bpost - laiškai į dangų

Lietuvoje mus labai maloniai nustebino atsigaunantis Lietuvos paštas. Ypač LP Express 24 paslauga. Mūsų užsakymas atkeliavo greitai, saugiai ir mums patogiu laiku. Nes kažkaip jau buvo gaila, kad va štai Belgijoje (žinoma, ne tik) jis klesti, o mūsiškiai marina tokį smagų dalyką kaip paštas.

Ar rašote laiškus ranka? Aš dar vis, bet laaaabai kartais. Tiesa, atvirukai iš mūsų namų iškeliauja gan dažnai. Jie man kol kas nepakeičiami elektroniniu sveikinimu. O koks namie būna cunamis, kai paštininkas atkeliauja su siuntiniu iš Lietuvos. Dienos įvykis, ne kitaip! 

Belgijoje be pašto beveik nieko nevyksta. Siunčia viską - ko reikia ir ko nereikia. Kaip mūsų buto šeimininkas apie atkeliaujančias sąskaitas paštu sako "Love letters". Tikrai, kad taip.

O apie paštą aš čia todėl, kad labai norėjau pasidalinti šių metų bpost reklamine kampanija. Tokia jauki ir tyra kaip tas berniukas. Man net kilo idėja per artėjančias Vėlines kažką panašaus nuveikti su vaikais. Gražu, jauku ir jaudina.

Panaršius atradau ir ankstesnių metų darbus. Paprastai apie paprastus žmones. Man patinka.

<2010>

<2008>

Sendaikčių medžiotojams

Ir kodėl gi aš galvojau, kad kai išvažiuosime atostogų į Lietuvą pas senelius, padarysiu blogui dirbtinį kvėpavimą - surašysiu viską, kas yra susikaupę. Kur tau...Na taip, rankų padaugėjo, bet vaikai - yra toks reiškinys, kuris "suvalgo" tiek rankų, kiek yra. Ypač, kai jie trys ir nė vienas neturi metų keturių.

Vaikų temą dar pasilaikysiu ateičiai, o štai šiandien noriu šiek tiek apie sendaikčius ir jų susibūrimo vietas paporinti. 

Kai pirmą kartą apsilankiau Briuselio blusturgyje, buvau pakraupus kokį šlamštą žmonės gali pardavinėti. Negalėjau patikėti, kad tiek daug šiukšlių beveik miesto centre sulaukia gausybės žioplinėjančių turistų ir ne tik. Tada dar negyvenome Briuselyje, o tik ruošėmės rotacijai ir šniukštinėjome miestą. Tai buvo bene vienintelis kartas, kai buvau tame turguje. Įspūdžio jis man nepadarė, o aš paprastai antro šanso tokiems reikalams neduodu. 

Visai kitaip man Suskambėjo sekmadieninis Waterloo blusturgis, kurį aplankėme jau gyvendami Belgijoje. Didelis, erdvus ir ne šlamštas. Yra visko, bet to visko ne per daug. Gali rasti daug įdomių dalykų. Antikvarinių ir ne tik. Be to, labai patogiai išdėlioti stalai - vaikštai tiesiog kaip tarp lentynų parduotuvėje. Dar ir parduotuvės vežimėlį gali nusigriebti ir dėtis savo "sumedžiotus" trofėjus. Ten kartas nuo karto lankomės iki šiol.

Jei nesate buvę, būtinai apsilankykite. Jis vyksta kiekvieną sekmadienį berods nuo 4 ryto (nors niekada šito netikrinau) iki 13-14 val. prie vienos iš Waterloo Carrefour tinklo parduotuvių (erdvioje parkingo aikštelėje). Dar kaip nuoroda galėtų būti McDonald's restoranas, esantis visiškai šalia, ir turguj artėjant į pabaigą tiesiog išsipučia nuo lankytojų. Beje, ši M - mūsų mėgstamiausia Briuselio apylinkėse, nes ten užtenka erdvės, patogūs krėslai šeimoms su laipiojančiais mažyliais, yra įdomi ir atnaujinta zona vaikų žaidimams. Maisto ten juk nelabai ir reikia...

