Neromantiškai - apie atliekų rūšiavimą

Šį įrašą paskatino žinutė apie tai, kad Belgija pirmauja Europoje pagal perdirbamą stiklo kiekį, surenkamą iš namų ūkių. 2008 metais šis skaičius siekė net 96 proc., kai tuo tarpu mūsų žemyno šalims keliamas tikslas yra apie 60 proc. Pripažinkime, nerealus skaičius. Paskui Belgiją rikiuojasi Šveicarija ir Švedija- atitinkamai 95 ir 94 proc.

Tikime, kad  prie šio rezultato šiek tiek prisidėjome ir mes - į Belgiją atvykę 2008 metų vasaros pabaigoje. Nuo pat pradžių ėmėmės rūšiavimo. Ir ne tik stiklo. Popieriaus, plastmasės, žaliųjų sodo atliekų taip pat. Tai tapo gana stipriu mūsų šeimos įpročiu, kurio, deja, nepavyko išsiugdyti begyvenant Lietuvoje. Pamenu, kad bandėme tai ir tėviškėlėje, bet jau pernelyg nepatogi sistema, kai reikdavo ieškoti tų konteinerių ir į juos nešti surinktas perdirbamui skirtas atliekas. O dar klausimas, kur ir kaip jas laikyti namuose. Nepatogu, jei neturi rūmų. Juk nesinori apsikrauti maišais ir maišiukais, o ypač man, linkusiai išmesti bet kokį nereikalingą daiktą.

Tuo tarpu čia sukurta tobulesnė infrastruktūra. Pradėkime nuo šiukšliadėžių. Prekyboje jų yra trigubų (popieriui, plastmasei ir bendroms atliekoms), telpančių į standartinę virtuvinę spintelę. Taip pat galima įsigyti didesnius stovus, kuriuos turime ir mes savo terasos spintutėje. Ant jų uždedi atitinkamų spalvų maišus ir tiesiog meti meti meti.

Maišai dideli. Tad ir telpa į juos daug. Mėlynieji maišai skirti plastmasei, tetrapakams, skardinėms ir pan. Geltonieji - popieriui, kartonui. Žalieji - sodo atliekoms kaip lapai, nupjauta veja, šakos ir pan. Baltieji - bendroms atliekoms. Dar lieka stiklas. Šis, deja, keliauja ne į maišus, bet surinkus tam tikrą kiekį vežame juos į specialius stiklo konteinerius, prie kurių vėl gi reikia sumėtyti stiklo tarą pagal spalvą - baltą, žalią ar kitos spalvos. Tačiau bent jau mūsų namuose tokie "vojažai" nėra dažni - kartą į mėnesį ar du. Labiausiai priklauso nuo išgerto vyno ir suvalgytų uogienių skaičiaus :).

Belieka sužinoti, kokiomis dienomis ir kokias atliekas surenka ir voila. Išmeti maišą už durų ir tiek bėdos. Tiesa, tik atsikrausčius man tie maišai pakėlėse ne kaip atrodė. Na tarkim, ketvirtadienio vakarą visas rajonas pasidengia baltais, geltonais ir mėlynais šiukšlių maišais. Estetikos maža, bet naudos daug. Pripratome prie to vaizdo turbūt ir todėl, kad naktimis jau bent kokius metus nebevaikštome :). Beje, žinau, kad daugiabučiuose šiek tiek kita tvarka su rūšiavimu, bet esmė ta pati.

Reikia paminėti, kad tie spalvotieji maišai kainuoja. Ir tu juos privalai pirkti. Iš pradžių kaip ir pagalvoji, kad jei jums reikia, tai ir duokit man tuos maišus, bet vėliau perki ir galvos nesuki. Tampa įpročiu. Juk vardan mūsų aplinkos. Jautiesi darantis gera. Net grįžus Lietuvon, automatiškai norisi rūšiuoti, bet turi save sustabdyti, nes nėra nei kur mesti, nei kaip išmesti PATOGIAI.

