Misija (ne)įmanoma - nepavėluoti namo Kalėdoms

O taip! Šiandien gamta krėtė pokštus Briuselyje ir aplinkui. Pajuokavo taip, kad grąžino partiją lietuvių ir ne tik atgal į pradėjusią tuštėti Europos sostinę. Nėr čia ko - pabūkit dar, kur balta ir gražu.

Kiek teko girdėti oro uoste beprotnamis: keliasdešimt atšauktų ar atidėtų skrydžių, tūkstantinė minios, laukiančios eilėse, kad galėtų rezervuoti bilietus į kitus skrydžius, tik 4 langeliai (su niekur neskubančiais belgais) skirti šioms masėms aptarnauti, "užlūžusios" avialinijų telefono linijos ir t.t. Perpasakoju tai iš trečių lūpų ir labai džiaugiuosi, kad tik taip.

Kai rašau šį įrašą lėktuvai gražiausiai kyla vienas po kito. Jų keleiviai turbūt lengviau atsidūsta ir tik pakilus užsisako, ko nors stipresnio, kad numalšinti stresą. Sutikite 4 valandas prastovėti eilėje, kai esi beveik eilės pradžioje - ne stebuklas. Kita vertus, gal ir stebuklas, kai matai, jog už tavo nugaros laukia dešimt kartų dar tiek pat.

Šiandien iš tikrųjų galėjai pasijusti, kad gyveni ne Belgijoje, o Sibire. Stipri pūga ir dideliais dideliais kąsniais krentantis sniegas kvietė grožėtis pro langą, bet nelįsti laukan. Keliuose daug eismo įvykių, traukinių ir kitas viešasis žemės transportas taip pat sutrikdytas. O per sniegą su vasariniais batukais klampojantys belgai labiau taisyklė nei išimtis. Pro langą stebėjau vidutinio amžiaus vyriškį. Kelnes susikišęs į kojines, apsiavęs ale vasariniais batukais, eina sau keliu mašinų vėžiomis ir keikiasi ant sniego kilnodamas rankas ir kojas. Kita vienplaukė lengvai apsirengusi mergina skrodžia pūgą tarsi tai būtų atrakcija. O trečia moteriškė, vairuojanti prabangų BMW (bet visgi tikriausiai su vasarinėmis padangomis) sugeba prisiparkuoti šalikėlėje, kurioje sukastos sniego krūvos. Žinoma, ji užklimpsta.

Keisčiausia, kad apie pūgą visi žinojo, bet pasiruošta menkai. Net ir didesni aveniu Briuselyje vis dar nevalyti.

Taigi laukiame trečiadienio be sniego, kad nereiktų kalėdoti kituose Europos oro uostuose. Pavėluoti namo Kalėdoms NEGALIMA!!!

Šventasis Nikolajus arba Kalėdų senelis iš pietų

Prieš kelias savaites lankėmės Delft miestelyje, Olandijoje. Besižvalgydami po jį sutikome labai daug negriukais persirengusių žmonių - ir gatvės muzikantų, ir vaikų, ir kavinių padavėjų. Suvokėme, kad olandai kažką švenčia, bet tik neaišku - ką. Buvo akivaizdu, kad juoduko personažas kažkaip susijęs su vyskupo Saint Nicholas (Šventojo Nikolajaus), atrodančio beveik kaip Kalėdų Senelis, figūra.

Tiek ir tebuvo įspūdžių tai dienai, daugiau nesigilinome, bet aš nepamiršau ir pasidomėjau, kas čia ir prie ko. Nustebau, atradusi gausybę istorijų apie šį šventąjį, jo šventę ir jį lydinčius personažus. Pasirodo, tąsyk Delft buvo švenčiamas Saint Nicholas atvykimas į šalį. O atvyksta jis iš Ispanijos...

Taigi gruodžio 4-6-oji (skirtingose šalyse- skirtingos tradicjos) belgiukams, olandukams, vokietukams, šveicariukams ir dar bent 32 šalių vaikams svarbi diena, nes naktį juos aplanko ir, žinoma, apdovanoja gardėsiais bei mažomis dovanėlėmis Saint Nicholas. Kaip ir dera jis dėvi raudoną vyskupo apsiaustą ir raudoną mitrą bei niekad nesiskiria su vyskupo lazda. Jis joja ant balto žirgo arba vedasi asilą, o jį lydi Juodasis Petras (čia mano vertimo interpretacija :)). Pasak gausybės istorijų apie Saint Nicholas, jis turi dar keletą pagalbininkų, tarp jų ir demoną, bet šįkart į šias detales nelįsiu.

O ką daro Juodasis Petriukas? :) Iš pradžių maniau, kad jis tarsi mums labiau pažįstamų elfų ar nykštukų atitikmuo, tačiau ne. Pasak legendų, jis padeda Saint Nicholas išdalinti dovanas, o negerus ir nepaklusnius vaikus sukiša į savo maišą ir parsineša į Ispaniją. Čia taip anksčiau vaikus auklėdavo :). Dabar turbūt dažnas vaikis netgi apsidžiaugtų tokia atrakcija.

O kodėl jis juodas? O todėl, kad lando po kaminus dalindamas dovanėles. Bet čia šiuolaikinis aiškinimas, kurį bando įskiepyti, norėdami pamiršti vergovės ir rasizmo temas.

Taigi kiekviena šalis švenčia kaip ir tą patį, tačiau šiek tiek skirtingai. Teko nugirsti, kad Belgijoje šį šventė yra netgi svarbesnė negu Kalėdos. Be to, šioje šalyje šventė skiriama vien tik vaikams. Gruodžio 5-osios vakare vaikai prie židinio palieka po batą, kuriame morkytė, šienelis ir vandenėlis vyskupo žirgui bei taurė vyno Saint Nicholas. O ryte, žinoma, tikisi staigmenos.