Jei ieškote kažko išskirtinio ir labai seno, verta apsilankyti Tongres blusturgyje, taip pat vykstančiame sekmadienio rytais. Įkišę nosį buvome ir mes, bet ten jau daug antikvarinių daiktų ir jų vertę žinančių pardavėjų. Reikia jau nusimanyti tuose reikaluose ir žinoti, ko nori. Bet pasmalsauti visada galima ir reikia. Ten smagu tai, kad rodos visas miestas ištraukia savo palėpių ir rūsių slėpinius į dienos šviesą. Turgus pasklidęs po visą miestą.

O parašyti aš norėjau ne apie turgus, o apie tokį baldų ir interjero detalių komisą, visai netikėtai mūsų atrastą liepos mėnesį, nors į tą pusę važinėjame jau bene 4 metus. Taigi atradome tokią sendaikčių parduotuvę "Deporama" (pirmoje nuotraukoje - jos vidus), kurioje panaršius, paieškojus galite rasti jaukių ir mielų detalių savo namams. Žinoma, jei patinka. Aš ir pati prieš keturis metus nosį raukiau ir sakiau, kad tos senienos ne man, bet kažkaip prisijaukino jos mane ir dabar galiu valandų valandas (jei jų turėčiau :)) praleisti vaikštinėdama tarp stalų, ieškodama tos "razinkos" kokiam nors namų kampui. O jei turite ką parduoti ir nenorite tuo rūpintis, atiduokite jiems.

Ši "iš antrų rankų" parduotuvė yra Machelene, už parduotuvės "Makro" nugaros. Svetainėje skelbia, kad turi dar vieną Flandrijoje. Dirba nuo antradienio iki šeštadienio. Užsukite į šį muziejų. Gėrio pridėliota per du aukštus. Smagios medžioklės!

Marie's Garden - daržininkystė miestiečiams

Noriu papasakoti apie vietą, kur miesto vaikams (žinoma, ne tik) galite parodyti, kaip auga braškės, ridikėliai, svogūnai, špinatai, salotos ir visos kitos daržo gėrybės. Kartu su jais arba patys vieni rauti rauti, dėti krepšin, o po to už viską gražiai susimokėti. Jei mano šviesaus atminimo diedukas pamatytų - numotų atsainiai ranka arba pasukiotų pirštą prie smilkinio už tokius šposus.

Ta vieta vadinasi Marie's Garden, kuri skelbia "We grow it, you pick it" (angl. - Mes auginame, jūs renkate). Ir nors pas mus jau pačius pradeda žydėti pomidorai, sudygo salotos ir sparčiai stiebiasi ridikėliai bei dar šis tas, važiavome į šią vietą labiau dėl pramogos vaikams, nes jau mums ankšta tos Belgijos kažkaip. Vis norisi naujos patirties, įspūdžių, o neaplankytų vietų (jei tai ne muziejus arba olos) beveik nelikę. 

Marie's Garden rinkoje naujokai. Jie savo daržus atvėrė tik birželio 1 d. Taigi išskėtę rankas laukia lankytojų, kalba prancūziškai, flamandiškai ir angliškai. Aš tik įžengusi į jų teritoriją pasiteiravau, kiek kainuoja braškės, nes labiausiai dėl jų susigundėme ten nuvykti. Pasirodo, 8 eurai už kilogramą. Aha, daugoka. Griebiau jautį už ragų ir paklausiau, kodėl brangiau nei parduotuvėj, juk dar patiems reikia ir atvažiuoti, ir susirinkti. Man labai maloniai papasakojo, kad čia visos daržovės auginamos ekologiškai, kad dirvą paruošti jiems užtruko 3 metus, kad parduotuvėje esančios braškės auginamos vandenyje, o ne dirvoje, todėl jos neturi tikrojo skonio (ridikėliai irgi), kad Belgijos braškių rojuje Wepion braškės kainuoja 16 eurų už kilogramą ir yra ne ekologiškos, o šios ekologiškos. Dėl pastarojo fakto nesu tikra, ar taip nugirdau, bet rodos ir vyras taip išgirdo, bet kitą dieną, kaip tyčia važiavome pro Wepion'ą ir braškių kiogramas ten kainavo 6-7 eurus. Na, bet čia ne esmė. Žodžiu, tas malonus vyriškis mus įtikino. Kur jau ten, vaikai tiesiog spirgėjo: juk buvo apsiavę botais ir nusigriebę po vaikišką karutį. Metas žaisti daržininkais!

