Apie Belgiją draugai: taip ir neišragavom viso belgiško alaus...

Tie patys klausimai, tik žmonės kiti. Šįkart Venckų šeimynėlės jausmai ir įspūdžiai apie Belgiją.

Tai vieni nuoširdžiausių mums pažįstamų žmonių. Jie atviri visada ir su visais. Pasako, kas gerai ir, kas blogai. Jei guli ant širdies, tai tikrai nelaiko užantyje :). Man tai labai patinka, nes tai atvira, tiesu, lengva ir pagaliau toks gyvenimas. Nėra jis vien tik vaivorykštės spalvom tapytas.

Tai žmonės, kurie be galo norėjo pasilikti Belgijoje. Kas žino, gal vieną dieną ir sugrįš. Tačiau vieno noras dirbti Lietuvai, kitos - dėstyti studentams savo gimtajame universitete sustiprino norą grįžti į gimtinę.  O netikėtai sulaukę savo ilgai dingusios katės tarė: "Dabar galime grįžti ir į Lietuvą!" Nežinau, kaip Jūs, bet aš džiaugiuosi už tokius žmones. Viskas bus gerai, mielieji!!!

Beje, Antanas ir Lina - vėl  VDU kompanija. Su Antanu mes ir tose pačiose paskaitose sėdėjome ir egzaminus kartu laikėme. Taigi, kai Vasario 16-ąją susėsdavome už švetinio stalo su Vilkais ir Venckais- tai juokaudavome, kad susirinko beveik visi Briuselio VDU'šnikai :).

Dar labai pasiilgsiu tų akimirkų pas Venckus, kai vakaro tylą glostydavo Antano gitaros akordai. Mmmm... myliu gitarą...ir man labai jos trūks.

Viskas. Įsivažiavau. Baigiu. Dabar lai kalba Venckai.

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie čionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Pasiilgsiu labai patogaus susisiekimo. Bet kokia kelionė net ir pačią šalčiausią dieną neatrodo baisi, nes belaukiant metro nebaisus nei lietus, nei šaltis. Gyvenant Briuselyje nebūtina turėti automobilio. Netgi neapsimoka. Greičiau nuvažiuosi iš taško A į tašką B viešuoju transportu nei savo automobiliu. Ir smagu, kad tai, jog naudojiesi viešuoju transportu anaiptol nereiškia, kad esi varguolis, studentas ar pensininkas (juk Lietuvoje dažniausiai tokiu transportu važinėja tik jie, o geresnį darbą dirbantiems „nelygis“ važiuoti smirdančiu „trūliku“).

Labai geros medicininės paslaugos. Teko dažnai lankytis pas gydytojus, tad paslaugos labai geros, išvystyta infrastruktūra, o medikai labai aukštos kvalifikacijos. Neveltui belgai palieka beveik pusę atlyginimo mokesčiams :). Smagu, kad nereikia nerimauti, ar "nenugydis", kad gal geriau būtų padavus gydytojui pakištuką (niekada Lietuvoje to nedariau iš principo, bet turbūt todėl mane ir "nugydė" :(). Beje, šalia įprasto gydymo, labai daug dėmesio skiriama kineziterapijai. Nustebino tai, kad draugės kūdikio bronchitą  osteopatas padėjo įveikti gan neįprastu masažu.

Pasiilgsime to, kaip prižiūrimos viešosios erdvės: plaunamos gatvės, sodinami gėlynai, prižiūrima gausybė miesto parkų ir pan. Visgi labiausiai pasiilgsiu šilumos. Nors čia ir mažai saulės, bet labai trumpa pakankamai šilta žiema, o pavasaris ir ruduo taip pat šilti lyginant su Lietuva.

Aplankėte tikrai nemažai. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Briugė (Brugge). Tikra Belgijos Venecija.

Liuvenas (Leuven). Ypač patiko ten esantis trylikto amžiaus miestelis, kuriame kaip supratau dabar yra Liuveno universiteto studentu barakai. Labai romantiška būtų ten studijuoti  :)

Durbuy. Mažiausias miestas pasaulyje. Savo dvasia labai primena Provanso senuosius miestelius.

Ardėnai – nuostabi gamta, tikrai dar daugelio neatrastos gražios kalvos Europoje.

Dar rekomenduočiau plaukti iš Ostendės žvejoti krevečių. Vaizdas, kai žuvėdros puola plaukiantį laivą, tikėdamosios gauti žvejų laimikio – nerealus!!!