Teigiama, kad šis vyskupas yra Santa Claus'o prototipas. Netgi pastarasis pavadinimas kilęs iš olandiškojo šventojo pavadinimo - Sinterklaaas. Dar daugiau palyginimų tarp šių dviejų senelių galite rasti čia. Esminis skirtumas, kad pirmasis jų turi gilesnes tradicijas, grįstas krikščioniškomis vertybėmis. Tuo tarpu, Santa Claus'as - komercinis produktas.

Kadangi esame Belgijoje, o Tave priimančios šalies tradicijas reikia gerbti, paliksime prie židinio ir mes tą mažytį mažytį batuką. Ir morkytę su obuoliuku žirgui įdėsime, ir vyno įpilsime. Dar ir malkas iš židinio ištrauksime, kad galvos pasiuntinukas nesusitrenktų. O ryte lauksime stebuklo, nes jie tikrai tikrai būna.

Šiek tiek filantropijos

Prieš Kalėdas prasideda gerumo ir dosnumo akcijų bumas. Gerai. Labai gerai. Nors visada pagalvoju, kodėl prieš Kalėdas. Ar žmonės tada tampa dosnesni, ar gailestingumo atsiranda daugiau, o gal tada žmonės lengviau atveria savo pinigines ir širdis? Turbūt, kad ne...

Taigi norėdama išvengti banalumo nerašysiu, kad artėja stebuklų metas, kad reikia dalintis gerumu ir nepamiršti, kad kažkam yra daug sunkiau nei tau.

Turiu prisipažinti, kad pati filantropijos pamatų neturiu. Statau juos dabar, kad, kai dukrytė paūgės, galėtų kopijuoti ir statyti savo pamatėlius pati, nes tai žmogui duoda daug. Mokėti sušelpti, užjausti, paguosti, padėti.

Kadangi esu Belgijoje, o lietuvių bendruomenė čia gan stipri, kartu su šeima jungiuos prie kalėdinės "Ištiesk gerumui ranką" idėjos, kurią sulipdė Austėja. Šįkart Belgijos ir Lietuvos lietuvių, ir ne tik jų pagalba skiriama neįgalių vaikučių svajonėms. Neaprašinėsiu visko detaliai, perskaitykite originalų straipsnį, kur viskas išsamiai išaiškinta. Svarbiausia, kad mūsų reikia daug, nes svajonių taip pat nemažai. Tad jei galėsite padėti, AČIŪ JUMS!

Labai daug šių vaikų svajoja apie dviratukus. Taip, galbūt jūsų vaikas taip pat dar jo neturi. Bet...jis turi rankas ir kojas, jis kalba ir šypsosi, jis bėgioja, griūna, atsikelia ir toliau nubėga, jis kasdien negeria saujos piliulių. Visada sakau, kad svetimo skausmo nebūna, bet svetimo skausmo supratimas ir užuojauta - TAIP!!!

Visgi jei jums sunku išpildyti pasirinktą svajonę, įtraukite kitas šeimas, draugus ir padarykite jungtinę dovaną. Ačiū už jūsų gerumą.

Anonsas: europalia.china

Ne visada matome sau po nosimi. Taip ir mes, jei vieną gražią popietę nebūtume iškeliavę į Briuselio centrą, būtume pražiopsoję didžiausiu Europoje kultūros festivaliu įvardijamą europalia.china. Ir jis iš tikrųjų didelis savo apimtimi.

Jau ilgiau nei mėnesį belgai ir šios šalies svečiai kviečiami susipažinti su viena turtingiausių pasaulio kultūrų. Renginių spektras tikrai platus, pradedant šokiais, kovų menais, kaligrafija ir baigiant arbatos gėrimo ceremonija, menų ekspozicijomis ar koncertais.

Festivalis suskirstytas į keturias temas: amžinoji Kinija, šiuolaikinė Kinija, spalvotoji Kinija ir Kinija bei pasaulis. Kiekviena jų apima labai nemažai įdomių renginių visoje Belgijoje. Būtinai pasistengsiu bent keletoje sudalyvauti, nes laiko iki vasario 14 d. (iki tol vyksta šis festivalis) dar yra. Jau esu nužiūrėjusi kelias man įdomias ekspozicijas. Jei apsilankius, jos vis dar bus įdomios, pažadu, kad jos atsiras ir čia.

Tad, jei reziduojate, lankote ar planuojate artimiausiu metu lankyti Belgiją, siūlau neaplenkti šios puikios galimybės paliesti Kiniją iš arčiau.

Ir labai tikiuosi, kad gal ne po 2, ir ne po 4, bet po 6 ar 8 metų (festivalis vyksta kas antri metai), Lietuva Belgijai galės parodyti viską, ką turi gražaus. O kodėl gi ne?! Manau, kad mūsų cepelinai būtų daug didesnė egzotika nei kiniška arbata :).

Vieno medžio istorija

Praėjusį savaitgalį keliavome į Prancūziją, į Lilį. Tiesiog trumpam, vienai dienai. Pasivaikščioti. Šįkart tikrai nenorėjome būti darbščiaisiais turistais, o ir šiaip jau tie visi grand place'ai kaip vienas, bažnyčios nebeįdomu, visi kiti mūrai ar betonai taip pat.

Po šios kelionės galiu įvardyti tik vieną istorinį faktą. Lilis - Charles de Gaulle'io gimtinė. Jei esate jo gerbėjas ir kišenėje turite 5 eurus ir, žinoma, jei netikėtai atsidurėte Lilyje, galite aplankyti netgi namą, kuriame gimė ši istorinė asmenybė. O aš šįkart apie medį...

