Naujas blogas - KĄ PADOVANOTI

Cha, kadangi Belgiją palikau 2013 žiemą, kartu su ja palikau ir šį blogą. Visgi jo neuždariau ir nepalaidojau amžiams, nes vis dar galvoju gal sugrįšiu, o gal atsiras norinčių tęsti, gal kažkam pravers ir senesni įrašai. Puikiai žinau, ką reiškia kurtis naujoje šalyje ir kiek reikia visokios info susigaudyti ir kiek visko atrasti.

Įdomiausia, kad vis karts nuo karto sulaukiu blogo skaitytojų laiškų. Štai ir šią savaitę gavau pasiteiravimą dėl blusturgių. Na, žinokit smagu juos vis dar gauti. Kažkiek tų žinių ir kompetencijos apie šalį sukaupta ir ji niekur nedingo.

Šiuo metu, visus tyčiom ar netyčiom čia užsukusius noriu pakviesti į naują mano ir mano draugės Gitanos projektą startuolį - dovanų idėjų blogą KĄ PADOVANOTI. Jame mes kalbėsime apie dovanų kultūrą, apie naujas idėjas, apie pavykusias ir nepavykusias dovanas, apie tai, kaip dovanų sąrašai palengvina gyvenimą svečiams. Kalbėsime apie tuos dalykus, kurie puikiausiai gali tapti įsimintina dovana, bet mes dažnai apie tai net nepagalvojame.

Stengiamės būti įdomios ir originalios. Taip pat turime FB paskyrą, o joje bendruomenę, kurioje visada galima užvesti temą, pasiprašyti dovanos idėjos. Tad labai kviečiu užsukti į naujo blogo namus KĄ PADOVANOTI. Laukiame Jūsų!

Į teatrą su vaikais

Pasvajoju, koks gi būtų mūsų laikas Briuselyje, jei neturėtume vaikų. O taip!!! Teatrai, kavinės, restoranai, koncertai, naktiniai pasivaikščiojimai, futbolas, žirgai... Tačiau šiuos turtus ir prabangą mes visiškai savanoriškai ir netgi sakyčiau entuziastingai iškeitėme į smėlio dėžes, vaikų žaidimo aikšteles, zoologijos sodus, akvariumus, parkus, vaikiškus teatrus ir renginius. Ar darytume kitaip? Aišku, kad ne.

O tai, kad per daugiau nei 4 metus sukaupėme šio bei to apie vaikų pramogas Belgijoje, reikia dalintis. Šįkart apie teatrus. Nors sezonas ir besibaigiąs, bet galėsite į juos drąsiai keliauti rudeniop. Mūsų šaltąjį sezoną kuo puikiausiai praskaidrino ne vienas spektaklis. Vaikai jų laukia kaip dovanų, o po to dar ilgai prisimena smagiausias akimirkas. Būtinai nueikite! Turėkite omeny, kad į vaikams skirtus spektaklius bilietus kartais reikia rezervuotis keli mėnesiai prieš. Nemažai teatrų jau dabar siunčia savo repertuarus sekančiam sezonui.

Duris į Briuselio ir ne tik vaikų teatro pasaulį mums atvėrė Vitalija. Ji jame nardo kaip žuvis ir dar įtraukia į tuos vandenis ir kitus. Ačiū Jai už tai. Kai ką atradome patys. Tad be ilgų sapaliojimų, tiesiog dalinuosi tuo, ką turiu ir žinau. Jei turite daugiau - komentaruose pasidalinkite ir Jūs. 

THEATRE LA MONTAGNE MAGIQUE Daug ir įvairių spektaklių visokio amžiaus vaikams. Jų svetainėje spektaklį  galima kuo puikiausiai atsirinkti pagal vaiko amžių, datą ar festivalį. Lankėmės, buvom, patiko. 

THEATRE ROYAL DU PERUCHET Šis - lėlių teatras. Vieni smagiausių vaikų prisiminimų būtent iš jo, nes skirtingai nuo kitų spektaklių, čia būna konkreti pasaka, konkretus siužetas ir spalvingi, linksmi bei juokingi personažai. Paprastai kituose spektakliuose, skirtuose vaikams iki 4 metų, labiau žaidžiama vaizdais, garsais, lytėjimu. Repertuaras konkretus ir aiškus: vienas spektaklis vienu metu, po keleto savaičių keičiamas kitu.

THEATRE DE LA GUIMBARDE Vėlgi teatras, bet dėl aiškumo galbūt vertėtų vadinti keliaujančia teatro trupe, kurios repertuarą galite išvysti įvairiuose Belgijos teatruose ir kultūros centruose. Iš tikrųjų mes iki šiol neatsistebime, kad bene kiekvienas miestas, miestelis arba didesnio miesto komuna turi savo kultūros centrą, sporto centrą, kurie kuo puikiausiai veikia, yra gražūs, jaukūs, šilti ir populiarūs. Pavydu.

THEATRE DE SPIEGEL Taip pat trupė su savo traškančiomis daržovėmis ("LeLegume"), zvimbiančiais vabalais (BZZZ'T) ir saksofonais nameliuose (Bramborry). Juos taip pat reikia pasigauti patogioje vietoje ir patogiu laiku.

LES DEMENAGEURS Šita smagi 5 žmonių kompanija man kažkodėl primena "Keistuolių teatrą", nes jų repertuarą žino beveik visi lankantys belgiškas motinos mokyklėlės bei jų tėveliai. Kiekvienas rytas darželyje prasideda daina "Bonjour, tu vas bien" iš spektaklio "Lili et les escargots". Linksmos, smagios, paprastos dainelės su judesiukais sukelia visą salę ant kojų. Beje, jie jau pradeda švęsti savo gyvavimo 10-metį. Užmačiau, kad net bilietus į jubiliejinį koncertą WOLUBILIS'yje (čia tiems, kurie gyvenate šalia) galima įsigyti jau dabar.

Dar yra toks BABELUT festivalis, kuris berods vyksta kas antri metai ir pasiūlo visą spektrą būtent muzikinių spektaklių, įdomių ir išradingų dirbtuvių tiek mažyliams, tiek profesionalams, dirbantiems su jais.  Tai tarptautinis festivalis, į kurį suvažiuoja teatrai iš Vokietijos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Belgijos ir kt. Žodžiu, jame karaliauja muzika. Jis vyksta aplink vasario, kovo mėnesius, tad jei domina, reiktų sekti informaciją, kurią jie nuolat atnaujina savo tinklalapyje.

W: HALL / WOLUBILIS Vietinės bendruomenės kultūriniai centrai. Kiekvienas galite atrasti savąjį. Šie yra arčiausiai mūsų, bet, kaip jau minėjau, jų tikrai yra daug. Ir jei netingite beigi turite noro, norimą spektaklį galite pagauti net kitame Belgijos krašte. Tiesa, nepamirškite kalbinio šalies susiskirstymo. Nors, kita vertus, mažylių spektakliuose toji kalba reikalinga tik bilietui užsakyti.

Beje, man teko kartą pirkti bilietą flamandiškoje Belgijos dalyje telefonu. Tai paklausiau, ar kalba angliškai. Sako, kad ne. Tai tada klausiau tokia forma, kad atsakytų taip arba ne. Ir susišnekėti pavyko. O kai jau atvykome į spektaklį, ten visi kuo puikiausiai ir maloniai kalbėjo angliškai. Pasirodo, jiems draudžiama oficialiai kalbėti kita kalba nei flamandų.

Žodžiu, nesnauskite, planuokite vaikų pramogas jau dabar ir rudenį bei niūrią šlapią žiemą dovanokite jiems gerų emocijų. O puodelis kakavos po spektaklio sukuria labai mielą šeimos tradiciją.

Atsargiai! Vagys dailininkai!

Aš tai visada save raminu, kad mūsų namai vagims neįdomūs, nes mes nenuspėjami: dažnai būname namuose mes patys arba šeimininkas darbuojasi apačioje, išvažiavę galime čia pat grįžti visiškai netikėtai, turime smalsią ir mielą kaimynę, o ir naktimis (turint omeny tuos naktinius vagis) ilgai blūdiname, o kartais ir visai nemiegame. Bet karts nuo karto aplinkui girdimi faktai visgi neleidžia visiškai atsipalaiduoti.