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Daug dalykų norėtume perkelti. Bet labiausiai norėtume su savimi pasiimti žmones, su kuriais bendravome. Turim nuostabius kaimynus. Labai liūdna, kad neteks su jais daugiau pusryčiauti. Labai bendraujanti, išsilavinusi, draugiška lietuvių Belgijos bendruomenė. Manau Lietuvoje labai trūks to, kad nuėjus į bet kokį renginį beveik visus pažįsti ir šiaip niekada nesijauti vienišas. Gaila palikti ir draugus užsieniečius, su kuriais susipažinau besimokydama universitete, stažuotėse ir studijuodama vakarais prancūzų kalbą.

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Labai trūko juodos duonos ir balto sūrio su kmynais. Taip pat kartais ne juokais nervus ištampydavo belgų paslaugų kokybė. Kad pataisytų elektrą kartą teko laukti visą mėnesį. Elektrikas ateidinėjo keletą savaičių beveik kas antrą dieną! Bet taip ir nesuprato, kodėl elektra neveikė.... Trūko ir gero interneto. Beje, sudaryti sutartį dėl televizijos ir interneto neįmanoma trumpesniam laikui kaip metams! Tad dabar, kai išsikraustysime, teks dar susimokėti papildomai už du mėnesius. Ir iš viso susidaro įspūdis, kad šioje srityje labai mažai konkurencijos.

Aukštos maisto, paslaugų, vaikų prekių kainos. Tai ribodavo gyvenimo kokybę.

Ko belgai galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Pirmiausia - darbštumo. Belgai į darbą ateina po 9 val., o grįžta gerokai anksčiau nei 6 val.  Be to, labai keista, kad belgai per pietus valgo dažniausiai sumuštinius, o vakarienė būna labai soti ir pakankamai vėlyva. Manau lietuviški valgymo įpročiai (sotūs pietūs ir ne tokia soti vakarienė) sveikesni.

Belgija - tai...

Labai skanus alus, aukšta bendravimo kultūra, visada gera nuotaika. Bent jau Briuselyje niekada nesijausi vienišas, nes čia dauguma atvykėlių yra vieni, todėl visi labai tolerantiški  ir mielai bendrauja. Daugiakultūriškumas. Tai labai atpalaiduoja, leidžia jaustis kosmopolitišku, atviru pasauliui žmogumi. Nėra turbūt geresnės vietos pasaulyje praktikuoti visas kalbas :) Be anglų ir prancūzų kalbų man teko ne kartą šnekėti ir rusiškai, ir vokiškai, ir lenkiškai (tiksliau klausyti :)). Net sutikau viena portugalą ir vieną ispaną, kurie su manimi šnekėjo lietuviškai! Jie lietuvių kalbos mokėsi ne todėl, kad jų žmonos buvo lietuvės, bet todėl, kad vienas metus gyveno Lietuvoje, o kitam ši kalba pasirodė labai įdomi (tikrai keista!)

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies. 

Maloniausia prisiminti, kai gimė mūsų dukrelė :) Tada už lango buvo daug sniego ir švietė saulė (tai taip reta Belgijoj!)

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Alus :) Taip ir neišragavom viso belgiško alaus :) 

Idėjiškai Tu labiau valonė ar flamandė?

:) Požiūriu į darbą manau esu labiau flamandė, bet mano siela ir estetikos pojūtis yra tikrai valoniška. Per šiuos tris metus susirgau kažkokia prancūziškos kultūros liga.

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai :))

Tai, kad gyvensiu šalia tėvų – labai džiugina (ypač dabar, kai yra Evelina) Vis dėlto seneliams reikia nuolat matyti vaikus, o ypač anūkus. Tėvai norėtų, kad mes pasiliktume Belgijoj, nes čia gyventi yra geriau. Bet sunku kiekvieną kartą matyti mamos ašaras, kai išlydi. Iki šiol mano akyse vaizdas – kai oro uoste mama iš susijaudinimo pro ašaras atsisveikinus su manimi negalėjo atiduoti Evelinos.

Smagu, kad bus galima pagaliau palikti vaiką seneliams ir ramiai nueiti su vyru dviese kur nors maloniai praleisti vakarą. Taip pat smagu, kad pagaliau galėsim ilgėliau pabendrauti su senais draugais, o mūsų mažyliai galės susidraugauti :)

Kas netilpo į šias eilutes...

