Nauja lenkų parduotuvė Woluve Saint-Lambert'e

Taigi taigi. Pareklamuosiu :) Avenue Georges Henri duris atvėrė lenkų parduotuvė "U KARGULI". Gera naujiena mums lietuviams, kurių Woluve Saint-Lambert'e ne tiek jau ir mažai, nes paprastai tokiose parduotuvėse gali rasti paprastos varškės, tikros grietinės, kefyro, grikių ir kitų deficitinių prekių Belgijoje :) Kaip ne kaip kaimynai.

Jau tik pirmą kartą užsukus prisikroviau nemažą krūvelę pažįstamų ir išsiilgtų produktų. Labiausiai džiaugiausi radusi KUBUŠ sulčių, nes labai jas mėgstame, o iš Lietuvos neprisivežiosi. Net garsioji rusų parduotuvė "Ivan da Marija" neturi šio gėrio. Visgi čia nepamatysime lietuviškų prekių, kurių gan nemažai rusų parduotuvėje. 

Briuselyje lenkų populiacija tikrai gausi (o kur jų nėra?  - pasakytų vienas mano draugas :)), tad ir jų parduotuvių galima rasti tikrai ne vieną. Bet labai džiugu, kad nuo šiol turėsime visai pašonėje. Kažin, ar kada atsidarys Briuselyje lietuviška parduotuvė, kurioje bus balto varškės sūrio, žemaitiško kastinio, meduolių, šakočių ir kmynų galų gale :). Visgi turbūt, kad ne, nes mūsų, nors ir gausiai čia gyvena, bet ne tiek daug, kad sudarytų reikiamą rinką. Be to, lietuviai prisitaiko ir vietoj normalios varškės naudoja grūdėtąją, kurią smulkina. Arba net tam tikrose vietinėse parduotuvėse randa grikių, kurie priskiriami prie egzotinių prekių. 

Adresas:
Avenue Georges Henri 253 (beveik priešais olandišką maternelle mokyklėlę)

Darbo laikas:
antradienis - šeštadienis - 10h - 19.30h
sekmadienis - 10h - 16 h

Į brocantę! Ieškoti ir rasti!

Niekad nemokėjau kaupti nereikalingų daiktų. Todėl praėjusį šeštadienį vaikščiodama brocant'ėje (pranc. - brocante) - ale sendaikčių turguje - stebėjausi, kaip žmonės sugeba laikyti namuose tiek daug šlamšto. Žinoma, ne viskas yra šiukšlės, kas ten parduodama, bet bent jau kokie 60-70 proc. (mano akimis) tai tikrai.  Dar supratau, kad neturiu verslumo gyslelės, nes kai kurie prekeiviai iš nieko daro pinigus, pardavinėdami kažin kokius nudrožtus telefonų aparatus, nežinia, ar veikiančius telefonų pakrovėjus, nuolaužas, skeveldras, plastmasės gabalus... Aš tokių daiktų net didžiausiam vargšui nedrįsčiau pasiūlyti. 

Bet visgi šie renginiai mane žavi ir jei tik turiu galimybę juose karts nuo karto apsilankau. Žinoma, kad be minėtų šiukšlių, galima rasti ir kažką gražaus. Tiesa, unikaliam daiktui rasti reikia nueiti ne vieną kilometrą (nes prekybininkų tikrai daug) ir turėti žvitrią akį, kad tarp gausybės daiktų užtikti mielą sau. Įsismaginus, dažnai tenka paspausti ir vidinį stabdžio pedalą, kad namai nevirstų "senų-naujų" daiktų sandėliu. 

Šiltai rudens saulutei šviečiant vaikštinėjau nuo stalo prie stalo ir masčiau, kad brocant'ės - tai rankdarbininkų rojus. Jei kuri papuošalus, gali prisirinkti senų karolių, juos išardyti ir turėsi žaliavos. O lėlių siuvėjas ar skiautinių meistras ras daugybę rūbų, kurių audiniai pasitarnaus jų darbams. Pagalvojau, kad jei mano sesuo būtų Belgijoje, tai eitų į tokius turgus nuo 7 ryto ir iki kol paskutinis prekeivis išvažiuos :).