Šią savaitę mane pasiekė neoficiali, bet gan įdomi informacija apie vagių naudojamą simboliką. Sakoma, kad ji buvo populiari 2005 - 2006 m., bet vis dar naudojama ir dabar. Perspėjama, kad ypač atsargūs ir pastabūs turėtų būti Tervuren, Moorsel, Sterrebeek, Zaventem ir Wezembeek gyventojai. Patariama atkreipti į bet kokius įtartinus piešinius ar simbolius ant namų sienų, durų, tvorų (žemiau esančiame paveikslėlyje vagių naudojamos simbolikos pavyzdžiai). Pastebėjus kreipkitės į policiją. 

Manau, kad daug kas Briuselyje jau matė tą informaciją, bet tikiu, kad bus ir nemačiusių. Tad budrumo ir neįsibaiminkite pernelyg! Neskaičiavau, bet tikriausiai gerų žmonių pasauly daugiau :)

Originalus moliūgų pardavimo būdas

Oi, šitas įrašas bene 2 mėnesius kabojo tarp žemės ir dangaus, kol paleidau jį į gyvenimą. Vaikai kiekvieną dieną traukia dainelę apie stiprų ir drūtą moliūgą, tai kažkaip ir prisiminiau nebaigtus darbus. Kiekvienas išlaukia savo valandos. Yra jau ir bene pusę metų laukiančių. Ateis ir jų eilė. Gal spėsiu iki kol teks su Belgija atsisveikinti :)...

Istorija nutiko rugsėjį, kai žvalgiausi moliūgų šventės ir vienų moliūgų augintojų svetainėje užmačiau, kad jie kaip tik pastatė neįtikėtiną įrenginį. Pasidarė neįtikėtinai smalsu ir labai greitai nuvažiavom patikrinti. Ten tokių tikrintojų visai nemažai rinkosi, visi aplink kaip kokioj parodojo vaikščiojo ir į ūsą šypsojos.

Štai žemiau esančioje nuotraukoje - tas aparatas. Prancūziškai vadinasi "Distributeur", angliškai sakyčiau "vending machine", bet va kaip lietuviškai ir nežinau - gal koks paskirstiklis ar dar koks blūdas iš www.vlkk.lt svetainės. Valstybinė lietuvių kalbos komisija žodžiui "distributor" siūlo tokius žodžius kaip "platintojas" ir "skirstytojas", bet šiuo atveju netinka, nes čia visgi ne žmogus, o daiktas. Gal kam teko ką nors panašaus girdėti, kas tiktų šiuo atveju? Nes jau labai smalsu pasidarė, kaip čia jį gražiai lietuviškai užvadinus.

Turbūt kaip jau supratote, šis įrenginys parduoda moliūgus. Jis yra didelių gabaritų, iš esmės medinis su plastikinėmis detalėmis ir veikia visiškai ekologiškai- be jokios elektros. Nereikia mėtyti jokių monetų, spaudyti jokių sudėtingų ar nesudėtingų kombinacijų, ir trankyti, kad galų gale iškristų tavo nupirkta, bet užstrigusi pakeliui skardinė.

Kaipgi jis veikia? Priėję išsirenkate norimą moliūgų rinkinį (kainos taipogi nurodytos)...

...skambinate nurodytu telefonu ir pasakote, kurių lentynų moliūgai jus domina. Tiesiog pasakote jų numerius...

...jums pasako kodus. Jūs juos susukiojate...

...ir voila! (kaip netikėta :)) durelės atsidaro...

... pasiimate moliūgus. Pinigėlius paliekate po apverstu gėlių vazonėliu (jei lygiai neturite, paliekate kiek turite į didesnę pusę, o kai kitą kartą atvažiuosite, galėsite sumokėti mažiau. Žinoma, jei atvažiuosite :))...

...uždarote dureles ir nusukate kodą. 

Ne visai tobulas įrenginys, bet man labai mielas tuo, kad žmonės pasitiki. Savaime suprantama, kad moliūgai, kurių pas juos kaip šieno, ne kažin kokia neįkainojama vertybė, bet vis tiek. Iškart kažkaip natūraliai pagalvojome, kad oi, Lietuvoje tai jau toks nestovėtų. Bet po to apsigalvojome, kodėl gi ne. Stovėtų. Tik svarbu, kur jį pastatytų, tiksliau kokio kontinegnto teritorijoje. Briuselio centre irgi jį išlaužytų, apipaišytų, dar ir padegtų turbūt kokios nors čiabuvių šventės proga.  

Jei užsinorėsite moliūgų nusipirkti, tai adresas čia.

Apie karves ir avis arba kaip smagu pirkti fermose

Prieš kokius gerus 10 metų, jau kai buvau studentė ir po truputį savarankiškėjau, atvirai ir demonstratyviai buvau nusisukusi nuo pirkimo iš pirmų rankų - tai yra iš turgaus. Pirkti prekybos centre - viską iš karto ir po vienu stogu - va čia tai buvo malonumas bei komfortas. Tiesa, iš mamos vis tiek parsiveždavau gėrio, kuris būdavo nuperkamas turguj, bet aš pati tai jau gink dieve į tą nejaukią, perpildytą žmonių ir šaltą (žiemą) vietą.

O dabar viskas apsivertė aukštyn kojom ir ieškau visokių įdomių kampelių, kad tik pirkti tiesiai iš gamintojo. Taip mes tikėtai ir netikėtai atradome keletą ūkių, kuriais noriu pasidalinti su Jumis. Tikiuosi, čia dar yra Jūsų, skaitančių, ne tik mama, tėtis ir sesuo :).

Apie tai, kur galima pirkti įvairių ir gardžių moliūgų, obuolių bei bulvių jau rašiau pernai rudenį. O prieš keletą savaičių visai netyčia grįžinėdami iš viduramžių ligoninės muziejaus (gal dar rasiu laiko bei įkvėpimo ir jam kada) įkritom į tokią iniciatyvą kaip Les Journees Fermes Ouvertes 2012. Kaip pasiaiškinome jau vėliau, šitas reikalas vyko visoje Valonijoje ir jau bene 16 kartą. Žodžiu, per 50 atvirų ir draugiškų fermų kvietė visus norinčius susipažinti su jomis, jų produkcija bei jų auginamais gyvūnais.

Tądien mes jau labai vakarop išsilaipinom paukščių fermoje (nes užuodėm, kad kaimelyje, pro kurį atsitiktinai važiavome, vyksta kažkas svarbaus). Prie paukščių radom ir avių. Jos mus labiau sudomino. Fermos lankstinukuose nė žodžio apie avis - save komunikuoja kaip paukščių augintojus. Galbūt tos avys - dar tik naujas jų bandymas. Pavaikštinėjom, apžiūrėjom ūkį, paukščius, avis, suvalgėm tikrai gardžių grilinių dešrelių ir sužinojome, kad čia mums gali paskersti avienos. O tai tai! Juk prieš kelias savaites  vaikai net pešdamiesi sukirto gerą gabalą šios mėsos. Mums kas ne kas teliko. Nutarėm. Reikia. Tądien jau nebeturėjo.

Bandžiau vaikams paaiškinti, kaip iš šių mielų gyvūnėlių atsiranda
 kepsniai, jie nelabai suprato, ką aš paistau....

Taigi organizaciniai avienos skerdienos dalykai dėliojasi taip. Reikia užsakyti iš anksto, geriausia - savaitės pradžioje. Jie parenka jums gyvulį ir trečiadienį paskerdžia. Šeštadienį atvažiuojate ir susikraunate gražią ir išdarinėtą mėsą. Maždaug apie 12 - 13 kg. Jei daugoka, pirkite per pusę su draugais. Namuose kišate į šaldiklį ir metui atėjus mėgaujatės šviežia BIO aviena. O kai išsitrauki skaitliukus ir paskaičiuoji, vėlgi maloniai nustembi ir tos mėsos užsimanai dar labiau. Beveik per pusę pigiau nei parduotuvėje. Šviežia, paruošta specialiai tau.

Šį paukštyną su avimis galite rasti adresu:
Le Poulet de Gibecq
Ferma ir parduotuvė
ch du Bonia 12
7823 Gibecq (Ath)
tel: 068/ 55 20 10

Šieno čiuožykla

Na, kadangi suuodėm įdomų reikalą su tom fermom, tai pasiskaitėm ir kitądien nulėkėme į Ferme du Château, esančią netoli Briuselio. Aplink sostinę buvo nurodytos bene penkios fermos, bet mes kažkaip užklydome į šią, ji buvo gan nemaža ir su daug veiklos vaikams, taip, kad kitoms nebeliko nei laiko, nei jėgų. Kuo buvo sužavėti vaikai? Paprastais dalykais miesto vaikams. Pradedant karvių maitinimu, pasivažinėjimu traktoriais, veršiukų girdymu, ir baigiant čiuožinėjimu nuo šieno bei riešutinio pieno degustavimu. O kur dar triušiukai, arkliukai, vabaliukai - visada "vežantis" ir niekada nenusibostantis turinys.