Labai patiko gyventi Briuselyje. Tikrai sutikčiau čia vėl gyventi. Labai ilgėsiuos šios šalies....

Apie Belgiją draugai: žalia, linksma, vynas...

Prieš gerą pusmetį skaitant Austėjos odę Belgijai, mąsčiau, kad labai daug dalykų tinka ir man. Žadėjau po pusmečio ir aš rašyti savąją. Tačiau aš dar luktersiu, bet bene visi mūsų draugai jau skleidžia sparnus kaip tie paukščiai iš šiltųjų kraštų. Ir, kai esi aplinkui juos, labai stipriai junti tą didįjį pasiruošimą grįžti - pakuojami daiktai, tvarkomas būstas ir ieškomi darželiai Lietuvoje, sudedami paskutiniai taškai Belgijoje. Nejučiom pradedu galvoti, kad noriu kartu, kad jiems išvykus beveik nieko neliks. Susigyvenome kažkaip. Visgi trys metai- ne toks jau ir mažas laiko tarpas. Šių metų Velykas šventėme trys šeimos ir buvo iškelta mintis, kad prieš trejus metus mūsų tebuvo 6, šiandien - 12. 

Savo draugų paprašiau pasidalinti įspūdžiais apie tuos keletą praleistų metų svetur. Iš pradžių galvojau, kad visus sudėsiu į vieną įrašą, bet po to permąsčiau, kad visgi lai tai būna kiekvienos šeimos mažytė Belgija. Skirtinga patirtis ir jausmai šalį nuspalvina šiek tiek kitokiais atspalviais. Daug dalykų bendra, bet yra ir, kas skiria.

Pradedu nuo Vilkų šeimynos, nes su jais nejuokaujama, plėšrūnai kaip ne kaip :)

Nors buvome šiek tiek pažįstami dar Lietuvoje studijų metu (jie studijavo tą patį, bet buvo vyresni metais, o į tokius žiūrima su gilia pagarba, ypač su tokia pavarde :) :)), artimiau mus likimas suvedė būtent čia - Belgijoje. Pamenu mūsų pirmąjį susitikimą Briuselyje. Svečiavomės pas Vilkus, gėrėme arbatą ir gardžiavomės belgišku šokoladu. Valandos bėgo kaip minutės, nes buvo tiek kalbos apie kvailą Belgijos sistemą, jos visas vingrybes, pasakojome neįtikėtinas lietuvio galvai belgiškas istorijas, kurias jau buvome spėję patirti. O kur dar visos vaikiškos-tėviškos diskusijos, nes tuo metu mamai Vilkei, kaip ji pati pasakytų,  jau lipo pilvas ant nosies, o aš dar turėjau rezervo. Pamenu išėjome su Mantu vėlokai ir buvo toks jausmas, kad pažįstame juos ne metus, kad buvome pas senus gerus draugus. Vat jei mus toks jausmas aplanko- žmonės atsiduria mūsų draugų rate- kitaip tariant, sutampa biolaukai.

Per tuos metus su šia šeimyna susiklostė net keletas šventinių tradicijų. Išvaikščiojom Hulpės, Kessel-Lo ir kitus parkus, išbraidėme Šiaurės jūrą, stumdėme vežimėlius tol, kol mūsų pirmagimės viena kitą pradėjo vadinti Nusne ir Lypa, o antrieji žmogiukai sparčiai jas vejasi. Ačiū, mielieji, kad buvote kartu. Iki susitikimų po lietuvišku dangumi!

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie čionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Kad ir kaip apmaudu būtų sakyti, labiausiai gaila bus to „bonjour“ ir visa,  kas su juo susiję.. Kai ant pievelės sutiktas žmogus tampa visai smagiu pažįstamu, kai gatvėj žmonės palydi besišypsančiomis akimis vežimėlį su kūdikiu. Tiesiog pasigesiu tokio paprastumo, šiltumo. Liūdna, kad vaikai turi išsiskirti su savo draugais, taip pat baigsis tas smagus etapas su čia įgytais likimo bičiuliais, labai pasiilgsim savo kaimynų, kokių dar niekad neteko turėt...

Na, po to bus gaila jau materialių dalykų – savaitgalinių kelionių, kurias būnant Lietuvoje yra kur kas didesnis iššūkis susiplanuot.