Ne taip ir seniai ant nedidelio kalnelio, gražiame parke prie Lilio Citadelės augo medis. Ne vieną šimtą metų jis stovėjo nepajudinamas, įleidęs žemėn savo galingas šaknis, kol vieną gražią (ar nelabai) dieną trenkė į jį perkūnas ir skaudžiai nudegino.

Gaila medžio, bet, kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Negana to, Prancūzijos karalystėje nuo senų laikų gyveno kūrybingi ir meniški žmonės. Ir štai vienas nagingas skulptorius išdrįso pabandyti atgaivinti medį. Jo sumanymas - ant medžio kamieno pastatyti miestą - atrodė neįtikėtinas, bet atsirado, kas juo patikėjo ir jis įgyvendino savo medinę idėją.

MIESTAS gražus it pasakoje, tikroviškas it nuotraukoje ir užburiantis it sapnas. Jame ne tik pastatai, jame gyvena ir žmonės, ir dvasios, pučia vėjas ir šviečia saulė. O ten, kur medžio kamieną stipriausiai palietė žaibo karštis, liepsnoja medinė ugnis, primindama šio miesto istorijos pradžią.

Labanakt...

p.s. Skulptūra dar nėra galutinai baigta, todėl ji saugoma nuo gamtos poveikio. Menininkas grįš prie darbo gruodį.

Belgai ir vaikai

Užkandžiaujame prekybos centre. Pakaitomis. Kol tėtis vaikšto su mažąja, aš baigiu gerti "lait russe". Staiga nuo gretimo staliuko pakyla trys paauglės. Kaip visada gražios, kaip visada čiauškančios ir linksmos. Stabteli ties Rusne pasilabinti. Viena neištveria - apkabina ją, pabučiuoja, pakibina už žanduko, palinki sėkmės ir nulekia tolyn. Šis įvykis buvo paskutinis lašas, kuris paskatino parašyti apie belgų santykį su vaikais. Labai seniai apie tai galvojau, bet vis nesinorėjo painioti čia mūsų - šiauriečių lietuvių.

Deja, o gal kartais ir laimei, tokie jau mes esame - visada patys su savimi. Svetimi vaikai mums nerūpi tiek, kad užkalbinti mažylį parke, parduotuvėje ar kavinėje. Aš pati tokia buvau iki kol apturėjau dukrą ir, kol pajutau tą skirtingą požiūrį į vaikus Belgijoje ir Lietuvoje.

Žinoma, tai kultūriniai dalykai ir nieko čia kaltinti nereikia. Mes kaip ir šiaurės atstovai, o belgai jau netoli ir Europos pietų. Jiems natūralu paklausti, kuo mažylė vardu, ar, kokio ji amžiaus. Visi mažesni vaikai į kūdikį žvelgia tarsi į stebuklą ir tempia mamas už sijonų eiti drauge, nes pačiam dar nedrąsu. Vaikštant parku senukai nuo suoliuko moja rankomis, o prie kavinukės sutikti vaikai atsisveikinant paglosto ir linki ramios nakties. Sviestus ir varškes dėliojančios pardavėjos akimirkai sustoja, kad pakalbinti mažę, o ortodontė kuriam laikui pamiršta mane, kad palaikyti ją ant rankų.

Svarbiausia, kad po kiekvieno tokio kontakto, mano mažoji Rusnė išsišiepia iki ausų (ypač jei kalbina vaikai), eina jų glėbyn, sugriebia už nosies ar skruosto. Jai tai savotiška atrakcija ir teigiama emocija, o žmonėms - mielas bei šiltas kontaktas su dar labai mažu žmogiuku.

Labai norėtųsi, kad taip būtų ir namie, bet, kita vertus, nereikia norėti iš ožio pieno. Yra taip, kaip yra.  Galbūt Suomijoje dar blogiau nei Lietuvoje  :).  Tiesiog visur sava tvarka. Tik suspaudžia širdį, kai išgirsti aplinkinius sakant, kad Belgijoje vaikas - tai dovana ir laimė, o Lietuvoje - našta visuomenei, nes valgo biudžetą. Netikėsiu, kad taip yra iš tikrųjų. Ot!

Šunų jūra

Tai ne frazeologizmas. Taip buvo iš tikrųjų. Šunys jūroje. Šunys lekiantys iš jos. Šunys lekiantys į ją arba skriejantys pajūriu. Svarbiausia, daug šunų - dešimtys, šimtai, tūkstančiai. Kas trečias šunininkas vedasi po keletą keturkojų. Aplinkui gausybė indelių su vandeniu šunims. Restoranai ir kavinės kviečia užsukti vidun kartu su augintiniais.

Viso to negalėjome nepastebėti praėjusį sekmadienį užsukę į vieną gražiausių Belgijos pajūrio kaimelių De Haane. Kaip išsiaiškinome vėliau (nes tiesiog to kiekio šunų buvo sunku neužfiksuoti) tądien vyko Nacionalinis pasivaikščiojimas su šunimi pajūriu. Šiemet ši šventė buvo rengiama jau 18 kartą.

Esmė paprasta - šuns savininkas už 1,5 euro registruojasi šio miestelio kinologijos draugijoje ir sutartu laiku visi šunys keliauja 7, 11 ar 15 kilometrų atstumus pajūriu per kopas, per polderius, per vandenį. Tai ypatinga šventė, nes šiaip šunys bent jau į greta esančius pliažus nėra įleidžiami, tad džiaugsmas pašėlti vandenyje begalinis!!!