Taigi ši ferma tiems, kurie mėgsta pieniškus produktus. Į ją galite užsukti bet kada nusipirkti pieno, ledų, jogurto, sūrio...Ūkio kieme yra parduotuvė, o visą parą pieno ir viso kito galite nusipirkti iš automato. Jie čia, kaip jau įsitikinau, be galo populiarūs. Ir tų pieno fermų tikrai daug, tereikia jas atrasti. Mes pradėjome nuo vienos, kuri yra už maždaug 60 km atstumu nuo sostinės. Kolegos užrodė. Dabar galbūt važiuosime čia, nors kita vertus, anoje yra visko daugiau, ko mums reikia.

ėsk , karvute!

Renginio kataloge yra išvardintos visos dalyvavusios fermos, jų pobūdis (t.y. ką augina, ką parduoda). Fermos suskirstytos regionais. Ten galima ne tik tradicinių pieno, mėsos, paukštininkystės fermų, bet ir egzotiškesnių sraigių, stručių fermų aptikti. Visa ši informacija buvo ir renginio svetainėje, tačiau jie labai operatyviai pakeitė jos turinį ir dabar belieka užsiregistruoti priminimui apie 2013 metų analogišką renginį. Visgi jei kas tikrai susidomėtų, duokite žinią komentaruose ir pasistengsiu parinkti informacijos iš katalogo. Tikiuosi, jis guli kur nors mašinos salone :)

Na, o mūsų avytės jau užsakytos. Laukiam skerdienos ir kelsim puotą!

O čia pasiskolintas reportažas iš šventės. Beje, jis filmuotas taip pat prie Briuselio esančioje pedagoginėje fermoje. Buvome užsukę ir į ją, bet vaikai jau nepabudo, buvo visiškas nokautas :).

bpost - laiškai į dangų

Lietuvoje mus labai maloniai nustebino atsigaunantis Lietuvos paštas. Ypač LP Express 24 paslauga. Mūsų užsakymas atkeliavo greitai, saugiai ir mums patogiu laiku. Nes kažkaip jau buvo gaila, kad va štai Belgijoje (žinoma, ne tik) jis klesti, o mūsiškiai marina tokį smagų dalyką kaip paštas.

Ar rašote laiškus ranka? Aš dar vis, bet laaaabai kartais. Tiesa, atvirukai iš mūsų namų iškeliauja gan dažnai. Jie man kol kas nepakeičiami elektroniniu sveikinimu. O koks namie būna cunamis, kai paštininkas atkeliauja su siuntiniu iš Lietuvos. Dienos įvykis, ne kitaip! 

Belgijoje be pašto beveik nieko nevyksta. Siunčia viską - ko reikia ir ko nereikia. Kaip mūsų buto šeimininkas apie atkeliaujančias sąskaitas paštu sako "Love letters". Tikrai, kad taip.

O apie paštą aš čia todėl, kad labai norėjau pasidalinti šių metų bpost reklamine kampanija. Tokia jauki ir tyra kaip tas berniukas. Man net kilo idėja per artėjančias Vėlines kažką panašaus nuveikti su vaikais. Gražu, jauku ir jaudina.

Panaršius atradau ir ankstesnių metų darbus. Paprastai apie paprastus žmones. Man patinka.

<2010>

<2008>

Sendaikčių medžiotojams

Ir kodėl gi aš galvojau, kad kai išvažiuosime atostogų į Lietuvą pas senelius, padarysiu blogui dirbtinį kvėpavimą - surašysiu viską, kas yra susikaupę. Kur tau...Na taip, rankų padaugėjo, bet vaikai - yra toks reiškinys, kuris "suvalgo" tiek rankų, kiek yra. Ypač, kai jie trys ir nė vienas neturi metų keturių.

Vaikų temą dar pasilaikysiu ateičiai, o štai šiandien noriu šiek tiek apie sendaikčius ir jų susibūrimo vietas paporinti. 

Kai pirmą kartą apsilankiau Briuselio blusturgyje, buvau pakraupus kokį šlamštą žmonės gali pardavinėti. Negalėjau patikėti, kad tiek daug šiukšlių beveik miesto centre sulaukia gausybės žioplinėjančių turistų ir ne tik. Tada dar negyvenome Briuselyje, o tik ruošėmės rotacijai ir šniukštinėjome miestą. Tai buvo bene vienintelis kartas, kai buvau tame turguje. Įspūdžio jis man nepadarė, o aš paprastai antro šanso tokiems reikalams neduodu. 

Visai kitaip man Suskambėjo sekmadieninis Waterloo blusturgis, kurį aplankėme jau gyvendami Belgijoje. Didelis, erdvus ir ne šlamštas. Yra visko, bet to visko ne per daug. Gali rasti daug įdomių dalykų. Antikvarinių ir ne tik. Be to, labai patogiai išdėlioti stalai - vaikštai tiesiog kaip tarp lentynų parduotuvėje. Dar ir parduotuvės vežimėlį gali nusigriebti ir dėtis savo "sumedžiotus" trofėjus. Ten kartas nuo karto lankomės iki šiol.

Jei nesate buvę, būtinai apsilankykite. Jis vyksta kiekvieną sekmadienį berods nuo 4 ryto (nors niekada šito netikrinau) iki 13-14 val. prie vienos iš Waterloo Carrefour tinklo parduotuvių (erdvioje parkingo aikštelėje). Dar kaip nuoroda galėtų būti McDonald's restoranas, esantis visiškai šalia, ir turguj artėjant į pabaigą tiesiog išsipučia nuo lankytojų. Beje, ši M - mūsų mėgstamiausia Briuselio apylinkėse, nes ten užtenka erdvės, patogūs krėslai šeimoms su laipiojančiais mažyliais, yra įdomi ir atnaujinta zona vaikų žaidimams. Maisto ten juk nelabai ir reikia...

Jei ieškote kažko išskirtinio ir labai seno, verta apsilankyti Tongres blusturgyje, taip pat vykstančiame sekmadienio rytais. Įkišę nosį buvome ir mes, bet ten jau daug antikvarinių daiktų ir jų vertę žinančių pardavėjų. Reikia jau nusimanyti tuose reikaluose ir žinoti, ko nori. Bet pasmalsauti visada galima ir reikia. Ten smagu tai, kad rodos visas miestas ištraukia savo palėpių ir rūsių slėpinius į dienos šviesą. Turgus pasklidęs po visą miestą.

O parašyti aš norėjau ne apie turgus, o apie tokį baldų ir interjero detalių komisą, visai netikėtai mūsų atrastą liepos mėnesį, nors į tą pusę važinėjame jau bene 4 metus. Taigi atradome tokią sendaikčių parduotuvę "Deporama" (pirmoje nuotraukoje - jos vidus), kurioje panaršius, paieškojus galite rasti jaukių ir mielų detalių savo namams. Žinoma, jei patinka. Aš ir pati prieš keturis metus nosį raukiau ir sakiau, kad tos senienos ne man, bet kažkaip prisijaukino jos mane ir dabar galiu valandų valandas (jei jų turėčiau :)) praleisti vaikštinėdama tarp stalų, ieškodama tos "razinkos" kokiam nors namų kampui. O jei turite ką parduoti ir nenorite tuo rūpintis, atiduokite jiems.

Ši "iš antrų rankų" parduotuvė yra Machelene, už parduotuvės "Makro" nugaros. Svetainėje skelbia, kad turi dar vieną Flandrijoje. Dirba nuo antradienio iki šeštadienio. Užsukite į šį muziejų. Gėrio pridėliota per du aukštus. Smagios medžioklės!

Marie's Garden - daržininkystė miestiečiams

Noriu papasakoti apie vietą, kur miesto vaikams (žinoma, ne tik) galite parodyti, kaip auga braškės, ridikėliai, svogūnai, špinatai, salotos ir visos kitos daržo gėrybės. Kartu su jais arba patys vieni rauti rauti, dėti krepšin, o po to už viską gražiai susimokėti. Jei mano šviesaus atminimo diedukas pamatytų - numotų atsainiai ranka arba pasukiotų pirštą prie smilkinio už tokius šposus.