Pasigesiu ir galimybės kalbėti kitomis kalbomis. Čia tikrai buvo pati smagiausia aplinka kalbų požiūriu. Vien žaidimų aikštelėse panaudojau visas kalbas, kokiomis tik galėčiau prabilt :) :)

Truks ir sveikatos sistemos. Pajutau, kad vis tik šiame etape labiausiai pasiilgsiu vaikų gydytojo... jo sveiko proto ir sugebėjimo atsakyti į kartais visiškai beprotiškus mūsų klausimus.. Ir tai, kad paskutinį pusmetį iš jo kabineto mes išeidavome be jokio rimto recepto :) Kai tuo tarpu, Lietuvoje nuėjus profilaktiniam patikrinimui „įteikti“ 7 lapukai „a lia prevencijai“. Kita vertus, labai tikiuosi, kad apskritai gydytojų prireiks vis mažiau ir mažiau :)

Pasigesim Belgijos klimato. Kol kas neįsivaizduoju, kaip bus Lietuvoje – Liepai "-2" yra katastrofa. Ji čia prie tokios temperatūros atsisako eiti net iki mašinos – ją reik nunešti taip, kad ji galėtų prisiglausti prie kaklo ir kvėpuoti per šaliką :) Dėl to net į Lietuvą neskrido praėjusią žiemą.

Daug keliavote, nemažai aplankėte. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Na šie trys metai nebuvo pirma pažintis su Belgija. Jau anksčiau buvo apkeliauta nemažai dalykų ir šį kartą nebuvo kažko, kas labai įsirėžtų. Na, galbūt vienintelis dalykas, kuris išsiskyrė – tai parkai. Niekad nebūčiau patikėjus, kad jų čia tiek gausu. Ir dar žinoma vaikų žaidimo aikštelės, kuriose net pats pasijauti vaiku. Dėl šių atradimų vis tik reikėtų būt labiausiai dėkingiems mūsų mažosioms...

Iš mūsų pačių kelionių repertuaro iš Briuselio per paskutiniuosius metus labiausiai įstrigo:

Normandija

Alzasas

Durboy – čia jau sakyčiau labai labai asmeninės simpatijos, labai daug atsitiktinių sutapimų ir mielų prisiminimų, bet gal ir kiti pamatys ką nors mielo :) Juk tai mažiausias pasaulio miestas.

Zeelandas, Utrechtas, Haga, Delftas ir šiaip beveik visa Olandija, o jei dar Amsterdamą pridėt, tai jau auksinė kolekcija.. Esam apsėsti Olandijos.

Antverpenas – tai man tiesiog mielas miestas. Gražūs žmonės, gražiai apsirengę, gerai uždirba, geros kavinės.

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? 

Iškelčiau Lenkiją už Lietuvos į šiaurę.

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Visų pirmiausiai labiausiai trūko artimųjų... ypač pačioje pradžioje. Nepasakyčiau, kad Belgija kažko nesugebėjo duoti, galbūt buvo tokių dalykų kurių nesugebėjom pasiimti.

Ne paslaptis, kad čia trūksta lankstumo ir paslaugumo, kartais net atsakingumo... bankuose, telekomunikacijų, komunalinių paslaugų įmonėse, parduotuvėse.

Keleto mėnesių senumo patirtis – ateinu aš į žaislų parduotuvę (na ateinu, greičiausiai net ne tas žodis, greičiau atšliaužiu – 9 mėnesį besilaukianti). Ieškau kreidos piešimui ant elementariausios lentos. Žiūrinėju žiūrinėju aš lentynose, kur pagal mano logiką ji turėtų būt. Nerandu. Nupėdinu iki kasos, nes ten vienintelė vieta, kur parduotuvėje yra viena gyva dvaselė... Klausiu, kur vis tik aš galėčiau rasti tos kreidos. Parodo tą patį kampą. Tas pačias lentynas. Einu atgal. Na gerai, galvoju sau, greičiausiai čia reikalas bus iš Merfio dėsnių serijos – kreida pačioje apatinėje lentynoje, kurios gerai neapžiūrėjau. Pasilenkiu, ausis siekia pilvą. Pro mane išdidžiai prašliaužia tas pats kasininkas, net nepastebėdamas, kad ant grindų voliojasi kažkokia keistą pozą išlaužusi moteriškė.. Aš vis dar tikiuosi, kad jis susirūpins mano reikalu. Veltui, visai visai veltui. Jis praėjęs keletą metrų, sustoja prie lentynos, pasižiūri kažkokios prekės barkodą ir grįžta į tą pačią vietą prie kasos.  Aš toliau beviltiškai ieškau, praktiškai ropoju palei lentyną– man dabar taip lengviau. Nėra. Šiaip ne taip atsistoju ir patraukiu link parduotuvės durų. Pakeliui ta pati kasa ir tas pats, kažkokį žurnalą bevartantis pardavėjas. Man išdidžiai plaukiant pro šoną jis pralemena „au revoir, madame“ ir man kaip tik tuo metu atsisukus, maždaug 40 centimetrų nuo jo rankos, ant prekystalio lentynėlės guli tuntas dėžučių su tomis nelemtomis kreidelėmis. Aš paimu vieną dėžutę, pastumiu ją link pardavėjo. Išgirstu klausimą –„c‘est tout, madame?“