Šiuose bendruomenės sambūriuose galima sudalyvauti įvairiose linksmybėse ar gerumo akcijose. Štai pavyzdžiui, vienas namas, kuris pardavinėjo visą savo garažo turtą į visa tai pažvelgė be galo linksmai ir nuotaikingai. Garsiai pasileidę muziką, apsirėdę ryškiaspalviais perukais ir kitais aksesuarais tosios kompanijos nariai linksminosi kurdami aukcioną - griebdavo pirmą pasitaikiusį daiktą ir kviesdavo besibūriuojančius aplink jų stalą siūlyti kainą. Dažnai nutikdavo taip, kad jei pirmas pasiūlei 50 centų, tai ir laimėdavai aukcioną. O tada džiaugsmingas triukšmas tarsi aukso puodą būtų laimėtas. Šypsojosi visi - tiek perkantys, tiek parduodantys, tiek aplinkui sėdintys, tiek praeiviai. 

Taip pat teko stebėti, kad dalis prekeivių skelbiasi, jog  visas gautas pelnas bus atiduodamas kažkokiai organizacijai ar labdaringam tikslui. O jau brocant'ės pabaigoje pamačiau skautus, kurie nešė pilnas dėžes rūbų link konteinerių, skirtų labdaringiems rūbams surinkti (apie juos esu rašiusi čia). Nežinau,kaip jie juos gavo - ar pirko už savo pinigėlius ar tiesiog paprašė paaukoti, bet ir vėl galvoje sau ištariau "wow!!!", nes kaskart, kai pamatau skautus, veikiančius bendruomenės labui, mane nustebina jų išradingumas ir nuoširdumas. Belgijos skautai iš tikrųjų yra nerealūs. 

Ir visgi žavu. Namuose kaupti kaupti kaupti, krauti į bananų dėžes, užgriozdinti savo erdvę tam, kad vieną gražią rudens dieną parduotum kažkam, kam dar to daikto reikia. Už eurą ar pusę. Kaupimui tai aš greičiausiai nepasiryžčiau, bet mielai dalyvauju pirkime. Įdomu, o jei Lietuvoje organizuoti tokį turgų (o gal kas ir organizuoja)? Kaip su mokestiniais dalykais...Gal kas žinote? 

Nuotrauka: Brocante de Waterloo by Saidos da Concha

Informacija apie eismo sąlygas

Kai prieš keletą mėnesių dėl netikėto automobilių kamščio teko gaudyti lėktuvą už uodegos, buvo daugiau nei ekstremalu. Pirmą kartą teko suvokti, kad kažkas iš tikrųjų gali nespėti įsėsti. O orlaivis juk ne autobusas - nepavysi ir nesustabdysi kelyje.

Paprastai mūsų gudrusis GPS aparatas perspėja apie susidariusius kamščius, bet tąsyk jis tylėjo kaip belgas :), nes tikriausiai niekas nepasivargino perduoti atitinkamai sistemai, kad dėl darbštuolių belgų (nes visa tai vyko šeštadienio rytą) susidariusi 3 km eilė juda sraigės greičiu. Deja, mes jon patekom, o tada nei pirmyn, nei atgal.

Taigi, kad taip neatsitiktų, prieš išvažiuodami į kelionę, kurioje tikrai negalite strigti kamščiuose, užsukite į tinklalapį karzoo. Jame rasite nuolat atnaujinamą informaciją apie padėtį Belgijos keliuose, tad galėsite pasirinkti optimalų kelionės variantą. Na, o jei važiuojate pas kaimynus prancūzus ar olandus, tiesiog meniu pasirinkite kitą šalį.

Tikiuosi, tai padės jums sutaupyti laiko keliuose. Gero vėjo!

Nuotrauka: White & Red traffic jam Ring Brussel by piposys/ Luc Bomans

Japoniško sodo ramybė

Kažkurią dieną besistengiant išvengti kamščių teko šiek tiek blaškytis po Briuselį. Kadangi važiavome per retai mūsų lankomus rajonus, stebėjomės, kiek dar neaplankytų ir net nematytų parkų šiame mieste. Sau pažadėjome per likusius metus Belgijoje aplankyti visus didesnius sostinės parkus. Turbūt ne veltui šis miestas vadinamas vienu žaliausiu Europoje. Vien aplink mūsų namus suskaičiavau bent 5 parkus, pasiekiamus pėsčiomis. 