Dar norėčiau pridurti, kad šventė gerokai pakelia nedidelio miestuko ekonominę padėtį. Nes apie 3000 dalyvių nori nenori, bet pajamas generuoja, juk valgyti ir gerti reikia. Tad jei ant tavo kavinės durų bus užrašyta "No dogs" - prarasi laaabai daug pajamų. Net ir ne maisto įstaigos veikė kuo puikiausiai, nors ir sekmadienį, kai belgai paprastai tinginiauja :) :)

Puikiai praleidome visai ne šunišką dieną! Jei kam aktualu, tai kartojimas - kasmet paskutinį rugsėjo savaitgalį De Haane ;)

Pavydžiu bendruomeniškumo

Šis įrašas jau senokai laukė savo eilės. Gal nuo kokio vidurvasario. Nes būtent tada man galutinai toptelėjo, kad "bendruomenė" - tai ne tik abstrakčiai skambantis žodis. Tai reiškinys, kuris... egzistuoja!!! Svarbiausia, kad belgų krašte jis egzistuoja visa jėga.

Na, kad ir kokia būčiau patriotė, turiu pripažinti, kad nesijaučia Lietuvoje tos bendruomeniškumo dvasios. Kita vertus, tikrai žinau, kad yra aktyvių ir veiklių bendruomenių, tačiau vis tiek mąstas dar per mažas lyginant, kad ir su ta pačia mano linksniuojama Belgija. Galų gale čia reikia ne mąsto, o pajutimo, kad esu AKTYVUS bendruomenės ar kelių jų narys.

Nerealu, yra tai, kad bendruomenės nereikia ieškoti nei po medžiu, nei ant suoliuko, ji tiesiog yra čia, aplinkui, visur. Tereikia ją prisijaukinti prie jos prisijungiant. Pavyzdžiui, einu į savo mylimiausią George-Henri parką, ant vartų - skelbimukas, kviečiantis kiekvieną trečiadienį vaikus klausytis ant pievelės sekamų pasakų. Tiesiog šiaip. Be jokio mokesčio ar įsipareigojimų. Yra idėjiškų ir savanoriškų žmonių, kurie šio kvartalo bendruomenės vaikams (manau, kad ir suaugusiems taip pat) dovanoja šventę. Pridėtinė vertė neįkainojama. Vaikams šventė, girdi nuostabias istorijas, kurias skaito pasakoriai, galbūt dar dalinasi atsineštais skanėstais (juk visada smagu kažką pagraužti) su draugais ir t.t.

Kitas pavyzdys - bendri tautinių šokių pamokų vakarai. Ne bet kur, o po atviru parko dangumi. Romantiška, ar ne? :) Vėl jokių finansinių suvaržymų. Nori? Ateik ir šok. Kiekvieną vasaros penktadienį. Mielai būčiau pasijungusi jei ne mažoji (jai labiau manęs reikia nei man šokių :)). Bet pažiūrėti, kaip šis reikalas atrodo, nuėjau. Ir toji linksmoji atmosfera tiesiog užburia. Kai matai, kad viename rate stovi ir jauni, ir seni, ir vienišiai, ir poros, ir maži, ir aukšti... ir dėlioja žingsnelį po žingsnelio su mokytoju, o po to linksmai šoka kartu su muzika, sustingsti. Sustingsti ir galvoji - va kur gyvenimo džiaugsmas. Gerk visa tai į save, Renata!

Tikiu, kad po šokių vakarėlio dalis pasilieka ant parko pievutės, dalis nupėdina kavos puodeliui ir bendram pokalbiui. Taip atsiranda naujos pažintys, nauji potyriai ir žiū gyvenimas nusidažo tarkim kokia balintos kavos spalva. Daugiau spalvų, įdomiau gyventi!

O kur dar komunų, kvartalų ir gatvių šventės. Tiesa, neteko dar nė vienoje panašioje sudalyvauti, bet teko apie jas girdėti. Tarkime, gatvė sugalvoja švęsti šventę ir visi tos gatvės gyventojai susirenka į gatvę, prisigalvoja įvairios veiklos, atrakcionų ir žaidimų vaikams. Žinoma, užkandžiauja (juk šventė be maisto- ne šventė) ir bendrauja, bendrauja, bendrauja. Atsiranda bendrumas, galbūt aptaria savo gatvės reikalus, galbūt gimsta genialios idėjos, kaip kažką sukurti savo aplinkoje naujo ar patobulinti, o gal tiesiog pasidžiaugia gražiu oru ir augančiais vaikais.

Vietoj moralo. Taip. Galbūt mes lietuviai dar neturime kultūrinės patirties tokiems dalykams, tačiau mes turime kuo greičiau jos įgyti. Nes tada gyventi daug įdomiau. Būkime bendruomeniški. Juk reikia vieną kartą imti ir pradėti ;).

Kartą Briuselyje...mamos...

Jaučiuosi kalta, kad manasis blogas vos vos kvėpuoja. Nors ir neturiu kažin kokių planų pilti jame istorijas kasdien, bet visgi numarinti irgi kažkaip dar nenoriu. Tad bandau taisytis ir atiduoti vasaros skolas.

Šįsyk apie aktyvias lietuves mamas Briuselyje. O jų čia yra, ir tikrai ne viena. Suregistruotųjų skaičius artėja jau link 30-ies, o kiek dar yra "palaidų-klaidžiojančių" vienas Dievas težino.  Aš čia apie "Belgijos mažylių klubą", kuris kartą per savaitę (arba kaip pavyksta) renkasi į krūvą ir tada... mažyliai žaidžia, valgo smėlį, kibina vienas kitą, vaiko mamas, o šios akimis beganydamos savo pumpurėlius pliurpia tarpusavyje. Temų ratas platus. Ir tikrai tikrai neapsiriboja sauskelnėmis, maisteliais, rūbeliais ir pan. Juk mes visos mokame ir kažką daugiau, ar ne?! :)

Viskas prasidėjo nuo keletos mamų. Idėjos autorė ir pagrindinė subūrėja Austėja padarė pradžią, o po to įvyko ir vyksta "sniego gniūžtės" efekto principu. Nauda visoms ir visiems. Vaikai girdi lietuvių kalba, bendrauja tarpusavyje, juk dauguma dar darželių nelanko. Mamos vaduojasi nuo kasdienybės ir "geria informacijos vandenį".