Ta pati diena. Tas pats prekybos centras. Knygynas. Šukuoju kiek įmanydama visus skyrius, ieškau ko nors vertingesnio anglų kalba. Nerandu. O knygynas tikrai geras... Einu pasiteirauti. Man tokioj būsenoj ilgą kelią atpėdinus, nesinori grįžti tuščiomis. Pasisveikinu su pardavėju. Jis - vidutinio amžiaus vyriškis, atrodantis labai kultūringai – greičiausiai ne veltui dirba knygyne. Na, jis irgi man tarė "bonjour", tačiau po mano klausimo, kur būtų galima rasti literatūros anglų kalba, tiesiog akimirksniu pabalo- paraudo, pabalo- paraudo, pabalo- paraudo ir papilkėjo. Ir per dantis iškošė su tokia intonacija –" madame, kaip jūs drįstate dar klausti, kokių čia angliškų knygų užsimanėt. Nėr čia tokių ir net nedrįskit tokių nesąmonių prašinėt..ką prancūzų knygos netinka???!!!"

 Ko belgai galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Na be jau aukščiau aptarto paslaugumo ir lankstumo dar galėtų pasimokyt, kaip greičiau nei per metus laiko galima patvirtinti vyriausybę.

5 žodžiai, apibūdinantys Belgiją

Žalia, linksma, vynas, netvarka-chaosas, viskas po ranka.

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies

Vaikai...

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Oi, skaniausia buvo Jakimavičiaus pyragas su slyvomis. Tikrai tikrai.... Na Belgijoj dar pripratom prie džiovintų pomidorų.

Idėjiškai Tu labiau valonė ar flamandė? :)

Čia geriausias klausimas. Na, sakyčiau taip – dienomis stengiuosi būt flamandė, vakarais esu labiau prancūzė, o naktimis jau esu priversta būt bile kuo. Svarbiausia, kad viskas būtų padaryta...

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai 

Nuoširdžiai pasakysiu, kad šiuo metu jau nebegalvoju apie šiuos dalykus... Tiek reik visko padaryti, kad tiesiog įsijungiau autopilotą. Žinau tik viena, kad, kai grįšim jau nebus taip kaip buvo. Labai labai tikiuosi,  kad bus geriau :)

Kas netilpo į šiuos klausimus, bet dar guli ant dūšios...

Neseniai skaičiau eilėraštį Liepai – Mano gimtinė.. Ir tuo metu supratau, kad čia apie mano gimtinę...bet ne apie Liepos ir Ugnės... Reiks kažkaip permąstyti šiuos klausimus. 

Tęsinys bus...

Jei pustažandį belgą perkėlus į Lietuvą

Trumpas įrašas. Tiesiog norėjau pasidalinti su Jumis apie belgų pūtimo ypatumą.

Kartą bevažinėjant kažkur Belgijoje (tiesą pasakius, jau nelabai ir tos Belgijos mums neatrastos beliko), kilo labai juokinga mintis (bent jau mums), kaip reaguotų lietuviai į belgų pūtimą. Fuuuu :))

Belgai turi tokį ryškų bendravimo bruožą- kai ko nors negauna nusipirkti, kas nors nepavyksta arba išgirsta, ką nors liūdno, netikėto ar nemalonaus, jie išpučia žandus ir pučia orą. Kartais tai gali būti elementari smulkmena- tarkim nuėjo nusipirkti kruasanų ir jų nebuvo. Ir tada pučia pučia, kol sugalvoja, ko nori, o aplink visi šokinėja ir apgailestauja.