Bet dabar apie parką ne šalies širdyje, nes savaitės pabaigoje stengiames ištrūkti iš šio išprotėjusio miesto ir rasti parką kur nors kitur. Optimalus atstumas - 100-150 km, nes užtenka laiko nusnausti mūsų mažajai. Taigi apie žalią japonišką kampelį.

Netoli Hasselt'o miestelio įkurtas japoniškas sodas, kuriame miela, jauku ir tikrai ramu pasivaikščioti. Jis nėra itin didelis, bet juk malonu ne tik sukti ratus takais, bet taip pat prisėsti ant suoliuko ir paklausyti per visą sodą čiurlenančio upelio. O upelyje daaaug žuvų. Jos tokios didelės, storos ir spalvotos. Karpiai. Vaikams jie tikra atrakcija, nes prie įėjimo galima nusipirkti maistelio ir jas šerti. O ėda jos tiesiog iš rankų.

Nedidukas krioklys nuteikia gaiviai - gali prieiti beveik prie pat jo specialiu akmeniniu takeliu. Tik žengti reikia atidžiai, nes vanduo čia pat. Na, o priėjus ceremonijos ar arbatos namą prisimeni visas skaitytas knygas apie Japoniją. Ten viskas tikra ir natūralu. Švaru ir tvarkinga.

Užburia išpuoselėta ir tarpusavyje bei su pastatais suderinta augmenija,  itin miniatiūriniai medžiai. Įsivaizduoju, kad be galo gražu pavasarį, kai sužysta pusantro hektaro ploto vyšnių sodas. Na, o prie jo pagal japonų tradiciją įkurta iškyloms skirta erdvė, kurioje galite smagiai papiknikauti. 

Ar rekomenduočiau draugui? Taip!
Kaina. 5 eurai žmogui. Vaikams iki 12 metukų - nemokamai.

Ten, kur gali sutikti romėnų

Yra Belgijoje toks Galų-Romėnų muziejus. Vat jame ir lankėmės praėjusį savaitgalį. O keliavome ten, nes žinojome, kad vyks vasaros šventė. Belgai netrunka prisigalvoti visokių vietinės ir ne tik reikšmės švenčių. Žinoma, tik ne visad apie jas tenka sužinoti, bet jei pavyksta rasti ką nors įdomesnio - keliaujame. Juk tam ir skirti savaitgaliai, ar ne? :)

Pats muziejus įsikūręs jaukiame Rochefort miestelyje, Ardėnuose. Kodėl čia? Todėl, kad čia prieš gerą šimtmetį yra atkastos galų-romėnų ūkio, siekiančio  I a. pr. Kr., liekanos. Tad aplinkui jas ir kuriamas senasis tų žmonių pasaulis - su tam laikmečiui būdingomis gyvulių veislėmis, javų rūšimis, autentiškais pastatais ir daržovių bei žalumynų sodeliais. 

Pats muziejus nėra itin didelis, bet man - mėgstančiai viską pačiupinėti ir išbandyti - be galo patinka tokios šventės, kuriose kepama duona, lipdomos figūrėlės iš molio, šaudoma iš lanko ar tiesiog senoviniu būdu pjaunami javai. O ten, kur viskas po stiklu ir turi ale stebėtis rastais iečių antgaliais ar nuskilusiais indais - man nuobodu.  

Na, o autentiška apranga suteikia dar daugiau jausmo tai senovinei nuotaikai. Pagalvojau, kad jei organizuočiau tokius renginius, gal pasiūlyčiau ir žmonėms išsinuomoti to laikmečio drabužius už protingą kainą. Būtų dar smagiau ir tikroviškiau. Ir nuotraukų negadintų džinsai, sportbačiai ar megztukai :) Beje, mūsų mažylei buvo pasiūlyta tokia galimybė ir ji puikiai atrodė su tuometiniu rūbu.

Tad ką mes ten veikėme? Valgėme. Jojome. Šaudėme iš lanko. Mėtėme ietis. Ragavome vietinio (muziejaus darbuotojų gaminamo) vyno ir alaus. Pastarasis neįtikėtinai skanus - su medumi berods. Nusiaubėme juodųjų serbentų krūmą. Gulėjome po kanapėmis. Pūtėme ilgą ilgą dūdą su didelėmis ausimis.