Mums smagu. Juk kuo daugiau, tuo geriau. Susitikimai neterminuoti. Maždaug nustatoma veiksmo pradžia, o jau po to kaip kokiam fabrike. Pamainomis. Vieni ateina, vėliau išeina pietų miegelio, ateina kiti, tada jie valgo, išeina, ateina treti ir taip toliau. Juk kiekvienas jų su savo poreikiais ir dienotvarke.

Nuo šiltojo pavasario pradžios mėgaujamės saule, vėju, smėliu ir kitu gamtos gėriu. Vėstant reiks traukti į "urvelius", tik va, kad to "urvelio" nemažo jau tokiai kompanijai reiks. Bet juk kažką sugalvosime. Bandysime išnaudoti viešas erdves. Gal muziejus... Oi įsivaizduoju tokių pradėjusių vaikščioti mažių gvardiją įrieda į muziejų...ir iškart visiems jo prižiūrėtojams per racijas perduodama - DĖMESIO!KŪDIKIAI! KARINĖ PARENGTIS!!!:) :) :)

Sukaktis

Metai pralėkė kaip viena diena. Banali frazė, ar ne? Bet...šventa tiesa.

Tuomet išvykti į Belgiją atrodė tarsi mažas nuotykis ar avantiūra, tačiau atvykus rodės, kad pasaulis griūva. Nesugriuvo... ir netgi palaipsniui susikūrė iš naujo. Koks? Kitoks. Lietbelgiškas pasaulis.

Bet iš tikrųjų, kodėl tas kariamas šuo pripranta :)?! Ir aš kaip tas šuo. Prieš metus nebūčiau patikėjusi net vyriausios Lietuvos raganos Vilijos Lobačiuvienės pranašystėmis, jei ji būtų pasakiusi, kad priprasi tu čia,vaikeli, kad atrasi kažką gero ir Belgijoje, kad kažko tau ims trūkti ir Lietuvoje. Kitaip turbūt ir nebūna, juk dabar čia namai.

Tie metai ir ėjo, ir slinko, ir lėkė milžiniškais šuoliais, tačiau savo pėdsaką jau paliko. Kas gi šiandien kitaip nei buvo praėjusį rudenį?

Mūsų šeima iš skaičiaus 2 virto skaičiumi 3. Tad Belgija jau visada turės tam tikrą mūsų simpatiją.

Nebeerzina ilgais vakarais ir sekmadieniais nedirbančios parduotuvės. Jų tiesiog nebereikia tuo metu.

Vairuoti taip pat galiu nesikeikiant. Žinoma, kai žinau, kur važiuoju ir nelendu centran.

Beveik įsitaisiau priklausomybę bandelėms su šokoladu ir visai kitai juvelyrinei konditerijai.

Supratau, kad čia ilgesnė vasara, o man šaltakraujei tai laaabai patinka.

Paaiškėjo, kad mūsų šeimai ir draugams Briuselis ne taip ir toli. Sulaukėme daug vizitų - ačiū už beveik nuolatinį "Agotos" duonos tiekimą.

Po truputį prancūzų kalba tampa daiktu, kurį galima suprasti ir praleisti valandėlę parke su senute, kuri prancūziškai porina apie savo proanūkius, o tu sėdi, klausai ir beveik viską supranti. Smagu :).

Pamatėme tiek, kiek anksčiau per keletą metų nebuvome matę, nes savaitgaliai skirti mažesnėms ir didesnėms kelionėms.

Taigi, savi pliusai, savi minusai. Apie pastaruosius šįkart nenoriu. Tik pasikartosiu, kad niekada niekada negalvojau, kad priprasiu kariama kaip tas šuo. O dabar netgi visai patinka :) Ačiū, vis dar atrandama Belgija!

Pasakų miestelyje

Dar vienas iš gyvenimo Belgijoje ypatumų, kad ši šalis turi daug kaimynių, kurias gali vos ne ranka pasiekti. Maždaug 100 km atstumu nuo Briuselio Olandija, Vokietija ir Prancūzija, o už 200 km - Liuksemburgas. Taigi keliauk į sveikatą, jei tik yra noro ir jėgų. Laiko reikia taip pat.

Prieš kelias savaites keliavome į Vokietiją, Monschau miestelį. Jei norite pasijusti tarsi pasakos herojus - jis kaip tik jums. Įsikūręs dauboje, apsuptas miškų, išraizgytas mažomis senovinėmis gatvelėmis, su raganiškomis iškabomis ir vokiško stiliaus karkasiniais namukais. Toks yra Monschau.

Kodėl jis toks? Nes jo architektūra nepakitusi jau 300 metų. Antrojo pasaulinio karo naikinamoji galia aplenkė šį slėnį ir šiandien galima grožėtis tuo, kas reta pamatyti. Netgi pilies liekanos yra gan solidžios. Tiesa, pilis nukentėjo ne nuo karo, o nuo žmonių. Monschau pilis buvo patekusi į privačių žmonių rankas. Šiems, žinoma, reikėjo mokėti mokesčius už ją kaip už nekilnojamąjį turtą. Sunkmečių jos gudrūs savinininkai tiesiog nuplėšė stogą, kad pilis nebetektų pastato statuso. Mokėti nebereikėjo, tačiau pilis pradėjo irti. Ir tik vėl patekusi į gerąsias rankas atgijo.