Ta vieta vadinasi Marie's Garden, kuri skelbia "We grow it, you pick it" (angl. - Mes auginame, jūs renkate). Ir nors pas mus jau pačius pradeda žydėti pomidorai, sudygo salotos ir sparčiai stiebiasi ridikėliai bei dar šis tas, važiavome į šią vietą labiau dėl pramogos vaikams, nes jau mums ankšta tos Belgijos kažkaip. Vis norisi naujos patirties, įspūdžių, o neaplankytų vietų (jei tai ne muziejus arba olos) beveik nelikę. 

Marie's Garden rinkoje naujokai. Jie savo daržus atvėrė tik birželio 1 d. Taigi išskėtę rankas laukia lankytojų, kalba prancūziškai, flamandiškai ir angliškai. Aš tik įžengusi į jų teritoriją pasiteiravau, kiek kainuoja braškės, nes labiausiai dėl jų susigundėme ten nuvykti. Pasirodo, 8 eurai už kilogramą. Aha, daugoka. Griebiau jautį už ragų ir paklausiau, kodėl brangiau nei parduotuvėj, juk dar patiems reikia ir atvažiuoti, ir susirinkti. Man labai maloniai papasakojo, kad čia visos daržovės auginamos ekologiškai, kad dirvą paruošti jiems užtruko 3 metus, kad parduotuvėje esančios braškės auginamos vandenyje, o ne dirvoje, todėl jos neturi tikrojo skonio (ridikėliai irgi), kad Belgijos braškių rojuje Wepion braškės kainuoja 16 eurų už kilogramą ir yra ne ekologiškos, o šios ekologiškos. Dėl pastarojo fakto nesu tikra, ar taip nugirdau, bet rodos ir vyras taip išgirdo, bet kitą dieną, kaip tyčia važiavome pro Wepion'ą ir braškių kiogramas ten kainavo 6-7 eurus. Na, bet čia ne esmė. Žodžiu, tas malonus vyriškis mus įtikino. Kur jau ten, vaikai tiesiog spirgėjo: juk buvo apsiavę botais ir nusigriebę po vaikišką karutį. Metas žaisti daržininkais!

Sistema veikia taip. Gavome žemėlapį, kur kas susodinta. Žaliai pažymėtos uogos ar daržovės - galima skinti, visa kita - dar auga, neliesti. Žemėlapyje taip pat pažymėti takeliai, kuriais galima eiti. Ateityje jų bus daugiau ir nereiks aplink vaikščioti, nes kol kas želia žolė ir reikia palaukti, kol ji sutvirtės. Taigi, kai pavyksta su karučiais - va čia buvo smagiausia dalis mano vaikams - nusigauti iki norimo taško, randi lentelę, ant kurios parašyta, kas toje vietoje auga (tiems, kurie nepažįsta :)) ir, kiek tas gėris kainuoja. Viskas. Eini, pjauni, rauni ar renki ir dediesi į savo karutį. Žinoma, saiko jungiklį reikia įsijungti, nes toks jausmas, kaip pas save darže, kur niekas nekainuoja. Po to važiuoji į palapinę ant svarstyklių ir susimoki. 

Pirmiausia pasisveikinome su ridikėliais. Iškart išroviau ir nubraukusi žemes suvalgiau vieną. Įspūdis - kad štai tikrieji ridikėliai!!! Kaip pas mamą!  Pagaliau, pajutau kartumo prieskonį benuryjant, nes parduotuvėse jie tarsi vandens pripilti. Gardūs jie ir tikri. 

Kai mes lankėmės buvo gan vėjuota, tas skubėjome į braškių šiltnamius. O ten žadėjome leisti vaikams susirinkti kokį kilogramą. Bet kur ten... Buvo kaip su tais obuoliais - labai jau smagiai renkasi didelės, gražios ir raudonos. O vaikai tai išvis buvo raudonais delnais ir veidais. Mūsų Vėjas- braškių siaubas :) :). Ir mes patys ragavome beskindami, jausmas - tarsi skini savo braškes. Nepiktnaudžiavom, bet uogą kitą įmetėm burnon. Juk reikia įvertinti, ką čia skinam. Skanios, tikros braškės. 

Ar dar sugrįšim? Taip. Nors žadam išbandyti dar vieną tolimesnį braškių tašką, bet šis arti Briuselio, labai patiko vaikams, smagu pasivaikščioti ten, kur beveik tylu ir kur ramiai ganosi karvės, o po rinkimo labai smagu prisėsti ir papiknikauti. Tarsi po talkos.

p.s. už vietos užrodymą dėkojam Ligitai.

Skambutis į apsinuodijimų centrą

Gal todėl, kad jis berniukas. Gal todėl, kad jis antras vaikas. O gal todėl, kad jis tiesiog smalsus mažylis, mano sūnus nepaliauja stebinti savo atradimais. Paskutinis jo žygdarbis - nuo spintelės nusitemptas ir paragautas sausas kuras, kurį naudojame židiniui užkurti. Ir nors stengiamės galvoti apie pavojus bei tokius dalykus dėti aukščiau, bet turbūt patys nepastebime, kad vaikai auga, kad pasiekia daugiau nei reikia, kad gal ir mes nebe tokie atidūs, nes sužiūrėti du "energizer zuikius" patiems kvapo jau nebe visada užtenka.

Taigi kol aš gaminau pietus, vyresnioji sukiojosi aplink mane virtuvėje. Paklausiau, ką veikia Vėjas, o ši atsakė, kad valgo košę. Greit galva atliko n operacijų per sekundę ir suvokė, kad jokios košės namuose nėra. Nueinu į kambarį, o šis ištraukęs visą sauso kuro dėžutės turinį, dalį išdėliojęs, dalį sutrypęs, dalį laiko rankose ir, žinoma, burnoj!!! Šypsosi, kas be ko. Ir smirda it degalinė. 

Įtariu, kad nieko jis nesuvalgė, nes turėtų būti baisiai neskanu ir spjautų laukan, bet žinok tą vaiko skonį. Vyras sako, kad dėl visa ko reikia vežti medikams, aš nesu labai jau tokia susirūpinusi ir noriu šiek tiek lukterti. Visgi paskambinu sesei, kuri sako, kad reikia bent parodyti toksikologams- jie žino įvairių cheminių darinių junginius ir jų pavojingumą - bei gauti jų konsultaciją. O taip nesinori darbo dienos pabaigoje grūstis į kitą miesto galą...

Kai jau prispiria "emergency" reikalas, visada važiuojame į Edith Cavell kliniką, nes ten laukimo laikas nepalyginamai trumpesnis nei, tarkime, Saint-Luc klinikose. Pastarosiose, gali laukti ir 5-6 valandas su kūdikiu ant rankų. Atvykę, paaiškiname situaciją, jie pamato, kad vaikas gyvas, sveikas, kvėpuoja ir pareiškia, kad reikia palaukti pediatrės apžiūros maždaug 2 valandas, kadangi (kaip tyčia) labai daug vaikų. Vyras sako, kad gal po 2 valandų jam bus blogai. Bet jie linksi galvomis ir sako viską suprantantys ir įvertinantys. O mes visiškai nenusiteikę laukti tas 2 valandas. Klausiam, ar negali jau dabar tos apsinuodijimų tarnybos iškviesti, kad vyktų į ligoninę, o ne po 2 valandų, kai pediatrė sugalvos tai padaryti. Ir pasirodo, kad niekas čia niekur nevažiuoja, o tiesiog konsultuoja telefonu. Aha!!!

Garbė visagaliam internetui ir netrukus mes jau skambiname į tą apsinuodijimų centrą. Kelios minutės pokalbio ir suprantame, kad viskas tvarkoj, medžiaga nepavojinga, liepia tiesiog daug gerti skysčių. Taigi po 20 minučių mes jau keliaujame pro duris. Registratūros mergaitė perspėja, kad sąskaitą vis tiek atsiųs. Nesupratome už ką. Gal už tai, kad pasakė, jog yra toks centras, kur galima paskambinti, gal todėl, kad užregistravo. Na, ką gi, mielieji belgai, rašykite tą sąskaitą, rašykite.