Buvo įdomu stebėti, kaip anuomet nuiminėdavo javų derlių. Jie tai darydavo štai tokiu asilo stumiamu įtaisu. Iš pirmo žvilgsnio nepasakyčiau, kad itin efektyvu, bet jei geriau neturi nieko - tai vis šis tas.

Klausėmės pasakojimo apie galų-romėnų karinę aprangą ir ginklus. Net pabandėme pakelti 15 kg sveriančius šarvus. Taip, jie sunkūs, bet jei nešioji kasdien, pripranti. Sužinojome, kad svarbiausias ginklas - ietis. Na, o kalavijas jau tik kontroliniam smūgiui, tsakant, arba, jei jau per žioplumą tos ieties netekai.

Buvome akivaizdžiai įtikinti, kad net ir balne be balnakilpių karys gali jaustis gan tvirtai ir manevringai. O jau pats žirgas - tai tikras gražuolis ir ramus kaip belgas :). Nežinau, kaip jums, bet man žirgo spalva ir audiniai atrodo tiesiog tobulai suderinti.

Ar rekomenduočiau draugui? Taip, bet tik ne paprastą dieną, o kokios nors teminės ar šventinės dienos metu.
Kaina. Šventės metu įėjimas suaugusiam kainavo 8,5 euro. Galbūt šiek tiek daugoka, bet įėjus vidun pamiršti kainas ir kaip tikras lietuvis už tą kainą suvalgai visą krūmą juodųjų serbentų, nes jie bebaigią sudžiūti. O įprasta kaina nesiekia 5 eurų. 

Dar kartą apie kitokį mentalitetą

Jau esu rašiusi, kaip kartais nustebina vietinių poelgiai. Gerąja prasme. Vieną kartą jie parduoda daugiau krevečių nei reikia, kitąkart paglosto, apkabina mano dukrytę arba nubėga ir apšaukia vairuotoją, kuris nepastebėjo, kad lengvai mane partrenkė. Lietuvoje jusdavau, kad dauguma žmonių dar svetimi vieni kitiems, nors tikrai būdavo ir geriečių. Rašau būtuoju laiku, nes šiandien Lietuvoje aš labiau viešnia ir galbūt viskas jau kitaip.

Niekada nebuvome pakliuvę į situaciją, kuri susiklostė vieną savaitgalį pietaujant Bokrijk etnografiniame parke. O ji - klasikinė. Keturi asmenys nerealiai skaniai papietavę ir gavę sąskaitą, suvokia, kad negali atsiskaityti, nes grynųjų turi per mažai, o banko kortelės restoranas nepriima. Na, o bankomato aplinkui reiktų gerokai paieškoti nemažu spinduliu. Taigi nemalonu nors skradžiai žemę.

Išdėstome situaciją padavėjui, jis nueina pasitarti su pamainos viršininku, o mes jau ruošiamės eiti atidirbti :) :). Jam užtrukus, vyras eina į restorano vidų pasiūlyti sprendimą- padaryti banko pavedimą vakare. Jam įėjus ir užklausus apie išeitį, aptarnaujantis personalas su vadybininkais priešakyje puola raminti ir ištaria, mano nuomone, auksinius žodžius: "Don't worry. It's not your problem, Sir, it's ours". Kai visa tai Mantas perpasakoja mums - mes liekame išsižioję. Tikiu, kad Lietuvoje taip pat būtų rastas sprendimas, bet, kad būtų ištarta ši formuluotė- dar nelabai tikiu. 

Viskas išsisprendžia gražiai. Nusikopijavę Manto belgišką ID kortelę (ji nesuteikia jokių privilegijų), jie mus išlydi su šypsenom ir linkėjimais, o mes vakare pervedame pinigus internetu. Draugai juokiasi, kad mums nereikia pinigų, tereikia turėti "galingąją" ID ir mosuoti ja bet kur nuėjus. Bet esmė čia ne kortelėje, o kitokiame požiūryje į žmones. Čia pasitikima vieni kitais, čia niekas neįtarinėja sukčiavimu. Jei pirksite parduotuvėje pilną maišelį bandelių ir pasakysite, kad jų yra 6, tai pardavėja tiek ir paskaičiuos, nes ji tiki. Štai to jiems galima pavydėti, o mums linkėti, kuo greičiau to išmokti.

