2010 m. liepos 29 d., ketvirtadienis

Ten, kur gali sutikti romėnų

Yra Belgijoje toks Galų-Romėnų muziejus. Vat jame ir lankėmės praėjusį savaitgalį. O keliavome ten, nes žinojome, kad vyks vasaros šventė. Belgai netrunka prisigalvoti visokių vietinės ir ne tik reikšmės švenčių. Žinoma, tik ne visad apie jas tenka sužinoti, bet jei pavyksta rasti ką nors įdomesnio - keliaujame. Juk tam ir skirti savaitgaliai, ar ne? :)

Pats muziejus įsikūręs jaukiame Rochefort miestelyje, Ardėnuose. Kodėl čia? Todėl, kad čia prieš gerą šimtmetį yra atkastos galų-romėnų ūkio, siekiančio  I a. pr. Kr., liekanos. Tad aplinkui jas ir kuriamas senasis tų žmonių pasaulis - su tam laikmečiui būdingomis gyvulių veislėmis, javų rūšimis, autentiškais pastatais ir daržovių bei žalumynų sodeliais. 

Pats muziejus nėra itin didelis, bet man - mėgstančiai viską pačiupinėti ir išbandyti - be galo patinka tokios šventės, kuriose kepama duona, lipdomos figūrėlės iš molio, šaudoma iš lanko ar tiesiog senoviniu būdu pjaunami javai. O ten, kur viskas po stiklu ir turi ale stebėtis rastais iečių antgaliais ar nuskilusiais indais - man nuobodu.  

Na, o autentiška apranga suteikia dar daugiau jausmo tai senovinei nuotaikai. Pagalvojau, kad jei organizuočiau tokius renginius, gal pasiūlyčiau ir žmonėms išsinuomoti to laikmečio drabužius už protingą kainą. Būtų dar smagiau ir tikroviškiau. Ir nuotraukų negadintų džinsai, sportbačiai ar megztukai :) Beje, mūsų mažylei buvo pasiūlyta tokia galimybė ir ji puikiai atrodė su tuometiniu rūbu.


Tad ką mes ten veikėme? Valgėme. Jojome. Šaudėme iš lanko. Mėtėme ietis. Ragavome vietinio (muziejaus darbuotojų gaminamo) vyno ir alaus. Pastarasis neįtikėtinai skanus - su medumi berods. Nusiaubėme juodųjų serbentų krūmą. Gulėjome po kanapėmis. Pūtėme ilgą ilgą dūdą su didelėmis ausimis.


Buvo įdomu stebėti, kaip anuomet nuiminėdavo javų derlių. Jie tai darydavo štai tokiu asilo stumiamu įtaisu. Iš pirmo žvilgsnio nepasakyčiau, kad itin efektyvu, bet jei geriau neturi nieko - tai vis šis tas.


Klausėmės pasakojimo apie galų-romėnų karinę aprangą ir ginklus. Net pabandėme pakelti 15 kg sveriančius šarvus. Taip, jie sunkūs, bet jei nešioji kasdien, pripranti. Sužinojome, kad svarbiausias ginklas - ietis. Na, o kalavijas jau tik kontroliniam smūgiui, tsakant, arba, jei jau per žioplumą tos ieties netekai.


Buvome akivaizdžiai įtikinti, kad net ir balne be balnakilpių karys gali jaustis gan tvirtai ir manevringai. O jau pats žirgas - tai tikras gražuolis ir ramus kaip belgas :). Nežinau, kaip jums, bet man žirgo spalva ir audiniai atrodo tiesiog tobulai suderinti.


Ar rekomenduočiau draugui? Taip, bet tik ne paprastą dieną, o kokios nors teminės ar šventinės dienos metu.
Kaina. Šventės metu įėjimas suaugusiam kainavo 8,5 euro. Galbūt šiek tiek daugoka, bet įėjus vidun pamiršti kainas ir kaip tikras lietuvis už tą kainą suvalgai visą krūmą juodųjų serbentų, nes jie bebaigią sudžiūti. O įprasta kaina nesiekia 5 eurų. 

