelines sukneles, buvo pasitempusios, su įmantriomis šukuosenomis. Na, žodžiu kaip tik į parką, nutrinti savo aukštakulnių :) :) :)

Ar grįšime tenai dar kartą? Manau, kad taip. Būtinai. Nes tai tarsi savotiškas pasisveikinimas su bundančia gamta. Tuo pačiu labai geras poilsis su energijos užtaisu. Tik nekartosime klaidos vykti ten savaitgalį - pabandysimes ištaikyti vidury savaitės. Beje, geriausias laikas vykti į šią parodą - turbūt apie balandžio vidurį. Nors ir dabar žiedų užteko, tačiau šiltnamiuose jau daug kas buvo nužydėję. Tad keliaukite, uostykite ir žinoma fotografuokite. 

Kai negali nefotografuoti

350 nuotraukų per pusiaudienį. Seniai taip bebuvo. Bet kitaip neįmanoma. Kai eini tarp gausybės žiedų taip ir nori visus juos susirinkti, o kadangi negali - fiksuoji grožį fotoaparatu.

Apie ką aš čia? O gi apie gėles, kadangi antrą Velykų dieną mes nusprendėme praleisti Grand Binard pilies (visai greta Briuselio) gėlynuose, kurie visuomenei atviri tik vieną mėnesį. Be to, tai buvo kaip ir įžanga prieš didžiųjų Keukenhof parkų grožį, kurį taip pat šiemet ketiname pamatyti.

Taigi praleidome puikią dieną, puikioje kompanijoje ir puikioje aplinkoje. Dauguma gėlių - tai tulpės, narcizai ir hiacintai. Tačiau toli gražu nebuvo nuobodu, kadangi tokios spalvų, formų ir dydžių įvairovės vienoje vietoje aš nebuvau mačiusi. Rekomenduoju.

Kaip skelbia brošiūra, šiame 14 ha parke pasodinta per 1,5 milijono svogūnėlių. Įspūdinga, ar ne?!

Uosčiau uosčiau ir dar kartą uosčiau. Kas mane gerai pažįsta, žino, kad tai darau nuo pat mažų dienų, todėl dažnai mano nosis geltona ar juoda :) O šį sykį mano uostinėjimų rezultatai tokie, kad ne visos gėlės kvepia. Deja... Dažniausiai kvepia tokios iš pažiūros gan tradicinės formos ir spalvos gėlytės, o va įmantresnės, išvestinės aromatus yra praradusios. Gaila...

Savo mažąją taip pat mokėmė uostyti. Juk kaip ne kaip mergaitė.

Itin sužavėjo alyvų spalvos. Mielai pasisodinčiau gelsvas, rausvas ar kremines alyvas. O geriausia - tai visą paletę. Labai gražiai atrodo.

Na, o ar esate matę tobulas tulpes? Mano skoniui šį titulą suteikčiau šioms. Tiesiog ideali forma ir kūno spalva visiškai užkariavo mano širdį. Kaip sakoma, už tokias gėles ir sielą velniui galima parduoti :)

Skaistybės sodų plotelyje dominavo balta spalva. Čia užėjus pamaniau, kad turbūt šie parkai pamėgti vestuvininkų. Reiktų hipotezę patikrinti kokį šeštadienį.

Na ir gėlių gėlių kilimai... O daugiau kruopščiai atrinktų nuotraukų kaip visada mūsų galerijoje.

Dar sutikome rudagalvį šunį. Nesu kinologė ir nežinau, ar tai būdinga šiai veislei, bet šuo atrodė įdomiai :)

Jei kam būtų aktualu kainos, tai vienam suaugusiam diena - 10 eurų. Na, o jei ketinate sugrįžti ne kartą, verta įsigyti abonementą, kainuojantį 14 eurų. Mes taip ir padarėme. Būtinai būtinai reiks sugrįžti.

Ramus kaip belgas?! Baikit juokus...

Mano blogo įrašai šiek tiek vėluoja. Bet geriau vėliau nei niekada. Turiu tam pateisinamų priežasčių ;)

Taigi praėjusią savaitę į mano akiratį pateko nerealus, nuotaikingas Youtube filmukas, kuris paneigia visus priežodžius apie ramius belgus. Šiame šokyje tiek parako, kad oi... Štai jis ir jūsų dėmesiui.



Žinoma, tai ne spontaniškas kokios nors šokių trupės užmanymas. Tai 4 savaites repetuotas, planuotas ir tvarkingai dešimčia kamerų nufilmuotas vaizdelis, skirtas startuojančio BBC šou olandiškos (kaip žinote, belgijoje dvi oficialios kalbos - olandų ir prancūzų) versijos "In search of Maria" pristatymui. Šio šou metu bus ieškomas talentas miuziklo "Muzikos garsai" pagrindiniam - t.y. Marijos - vaidmeniui atlikti. Štai kaip buvo ruošiamasi šiam reklaminiam šokiui.