p.s. Beje, gal kas turite patarimų, kaip užlaikyti grynuosius piniginėje... :)

Bokrijk - belgiškos Rumšiškės

Bokrijk parkas - viena nedaugelio vietų, į kurias su malonumu sugrįžčiau dar kartą. Taip, tai etnografinis muziejus - nei per didelis, nei per mažas, toks kaip tik. Jame stovi senoviniai namai su senoviniais rakandais kaip ir mūsų Rumšiškėse. Tik esminis skirtumas tarp šių muziejų, kad belgiškasis yra gyvas. Turiu omeny tai, jog  Bokrijk parko ganyklose ganosi gyvuliai, jų rasite ir senoviniuose tvartuose, o namuose gyvena žmonės, kurie valgo, eina į mokyklą, meldžiasi bažnyčioje, ginčijasi gatvėje, gano avis, verpia vilną, kalviauja, kepa pyragus ir t.t. Būtent gyvi personažai yra pridėtinė šio parko vertė. Net ir mums - nesuprantantiems olandų kalbos.

Taip jau atsitiko, kad viename pirmųjų mūsų lankytų namų pietavo keli vaikai, šeimininkė, mokytojas ir kunigas. Tiek mes, tiek ir kiti parko svečiai suglumdavo, kai įžengę pro duris pamatydavo pietaujančią šeimą. Dauguma puldavo atgal pro duris, nes jausdavosi tarsi patekę į labai privačią erdvę - kažkieno namus. Bet apsukus ratuką kitą, vėl sugrįždavo, nes juk mes - žmonės - smalsūs padarai. O aktoriai kaip ir aktoriai dirba savo darbą ir net nekreipia dėmesio į prašalaičius.

Netrukus suskamba bažnyčios varpas, kviečiantis į pamaldas. Prie mokyklos durų surašytas pamokų tvarkaraštis. O iš uždaros ganyklos į pievas išgenamos avys. Jas lydi piemuo ir tikrų tikriausias aviganis šuo. Reikėjo pamatyti kaip jis tas avis gražiai tvarkė, piemeniui tereikėjo išdidžiai vaikščioti su lazda.

Užsukome ir pas tų laikų fotografą. Susigundėme suvenyrine fotografija tokiu sakyčiau visai neskaitmeniniu fotoaparatu. Buvome apvilkti XVII a. rūbais...pasenome maždaug kokiais 10-15 metų. Kaip pasakė Ugnė - atrodau tarsi 10 vaikų būčiau pagimdžius. Būtent taip ir atrodėme. O baisesnių batų už klumpes nebuvau avėjusi. Gerai, kad nereikėjo su jomis vaikščioti. Dabar labai laukiame rezultatų savo pašto dėžutėje. 

Vienoje iš trobų - laisvalaikio centras, kuriame sukaupti senoviniai žaidimai. Ir jie ne po stiklu ar už virvelės, o visiems prieinami. Įsitikini, kokie kūrybingi buvo žmonės. Kūrybingi jie ir šiandien, tik kitaip.

Užėjome į dviračių dirbtuves. Gerokai nustebino muziejininkas (žemiau esančioje nuotraukoje), kuris konstatavo, jog mes iš Lietuvos. Paprastai, būname iš Lenkijos :) (lenkų čia tikrai daug kaip ir visur). Šis vyras išgirdo, kaip tarpusavyje kalbėjomes apie "medines klumpes". Tie du žodžiai ir buvo raktas į jo teisingą spėjimą. Mat jis turi giminaitę lietuvę, tad tiek jau sugebėjo išmokti :).

Gal daugiau ir nesiplėsiu, kad tiems, kurie planuos ten nuvykti, dar liktų, ką atrasti patiems. O dviračių meistrui perduokite prašau labų dienų.

Ar rekomenduočiau draugui? TAIP!

Įėjimo kaina? 10 eurų suaugusiam, 1 euras vaikui nuo 6 metų.

Vaikams - šalia parko didžiulė nemokama žaidimo aikštelė, tik tam tikros pramogos kainuoja. Tiesa, mes ten dar nebuvome, nes vienai dienai ir paties parko buvo per akis.