2010 m. gegužės 22 d., šeštadienis

Dar kartą apie kitokį mentalitetą


Jau esu rašiusi, kaip kartais nustebina vietinių poelgiai. Gerąja prasme. Vieną kartą jie parduoda daugiau krevečių nei reikia, kitąkart paglosto, apkabina mano dukrytę arba nubėga ir apšaukia vairuotoją, kuris nepastebėjo, kad lengvai mane partrenkė. Lietuvoje jusdavau, kad dauguma žmonių dar svetimi vieni kitiems, nors tikrai būdavo ir geriečių. Rašau būtuoju laiku, nes šiandien Lietuvoje aš labiau viešnia ir galbūt viskas jau kitaip.

Niekada nebuvome pakliuvę į situaciją, kuri susiklostė vieną savaitgalį pietaujant Bokrijk etnografiniame parke. O ji - klasikinė. Keturi asmenys nerealiai skaniai papietavę ir gavę sąskaitą, suvokia, kad negali atsiskaityti, nes grynųjų turi per mažai, o banko kortelės restoranas nepriima. Na, o bankomato aplinkui reiktų gerokai paieškoti nemažu spinduliu. Taigi nemalonu nors skradžiai žemę.

Išdėstome situaciją padavėjui, jis nueina pasitarti su pamainos viršininku, o mes jau ruošiamės eiti atidirbti :) :). Jam užtrukus, vyras eina į restorano vidų pasiūlyti sprendimą- padaryti banko pavedimą vakare. Jam įėjus ir užklausus apie išeitį, aptarnaujantis personalas su vadybininkais priešakyje puola raminti ir ištaria, mano nuomone, auksinius žodžius: "Don't worry. It's not your problem, Sir, it's ours". Kai visa tai Mantas perpasakoja mums - mes liekame išsižioję. Tikiu, kad Lietuvoje taip pat būtų rastas sprendimas, bet, kad būtų ištarta ši formuluotė- dar nelabai tikiu. 

Viskas išsisprendžia gražiai. Nusikopijavę Manto belgišką ID kortelę (ji nesuteikia jokių privilegijų), jie mus išlydi su šypsenom ir linkėjimais, o mes vakare pervedame pinigus internetu. Draugai juokiasi, kad mums nereikia pinigų, tereikia turėti "galingąją" ID ir mosuoti ja bet kur nuėjus. Bet esmė čia ne kortelėje, o kitokiame požiūryje į žmones. Čia pasitikima vieni kitais, čia niekas neįtarinėja sukčiavimu. Jei pirksite parduotuvėje pilną maišelį bandelių ir pasakysite, kad jų yra 6, tai pardavėja tiek ir paskaičiuos, nes ji tiki. Štai to jiems galima pavydėti, o mums linkėti, kuo greičiau to išmokti.

p.s. Beje, gal kas turite patarimų, kaip užlaikyti grynuosius piniginėje... :)


2010 m. gegužės 8 d., šeštadienis

Bokrijk - belgiškos Rumšiškės


Bokrijk parkas - viena nedaugelio vietų, į kurias su malonumu sugrįžčiau dar kartą. Taip, tai etnografinis muziejus - nei per didelis, nei per mažas, toks kaip tik. Jame stovi senoviniai namai su senoviniais rakandais kaip ir mūsų Rumšiškėse. Tik esminis skirtumas tarp šių muziejų, kad belgiškasis yra gyvas. Turiu omeny tai, jog  Bokrijk parko ganyklose ganosi gyvuliai, jų rasite ir senoviniuose tvartuose, o namuose gyvena žmonės, kurie valgo, eina į mokyklą, meldžiasi bažnyčioje, ginčijasi gatvėje, gano avis, verpia vilną, kalviauja, kepa pyragus ir t.t. Būtent gyvi personažai yra pridėtinė šio parko vertė. Net ir mums - nesuprantantiems olandų kalbos.


Taip jau atsitiko, kad viename pirmųjų mūsų lankytų namų pietavo keli vaikai, šeimininkė, mokytojas ir kunigas. Tiek mes, tiek ir kiti parko svečiai suglumdavo, kai įžengę pro duris pamatydavo pietaujančią šeimą. Dauguma puldavo atgal pro duris, nes jausdavosi tarsi patekę į labai privačią erdvę - kažkieno namus. Bet apsukus ratuką kitą, vėl sugrįždavo, nes juk mes - žmonės - smalsūs padarai. O aktoriai kaip ir aktoriai dirba savo darbą ir net nekreipia dėmesio į prašalaičius.