Sistema veikia taip. Gavome žemėlapį, kur kas susodinta. Žaliai pažymėtos uogos ar daržovės - galima skinti, visa kita - dar auga, neliesti. Žemėlapyje taip pat pažymėti takeliai, kuriais galima eiti. Ateityje jų bus daugiau ir nereiks aplink vaikščioti, nes kol kas želia žolė ir reikia palaukti, kol ji sutvirtės. Taigi, kai pavyksta su karučiais - va čia buvo smagiausia dalis mano vaikams - nusigauti iki norimo taško, randi lentelę, ant kurios parašyta, kas toje vietoje auga (tiems, kurie nepažįsta :)) ir, kiek tas gėris kainuoja. Viskas. Eini, pjauni, rauni ar renki ir dediesi į savo karutį. Žinoma, saiko jungiklį reikia įsijungti, nes toks jausmas, kaip pas save darže, kur niekas nekainuoja. Po to važiuoji į palapinę ant svarstyklių ir susimoki. 

Pirmiausia pasisveikinome su ridikėliais. Iškart išroviau ir nubraukusi žemes suvalgiau vieną. Įspūdis - kad štai tikrieji ridikėliai!!! Kaip pas mamą!  Pagaliau, pajutau kartumo prieskonį benuryjant, nes parduotuvėse jie tarsi vandens pripilti. Gardūs jie ir tikri. 

Kai mes lankėmės buvo gan vėjuota, tas skubėjome į braškių šiltnamius. O ten žadėjome leisti vaikams susirinkti kokį kilogramą. Bet kur ten... Buvo kaip su tais obuoliais - labai jau smagiai renkasi didelės, gražios ir raudonos. O vaikai tai išvis buvo raudonais delnais ir veidais. Mūsų Vėjas- braškių siaubas :) :). Ir mes patys ragavome beskindami, jausmas - tarsi skini savo braškes. Nepiktnaudžiavom, bet uogą kitą įmetėm burnon. Juk reikia įvertinti, ką čia skinam. Skanios, tikros braškės. 

Ar dar sugrįšim? Taip. Nors žadam išbandyti dar vieną tolimesnį braškių tašką, bet šis arti Briuselio, labai patiko vaikams, smagu pasivaikščioti ten, kur beveik tylu ir kur ramiai ganosi karvės, o po rinkimo labai smagu prisėsti ir papiknikauti. Tarsi po talkos.

p.s. už vietos užrodymą dėkojam Ligitai.

Skambutis į apsinuodijimų centrą

Gal todėl, kad jis berniukas. Gal todėl, kad jis antras vaikas. O gal todėl, kad jis tiesiog smalsus mažylis, mano sūnus nepaliauja stebinti savo atradimais. Paskutinis jo žygdarbis - nuo spintelės nusitemptas ir paragautas sausas kuras, kurį naudojame židiniui užkurti. Ir nors stengiamės galvoti apie pavojus bei tokius dalykus dėti aukščiau, bet turbūt patys nepastebime, kad vaikai auga, kad pasiekia daugiau nei reikia, kad gal ir mes nebe tokie atidūs, nes sužiūrėti du "energizer zuikius" patiems kvapo jau nebe visada užtenka.