Belgijoje gyventojai skatinami rūšiuoti ne tik namuose, bet ir viešoje erdvėje. Parduotuvėse dažnai pamatysi kelių rūšių šiukšliadėžes, o gatvėse labai dažna šiukšlių dėžė skirta vien tik popieriui. Man rodos, kad ir žmonės jaučiasi kažkuom prisidėję, kai popierinį puoduką įmeta ten, kur ir priklauso. Ir turbūt tai ne tik Belgijoje, o daug kur čia aplinkui.

Ką mes dar rūšiuojame? O gi elementus, kurių nuo žaislų lieka ne taip ir mažai. Renkam sau į dėžutę, o po to jau nunešam ten, kur reikia. Tiesiog sportinis azartas - o kiek gi susirinks?

Karts nuo karto ir atsibodusių ar nebereikalingų rūbų nunešame į didžiulius geltonuosius konteinerius. Juose renka švarius, tvarkingus, nesuplyšusius rūbus labdarai. Teko skaityti, kad būtent iš tokių konteinerių Vakarų Europoje rūbai keliauja į Afriką ar netgi Rytų Europą. Pavyzdžiui, tokias įstaigas kaip "Dalmeta". Tik žinoma, mūsų kraštų ir Afrikos šalių gaunamų rūbų kokybė skiriasi mūsiškių naudai.

Misija (ne)įmanoma - nepavėluoti namo Kalėdoms

O taip! Šiandien gamta krėtė pokštus Briuselyje ir aplinkui. Pajuokavo taip, kad grąžino partiją lietuvių ir ne tik atgal į pradėjusią tuštėti Europos sostinę. Nėr čia ko - pabūkit dar, kur balta ir gražu.

Kiek teko girdėti oro uoste beprotnamis: keliasdešimt atšauktų ar atidėtų skrydžių, tūkstantinė minios, laukiančios eilėse, kad galėtų rezervuoti bilietus į kitus skrydžius, tik 4 langeliai (su niekur neskubančiais belgais) skirti šioms masėms aptarnauti, "užlūžusios" avialinijų telefono linijos ir t.t. Perpasakoju tai iš trečių lūpų ir labai džiaugiuosi, kad tik taip.

Kai rašau šį įrašą lėktuvai gražiausiai kyla vienas po kito. Jų keleiviai turbūt lengviau atsidūsta ir tik pakilus užsisako, ko nors stipresnio, kad numalšinti stresą. Sutikite 4 valandas prastovėti eilėje, kai esi beveik eilės pradžioje - ne stebuklas. Kita vertus, gal ir stebuklas, kai matai, jog už tavo nugaros laukia dešimt kartų dar tiek pat.

Šiandien iš tikrųjų galėjai pasijusti, kad gyveni ne Belgijoje, o Sibire. Stipri pūga ir dideliais dideliais kąsniais krentantis sniegas kvietė grožėtis pro langą, bet nelįsti laukan. Keliuose daug eismo įvykių, traukinių ir kitas viešasis žemės transportas taip pat sutrikdytas. O per sniegą su vasariniais batukais klampojantys belgai labiau taisyklė nei išimtis. Pro langą stebėjau vidutinio amžiaus vyriškį. Kelnes susikišęs į kojines, apsiavęs ale vasariniais batukais, eina sau keliu mašinų vėžiomis ir keikiasi ant sniego kilnodamas rankas ir kojas. Kita vienplaukė lengvai apsirengusi mergina skrodžia pūgą tarsi tai būtų atrakcija. O trečia moteriškė, vairuojanti prabangų BMW (bet visgi tikriausiai su vasarinėmis padangomis) sugeba prisiparkuoti šalikėlėje, kurioje sukastos sniego krūvos. Žinoma, ji užklimpsta.

Keisčiausia, kad apie pūgą visi žinojo, bet pasiruošta menkai. Net ir didesni aveniu Briuselyje vis dar nevalyti.

Taigi laukiame trečiadienio be sniego, kad nereiktų kalėdoti kituose Europos oro uostuose. Pavėluoti namo Kalėdoms NEGALIMA!!!

Šventasis Nikolajus arba Kalėdų senelis iš pietų

Prieš kelias savaites lankėmės Delft miestelyje, Olandijoje. Besižvalgydami po jį sutikome labai daug negriukais persirengusių žmonių - ir gatvės muzikantų, ir vaikų, ir kavinių padavėjų. Suvokėme, kad olandai kažką švenčia, bet tik neaišku - ką. Buvo akivaizdu, kad juoduko personažas kažkaip susijęs su vyskupo Saint Nicholas (Šventojo Nikolajaus), atrodančio beveik kaip Kalėdų Senelis, figūra.