Netrukus suskamba bažnyčios varpas, kviečiantis į pamaldas. Prie mokyklos durų surašytas pamokų tvarkaraštis. O iš uždaros ganyklos į pievas išgenamos avys. Jas lydi piemuo ir tikrų tikriausias aviganis šuo. Reikėjo pamatyti kaip jis tas avis gražiai tvarkė, piemeniui tereikėjo išdidžiai vaikščioti su lazda.


Užsukome ir pas tų laikų fotografą. Susigundėme suvenyrine fotografija tokiu sakyčiau visai neskaitmeniniu fotoaparatu. Buvome apvilkti XVII a. rūbais...pasenome maždaug kokiais 10-15 metų. Kaip pasakė Ugnė - atrodau tarsi 10 vaikų būčiau pagimdžius. Būtent taip ir atrodėme. O baisesnių batų už klumpes nebuvau avėjusi. Gerai, kad nereikėjo su jomis vaikščioti. Dabar labai laukiame rezultatų savo pašto dėžutėje. 

Vienoje iš trobų - laisvalaikio centras, kuriame sukaupti senoviniai žaidimai. Ir jie ne po stiklu ar už virvelės, o visiems prieinami. Įsitikini, kokie kūrybingi buvo žmonės. Kūrybingi jie ir šiandien, tik kitaip.

Užėjome į dviračių dirbtuves. Gerokai nustebino muziejininkas (žemiau esančioje nuotraukoje), kuris konstatavo, jog mes iš Lietuvos. Paprastai, būname iš Lenkijos :) (lenkų čia tikrai daug kaip ir visur). Šis vyras išgirdo, kaip tarpusavyje kalbėjomes apie "medines klumpes". Tie du žodžiai ir buvo raktas į jo teisingą spėjimą. Mat jis turi giminaitę lietuvę, tad tiek jau sugebėjo išmokti :).


Gal daugiau ir nesiplėsiu, kad tiems, kurie planuos ten nuvykti, dar liktų, ką atrasti patiems. O dviračių meistrui perduokite prašau labų dienų.

Ar rekomenduočiau draugui? TAIP!
Įėjimo kaina? 10 eurų suaugusiam, 1 euras vaikui nuo 6 metų.
Vaikams - šalia parko didžiulė nemokama žaidimo aikštelė, tik tam tikros pramogos kainuoja. Tiesa, mes ten dar nebuvome, nes vienai dienai ir paties parko buvo per akis. 


2010 m. gegužės 7 d., penktadienis

Gili mintis


Įsivaizduokite, gaunate štai tokį atviruką. Kokios jūsų mintys būtų neatvertus rašytinio sveikinimo? Statybos kompanija sveikina įsikūrus naujuose namuose... Gal pradėjote prekiauti apšiltinimo vata... Svečiavotės Rytuose ir susipažinote su šiuo žmogumi, kuris siunčia linkėjimų...

Iš tikrųjų tai kalėdinis sveikinimas. Pabandykite įžvelgti šventinę mintį. Man nepavyko :) 

Šį atviruką gavo vienas iš Manto kolegų nuo Liuksemburgo diplomatų. Pasirodo, jame nufotografuoti rytiečiai, statantys Liuksemburgo paviljoną parodai "Expo 2010". 

Nesakau, kad kalėdiniai sveikinimai turi būti su eglutėmis ir raudonomis kepurėmis. Aš už originalumą, bet su ne itin giliai pakasta mintimi. Juk čia ne filosofinis traktatas, o tiesiog sveikinimas. Deja, šventiškumu jis nė iš tolo nekvepia, netgi atvirkščiai. Mano nuomone, gilokai čia pakniso liuksemburgiečiai :)


2010 m. balandžio 27 d., antradienis

Mėlyna mėlyna


Briuselyje ne pavasaris, o vasara. Karštis ir tvankuma neišpasakyti, pats laikas vasariniam lietučiui, pageidautina naktiniam. Jo belaukiant džiaugiamės pavasariniu žydėjimu. O žydi čia daug - tulpės, narcizai, hiacintai, vyšnios rausvos, vyšnios baltos, obelys, kriaušės, magnolijos, našlaitės, saulutės... Nemažai jau kas ir nužydėjo. 