Visa tai rašau todėl, kad jei netyčia nutiktų panaši situacija jums, skambinkite nemokamu telefonu 070/ 245 245 į Centre Antipoisons. 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Mus labai gerai ir išsamiai pakonsultavo, ir netgi anglų kalba. Kiek supratome, ligoninės medikai būtų darę tą patį. Žinoma, jei apsinuodijimas rimtas ir stiprus nėra kada delsti, bet su visokiais tokiais- nežinau, gal, ar tikrai? - galite pasitikrinti ir sutaupyti nervų bei laiko. Ir dar - nepraraskite budrumo!

p.s. po kelių dienų rankose vėl laikydama tą kuro dėžutę, pastebėjau, kad ant jos yra užrašytas tas pats apsinuodijimų centro telefonas, bet, kodė jo nemačiau tada- nežinau. O juk skaičiau sudėtį ir visą kitą informaciją. Stresas- ne kitaip.

Popieriukų, skuduriukų ir viso kito rojus

Kaskart užėjus į hobby parduotuves, trumpai nužvelgiu pirkėjus- labai smalsu, kas ir ką perka, gal kartais kils kokia blic idėja. Bet žinot ką? Dar nė sykio nemačiau vyro, besirenkančio ko nors. Dažniausiai jie tik asistuoja perkančiosioms, prižiūri vaikus. Na gerai gerai, nereikalauju, kad rinktųsi virbalus ar karoliukus (nors man tai visiškai tiktų ir jiems), bet juk piešia, lipdo, gamina galų gale.

Bet va tam tikrų meninių idėjų pastūmėta keliavau šį savaitgalį į Schleiper parduotuvę. Va ten ir sutikau vyrų, daug vyrų. O pačiai tai sukosi galva nuo gausos visokių daiktų daiktelių, o kol dar surandi tuose labirintuose. Kadangi dar turėjau dvimetę ant rankų, tai viskas kiek greičiau nei būčiau ten paleista viena. Ten kaip muziejus vien apžiūrėti. Skyrius dailininkams, skyrius skulptoriams, skyrius popieriukams, skyrius rėminimui ir t.t. Žodžiu, mano seseriai ten įeiti griežtai draudžiama :)

O svarbiausia radau tai, ko iki šiol niekaip nerasdavau jau senai atrastoje Creacorner parduotuvėje. Ji šiek tiek siauresnio profilio, nors yra visko, bet labai po truputį. Esmę rasti gali, bet, kai prireikia daugiau specifikos- jau sudėtingiau.

Tai va, svarbiausia, kad toje savo naujojoje rankdarbių ir menų mekoje Schleiper atradau to, ko man reikia...išskyrus vilnos, skirtos vėlimui, nes mūsų mažajai pelytei reikėjo pagaminti uodegą Halloweenui (beje, ji gavosi puiki, nes ją darė vyras- mūsų tėtis:)). Užklausiau pardavėjos, ar neturi, o ji atsakė, kad ne, bet štai (ji ištiesė lankstinuką) mūsų nauja parduotuvė, skirta vien tik rankdarbiams, joje platesnis pasirinkimas tokių dalykų.

Tą pačią popietę mes jau buvome ten -be creative by Schleiper. Aleliuja!!! Kaip gerai, kad neradau tos vilnos ten!!! Juk čia tai rojus- kaip jie patys skelbia esantys didžiausia erdvė kūrybininkams Briuselyje. Na man irgi pasirodė, kad Creacorner parduotuvės šiek tiek mažesnės- tikiuosi, čia ne pirmo įspūdžio - visko noriu! - efektas. Aš net pamačiusi nuostabius audinius galutinai nusprendžiau įsigyti siuvimo mašiną. Čia jau mano mama garsiai turėtų aiktelėti ir pasakyti: "nu ir kam tau ji dabar?!" :) Ji mokėjo ir vis dar moka gražiai siūti, užtat dukros ne. Aišku, aš bent jau kol kas nesiūsiu paltų, kelnių ar suknelių, bet visokias mielas interjero detales ar galų gale rūbelius Rusnės lėlėms pabandysiu :)

Taigi, jei mėgstate pasikrapštyti ties gražiais dalykais, būtinai ten užsukite. Ir vaikščiokite vaikščiokite, kvėpuokite ir ganykite akis. Na, o jei dar žinote, kokių nors užslėptų vietų dalinkitės prašau komentaruose. Tikiu, kad yra nemažai tokių, kam bus naudinga.

Gražaus rudens ir žiemos vakarų ties jaukiais dalykais...

Nuotrauka: iš www.becreativebyschleiper.com 

Kaip mes bulves pirkom

Sekmadienį žadėjom pratęsti savo daržovių fiestų maratoną ir važiuoti į Florenville bulvių paragauti bei įsigyti, bet kadangi sekmadienis- kol ilgiau pamiegojome, kol prasikošėme pro tirštą tirštutėlį George Henri brocantą, supratome, kad nuvažiuosime tik žvakių gesinti. Nusprendėme nevažiuoti.

Bet kažkaip tų bulvių taip norisi ir iš Briuselio norisi ištrūkti. Nors 10 km, nors 20 km, bet tik, kad iš miesto. Kitaip savaitgalis kaip ir sugadintas. Kažkada netoli Waterloo miestelio buvome užmatę, kad parduoda bulves septynias dienas per savaitę ir 24 val. per parą. Tada nusprendėme, kad ir vėl automatas kaip su tom duonom. Pažadėjom, ilgai nelaukiant būtinai apsilankyti.

Tai, kadangi jau šis sekmadienis mums buvo kažkoks bulviadienis, susėdom ir nulėkėm mes iki to bulvių automato. Stovi visas gražus, po stogeliu. Pasiūla- net 4 rūšys bulvių: Anabelle, ir populiariosios Nicolas, Charlotte bei Bintje. Šalia visas žinynas, kam kurios tinka. Ir galų gale nereali kaina 10 kg (po tiek jos supakuotos) tekainuoja 3,5 euro. Palyginimui nevietiniams, parduotuvėje kilogramas bulvių kainuoja apie eurą ir aukštyn. O čia dar ir iš pačios fermos, gražios, šviežios, nei per mažos, nei per didelės.

Išsitraukėm net 20 eurų. Pirksim. Automatui pasiūlėm banknotą (informacija, kabanti ant jo teigia, kad priima tiek monetas, tiek banknotus). Tas pradėjo visas dūgzt springt kosėt (turbūt retai ten tokiomis kupiūromis kas švaistosi :)), bet suvalgė. Na ir ką...O gi nieko. Nei bulvių parduoda, nei pinigus grąžina. Maigėm visokius kokius mygtukus - efekto jokio. Greitai surinkom SOS numeriuką, o ten autoatsakiklis su savo daininguoju "bonjour...". 

Taigi Mantas telefonu pasakoja visą pinigų suvalgymo istoriją, o aš jau matau, kad per fermos kiemą ateina moteriškė - tokia jauki jauki fermos gyventoja, apsivilkusi minkštą megztinį ir apsiavusi botus. Kažkaip kuo toliau, tuo labiau žavi mane tvarkingas kaimiškumas... Ji išklausė mūsų bėdą ir sako einu rakto ieškot, kad atidaryt tą dėžę. Bet netrukus ji grįžo su pinigais ir juos mums padavė- nieko ji neatidarinėjo, nieko netikrino. Tiesiog patikėjo - eilinį kartą belgai mumis patikėjo. 

O tada jau traukėm monetas ir jau operavome su jomis. Viskas kuo puikiausiai veikė, net grąžos atiduodavo. Nusipirkome 3 rūšių bulvių paragavimui. Jau spėjome paragauti vieną jų- jos NUOSTABIOS. Jos tikrai gardžios, puikiai lupasi, lygios, akučių nedaug. Ir dar kaip lietuviai turguje mėgsta girti savo bulves: "geros bulvės, geros- sukrenta, bet nevisai" :) :) :). Rekomenduoju tikrai. Tiesa, švarių parduotuvinių bulvių mėgėjams jos netiks, nes jos tiesiog tokios, kokias iškasa iš žemės. 

Taigi, jei sudominau, užsukite į fermą Pass'Avant fermą. Mes tikrai ten užsuksime, nes jų parduotuvėlėje ir kaimiškų kiaušinių ir kitokių gėrybių galima rasti. Ir, žinoma, bulvių. Mmmm..einu kepti kugelio...

Obuoliai rudeniniai

"- Geras dėde Rugsėji,

Kas ten tavo pintinėj?