Tiek ir tebuvo įspūdžių tai dienai, daugiau nesigilinome, bet aš nepamiršau ir pasidomėjau, kas čia ir prie ko. Nustebau, atradusi gausybę istorijų apie šį šventąjį, jo šventę ir jį lydinčius personažus. Pasirodo, tąsyk Delft buvo švenčiamas Saint Nicholas atvykimas į šalį. O atvyksta jis iš Ispanijos...

Taigi gruodžio 4-6-oji (skirtingose šalyse- skirtingos tradicjos) belgiukams, olandukams, vokietukams, šveicariukams ir dar bent 32 šalių vaikams svarbi diena, nes naktį juos aplanko ir, žinoma, apdovanoja gardėsiais bei mažomis dovanėlėmis Saint Nicholas. Kaip ir dera jis dėvi raudoną vyskupo apsiaustą ir raudoną mitrą bei niekad nesiskiria su vyskupo lazda. Jis joja ant balto žirgo arba vedasi asilą, o jį lydi Juodasis Petras (čia mano vertimo interpretacija :)). Pasak gausybės istorijų apie Saint Nicholas, jis turi dar keletą pagalbininkų, tarp jų ir demoną, bet šįkart į šias detales nelįsiu.

O ką daro Juodasis Petriukas? :) Iš pradžių maniau, kad jis tarsi mums labiau pažįstamų elfų ar nykštukų atitikmuo, tačiau ne. Pasak legendų, jis padeda Saint Nicholas išdalinti dovanas, o negerus ir nepaklusnius vaikus sukiša į savo maišą ir parsineša į Ispaniją. Čia taip anksčiau vaikus auklėdavo :). Dabar turbūt dažnas vaikis netgi apsidžiaugtų tokia atrakcija.

O kodėl jis juodas? O todėl, kad lando po kaminus dalindamas dovanėles. Bet čia šiuolaikinis aiškinimas, kurį bando įskiepyti, norėdami pamiršti vergovės ir rasizmo temas.

Taigi kiekviena šalis švenčia kaip ir tą patį, tačiau šiek tiek skirtingai. Teko nugirsti, kad Belgijoje šį šventė yra netgi svarbesnė negu Kalėdos. Be to, šioje šalyje šventė skiriama vien tik vaikams. Gruodžio 5-osios vakare vaikai prie židinio palieka po batą, kuriame morkytė, šienelis ir vandenėlis vyskupo žirgui bei taurė vyno Saint Nicholas. O ryte, žinoma, tikisi staigmenos.

Teigiama, kad šis vyskupas yra Santa Claus'o prototipas. Netgi pastarasis pavadinimas kilęs iš olandiškojo šventojo pavadinimo - Sinterklaaas. Dar daugiau palyginimų tarp šių dviejų senelių galite rasti čia. Esminis skirtumas, kad pirmasis jų turi gilesnes tradicijas, grįstas krikščioniškomis vertybėmis. Tuo tarpu, Santa Claus'as - komercinis produktas.

Kadangi esame Belgijoje, o Tave priimančios šalies tradicijas reikia gerbti, paliksime prie židinio ir mes tą mažytį mažytį batuką. Ir morkytę su obuoliuku žirgui įdėsime, ir vyno įpilsime. Dar ir malkas iš židinio ištrauksime, kad galvos pasiuntinukas nesusitrenktų. O ryte lauksime stebuklo, nes jie tikrai tikrai būna.

Šiek tiek filantropijos

Prieš Kalėdas prasideda gerumo ir dosnumo akcijų bumas. Gerai. Labai gerai. Nors visada pagalvoju, kodėl prieš Kalėdas. Ar žmonės tada tampa dosnesni, ar gailestingumo atsiranda daugiau, o gal tada žmonės lengviau atveria savo pinigines ir širdis? Turbūt, kad ne...

Taigi norėdama išvengti banalumo nerašysiu, kad artėja stebuklų metas, kad reikia dalintis gerumu ir nepamiršti, kad kažkam yra daug sunkiau nei tau.