O dabar su tokiu belgu ar belge persikelkime į kokį Jonavos turgelį. Ateina jis pirkti pomidorų ir paprašo 5 kg, o bobulytė teturi 1 kg. Tada belgas išpučia žandus ir pučia, dar prideda skambųjį "o lia lia!", manau, kad vargšė moterytė pasimestų, galvotų čia jau mirties ir gyvenimo klausimas ir turbūt užaugintų dar tų pomidorų per kelias minutes.

Beje, gal kas skaitėt ar girdėjot, kodėl jie taip pučia?

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

Apie belgų aptarnavimą esu rašiusi ne kartą, bet tai tikriausiai neišsemiama tema. Penktadienį gavau bent kelis elektroninius laiškus su virusiniu filmuku apie tai, kaip belgai iš BLOGO klientų aptarnavimo sugebėjo padaryti neįtikėtinai GERĄ pokštą. Negalėjau jo neįdėti į blogą. Bent jau pasijuoksite. Nors tikiu, kad dauguma, esančių Belgijoje, jau jį matė, tačiau esantiems Lietuvoje ar kitur (mačiau, kad kažkas blogą atsiverčia net Honkonge...???) bus smagus vaizdelis.

Šįkart visos rykštės kliuvo vienam iš Belgijos operatorių - "Mobistar" - skambučių centrų. Nors pagalvojus, tai tie skambučių centrai turbūt visame pasaulyje vienodi ir ne kartą pats esate pakliuvęs į situaciją "Paspauskite...palaukite...perjungsime...tyrlirlirlirlir". Jungia tol, kol vėl turi skambinti iš naujo ir dėstyti savo problemą. Bėda sena kaip pasaulis, bet belgai į ją pažvelgė su gera humoro doze.

Šis vaizdelis buvo padarytas televizininkų BASTA ir transliuotas eteryje, tad jo kūrėjai tikėjosi, kad bent žinutė "Jūsų skambučių centras veikia išties blogai" pasieks adresatą. Žinoma, spauda jau kitą dieną nušvietė įvykį. "Mobistar" komentavo, kad tai buvo tik laikini sutrikimai ir nuo to laiko jau buvo priimta daugiau žmonių, kad sutrumpinti laukimo laiką (žinoma, kur jau ne :)), na o apsaugos darbuotojas Mathieu tapo žvaigžde. Jis iš tikrųjų puikiai ir profesionaliai atliko savo darbą, nors vienoje vietoje jau buvo betrūkstanti kantrybė. 

Laidos BASTA vyrukai jau atliko ir kitą  Tados Blindos vardo vertą misiją - įrodė, kad visi tie kvaili  televizijos žaidimai, kur skambini ir turi atspėti 6 raidžių žodį ir pan. - yra apgavystė. Po BASTA laidos, visi tie žaidimai Belgijoje buvo sustabdyti. Tikiuosi, kad galbūt kas nors greitai pridės ranką ir prie to filmuko, kad  būtų suprantamesnis ne tik flamandams.

Muzika ant dviračio pedalų

Betvarkant praėjusių metų nuotraukas, užtikau kelis kadrus, kuriais norėjau pasidalinti jau tada, tik kaip visada užsimiršo...

Šešių vietų dviratis, kurio pedalus mina mini orkestras. Įspūdingas reginys, kuriuo teko laimė pasigrožėti vienoje iš vietinių mugių. Šeši vyrukai visai ne jauni, visai ne iš žurnalo viršelių, bet užtat kokią jie nuotaiką spinduliavo. Jaunieji tik gali pavydėt !!!

Kiek Belgijoje vyriausybių?

Aš vis pagalvoju, kas gi vienija šią šalį, kurioje tarp jos pačios piliečių daugiau skirtukų nei jungtukų. Flandrija sau, Valonija sau, o Briuselis - vėl atskira parapija. Dėl šalies trikalbystės - prancūzų, olandų ir vokiečių - nuolat vyksta batalijos. Dažnai belgai gali vienas kitam gerklę perkasti dėl to, kokiai kalbinei grupei priklausai. Ir nereikia čia politinio lygmens, viskas akivaizdu net buitiniame lygmenyje. Štai pavyzdžiui, neseniai vyrui teko stebėti situaciją, kai Flandrijos pusėje esančioje parduotuvėje mergina prancūziškai teiravosi dėl prekės. Ją tiesiog ignoravo, apsimetė, kad negirdi, nesupranta tol, kol ši prabilo olandiškai. 