Taigi kol aš gaminau pietus, vyresnioji sukiojosi aplink mane virtuvėje. Paklausiau, ką veikia Vėjas, o ši atsakė, kad valgo košę. Greit galva atliko n operacijų per sekundę ir suvokė, kad jokios košės namuose nėra. Nueinu į kambarį, o šis ištraukęs visą sauso kuro dėžutės turinį, dalį išdėliojęs, dalį sutrypęs, dalį laiko rankose ir, žinoma, burnoj!!! Šypsosi, kas be ko. Ir smirda it degalinė. 

Įtariu, kad nieko jis nesuvalgė, nes turėtų būti baisiai neskanu ir spjautų laukan, bet žinok tą vaiko skonį. Vyras sako, kad dėl visa ko reikia vežti medikams, aš nesu labai jau tokia susirūpinusi ir noriu šiek tiek lukterti. Visgi paskambinu sesei, kuri sako, kad reikia bent parodyti toksikologams- jie žino įvairių cheminių darinių junginius ir jų pavojingumą - bei gauti jų konsultaciją. O taip nesinori darbo dienos pabaigoje grūstis į kitą miesto galą...

Kai jau prispiria "emergency" reikalas, visada važiuojame į Edith Cavell kliniką, nes ten laukimo laikas nepalyginamai trumpesnis nei, tarkime, Saint-Luc klinikose. Pastarosiose, gali laukti ir 5-6 valandas su kūdikiu ant rankų. Atvykę, paaiškiname situaciją, jie pamato, kad vaikas gyvas, sveikas, kvėpuoja ir pareiškia, kad reikia palaukti pediatrės apžiūros maždaug 2 valandas, kadangi (kaip tyčia) labai daug vaikų. Vyras sako, kad gal po 2 valandų jam bus blogai. Bet jie linksi galvomis ir sako viską suprantantys ir įvertinantys. O mes visiškai nenusiteikę laukti tas 2 valandas. Klausiam, ar negali jau dabar tos apsinuodijimų tarnybos iškviesti, kad vyktų į ligoninę, o ne po 2 valandų, kai pediatrė sugalvos tai padaryti. Ir pasirodo, kad niekas čia niekur nevažiuoja, o tiesiog konsultuoja telefonu. Aha!!!

Garbė visagaliam internetui ir netrukus mes jau skambiname į tą apsinuodijimų centrą. Kelios minutės pokalbio ir suprantame, kad viskas tvarkoj, medžiaga nepavojinga, liepia tiesiog daug gerti skysčių. Taigi po 20 minučių mes jau keliaujame pro duris. Registratūros mergaitė perspėja, kad sąskaitą vis tiek atsiųs. Nesupratome už ką. Gal už tai, kad pasakė, jog yra toks centras, kur galima paskambinti, gal todėl, kad užregistravo. Na, ką gi, mielieji belgai, rašykite tą sąskaitą, rašykite.

Visa tai rašau todėl, kad jei netyčia nutiktų panaši situacija jums, skambinkite nemokamu telefonu 070/ 245 245 į Centre Antipoisons. 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Mus labai gerai ir išsamiai pakonsultavo, ir netgi anglų kalba. Kiek supratome, ligoninės medikai būtų darę tą patį. Žinoma, jei apsinuodijimas rimtas ir stiprus nėra kada delsti, bet su visokiais tokiais- nežinau, gal, ar tikrai? - galite pasitikrinti ir sutaupyti nervų bei laiko. Ir dar - nepraraskite budrumo!

p.s. po kelių dienų rankose vėl laikydama tą kuro dėžutę, pastebėjau, kad ant jos yra užrašytas tas pats apsinuodijimų centro telefonas, bet, kodė jo nemačiau tada- nežinau. O juk skaičiau sudėtį ir visą kitą informaciją. Stresas- ne kitaip.

Popieriukų, skuduriukų ir viso kito rojus

Kaskart užėjus į hobby parduotuves, trumpai nužvelgiu pirkėjus- labai smalsu, kas ir ką perka, gal kartais kils kokia blic idėja. Bet žinot ką? Dar nė sykio nemačiau vyro, besirenkančio ko nors. Dažniausiai jie tik asistuoja perkančiosioms, prižiūri vaikus. Na gerai gerai, nereikalauju, kad rinktųsi virbalus ar karoliukus (nors man tai visiškai tiktų ir jiems), bet juk piešia, lipdo, gamina galų gale.