Turiu prisipažinti, kad pati filantropijos pamatų neturiu. Statau juos dabar, kad, kai dukrytė paūgės, galėtų kopijuoti ir statyti savo pamatėlius pati, nes tai žmogui duoda daug. Mokėti sušelpti, užjausti, paguosti, padėti.

Kadangi esu Belgijoje, o lietuvių bendruomenė čia gan stipri, kartu su šeima jungiuos prie kalėdinės "Ištiesk gerumui ranką" idėjos, kurią sulipdė Austėja. Šįkart Belgijos ir Lietuvos lietuvių, ir ne tik jų pagalba skiriama neįgalių vaikučių svajonėms. Neaprašinėsiu visko detaliai, perskaitykite originalų straipsnį, kur viskas išsamiai išaiškinta. Svarbiausia, kad mūsų reikia daug, nes svajonių taip pat nemažai. Tad jei galėsite padėti, AČIŪ JUMS!

Labai daug šių vaikų svajoja apie dviratukus. Taip, galbūt jūsų vaikas taip pat dar jo neturi. Bet...jis turi rankas ir kojas, jis kalba ir šypsosi, jis bėgioja, griūna, atsikelia ir toliau nubėga, jis kasdien negeria saujos piliulių. Visada sakau, kad svetimo skausmo nebūna, bet svetimo skausmo supratimas ir užuojauta - TAIP!!!

Visgi jei jums sunku išpildyti pasirinktą svajonę, įtraukite kitas šeimas, draugus ir padarykite jungtinę dovaną. Ačiū už jūsų gerumą.

Anonsas: europalia.china

Ne visada matome sau po nosimi. Taip ir mes, jei vieną gražią popietę nebūtume iškeliavę į Briuselio centrą, būtume pražiopsoję didžiausiu Europoje kultūros festivaliu įvardijamą europalia.china. Ir jis iš tikrųjų didelis savo apimtimi.

Jau ilgiau nei mėnesį belgai ir šios šalies svečiai kviečiami susipažinti su viena turtingiausių pasaulio kultūrų. Renginių spektras tikrai platus, pradedant šokiais, kovų menais, kaligrafija ir baigiant arbatos gėrimo ceremonija, menų ekspozicijomis ar koncertais.

Festivalis suskirstytas į keturias temas: amžinoji Kinija, šiuolaikinė Kinija, spalvotoji Kinija ir Kinija bei pasaulis. Kiekviena jų apima labai nemažai įdomių renginių visoje Belgijoje. Būtinai pasistengsiu bent keletoje sudalyvauti, nes laiko iki vasario 14 d. (iki tol vyksta šis festivalis) dar yra. Jau esu nužiūrėjusi kelias man įdomias ekspozicijas. Jei apsilankius, jos vis dar bus įdomios, pažadu, kad jos atsiras ir čia.

Tad, jei reziduojate, lankote ar planuojate artimiausiu metu lankyti Belgiją, siūlau neaplenkti šios puikios galimybės paliesti Kiniją iš arčiau.

Ir labai tikiuosi, kad gal ne po 2, ir ne po 4, bet po 6 ar 8 metų (festivalis vyksta kas antri metai), Lietuva Belgijai galės parodyti viską, ką turi gražaus. O kodėl gi ne?! Manau, kad mūsų cepelinai būtų daug didesnė egzotika nei kiniška arbata :).

Vieno medžio istorija

Praėjusį savaitgalį keliavome į Prancūziją, į Lilį. Tiesiog trumpam, vienai dienai. Pasivaikščioti. Šįkart tikrai nenorėjome būti darbščiaisiais turistais, o ir šiaip jau tie visi grand place'ai kaip vienas, bažnyčios nebeįdomu, visi kiti mūrai ar betonai taip pat.

Po šios kelionės galiu įvardyti tik vieną istorinį faktą. Lilis - Charles de Gaulle'io gimtinė. Jei esate jo gerbėjas ir kišenėje turite 5 eurus ir, žinoma, jei netikėtai atsidurėte Lilyje, galite aplankyti netgi namą, kuriame gimė ši istorinė asmenybė. O aš šįkart apie medį...