Vyriausybių čia net keturios...šešios...aštuonios???. Kaip jos susiderina tarpusavyje neįsivaizduoju...Pas mus viena ir tai daugiau tariasi nei ką realiai nutaria, o čia keliskart daugiau!!!

Žodžiu, painiavos šioje šalyje per akis. Gal žmonėms per lengva gyventi būtų, jei visko po vieną. Dėl ko gi ginčytųsi tada? Ir kiek žmonių netektų darbo...

Jau antrus metus gyvenant Belgijoje kartas nuo karto tenka paragauti to chaoso ir mums. Mes šeimoje jau net turime principą: jei tik gali nesikreipti į belgišką įstaigą, tai ir nesikreipk. Nesvarbu, privati ji ar valstybinė - painiavos neišvengsi.

Pavyzdys. Šią savaitę mums įvedinėja televiziją ir keičia interneto ryšio greitį. Iš anksto suplanuotų vizitų buvo gal kokie 5 - vis perskambindavo ir keisdavo laiką. Ir tu niekad negali būti tikras, kada jau čia atvyks tie ponai technikai. Turėjo atvykti ketvirtadienį, atvyksta pirmadienį. Skambina ir sako: "Laba diena, mes atvykome įvesti TV" (jei pasakysi, kad tu darbe ir negali atvykti, nes buvo tartasi kitaip - tai atvyks po mėnesio ar dviejų). Na, tu juos įleidi, jie išrausia duobes kieme ir palieka, sakydami, kad tuoj tuoj atvažiuos meistrai ir sutvarkys. Tie meistrai atvažiuoja... po 2 dienų. Tep lep sudeda plyteles. Antradienį turėjo atvykti dar kitas meistras, kuris jau galų gale prijungtų liniją, bet geriausiu atveju atvyks penktadienį, nors mums paskambinus į kompaniją pirmadienį žadėjo kitos dienos rytą atsiųsti žmogų. 

Va taip su tais belgais. O pabaigai neseniai mane pasiekęs filmukas apie Belgijos politinę sistemą. Pasižiūri ir supranti, kad nieko nesupranti :) Tokia, jau ta Belgija...

Miestas su savo aprangos kodu

Vienuolyno, esančio Knokke-Heist, fragmentas

Kol dar karšti įspūdžiai, labai noriu pasidalinti man iki šiol neaptiktu reginiu ir jausmu, kurį patyriau šį savaitgalį, apsilankiusi Knokke-Heist mieste. O jausmas toks, kad kažkur ne čia pataikei, kad nuo vitrinų pjedestalų nulipo visi manekenai su savo "brand new" rūbais, kad iš autosalonų išvažiavo visos aukščiausios klasės mašinos, kad namai kaip Santa Barbaroj, o 95 proc. sutiktų žmonių visi kaip vienas. Bet apie viską iš pradžių.

Viskas prasidėjo nuo to, kad gražų ir šiltą sekmadienį kartu su šeima nusprendėme praleisti drugelių sode De Vlindertuin, o kadangi jis šalia jūros, taip pat planavome pasivaikštinėti pajūriu. Taip ir padarėme. 

Drugelių sode pasijutome tarsi pasakoje. Tik įžengus mus apsupo tuntai drugelių. Didelių! Spalvotų! Gražių! Visi fotografuoja, nes kitaip neįmanoma. Juk toks užburiantis grožis. Jei nebuvote, būtinai nuvykite. Nors tas vienas šiltnamis nėra baisiai didelis, bet jame telpa nemažai drugių. Jiems daug vietos nereikia. Beje, turėkit omenyje, kad ten labai karšta, tad renkitės taip, kad galėtumėte nusirengti vieną kitą sluoksnį. Ir nepamirškite fotoaparato!

Šis drugys beveik plaštakos dydžio

Taigi grįžtant prie Knoke-Heist. Kadangi sodas buvo ne per toliausiai nutolęs nuo miesto centro, nuprendėme apsilankyti jame, o ir jūra ten pat. Nusprendėme, kad aš su mažyliu einu pėsčiomis, o Mantas su Rusne važiuoja į miesto širdį mašina, ten prisiparkuoja ir susitinkame sutartoje vietoje. 