Bet va tam tikrų meninių idėjų pastūmėta keliavau šį savaitgalį į Schleiper parduotuvę. Va ten ir sutikau vyrų, daug vyrų. O pačiai tai sukosi galva nuo gausos visokių daiktų daiktelių, o kol dar surandi tuose labirintuose. Kadangi dar turėjau dvimetę ant rankų, tai viskas kiek greičiau nei būčiau ten paleista viena. Ten kaip muziejus vien apžiūrėti. Skyrius dailininkams, skyrius skulptoriams, skyrius popieriukams, skyrius rėminimui ir t.t. Žodžiu, mano seseriai ten įeiti griežtai draudžiama :)

O svarbiausia radau tai, ko iki šiol niekaip nerasdavau jau senai atrastoje Creacorner parduotuvėje. Ji šiek tiek siauresnio profilio, nors yra visko, bet labai po truputį. Esmę rasti gali, bet, kai prireikia daugiau specifikos- jau sudėtingiau.

Tai va, svarbiausia, kad toje savo naujojoje rankdarbių ir menų mekoje Schleiper atradau to, ko man reikia...išskyrus vilnos, skirtos vėlimui, nes mūsų mažajai pelytei reikėjo pagaminti uodegą Halloweenui (beje, ji gavosi puiki, nes ją darė vyras- mūsų tėtis:)). Užklausiau pardavėjos, ar neturi, o ji atsakė, kad ne, bet štai (ji ištiesė lankstinuką) mūsų nauja parduotuvė, skirta vien tik rankdarbiams, joje platesnis pasirinkimas tokių dalykų.

Tą pačią popietę mes jau buvome ten -be creative by Schleiper. Aleliuja!!! Kaip gerai, kad neradau tos vilnos ten!!! Juk čia tai rojus- kaip jie patys skelbia esantys didžiausia erdvė kūrybininkams Briuselyje. Na man irgi pasirodė, kad Creacorner parduotuvės šiek tiek mažesnės- tikiuosi, čia ne pirmo įspūdžio - visko noriu! - efektas. Aš net pamačiusi nuostabius audinius galutinai nusprendžiau įsigyti siuvimo mašiną. Čia jau mano mama garsiai turėtų aiktelėti ir pasakyti: "nu ir kam tau ji dabar?!" :) Ji mokėjo ir vis dar moka gražiai siūti, užtat dukros ne. Aišku, aš bent jau kol kas nesiūsiu paltų, kelnių ar suknelių, bet visokias mielas interjero detales ar galų gale rūbelius Rusnės lėlėms pabandysiu :)

Taigi, jei mėgstate pasikrapštyti ties gražiais dalykais, būtinai ten užsukite. Ir vaikščiokite vaikščiokite, kvėpuokite ir ganykite akis. Na, o jei dar žinote, kokių nors užslėptų vietų dalinkitės prašau komentaruose. Tikiu, kad yra nemažai tokių, kam bus naudinga.

Gražaus rudens ir žiemos vakarų ties jaukiais dalykais...

Nuotrauka: iš www.becreativebyschleiper.com 

Kaip mes bulves pirkom

Sekmadienį žadėjom pratęsti savo daržovių fiestų maratoną ir važiuoti į Florenville bulvių paragauti bei įsigyti, bet kadangi sekmadienis- kol ilgiau pamiegojome, kol prasikošėme pro tirštą tirštutėlį George Henri brocantą, supratome, kad nuvažiuosime tik žvakių gesinti. Nusprendėme nevažiuoti.

Bet kažkaip tų bulvių taip norisi ir iš Briuselio norisi ištrūkti. Nors 10 km, nors 20 km, bet tik, kad iš miesto. Kitaip savaitgalis kaip ir sugadintas. Kažkada netoli Waterloo miestelio buvome užmatę, kad parduoda bulves septynias dienas per savaitę ir 24 val. per parą. Tada nusprendėme, kad ir vėl automatas kaip su tom duonom. Pažadėjom, ilgai nelaukiant būtinai apsilankyti.