- Obuoliai rudeniniai

Obuoliai rudeniniai 

<...>"

 ("Geras dėdė rugsėjis" V.Palčinskaitė)

Šis eilėraštukas - vienas ryškesnių mano vaikų darželio laikų prisiminimų. Kaskart atėjus rudeniui jį prisimenu. O šis ruduo ypatingas dar ir tuo, kad pirmąsyk gyvenime važiavau rinkti obuolių, ne tik aš, bet ir visa mano šeima. Šiaip, kai pagalvoju, tai neįtikėtina, kiek naujų dalykų vis dar išbandau, kartais dėka tik tų mažųjų. Na, žinoma, kadaise močiutės ar dabar mamos sode nusiskini obuolį kitą, bet va taip skinti iš širdies ir kiek norisi dar neteko. 

Taigi kaip žadėjom, taip ir prisiobuoliavom. Šimtą šešiasdešimt kilogramų. Nei daug, nei mažai, kai jie taip greitai ir lengvai renkasi net lyjant lietui. Kažin jei būtų buvę saulėta, turbūt būtume parsitempę 3 kartus tiek. Obuoliai didžiuliai, maždaug trys jų ir jau kilogramas. Smagu skinti svetimo darbo vaisius! Auginti nereikia, rūpintis nereikia, kasti pasilenkus kaip bulvių taip pat ne- tai ko neskinti. Visiškai vakarietiškas variantas :)

Dėžės, krepšiai, maišai - visi buvo pilni obuolių. Jei, kas važiuosite pirmą sykį, žinokite, kad geriausia nusigriebti kokį vežimėlį, kurių ten skaičius ribotas. Mums sąvąjį atidavė malonus senukas flamandas, kuris kuo puikiausiai kalbėjo angliškai. Paminėtina, kad čia senukai labai gerai kalba angliškai, ypač flamandiškoje Belgijos dalyje. Bet kadangi mes dar turėjome du mažius ant rankų, mums jis pasirodė nepatogus ir palikome kitiems, o patys paveldėjome patogesnį vežimėlį iš vyro kolegų. 

Lietuvių ten sutikome labai daug. Mes turbūt esame baisūs bulvėdai ir obuolėdai. Vienus sutiktus lietuvius, su daaaug obuolių, pagyriau, kad darbštuoliai, o jie atsakė, kad greičiau gobšuoliai :). Pagalvojau, gal iš tikrųjų mums būdinga, kad kai duoda daug ir pigiai- reikia imti (obuolių kilogramas kainavo 50 ct - perpus ar net daugiau pigiau nei parduotuvėje). Kartais racionalus protas su mintimi, ar suvalgysim, pasitraukia šonan :) :) Ir iš tikrųjų stojus prie obelų, reikėjo tramdyti ir save ir vyrą, kad neprisigriebti daugiau nei reikia, bet kaip ir sakiau, tas malonumas skinti TOKS didelis.

Na ir ką, pirmo skynimo pririnkom apie 110 kg ir nusprendėmė iš jų visų išspausti sulčių. Jas taip pat ten vietoj gudri mašina spaudė, kaitino. Anot obelyno šeimininkų, sultys be abejonės gali laukti 1,5 metų, o atidarytos šaldytuve gali būti apie 2 mėnesius. Pakuoja jas į tokius tetra pakus po 5 litrus. Natūralių, ką tik išspaustų sulčių litro kaina gaunasi apie 1,8 euro. Pirkdami natūralias obuolių sultis pardotuvėje mes mokame apie 2,3-2,6 euro. Taigi tam tikra ekonomija, neskaitant, kad obuolius rinkome patys. Juk tai malonumas!!! Taip pat jie deklaruoja, kad jų obelynai tvarkomi ekologiniais principais. Nežinau, kiek tai tiesa, bet taip parašyta.

Tokių obuolių rinkimų vietų Belgijoje tikrai ne viena. Mes savo obuolius rinkome šiuose obelynuose. Tikiu, kad kitąmet vėl kartosis. Dar kasmetinė obuolių šventė vyskta čia.

Nesu tikra, nes nesu buvusi visose išvardintose vietose, bet jos turbūt skiriasi tik savo vietove ir obuolių kaina. Ir dar man rodos, kad ne visur surengia šventę kaip buvo mūsų lankytuose obelynuose, kuriuose buvo ir klounų bei žirgelių vaikams, alaus, pyragų ir užkandžių didesniems. Daug ovacijų sulaukė žąsų orkestras, puikiai praskaidrinęs lietingą nuotaiką. Ir dar po obelyną vaikštantis merginų choras vijo lietaus debesis šalin. Buvo smagu! Linkiu to smagumo paragauti ir Jums! Jei ne šiemet, tai kitąmet būtinai!

Apie Belgiją draugai: braškės nuo gegužės iki rugsėjo

Šitai šeimai, o tiksliau pasakius, jų mamai Viltei (vaikiškų knygučių vertėjai), esame be galo dėkingi už tai, kad namuose atsirado knyga "Drąsioji Pupulė" kartu su joje gyvenančiu krokodilu. Mūsų šeimoje jis įgavo Pupulės krokodilo vardą, jis gyvena visokiuose kanalizacijos ir vandentiekio vamzdžiuose ir yra pats geriausias motyvatorius valyti dantukus tiek, kiek reikia ir taip, kaip reikia. Nuo tos dienos baigėsi mūsų riksmai vonioje ir atsirado SUPRATIMAS. Va taip va ;)

Darius ir Viltarė - dar du jauni, puikūs žmonės, tapę mūsų draugais čia- Briuselyje. Kas kartu spardė kamuolį, o kas tuo tarpu čiučiavo, liūliavo vaikus drauge. Kipasas ir Kapasas (Kristupas ir Kasparas) tapo puikiausi Rusnės draugai, o mudvi su Vilte dažnai išlėkdavome trečiadienio vakarą ledų ar alaus arba pavalgyt žmoniškai, nes kažkaip taip retai tenka malonumas tiesiog atsisėst ir matyti tik savo lėkštę prie akis ir valgyt valgyt valgyt.

Jau antra savaitėlė, kai jie bando vėl įsišaknyti Lietuvoje. Sakė, kad sunku. Tikiu. Ypač, kai vyresnėlis paprašo vėl grįžti į Briuselį, ten, kur jau viskas pažįstama ir sava. Kai namuose karaliauja kartoninės dėžės, o tau reika būtent adatos su siūlu. Kai pagalvoji, ech mielai sukrimsčiau kruasaną... 

Beje, Kristupai, Rusnė jau taip pat išmoko apsivilkti striukę pagal belgišką darželio mokyklą. Un, deux, trois et voila.

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie šionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Ankstyvo pavasario, žydinčių narcizų pievų, ilgo šilto rudens, žalių prižiūrėtų parkų su tvenkiniais ir būriais paukščių, uždarų vaikų žaidimų aikštelių, mokyklėlės prie pat namų (vad. ecole maternelle) ir puikios mokytojos, galimybės palaikyti užsienio kalbų įgūdžius... Dar daug visko.

Aplankėte tikrai nemažai. Keliavote daug. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Dinantas (Dinant) – buvome ten kokius 3–4 kartus, net sunku paaiškinti kodėl. Gražus maršrutas pro Namiūrą palei Meusės pakrantę, pakeliui vis sustodavom Wepione pirkti skanių saldžių braškių (nuo gegužės iki pat rugsėjo!). Dinante yra tvirtovė su nuostabiais atsiveriančiais vaizdais, ten pat vaikų žaidimų aikštelės, žodžiu, garantuota smagiai praleista diena.

Gentas (Ghent) – mums labai patiko viena paskui kitą išsirikiavusios įspūdingos bažnyčios, dailūs namukai palei kanalą, šiaip geri laukai.

Beloeil rūmai (chateau de Beloeil) – belgiškasis Versalis. Tikrai įspūdingi rūmai su dar įspūdingesniu didžiuliu parku. Aišku, prabanga nebetviska, bet pabūti verta.

Bouillon viduramžių pilis – įspūdinga pati pilis, labai gražus gamtovaizdis.

Durbuy – mažiausias pasaulio miestas. Mielos siauros gatvelės, seni namai, gera aura.

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Hmm... galbūt ankstyvas pavasaris

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Susikalbėjimo :). Nors tai, ko gero, labiau mano trūkumas, kad nemokėjau prancūzų kalbos, bet kartais tikrai nervindavo valonų vienkalbystė ir nesugebėjimas/ nenoras suprasti kitakalbių... Dar aptarnavimo kultūra – nors ir stebino, bet ir čia ne kartą pasitaikė nepaslaugių ir nemalonių pardavėjų, padavėjų ir pan.