Šiandien jos prieigose rengiami koncertai ir kiti kultūriniai renginiai. Pavyzdžiui, Monschau Klasika - operos festivalis, kuriame skamba kūriniai nuo Verdžio ir Mocarto iki Pučinio.

Man tai žinokit pavydu, kad tokie maži miestukai, teturintys vos 13 000 gyventojų, sugeba rengti tokio lygio renginius, turėti traukinuką, pūsti stiklą, turėti spausdinimo ir alaus muziejų ir t.t. O mūsiškė provincija snaudžia...nes tingi...nes nėra iniciatyvių žmonių...

Be pilies yra dar nedidelių kalvų su gynybiniais įtvirtinimais ant jų. Bet mes jau palikome juos ateičiai, kai mažoji vaikščios, nes nešti apie 20 kg aukštyn žemyn visai ne sexy, ar ne? :) Užteko ir šio kopimo į tą pilį. Žinokit, su vaiku ir su vežimėliu visai ne kas stumtis stačiu akmenimis grįstu taku į viršų...

Dar vienas miestelio akcentas - smagiai juo vinguriuojanti srauni upė Rur, kurios malonus šniokštimas gaivina gausybę turistų. Tikrai. GAUSYBĘ.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad mažos, jaukios parduotuvėlės čia dirba ir sekmadieniais. Restoranai, kavinės taip pat. Nors mūsų pasirinktoji valgymo įstaiga negali pasigirti puikia virtuve, bet tikiu, kad galima ten tokią rasti. Bet tikriausiai miestelio užkampyje, o ne ant turistų maršruto, nes juk jie valgo bet ką :)

Puiki miestelio panorama atsiskleidžia pakilus dar aukščiau pilies - į apžvalgos aikštelę. Arba galima užvažiuoti ten automobiliu (mūsiškis variantas). Tuomet visas miestas kaip ant delno, nors imk ir neškis...

Verdiktas: grįžti verta :)

Belgų aistra - komiksai

Manyčiau, prancūzų taip pat. Šiuose kraštuose juos skaito visi - nuo mažo iki seno. Kartą net stebėjau, kaip statybininkas, turintis eiti dirbti, niekaip negalėjo atsiplėšti nuo komiksų žurnalo. Ir tik, kai užvertė paskutinį puslapį, pajudėjo iš vietos. Tiesa, čia jie niekur neskuba, juk darbas - ne vilkas, į mišką nepabėgs.

Taigi tiek prancūzai, tiek belgai pamišę dėl pieštinių istorijų. Pamenu, tik atvykusi šion šalin keliavau į didelį knygyną pasižvalgyti ir tikrai nustebau radusi ten lentynų lentynas, nukrautas komiksais. Svarbiausia, kad suaugusiųjų knygų skyriuje taip pat. Juk Lietuvoje mes linksmas knygutes ar žurnalus priskiriame vaikų kategorijai ir tik.

Tad neveltui 2009-ieji Belgijoje yra paskelbti komiksų metais. Šiemet karaliauja geraširdžiai personažai ir jų intriguojančios istorijos. Beje, juos kuria per 700 komiksų autorių - tad vienam šalies kvadratiniam kilometrui jų tenka daug daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.

Komiksų istorija prasideda nuo žurnalų ir laikraščių, kuriuose buvo spaudinamos jų serijos. Tarp populiariausių ir labiausiai žinomų komiksų herojų yra žurnalistas Tintin... ir jo šuo Sniegutis...

...viešbučio lifto operatorius vėliau patapęs reporteriu Spirou...

...geriečiai našlaičiai Bob ir Bobette... (įdomu, kad šie veikėjai skirtingose šalyse turi skirtingus vardus)

... ir, žinoma, Smurfai.

O aš nuo pat vaikystės iki atvykimo Belgijon buvau giliai įsitikinusi, kad Smurfai - tai lenkų produktas :). Mano vaikystėje šių mėlynųjų žmogiukų nuotykius rodydavo Lenkijos televizija, tad taip ir formavosi šis stereotipas.

Įdomu, kad šie nuotaikingi nykštukai atsirado kaip antraplaniai veikėjai dar 1958 metais ant iliustratoriaus Peyo lapo. Greitai išpopuliarėję ir ėmėsi pagrindinių vaidmenų, šiandien Smurfai ir jų kūrėjai pelno pasaulinę šlovę. Tiesa, animuotos Smurfų versijos autorystė priklauso JAV, bet gimė jie Belgijoje.

Na, o Lucky Luke su savo arkliu!!!!!!

Man jis taip pat tikrai nebelgiškas atrodė, o visiškas JAV produktas su sava plačia "amerikoniška" šypsena. Pamenu dar sovietmečiu pusbroliai gaudavo lipdukų iš JAV - tokių spalvotų ir blizgančių. Mums vaikams jie atrodė tiesiog stebuklingi. Kaip šiandien matau lipduką su Lucky Luke atvaizdu ant giminaičių šaldytuvo. Gal dėl to ta sąsaja su JAV...

Belgijoje komiksai ne tik popieriaus lape. Jų akimirkos atsiduria ir ant miesto pastatų sienų. Tai pastebėjau dar 2008 vasarį, kai pirmąkart buvome atvykę "apsiuostyti" laikinųjų namų.

Neseniai atradau, kad tų sienų tikrai daugiau nei pakliuvo į mano akiratį. Čia net visą turą po Briuselio centrą galima pasidaryti, nes piešinių net 33. Vis dar turiu šį planą užantyje kuriam nors savaitgaliui :)

Apie visus šiuos veikėjus ir komiksus būtų galima rašyti kažin kiek. Kiekviena jų istorija įdomi, nes siekia ne viena dešimtmetį. Gal dar kada prie jų ir teks sugrįžti. Na, o jei lankysitės Briuselyje ir norėsite pasmalsauti, keliaukite į Belgijos komiksų centrą. Pati dar ten nebuvau, bet kai pabūsiu - parašysiu.