Tai, kadangi jau šis sekmadienis mums buvo kažkoks bulviadienis, susėdom ir nulėkėm mes iki to bulvių automato. Stovi visas gražus, po stogeliu. Pasiūla- net 4 rūšys bulvių: Anabelle, ir populiariosios Nicolas, Charlotte bei Bintje. Šalia visas žinynas, kam kurios tinka. Ir galų gale nereali kaina 10 kg (po tiek jos supakuotos) tekainuoja 3,5 euro. Palyginimui nevietiniams, parduotuvėje kilogramas bulvių kainuoja apie eurą ir aukštyn. O čia dar ir iš pačios fermos, gražios, šviežios, nei per mažos, nei per didelės.

Išsitraukėm net 20 eurų. Pirksim. Automatui pasiūlėm banknotą (informacija, kabanti ant jo teigia, kad priima tiek monetas, tiek banknotus). Tas pradėjo visas dūgzt springt kosėt (turbūt retai ten tokiomis kupiūromis kas švaistosi :)), bet suvalgė. Na ir ką...O gi nieko. Nei bulvių parduoda, nei pinigus grąžina. Maigėm visokius kokius mygtukus - efekto jokio. Greitai surinkom SOS numeriuką, o ten autoatsakiklis su savo daininguoju "bonjour...". 

Taigi Mantas telefonu pasakoja visą pinigų suvalgymo istoriją, o aš jau matau, kad per fermos kiemą ateina moteriškė - tokia jauki jauki fermos gyventoja, apsivilkusi minkštą megztinį ir apsiavusi botus. Kažkaip kuo toliau, tuo labiau žavi mane tvarkingas kaimiškumas... Ji išklausė mūsų bėdą ir sako einu rakto ieškot, kad atidaryt tą dėžę. Bet netrukus ji grįžo su pinigais ir juos mums padavė- nieko ji neatidarinėjo, nieko netikrino. Tiesiog patikėjo - eilinį kartą belgai mumis patikėjo. 

O tada jau traukėm monetas ir jau operavome su jomis. Viskas kuo puikiausiai veikė, net grąžos atiduodavo. Nusipirkome 3 rūšių bulvių paragavimui. Jau spėjome paragauti vieną jų- jos NUOSTABIOS. Jos tikrai gardžios, puikiai lupasi, lygios, akučių nedaug. Ir dar kaip lietuviai turguje mėgsta girti savo bulves: "geros bulvės, geros- sukrenta, bet nevisai" :) :) :). Rekomenduoju tikrai. Tiesa, švarių parduotuvinių bulvių mėgėjams jos netiks, nes jos tiesiog tokios, kokias iškasa iš žemės. 

Taigi, jei sudominau, užsukite į fermą Pass'Avant fermą. Mes tikrai ten užsuksime, nes jų parduotuvėlėje ir kaimiškų kiaušinių ir kitokių gėrybių galima rasti. Ir, žinoma, bulvių. Mmmm..einu kepti kugelio...

Obuoliai rudeniniai

"- Geras dėde Rugsėji,

Kas ten tavo pintinėj?

- Obuoliai rudeniniai

Obuoliai rudeniniai 

<...>"

 ("Geras dėdė rugsėjis" V.Palčinskaitė)

Šis eilėraštukas - vienas ryškesnių mano vaikų darželio laikų prisiminimų. Kaskart atėjus rudeniui jį prisimenu. O šis ruduo ypatingas dar ir tuo, kad pirmąsyk gyvenime važiavau rinkti obuolių, ne tik aš, bet ir visa mano šeima. Šiaip, kai pagalvoju, tai neįtikėtina, kiek naujų dalykų vis dar išbandau, kartais dėka tik tų mažųjų. Na, žinoma, kadaise močiutės ar dabar mamos sode nusiskini obuolį kitą, bet va taip skinti iš širdies ir kiek norisi dar neteko. 