Ko belgai, jūsų nuomone, galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Darbštumo :). Labai jau jie čia atsipūtę ir, rodos, nesuinteresuoti užsidirbti...

5 žodžiais apibūdinkite Belgiją

Alus, šokoladas, žaluma, daugiakultūrė aplinka

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Jų buvo daug. Vienas iš smagiausių dalykų, kad automobiliu gali išnaršyti Belgiją skersai išilgai ir vis tiek dar daaaug neaplankytų vietų liko... Ir, be abejo, čia sutikti žmonės, kurie tapo tikrais draugais.

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė. Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Kas gali būti skaniau už belgišką šokoladą?!... 

Idėjiškai Jūs labiau valonas ar flamandas? 

Hmm... turbūt flamandų tvarkingumas ir kalbų mokėjimas labiau prie širdies, bet kad čia daugiau su valonais teko susidurti...

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai 

Geriau negraudink... 

Ciklo apie draugų Belgiją pabaiga.

Moliūgai moliūgėliai

Geltona. Žalia. Morkinė. Raudona. Krentantys lapai. Gilės. Kaštonų pilnos kišenės. Moliūgai. Obuoliai. Basos kojos. Ir plius 28. Štai toks mūsiškis paskutinis ruduo Briuselyje. Neįtikėtiną karščio bangą dovanojo motinėlė gamta bent kokias dvi savaites. Spėjome ir jūroj pabraidyti, o kai kas net ir išsimaudyti, atsibėgioti parkuose basomis, sudalyvauti moliūgų šventėje, maloniai pasivaikščioti mieliausiame Waterloo blusturgyje ir dar Villers - la - Ville vienuolyną aplankyti. Rodos, kad tokiu oru namo eiti nevalia- reikia būti ir būti lauke, gerti tą saulės šilumą, nes vėl jos sulaukti užtruks. 

Likus mažiau nei metams iki grįžimo Lietuvėlėn kažkaip gyvenu laukimo ritmu. Rodos, kad jei leistų, jau šiandien pat susikraučiau daiktus ir maučiau iš čia mielu noru. Kažkiek jau viskas pabodę, kažkiek jau viskas kartojasi, norisi naujovių, o dar ir visa rotacijos kompanija jau apšilo kojas Lietuvoje. Pavydu šiek tiek... Bet puikiai suprantu, kad dar reikia čia gyventi ne laukimu, o mėgavimusi. Tad tą ir bandome daryti, ieškodami šviežienų. Šįkart aptikome moliūgų šventę, kurioje nebuvome buvę ir visi drauge jon išsiruošėm.

Koks rezultatas? O gi pamatėme tiek rūšių moliūgų, kiek dar nebuvome matę- tarp jų ir mėlynų, ir žalių, metro dydžio ir vos kelių centimetrų. Žodžiu, gyvasis moliūgų muziejus, kuriame tiesiog negali nepirkti :). Kilogramas kainuoja 1,5 euro su tam tikromis išimtimis, kai tiek pat kainuoja vienetas. 

Sudalyvavome spalvų ir skonių fiestoje. Nes čia pat, prie spalvotų moliūgų dėžių, puikavosi visas stalas moliūgų gardėsiais: saldžiais ir nesaldžiais pyragais, uogienėmis, pagardais, fri moliūgų juostelėmis (ypač susižavėjome šiomis). Imkit ir ragaukit. Tiesa, buvo galima įsigyti tik uogienių, o mums itin patikusio pagardo receptą padovanojo.

Beprotiškai karštą dieną visi gaivinosi alumi, o vaikus kažkodėl maitino gardžia, bet šilta moliūgiene. Na ir mes prieš šviežią ir naminę moliūgienę neatsilaikėme, bet prisiglaudėme su ja ir dar moliūgų dešrele pavėsyje, nes jau beveik tirpome kaip besmegeniai pavasarį.

Dar vienas būtinas švenčių atributas- linksmybės. Kaip gi be jų? Vaikai mielai karstėsi ant šieno, uostė jį ir nors skundėsi, kad bado, vis tiek ant jo kabarojosi. Sūpynės, padarytos iš paprasčiausių šieno kupetų ir lentos, kaip magnetas traukė vaikus. Na, o manieže pasirodė klounai, šokantys žirgai. Vaikų laukė lėlių teatras. Smagumėlis!

Nors pati didžiausia pramoga bent jau mūsų vaikams buvo moliūgų rinkimasis. Leidome jiems išsirinkti po 3 mažyčius dekoratyvinius moliūgus, bet jie tarsi mūsų negirdėjo ir krovė viską iš eilės, jiedu turbūt buvo pasiruošę susikrauti visą derlių. Juk iš tikrųjų tos spalvos ir formos užburia. O namie moliūgai pasitarnavo kaip patys puikiausi žaislai. Bent jau kelias dienas kitų žaislų nereikėjo.

Taigi jei sumastytumėte kitamet apsilankyti moliūgų karalystėje užsukite šiuo adresu. Tiesa, jų pačių įsigyti galite dar ir visą spalio mėnesį. O savaitgalį prieš šventę, jie organizuoja moliūgų rinkimą. Manau, taip pat puiki pramoga bevaikiams arba su didesniais vaikais, nes pabraidyti po aukštą žolę yra kas. Būtinai išbandykite!!! Moliūgai skanu! Jau dabar pradėjau rinkti moliūgų receptus, nes juk reikia juos suvalgyt :)

Na, o kitą savaitgalį žadam lėkti obuolių rinkt ir sulčių spaust. Beje, taip pat su atrakcijom. Jei bus kas įdomaus parašysiu. O dar kitą- bulvių šventė. Žodžiu, kaip visada sakiau, belgai pasidaro šventę iš nieko. Valio jiems!

Apie Belgiją draugai: valonai "varo" ant flamandų ir atvirkščiai.

Štai dar viena, jau ketvirtoji draugų Belgija. Paskutinė šią vasarą. Rudeniop finalinė - penktoji dalis. Taip, toji Belgija visiems mums buvo panaši, visi ją panašiai jautėmė, tik su savais prieskoniais. Kiekviena iš jų yra teisinga ir savotiška. Mums visiems trūko artimųjų. Mums visiems iki šiol nesuvokiamas belgų aptarnavimas. Mums visiems čia gimė vaikų. Mes visi pripratome prie 0,3 alaus buteliukų su 8 laipsniais stiprumo.

Tiesa, ne visi :) Dalia ir Algis liko ištikimi lietuviškajam "Švyturiui" ir visada lauktuvių iš Lietuvos užsiprašydavo būtent jo. Juk norisi pamaloninti savo gomurį lietuvišku skoniu. O, kai netikėtai sužinojo, kad "Švyturio" kaip ir tikros lietuviškos duonos ar dešrytės galima įsigyti čia pat Briuselyje, Algis buvo pasiryžęs tuoj pat lėkti į rusų parduotuvę, iškalbingu pavadinimu "Gagarin". Smagu prisiminti tokias akimirkas ir turbūt tik gyvenantys svetur gali pajusti, koks skanus tas lietuviškas alus svetimoj žemelėj...

Ši šeimyna- bene sportiškiausia iš mano minėtųjų. Pas juos namuose net yra kampelis, skirtas sporto laimėjimams. Pasak šeimininkų, dauguma jų susirinkta čia- Briuselyje. Šanuoliai ne kitaip! 

Beveik kiekviename susibūrime, kur yra Dalia ir Algis aš net galiu pamiršti, kad kažkur laksto mano vyresnėlė. Žinau, kad ja bus pasirūpinta, su ja užsiims, pažais. O auksiniai Dalios žodžiai, kuriuos atsiminsiu turbūt visą gyvenimą - "Renata, atsipūsk, aš pažiūrėsiu vaikus". Auginant vaikus be atokvėpio tai itin sujaudina. Taip imi ir suglembi ant sofos ir pagalvoji - nu, blemba, kaip faina. O štai paskutinį kartą juos išlydėjus, Rusnė įsikniaubė ir pravirko. Jai labai patinka, kai kažkas pas mus svečiuojasi ir nepatinka, kai tai baigiasi. Iš tikrųjų, kodėl šiais laikais svečiai vis rečiau lieka nakvoti?...

Taigi ketvirtoji Dalios, Algio ir mažosios Skirgailės Belgija.