Žaidimų aikštelės, kurių Lietuvos vaikams geriau nerodyti

Ranką prie širdies pridėjus prisipažįstu - SUVAIKĖJAU. Tikiuosi, gerąja prasme :) :) :) Natūrali gyvenimo tėkmė, kurios fizinė išraiška - mūsų mažoji kumelaitė - verčia atsigręžti į tai, ką jau buvau gerokai primiršusi, ir vėl pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Šįsyk šiek tiek apie belgiškas vaikų žaidimo akišteles.

Savaitgalinis pasivaikščiojimas Kessel-Lo parke (Leuveno mieste) galutinai subrandino šį įrašą. Kodėl? Nes tokios nemokamos vaikų žaidimų infrastruktūros nebuvau mačiusi. Karstyklės, inkilai, aukštos čiuožyklos, smėlio dėžės su konvejeriais smėliui vežti. Visa tai prieinama kiekvienam vaikui, esančiam tame parke. Svarbiausia, nemokamai.

Na, tarkim, štai tokios karstyklės. Jų ten gausu - daug ir įvairių. Pas mus tokias žinau tik "Lokės pėdoje", kur dar šeima turi sumokėti, kad jų atžalos galėtų pasiautėti ir išlieti savo energijos perteklių.

O šis pilies bokštas iškart diktuoja šventės temą vaikams - Viduramžių riteriai. Itin tinka gimtadieniui lauke ar šiaip kokia proga. Vaikai amunicija apsirūpina patys, o tėveliai jau tegu tik tiesia užkandžius ant žolės stalo. Kiek pamenu, po žaidimų mes visada būdavome be proooto alkani. Ar ne mama? :)

O štai inkilai inkiliukai sujungti tiltukais ir kopetėlėmis, su langais ir durelėmis. Jėga!

Keletas paprastų sprendimų, kuriuos galbūt galima pasidaryti net savo kieme. Ne itin didelės investicijos, bet smagu.

Edukacinė parko pusė siūlo eksperimentinę vandens sistemą. Kurioje pats vandens išsitrauki iš prūdo...

...pats atkeli šliuzus...

...ir malūnėlis sukasi.

Ir tai tik keletas pavyzdžių. Ir tai tikrai ne šiame vieninteliame parke. Išradingos vaikų aikštelės čia visur aplinkui. Jie investuoja į tai. Mes ir iki krizės, ir dabar taupome šia sąskaita, o vaikai trina asfaltą. Švarus bus asfaltas, švarus...

Dalinkimės informacija

Šio blogo skaitytojų ratas išlipo vien tik iš šeimos ir draugų rato. Kiek žinau karts nuo karto jame apsilanko ir Belgijos lietuviai. Iš jų jau ne kartą teko sulaukti prašymo pasidalinti informacija apie būsimus renginius, kad galėtų ne tik čia paskaityti, bet ir patys sudalyvauti. Ką gi...voila!!!

Na, nesu aš pati geriausia kultūrinių, pramoginių ar sportinių renginių rinkėja, bet tuos, kurie patenka į mano akiratį, įdėsiu į kalendorių, kuris yra šoninėje juostoje. Tad jame galėsite šį bei tą rasti.

Na, o jei jūs kažką išgirdote ar pamatėte ir manote, kad tai gali būti įdomu, atsiųskite man el. paštu jakimaviciai@gmail.com arba tiesiog palikite žinutę kaip komentarą ir renginį būtinai įtrauksiu.

Beje, gyvenu Woluwe Saint-Lambert komunoje, tad gan dažnai galite rasti būtent šios komunos vietinių renginių, kurių čia gan gausu. Tačiau, jei jūs gyvenate kitur ir nugirdote ar užmatėte ką nors, kas tiktų į šią renginių temą, informuokite, būtinai skelbsime, nes juk ne visi gyvena ten pat, o ir aš pati mielai pasižvalgyčiau aplinkui.

Iriso šventės artistai

Žodis "irisas" man visada labiau asocijuojasi su plombas ištraukiančiu gardžiu saldainiu nei su gėle, tačiau šį sykį "irisas" - žydintis. Būtent jam teko garbė puikuotis oficialiame Briuselio ženkle. O kasmet vykstanti miesto šventė, vadinama Iriso švente. Mes, žinoma, keliavome pasmalsauti. Triukšmas ir balaganas nesužavėjo, tačiau buvo keletas dalykų, kuriais norėčiau pasidalinti su jumis.

Labiausiai man įstrigo žavingi cirko artistai. Nesu cirko gerbėja, nes vos keliuose jų esu buvusi ir tai gal ne pačiuose geriausiuose, tad man visada jie primena ale užgavėnes, kai žmonės apsivelka tai, ką rado spintoje (čia mano skurdusis cirko vaizdinys). Tad pamačiusi šiuos išpuoselėtus kostiumus buvau laaaabai maloniai nustebinta.

Jie sukuria šventinę nuotaiką. Visi juos noriai fotografuoja, nes jie atrodo įspūdingai. O dar tai, kad jie vaikšto ant kojūkų arba stovi ant pakylų išvis padaro juos nežemiškus... Lenkiu galvas prieš šią išmonę ir meilę kostiumo grožiui.

Dar noriu paminėti paprastą, bet ne prastą pramogą vaikams. Štai primetė į negilų fontaną daug spalvotų kamuoliukų. Diena karšta...Taip ir lenda vaikų rankutės į vandenį griebia kamuoliuką ir sviedžią į draugą. Truputį šlapia, truputį pasiutėliška, labai spalvota ir be galo smagu!!!