Taigi kaip žadėjom, taip ir prisiobuoliavom. Šimtą šešiasdešimt kilogramų. Nei daug, nei mažai, kai jie taip greitai ir lengvai renkasi net lyjant lietui. Kažin jei būtų buvę saulėta, turbūt būtume parsitempę 3 kartus tiek. Obuoliai didžiuliai, maždaug trys jų ir jau kilogramas. Smagu skinti svetimo darbo vaisius! Auginti nereikia, rūpintis nereikia, kasti pasilenkus kaip bulvių taip pat ne- tai ko neskinti. Visiškai vakarietiškas variantas :)

Dėžės, krepšiai, maišai - visi buvo pilni obuolių. Jei, kas važiuosite pirmą sykį, žinokite, kad geriausia nusigriebti kokį vežimėlį, kurių ten skaičius ribotas. Mums sąvąjį atidavė malonus senukas flamandas, kuris kuo puikiausiai kalbėjo angliškai. Paminėtina, kad čia senukai labai gerai kalba angliškai, ypač flamandiškoje Belgijos dalyje. Bet kadangi mes dar turėjome du mažius ant rankų, mums jis pasirodė nepatogus ir palikome kitiems, o patys paveldėjome patogesnį vežimėlį iš vyro kolegų. 

Lietuvių ten sutikome labai daug. Mes turbūt esame baisūs bulvėdai ir obuolėdai. Vienus sutiktus lietuvius, su daaaug obuolių, pagyriau, kad darbštuoliai, o jie atsakė, kad greičiau gobšuoliai :). Pagalvojau, gal iš tikrųjų mums būdinga, kad kai duoda daug ir pigiai- reikia imti (obuolių kilogramas kainavo 50 ct - perpus ar net daugiau pigiau nei parduotuvėje). Kartais racionalus protas su mintimi, ar suvalgysim, pasitraukia šonan :) :) Ir iš tikrųjų stojus prie obelų, reikėjo tramdyti ir save ir vyrą, kad neprisigriebti daugiau nei reikia, bet kaip ir sakiau, tas malonumas skinti TOKS didelis.

Na ir ką, pirmo skynimo pririnkom apie 110 kg ir nusprendėmė iš jų visų išspausti sulčių. Jas taip pat ten vietoj gudri mašina spaudė, kaitino. Anot obelyno šeimininkų, sultys be abejonės gali laukti 1,5 metų, o atidarytos šaldytuve gali būti apie 2 mėnesius. Pakuoja jas į tokius tetra pakus po 5 litrus. Natūralių, ką tik išspaustų sulčių litro kaina gaunasi apie 1,8 euro. Pirkdami natūralias obuolių sultis pardotuvėje mes mokame apie 2,3-2,6 euro. Taigi tam tikra ekonomija, neskaitant, kad obuolius rinkome patys. Juk tai malonumas!!! Taip pat jie deklaruoja, kad jų obelynai tvarkomi ekologiniais principais. Nežinau, kiek tai tiesa, bet taip parašyta.

Tokių obuolių rinkimų vietų Belgijoje tikrai ne viena. Mes savo obuolius rinkome šiuose obelynuose. Tikiu, kad kitąmet vėl kartosis. Dar kasmetinė obuolių šventė vyskta čia.

Nesu tikra, nes nesu buvusi visose išvardintose vietose, bet jos turbūt skiriasi tik savo vietove ir obuolių kaina. Ir dar man rodos, kad ne visur surengia šventę kaip buvo mūsų lankytuose obelynuose, kuriuose buvo ir klounų bei žirgelių vaikams, alaus, pyragų ir užkandžių didesniems. Daug ovacijų sulaukė žąsų orkestras, puikiai praskaidrinęs lietingą nuotaiką. Ir dar po obelyną vaikštantis merginų choras vijo lietaus debesis šalin. Buvo smagu! Linkiu to smagumo paragauti ir Jums! Jei ne šiemet, tai kitąmet būtinai!