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie šionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Tiksliai žinau, kad Algis pasiilgs ypač gerų sąlygų sportuoti, futbolas jau buvo tapęs beveik šeimos nariu :) Kiekvieną vasarą vykstančios Belgijos-Liuksemburgo lietuvių sporto žaidynes - įvykis, kuriame būtinai dalyvaudavom tiek žiūrovų, tiek savanorių, tiek dalyvių ir netgi nugalėtojų amplua.

Dar, be jokios abejonės, labai trūks vaikiškos infrastruktūros  - tvarkingų vaikų žaidimo aikštelių, žalių parkų, tvenkinių su paukščiais, zoologijos sodų, mini-fermų ir t.t.

Tiesą sakant, pasigesim tikrai daugelio dalykų - ir puikios geografinės padėties, kai atsikeli ryte, sumąstai kryptį, sėdi ir keliauji, ir švelnios žiemos, kai sniegas laikosi gal du kartus po kelias dienas per visą žiemą, ir alaus/šokolado/šviežutėlių croissants - pastarųjų produktų yra ir Lietuvoje, bet kažin, ar skonis bus tikrasis belgiškas :)

Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Geriausiems draugams tikrai rekomenduotume nuvykti pas buvusią kolegę p. Jolantą į trobelę Austrijos kalnuose. Viena nerealiausių kelionių, mes buvom vasarą, kalnų grožis Austrijoje ir Šveicarijoje tiesiog užburiantis.

O kalbant apie pačią Belgiją, žinoma, sunku nekartoti draugų išsakytų nuomonių - Briugė, Gentas, Antverpenas, Liuvenas, Durbuy, Lier, Tournai, Bouillon, Namur, Dinant - saviti, jaukūs ir svetingi. Flandrijoje miestai didesni, žavi grožiu ir prabanga, o Valonija vilioja mažais miestukais Ardėnuose, išssibarsčiusiais ant uolų ir prie tekančio vandens. Apskritai važiuojant per Belgiją, gali žavėti bet kuris eilinis kaimelis, nes sodybos prie kelio tiesiog tviska sutvarkyta aplinka.

Toliau nuo įprastų turistinių takų verta aplankyti (nebūtinai eiliškumo tvarka):

1. Montaigle pilies gruvėsiai - autentiška ir nėra turistų;
2. Beloeil rūmai su parku - belgiškasis Versalis; 
3. Šeimoms su vaikais vertėtų nuvykti į Bokrijk - belgišką buities muziejų, kuris įdomesnis nei Rumšiškėse, nes yra ir labai šaunių gyvų eksponatų (galima ir be vaikų, ten nuostabu - aut. past. );
4. Mėlynuojantis nuo katilėlių Halės miškas balandžio-gegužės mėnesį. Pasaka ten pabūti saulėtą dieną. Kas nebuvote, būtinai nuvažiuokit!
5. Laeken karališkieji šiltnamiai-oranžerija (atviri visuomenei gegužės mėn.).
6. Na, ir kartą per du metus (kas antrą rugpjūtį, maždaug apie Žolines), tiesiog nuodėmė praleisti progą pamatyti gėlių kilimą Briuselio Rotušės aikštėje. Kiekvienais metais jis vis kitoks, bet visuomet įspūdingas.

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Vieną vienintelį sunku išskirti. Na, smagiausia turbūt būtų, jei Lietuva galėtų džiaugtis tokia pat geografine padėtimi, tokiu atstumu iki Londono, Paryžiaus, Amsterdamo kaip Belgija.

Algis sako, kad perkeltų belgų kelių policininkų darbą - per daugiau nei tris metus nei karto nepastebėjome pasislėpusių policininkų, matuojančių greitį krūmuose (o aš mačiau kelis kartus, ne krūmuose, bet mačiau :)- aut. past.).

Dar prancūzišką pop-muziką iš radijo:)

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Gal klausimą apsukčiau kiek kitaip - kas Belgijoj nervino? Tik atvykę buvom lengvai šokiruoti, kiek laiko užtrunka paprasčiausio reikalo sutvarkymas. Strigom ten, kur net neįsivaizdavom, kad galima strigti (pvz., banko kortelės išdavimas sėkmingai baigėsi tik po trijų vizitų į banką) :) Po to laikui bėgant jau nebesistebi, kad esant didžiausiai eilei prie kasos, apsipirkę moteriškaitės visai neskuba susikrauti daiktų į krepšį, dar išsibučiuoja su pardavėjom ir pan.

Dar pasakysiu gal šiek tiek negražiai, bet gyvenant netoli prastesnio rajono tikrai džiaugsmo nekėlė žmonių iš Artimųjų rytų gausa.

Be to, nemėgstu, kai svetimi žmonės pernelyg lenda prie mano vaiko, o dar kai puola čiupinėti veiduką, nors imk ir bėk tolyn. Man rodos, Lietuvai tai nebūdinga.

Ko belgai, jūsų nuomone, galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Konkretumo, aptarnavimo greičio, švenčių šventimo. Ypač per Naujuosius keista, kad gatvėse nėra besidžiaugiančių žmonių, kad danguje žybteli tik viena kita švieselė.

5 žodžiais apibūdinkite Belgiją

Susiskaldžiusi, keista šalis. Daugiakalbis Briuselis. Alus ir sisiojantys paminklai.

Algiui gaunasi devyni žodžiai: "valonai "varo" ant flamandų ir atvirkščiai. Tikrų belgų nėra".

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Be jokios abejones - dukters gimimas. Tai nėra pačios Belgijos nuopelnas, nors medicinine priežiūra nėštumo ir gimdymo metu galime tik pasidžiaugti, tiesiog faktas, kad tai įvyko čia, ir tai prisiminsime visą gyvenimą.

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Moliuskai balto vyno padaže ir baltas Hoegaarden alus. Algiui - eklerai.

Bendrai paėmus, didelis žuvų ir jūros bjaurybių (a.k.a. gėrybių) pasirinkimas. Atradom puikias žuvis: otą ir rają, lengvai pritaikėm jas savo virtuvėje.

Trečiųjų metų kulinariniu atradimu tapo virtas liežuvis drebučiuose (netgi skanesnis nei Lietuvoje, bet tokio yra pirkt tik vienoje parduotuvėje) (kokioje, Dalia?- aut. past.)

Idėjiškai Jūs labiau valonai ar flamandai? :)

O į šį klausimą labai sunku atsakyti, nes per daugiau nei tris metus taip ir nesusipažinom artimiau nei su vienu tikru belgu - tad nežinom, kokie yra idėjiškai tikri valonai ir flamandai :)

Algis prisiskaitė pakankamai,kad labiau palaikytų flamandus, tik prancūziška (įskaitant valonų gentį) muzika ir literatūra jam artimesnė nei olandų šnypščianti "paukščių" kalba, mūsų ausiai skambanti kaip keiksmažodžių rinkinys :).

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai :)

Tiesą sakant, liūdna. Taip būna išsikraustant iš bet kurios vietos, tapusios namais. O ir palikti pačią Belgiją su visais jos privalumais nesinori. Lietuvoj, žinoma, laukia nesulaukia savo anūkės sugrįžtant seneliai, ten ir išsiilgę mūsų geri draugai, ten - nauji namai bei nauji darbai ir turbūt laukiantis pats didžiausias išgyvenimas - palikti vaiką darželyje. Iššūkiai, nežinomybė... natūralu, tai ir baugina, ir vilioja. Bet mes tikim, kad viskas bus gerai. Juk svarbiausia, su kuo, o ne kur esi :)

Kas netilpo į šiuos klausimus, bet dar guli ant dūšios...

Gyvenant užsienyje labai smagu jaustis lietuvių bendruomenės dalimi. Gal kartais išgirdęs gatvėje kalbantį lietuviškai žmogų ir nepuoli bendrauti, bet žinai - jei kažko paklaustum ar norėtum šnektelti, tau būtų atsakyta su šypsena ir atvira širdimi. Sporto žaidynėse susirenka daugiau nei 400 žmonių iš Belgijos ir Liuksemburgo ir turbūt bene visi jaučiasi vienos didžiulės šeimos dalimi. Grįžus į Lietuvą to jausmo kiekvieno tautiečio atžvilgiu nebebus...

Algiui, be to, labai įstrigo belgų nacionalinio sporto ypatumai - automobilių stiklų daužymas iš chuliganiškų paskatų (mums teko tuo pasidžiaugti du kartus) ir nuomotojų buitinis lupikavimas įvertinant išnuomoto turto būklės pablogėjimą pasibaigus nuomai.