Na ir dar ką pavyko įdomaus užfiksuoti - tai teatras pro skylutę. Tiesiog nedidelė erdvė aptraukta drobe su skylutėmis, pro kurias žiūrovai gali stebėti veiksmą. Viduje scenografijos ir aktoriai. Žiū... ir matai viską. Jausmas labai įdomus ir sakyčiau kabinantis. Gaila, kad vis dar ta prancūzų ne kaip lietuvių.

Dvi dienas šurmuliuoja Belgijos širdis. Visad kažkur apie gegužės 8-ą dieną. Šiemet mes sudalyvavome tik dieninėje programoje. O vakariniai koncertai ir fejerverkai palauks kitų metų...

p.s. pavyzdys kaip sukurti meną nekišant vamzdžio į Nerį už beprotiškus pinigus :)

Žavingasis Dinantas

Vis dar atrandame Belgiją. Šį sykį jos nuostabią gamtą - stačias uolas, aplipusias alpinistais, upę su salelėmis ir žalius žalius miškus. Dar kartą įsitikiname, kad gražiausi šalies dalykai sudėti tikrai ne sostinėje. Tik ilgiau pabuvus šalyje ir pakeliavus plačiau bei neskubant gali pamatyti daugiau mažiau tikrąjį šalies veidą.

Čia aš apie nedidelį miestelį Dinantą, kurį esant galimybei rekomenduočiau aplankyti. Kelionė į jį buvo viena maloniausių mano gyvenime, nes nuo vaizdo pro langą negalėjau atplėšti akių. Palei upę Meuse vingiuojantis kelias leidžia tau sugerti visą gamtos grožį ir keliasdešimt kilometrų ištirpsta akimirkoje. Praktinis patarimas- važiuojant iš Briuselio, reikia vykti per Namuro miestą, nes gudrusis GPS nuves trumpesniu keliu, išvengiant šio gražiojo kelio.

Atvykę į Belgiją, konstatavome, kad kraštovaizdis gan panašus į lietuviškąjį, tad praėjusį šeštadienį prieš mus išdygusios uolos mus nemenkai nustebino. Mūsų akiai neįprasta ir gražu.

Dinanto miestas su sava istorija. Kaip ne kaip jo vardas pirmą kartą paminėtas 800 m. pr. Kr. Jame tikrai yra ką aplankyti. Mes tądien savo laiką skyrėme Citadėlei. Ši tvirtovė pirmą sykį buvo pastatyta dar 1040 m., kelis kartus griauta ir atstatyta XIX a. pabaigoje padovanota visuomenei atminti kruvinas kovas ir gėrėtis nepakartojamais reginiais.

Kažin, ar ją statant kas nors galvojo apie kvapą gniaužiančią panoramą, atsiveriančią nuo jos prieigų. Tuomet rūpėjo, kad priešams kuo sunkiau būtų perplaukti upę. Tačiau šiandien viskas kitaip. Karai ir partizanai mums mažiausiai rūpėjo.

Į Dinanto Citadelę galima pakliūti 3 būdais. Lengviausia, užlėkti automobiliu. Smagiausia, pakilti ale funikulieriumi. Pagirtiniausia, užkopti 408 laipteliais.

Pati tvirtovė nepasirodė itin didelė. Tiesa, nebuvome jos požemiuose. Gal ten visas "Akropolis" :). Ekspozicija gan menka, ne viskas prieinama, jei vaikštai be gido. Turas su gidu trunka 45 minutes. Mums su mažąją tai visa amžinybė, žinant, kad į tamsą ji reaguoja garsu. Tad pasivaikščiojom patys sau.

Štai vienas įdomesnių eksponatų. Ir kas per kultūra visur kaip šuniukams žymėti savo teritoriją. Man net kilo klausimas, negi specialius dažus jie nešiojasi šiam žymėjimui.

Bevaikštant suvokėme, kad į patį gražiausią tvirtovės tašką galime patekti tik su gidu. Ne kas... Sprendimas? Yra. Mes su mažyle drąsiai žengiame link gido, renkančio grupę, ir paaiškiname, kad ši ekskursantė gan inoringa. Jis geranoriškai atveria vartus mums vieniems :) :) :)

Va štai čia ir atsiveria visas Meuse upės ir jos slėnių grožis. Komentarų nereikia.

Po to patys vieni nuklydome dar į tokias irgi pusiau uždaras ekspozicijas (galima eiti tik su gidu). Ten galima rasti tuometinės virtuvės, kepyklos instaliacijas, o pačiame gale - partizanų štabą. Prieš tą salę pastebėjome, kad kaba ženklas, jog draudžiama eiti su vaikų ir invalidų vežimėliais (turbūt dėl to, kad siauras koridorius). Mes buvome su vaiku ant rankų, tad ėjome tolyn. Praėjome partizanų gultus, įėjome į tamsią patalpą, kurioje pamačiau tik smėlio maišų barikadas ir žvaigždėtą dangų. Čia pat suveikė daviklis ir pradėjo šaudyti, bombarduoti, sprogdinti. Lėkėm iš ten kaip reikiant...Įtikinamas ir nejaukus garsas, ypač su vaiku ant rankų. Na ir kas, kad tai tik įrašas :) Prasti mes kariai būtume...

Pats miestelis Dinantas nėra didelis, bet jaukus. Meuse upe galima paplaukioti laiveliu arba tiesiog pasivaikščioti gražia pakrante. Deja, mus užklupo lietutis, tad dar bus proga ten sugrįžti, nes liko neaplankyta pilis, sodai ir dar šiek tiek.