Ne taip ir seniai ant nedidelio kalnelio, gražiame parke prie Lilio Citadelės augo medis. Ne vieną šimtą metų jis stovėjo nepajudinamas, įleidęs žemėn savo galingas šaknis, kol vieną gražią (ar nelabai) dieną trenkė į jį perkūnas ir skaudžiai nudegino.

Gaila medžio, bet, kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Negana to, Prancūzijos karalystėje nuo senų laikų gyveno kūrybingi ir meniški žmonės. Ir štai vienas nagingas skulptorius išdrįso pabandyti atgaivinti medį. Jo sumanymas - ant medžio kamieno pastatyti miestą - atrodė neįtikėtinas, bet atsirado, kas juo patikėjo ir jis įgyvendino savo medinę idėją.

MIESTAS gražus it pasakoje, tikroviškas it nuotraukoje ir užburiantis it sapnas. Jame ne tik pastatai, jame gyvena ir žmonės, ir dvasios, pučia vėjas ir šviečia saulė. O ten, kur medžio kamieną stipriausiai palietė žaibo karštis, liepsnoja medinė ugnis, primindama šio miesto istorijos pradžią.

Labanakt...

p.s. Skulptūra dar nėra galutinai baigta, todėl ji saugoma nuo gamtos poveikio. Menininkas grįš prie darbo gruodį.

Belgai ir vaikai

Užkandžiaujame prekybos centre. Pakaitomis. Kol tėtis vaikšto su mažąja, aš baigiu gerti "lait russe". Staiga nuo gretimo staliuko pakyla trys paauglės. Kaip visada gražios, kaip visada čiauškančios ir linksmos. Stabteli ties Rusne pasilabinti. Viena neištveria - apkabina ją, pabučiuoja, pakibina už žanduko, palinki sėkmės ir nulekia tolyn. Šis įvykis buvo paskutinis lašas, kuris paskatino parašyti apie belgų santykį su vaikais. Labai seniai apie tai galvojau, bet vis nesinorėjo painioti čia mūsų - šiauriečių lietuvių.

Deja, o gal kartais ir laimei, tokie jau mes esame - visada patys su savimi. Svetimi vaikai mums nerūpi tiek, kad užkalbinti mažylį parke, parduotuvėje ar kavinėje. Aš pati tokia buvau iki kol apturėjau dukrą ir, kol pajutau tą skirtingą požiūrį į vaikus Belgijoje ir Lietuvoje.

Žinoma, tai kultūriniai dalykai ir nieko čia kaltinti nereikia. Mes kaip ir šiaurės atstovai, o belgai jau netoli ir Europos pietų. Jiems natūralu paklausti, kuo mažylė vardu, ar, kokio ji amžiaus. Visi mažesni vaikai į kūdikį žvelgia tarsi į stebuklą ir tempia mamas už sijonų eiti drauge, nes pačiam dar nedrąsu. Vaikštant parku senukai nuo suoliuko moja rankomis, o prie kavinukės sutikti vaikai atsisveikinant paglosto ir linki ramios nakties. Sviestus ir varškes dėliojančios pardavėjos akimirkai sustoja, kad pakalbinti mažę, o ortodontė kuriam laikui pamiršta mane, kad palaikyti ją ant rankų.

Svarbiausia, kad po kiekvieno tokio kontakto, mano mažoji Rusnė išsišiepia iki ausų (ypač jei kalbina vaikai), eina jų glėbyn, sugriebia už nosies ar skruosto. Jai tai savotiška atrakcija ir teigiama emocija, o žmonėms - mielas bei šiltas kontaktas su dar labai mažu žmogiuku.

Labai norėtųsi, kad taip būtų ir namie, bet, kita vertus, nereikia norėti iš ožio pieno. Yra taip, kaip yra.  Galbūt Suomijoje dar blogiau nei Lietuvoje  :).  Tiesiog visur sava tvarka. Tik suspaudžia širdį, kai išgirsti aplinkinius sakant, kad Belgijoje vaikas - tai dovana ir laimė, o Lietuvoje - našta visuomenei, nes valgo biudžetą. Netikėsiu, kad taip yra iš tikrųjų. Ot!