Šiuo laikotarpiu tik spėk dalyvauti visokiose gėlių parodose, parkuose, oranžerijose. Sakyčiau reiktų net planą susidaryti norint maksimaliai sugerti tą žiedų aromatą ir grožį. 

Prieš kelias dienas pabuvome natūralaus grožio apsupty. Turiu omeny, kad nevaikščiojome žmonių rankomis išpuoselėtais gėlynų takais, o tiesiog nuvažiavome į Halle de Bois mišką. Jis visai greta Belgijos sostinės, prie Halle miestelio. O jame mėlyna mėlyna...gražu gražu...užburia užburia...


Pagalvojau, jei būčiau kino pasakų režisierė, būtinai šiame miške nufilmuočiau ką nors apie nykštukus, raudonkepuraitę ar princą ir princesę :). Pasakišką grožį sukuria ne tik žydintys hiacintai, bet ir aukšti liekni kamienai. Toji neišmatuota erdvė, gaiva, bundantis miškas. 

Miškas be galo didelis - daugiau nei 550 hektarų. Mes pasivaikščiojome tik gal kokiame pusėje ar net dar mažiau hektaro, tačiau užteko pauostyti, paliesti, pasėdėti greta...ten, kur mėlyna mėlyna...

2010 m. balandžio 20 d., antradienis

Planckendael - daugiau nei zoologijos sodas


Praėjusį šiltąjį savaitgalį, kaip ir tikriausiai dauguma žmonių Belgijoje, pramogavome gamtoje. Šįkart nusprendėme aplankyti gyvūnus. Žinoma, ne dėl savęs. Namie turime vieną mažą mielą beždžionėlę, kuriai viskas įdomu, ypač jei juda, turi kailį, leidžia garsus ir vaikšto keturiomis. Tad dėl jos ir keliavome į netoliese Briuselio esantį Planckendael parką.

Tikrąja ta žodžio prasme šią vietą galima vadinti parku - didelės erdvės tiek gyvūnams, tiek parko svečiams. Daugybė originalių žaidimo aikštelių vaikams. Žinoma, sužavėjo karstyklės medžiuose.


Jomis pakylome iki medžių viršūnių. Kai lipome siūbuojančiai tinklais, galvojau, kad jei pamatytų mano mama, tai jau būtų atitinkamas komentaras, nes juk nešėmės ir metinukę :). Bet jos nebuvo, komentaro taip pat. Sutaupėm tau dar vieną žilą plauką, Mama :)


Parke esanti mini ferma sakyčiau populiariausia vaikų (na tų mažesniųjų ) susibūrimo vieta, nes čia gali įeiti į kiemelį ir paglostyti ožkytę, gaidį, vištą ar kažką panašaus į lamą. Smagu vaikams ir ne tik. Kita vertus, pagalvojau, kad jokios ramybės tiems gyvūnams. Matosi, kad jie bando sprukti šonan nuo įkyrių rankų, juk kai kurie vaikai moka būti itin aršūs ir žiaurūs. Save raminome mintimi, kad turbūt parko darbuotojai nekurtų tokios fermos, jei gyvūnai kentėtų. Gal juos keičia pamainom kokiom?:)


Parke nemažai ir pažintinių dalykų - nuo informacinių stendų iki plaustų, kuriuos valdai pats, per upelius.


Akis užkliuvo už dėžutės, kuria buvo prašoma aukoti vandens šulinių Afrikoje įrengimui. Esmė ta, kad įmesti į ją pinigėlį smagu. Įmetus monetą, centas rieda spirale kol įkrenta į ertmę. O kai tų centų daug- tai smagumėlis. Tai ir kaulija vaikai tų "kapeikų" ir gėrisi fizikos dėsniais. Na, o vėliau kažkas kasa šulinius. Vienas toks tekainuoja 12 000 eurų.