Filmukas jau viršijo milijono peržiūrų ribą ir šis skaičius toliau auga. Peržiūrėjus nusišypso visi, pasikrauna gerų emocijų, nes prisimena vaikystę. O iš jos juk pasiėmeme viską, kas geriausia. Tik gaila, kad labai dažnai tai pamirštame. Na, o tokie siurprizai traukinių stotyje vidury baltos dienos primena. Ačiū jų kūrėjams!!!

Pražydo!!!

Neseniai žadėjau pasidalinti žydinčia vyšnia. Tęsiu savo pažadą, kadangi Velykų rytą ji pražydo pilnu pajėgumu. Žinoma, nuotrauka sunku perduoti tą jausmą kai stovi po tokiu dideliu rausvu medžiu. Toji spalva tiesiog kerinti, ypač kai šakos subanguoja papūtus vėjeliui.

Pilnaviduriai žiedai sukuria rausvos varškės aplipusios aplink šakas efektą :). Įdomu, ar bus po šių žiedų gausos vyšnių?! Turbūt, kad ne.

Sutikite, kad kai pabudus pro langą matai štai tokį vaizdą, rytas tikrai daug mielesnis pasidaro. Ir nesvarbu tada ar lyja, ar saulė šviečia...

















Beje, pastebėjome, kad šios vyšnios Belgijos gatvių medis kaip pas mus liepos ar klevai.

Ne visai lagaminas

Štai tokį spalvotą ir burbuliuotą daiktą pagaliau įsigijome ir mes. Būsime kaip visi čia - Belgijoje.

Lietuvoje mes įpratę viską krauti į maišelius ir po to tempti. O štai čia žmonės net iš namų neišeina be šio daikto, jei eina rimčiau apsipirkti.

Išbandėme ir mes. Šis lagaminas ant ratų labai lengvas ir manevringas. O ratukai - tai pats tas, ko reikia, perkant daug. Tada apsipirkimas tampa malonumu. Ypač turguje.

Ir dar, sakyčiau, labai praktiškas suvenyras dovanų.

Sekmadieninės eilės prie pistoletų

Kiekvieną mielą sekmadienio rytą pro langą matome kaip prie šviežios duonos parduotuvės lauke nusidriekia eilė, šiek tiek primenanti sovietmetį, kai mūsų tėvai stovėdavo prie mėsos.

Na taip, sutinku, kad labai malonu ryte suvalgyti šviežią kvepiančią bandelę, bet tikrai ne visada užtenka entuziazmo sekmadienio rytą virsti iš lovos 9 ryto kaip štai šie žmonės nuotraukoje.

Belgo paklausėme, kodėl tokios eilės tik sekmadieniais. Pasirodo, tai tradicija. Kiekviena padori belgų šeimyna kiekvieną sekmadienį valgo pistoletus (ar pistoletes- nesu tikra dėl giminės :)) ir tuo mėgaujasi. Paklausite, kuo jos ypatingos? O gi niekuo :). Tai tiesiog paprastos, apvalios bandelės.

















Ragavome. Nieko ypatingo ar užburiančio. Tai pripažįsta ir mano kalbintasis belgas. Na, bet jei yra tradicija, reikia jos laikytis. Ir visi tvarkingai tai daro. Anksčiau netgi jas pristatydavo į namus. Šeimos užsisakydavo jų po 20-30 vienetų. Panašiai kaip ir Anglijoje, kurioje įprasta prie durų kas rytą palikti šviežio pieno.

Konditerijos parduotuvėlių čia tikrai daug. Vien aplink mūsų namus kokios trys ar keturios, bet visos jos turi savo klientūrą ir jau 4 po pietų ne itin didelis pasirinkimas, nes duoną dažniausiai perkama ryte.

Mane tose jaukiose ir šviežumu kvepiančiose parduotuvėlese užburia pyragėlių grožis. Ragaujame dabar po truputį visus iš eilės, bet kol kas neradau ypatingo, kurį norėčiau suvalgyti dar sykį. Gražiai atrodo, o viduje putėsių pagrindas, kuris manęs neįkvepia. Vis dar ieškome to ypatingojo...

















Visos šios kepyklėlės turi tradicijas ir dažna jų veikia nuo 19 amžiaus pabaigos. Jose visada nosį kutena šviežios duonos kvapas, o ir tie patys kruasanai visai kitokio skonio nei parduotuvėje. Tad jei kada Belgijoje, Prancūzijoje ar kur kitur svečiuositės, nepraeikite pro šalį, užsukite ir pasimėgaukite skania bandele ar į meno šedevrą panašiu pyragėliu. Gaila, kad Lietuvėlėje tokių mielų jaukių vietų jau nebėra.