Einu. Graži promenada. Suaugę medžiai. Nemažai dviratininkų. Tačiau kol kas nieko ypatingo. Prasideda gražūs balti namai. Kuo toliau, tuo jie didyn. Pastebiu, kad beveik kiekvienas jų turi pavadinimą (tik vėliau suvoksiu, kad tai prabangios vilos). Įvažiavimai į jų kiemus - tarsi į dvarus. Einu toliau ir galvoju, kiek žmonių jiems tvarko tas pilis (šiuo metu man labai opus klausimas, tad jis vis knibžda galvoj :)). Staiga visu savo prabangiu griausmu pralekia raudonasis "Ferrari". Palydžiu žvilgsniu. Visgi grožis. 

Netrukus susitinku savo šeimyną. Vyras pasakoja, kad centre nėra nė mažiausios vietos prisiparkuoti (tarp kitko, parkingas mokamas TIK savaitgaliais ir švenčių dienomis), kad ten dideli mūrai ir prabangios parduotuvės. Hmm... o mes tikėjomės jaukaus mažo pajūrio miestelio. Ką gi, einame tikrinti, kas ten ir prie ko.

Artėjant link centro, kur jau ir žmonių daugiau, pastebiu dar vieną dalyką. Žmonės itin panašiai rengiasi. Pavyzdžiui, vyrai vilki džinsus arba kelnes, marškinėlius ir būtinai megztukas ant pečių. Ne ant juosmens, ne ant kūno, ne rankoje - BŪTINAI ant pečių. Jei ne, megztukas, tai švarkas. Jokių marškinėlių, džemperių!!! Su moterimis viskas daug painiau, bet vėl nesunku pastebėti kokybiškus batus, rūbų audinius, išpuoselėtą stilių. Rankose šie žmonės nešasi pirkinių krepšius su tokiais pavadinimais kaip "Ralph Lauren", "Tommy Hilfiger", "Calvin Klein" ir pan. 

Žinoma, anoks čia stebuklas. Viso to gėrio pilnas kiekvienas miestas. Bet skirtumas tas, kad kitose erdvėse šie žmonės ištirpsta masėje, o čia jie patys yra toji masė. Pastebėti neįmanoma. Patikėkit, labai keistas jausmas.

Tikiu, kad tai ne vienintelė tokia vieta žemėje, bet kadangi pati nesu VIP žmogus ir nesu buvusi panašiose vietose, tai buvau gan priblokšta. Niekaip negalėjau patikėti, kad nesusitarę žmonės gali taip panašiai atrodyti - tarsi Knokke-Heist turėtų savo aprangos kodą. 

Net pajūriu bevaikštinėjant sutikome jauną šeimą. Tėtį ir itin stilingą mamą, stumiančią vežimėlį su mažyliu. Kokio svaiginančio aukščio jos batų kulniukas!!! Kokio neįtikėtino siaurumo sijonas!!! Taip, ji atrodė puikiai. Bet man galvoj netilpo, kaip ji gali žengti didesnį žingsnį paskui bėgantį mažylį, kaip ji pritūptų jį pakelti nuo žemės ir t.t. Supratau, miestas reikalauja kodo, o vaikelis... gal jis irgi prie kodo :)

Prie šio prabangaus paveikslo dar pridėkime mieste zujančius golfomobilius su jų stiligais keleviais. Taip pat pajūryje stūksančius daugiaukščius, kurie bjauroja gamtą, bet vaizdas pro jų langus turbūt kainuoja daaaaug eurų. Štai jums ir vaizdelis.

Gerai, kad jūra buvo tiesiog kaip jūra. Be prekinių ženklų, be stiliaus, o tiesiog žavi ir įkvepianti kaip visada.

p.s. grįžę pasidalinome savo įspūdžiais su mūsų profrankofoniškuoju buto šeimininku (anot jo, nėr nieko blogiau nei flamandai :)). Jo reakcija buvo tokia: "Tai pats baisiausias Belgijos miestas! Jei neturi Ferrari, Bentley ar Porche - net nevažiuok ten. Ten pasipūtę turtingieji flamai suvažiuoja pademonstruoti savo pinigų". Žinoma, čia šiek tiek ir tautinės ambicijos, bet tiesos yra.

Nuotrauka: Ferrari 599 GTO by VincentDV