O štai kitoje nuotraukoje graži begemotų instaliacija, kuri apgavo ir mus. Sustojome susižavėję, kad niekad nematėm begemotų vandeny. Žiūrėjom žiūrėjom, kol pastebėjome, kad jie nejuda, nemirksi ir neturi kūno - viskas baigiasi ties kaklu. Tai to "išdūrimo" proga net nufotografavau. Čia kaip tam anekdote - "sėdi kaip gyvas".


Visas parkas suskirstytas pagal žemynus. Keista, kad skurdžiausias Europos - bebras, gandrai, meškėnas ir keletas paukščių. Čia jau Kauno zoologijos sodas gerokai juos pralenktų. Bet kadangi man gyvūnų buvo daugiau nei man reikia - tai visai nejaučiau jokios nuoskaudos dėl to :).

Ar rekomenduočiau draugui? Taip, tik būtina pasirinkti šiltą ir gražią dieną, apsiauti patogiais batais bei pasiimti pikniko krepšį. Žinoma, pinigų ne itin pigiam bilietui taip pat ;).


2010 m. kovo 8 d., pirmadienis

"Pas arabus"


Visai mūsų namų kaimynystėje yra toks ale kioskelis. Nors ši įstaiga nėra analogiška lietuviškai medinei būdelei su grotuotais langais, už kurių išdėliota gausybė nublukusių prekių pakuočių, bet man tai artimiausia asociacija. Galbūt jį būtų galima vadinti mini turgeliu. Mūsų šeimos kodinis pavadinimas "Pas arabus" - nežinome ar ją valdo būtent šios tautybės žmonės, bet, kad panašūs į juos tai tikrai :). Beje, savininkai ir darbuotojai yra labai mandagūs mums savo kaimynams ir ne tik. Ne kartą Mantą, einantį į darbą, yra pavaišinę vaisiu, visada pasisveikina ir rūpinasi, kad automobilio savininkas, užstatęs mums kiemo įvažiavimą, kuo greičiau ateitų taisyti savo aplaidumo.

Tokių turgelių-parduotuvėlių Briuselyje tikrai gausu, ypač gyvenamuosiuose rajonuose. Nuo lietuviškų kioskelių jie skiriasi tuo, kad čia jie daug erdvesni, gali įeiti vidun ir rasti visokių esminių dalykėlių. Nuo vaisių ir gėlių, kurie paprastai išstatomi lauke akiai vilioti, iki limonado skardinės ir duonos.

Nesame jų nuolatiniai lankytojai, bet reikalui prispyrus, ypač sekmadieniais, kai nedirba kitos parduotuvės, pritrūkę pietums kokio burokėlio, morkos ar pomidoro, nubėgame žemyn ir už kelis kartus didesnę kainą nei parduotuvėje nusiperkame, ko reikia.

Va štai šito aspekto aš iki šiol negaliu suprasti. Žmonės gan noriai stoja prie šio turgelio (nuolat užblokuodami mūsų įvažiavimą į kiemą) ir perka jame įvairiausius dalykus mokėdami brangiau nei čia pat esančioje parduotuvėje už kokių 100 metrų priešais. Kur logika??? Nepasakyčiau, kad vaisiai ten kažkokie labiau stebuklingi nei "Delhaize" tinkle, kur, mano nuomone, daržovės ir vaisiai vieni kokybiškiausių. Galbūt tai malonumas pirkti praeinant pro šalį (nors už metro kito gan judri gatvė su visomis išmetamomis dujomis, dulkėmis ir pan.), o galbūt kokia tai vėl belgiška tradicija, kurios net patys belgai negali paaiškinti. Kol kas tiek daug dar neišsiaiškinau, tad iš šono atrodo tikrai keista ir visai neekonomiška.

Tiesa, dažniausiai skintas gėles namams perku analogiškoje vietoje tik šiek tiek tolėliau nuo namų. Bet perku todėl, kad jos ten tikrai gerokai pigesnės nei parduotuvėse. Ten už 4 eurus gali nusipirkti nemažai tulpių ar mažesnių rožių puokštelę, o už 12 jau gali rinktis įdomesnių, didesnių ir daugiau. Paskutinį kartą pirkau nerealaus grožio 20 aguonų.

O jūs perkate juose?