2010 m. gruodžio 10 d., penktadienis

Kiek Belgijoje vyriausybių?

Aš vis pagalvoju, kas gi vienija šią šalį, kurioje tarp jos pačios piliečių daugiau skirtukų nei jungtukų. Flandrija sau, Valonija sau, o Briuselis - vėl atskira parapija. Dėl šalies trikalbystės - prancūzų, olandų ir vokiečių - nuolat vyksta batalijos. Dažnai belgai gali vienas kitam gerklę perkasti dėl to, kokiai kalbinei grupei priklausai. Ir nereikia čia politinio lygmens, viskas akivaizdu net buitiniame lygmenyje. Štai pavyzdžiui, neseniai vyrui teko stebėti situaciją, kai Flandrijos pusėje esančioje parduotuvėje mergina prancūziškai teiravosi dėl prekės. Ją tiesiog ignoravo, apsimetė, kad negirdi, nesupranta tol, kol ši prabilo olandiškai. 

Vyriausybių čia net keturios...šešios...aštuonios???. Kaip jos susiderina tarpusavyje neįsivaizduoju...Pas mus viena ir tai daugiau tariasi nei ką realiai nutaria, o čia keliskart daugiau!!!

Žodžiu, painiavos šioje šalyje per akis. Gal žmonėms per lengva gyventi būtų, jei visko po vieną. Dėl ko gi ginčytųsi tada? Ir kiek žmonių netektų darbo...

Jau antrus metus gyvenant Belgijoje kartas nuo karto tenka paragauti to chaoso ir mums. Mes šeimoje jau net turime principą: jei tik gali nesikreipti į belgišką įstaigą, tai ir nesikreipk. Nesvarbu, privati ji ar valstybinė - painiavos neišvengsi.

Pavyzdys. Šią savaitę mums įvedinėja televiziją ir keičia interneto ryšio greitį. Iš anksto suplanuotų vizitų buvo gal kokie 5 - vis perskambindavo ir keisdavo laiką. Ir tu niekad negali būti tikras, kada jau čia atvyks tie ponai technikai. Turėjo atvykti ketvirtadienį, atvyksta pirmadienį. Skambina ir sako: "Laba diena, mes atvykome įvesti TV" (jei pasakysi, kad tu darbe ir negali atvykti, nes buvo tartasi kitaip - tai atvyks po mėnesio ar dviejų). Na, tu juos įleidi, jie išrausia duobes kieme ir palieka, sakydami, kad tuoj tuoj atvažiuos meistrai ir sutvarkys. Tie meistrai atvažiuoja... po 2 dienų. Tep lep sudeda plyteles. Antradienį turėjo atvykti dar kitas meistras, kuris jau galų gale prijungtų liniją, bet geriausiu atveju atvyks penktadienį, nors mums paskambinus į kompaniją pirmadienį žadėjo kitos dienos rytą atsiųsti žmogų. 

Va taip su tais belgais. O pabaigai neseniai mane pasiekęs filmukas apie Belgijos politinę sistemą. Pasižiūri ir supranti, kad nieko nesupranti :) Tokia, jau ta Belgija...

2010 m. spalio 5 d., antradienis

Miestas su savo aprangos kodu

Vienuolyno, esančio Knokke-Heist, fragmentas
Kol dar karšti įspūdžiai, labai noriu pasidalinti man iki šiol neaptiktu reginiu ir jausmu, kurį patyriau šį savaitgalį, apsilankiusi Knokke-Heist mieste. O jausmas toks, kad kažkur ne čia pataikei, kad nuo vitrinų pjedestalų nulipo visi manekenai su savo "brand new" rūbais, kad iš autosalonų išvažiavo visos aukščiausios klasės mašinos, kad namai kaip Santa Barbaroj, o 95 proc. sutiktų žmonių visi kaip vienas. Bet apie viską iš pradžių.

Viskas prasidėjo nuo to, kad gražų ir šiltą sekmadienį kartu su šeima nusprendėme praleisti drugelių sode De Vlindertuin, o kadangi jis šalia jūros, taip pat planavome pasivaikštinėti pajūriu. Taip ir padarėme. 

Drugelių sode pasijutome tarsi pasakoje. Tik įžengus mus apsupo tuntai drugelių. Didelių! Spalvotų! Gražių! Visi fotografuoja, nes kitaip neįmanoma. Juk toks užburiantis grožis. Jei nebuvote, būtinai nuvykite. Nors tas vienas šiltnamis nėra baisiai didelis, bet jame telpa nemažai drugių. Jiems daug vietos nereikia. Beje, turėkit omenyje, kad ten labai karšta, tad renkitės taip, kad galėtumėte nusirengti vieną kitą sluoksnį. Ir nepamirškite fotoaparato!

Šis drugys beveik plaštakos dydžio
Taigi grįžtant prie Knoke-Heist. Kadangi sodas buvo ne per toliausiai nutolęs nuo miesto centro, nuprendėme apsilankyti jame, o ir jūra ten pat. Nusprendėme, kad aš su mažyliu einu pėsčiomis, o Mantas su Rusne važiuoja į miesto širdį mašina, ten prisiparkuoja ir susitinkame sutartoje vietoje. 

Einu. Graži promenada. Suaugę medžiai. Nemažai dviratininkų. Tačiau kol kas nieko ypatingo. Prasideda gražūs balti namai. Kuo toliau, tuo jie didyn. Pastebiu, kad beveik kiekvienas jų turi pavadinimą (tik vėliau suvoksiu, kad tai prabangios vilos). Įvažiavimai į jų kiemus - tarsi į dvarus. Einu toliau ir galvoju, kiek žmonių jiems tvarko tas pilis (šiuo metu man labai opus klausimas, tad jis vis knibžda galvoj :)). Staiga visu savo prabangiu griausmu pralekia raudonasis "Ferrari". Palydžiu žvilgsniu. Visgi grožis. 


Netrukus susitinku savo šeimyną. Vyras pasakoja, kad centre nėra nė mažiausios vietos prisiparkuoti (tarp kitko, parkingas mokamas TIK savaitgaliais ir švenčių dienomis), kad ten dideli mūrai ir prabangios parduotuvės. Hmm... o mes tikėjomės jaukaus mažo pajūrio miestelio. Ką gi, einame tikrinti, kas ten ir prie ko.

Artėjant link centro, kur jau ir žmonių daugiau, pastebiu dar vieną dalyką. Žmonės itin panašiai rengiasi. Pavyzdžiui, vyrai vilki džinsus arba kelnes, marškinėlius ir būtinai megztukas ant pečių. Ne ant juosmens, ne ant kūno, ne rankoje - BŪTINAI ant pečių. Jei ne, megztukas, tai švarkas. Jokių marškinėlių, džemperių!!! Su moterimis viskas daug painiau, bet vėl nesunku pastebėti kokybiškus batus, rūbų audinius, išpuoselėtą stilių. Rankose šie žmonės nešasi pirkinių krepšius su tokiais pavadinimais kaip "Ralph Lauren", "Tommy Hilfiger", "Calvin Klein" ir pan. 

Žinoma, anoks čia stebuklas. Viso to gėrio pilnas kiekvienas miestas. Bet skirtumas tas, kad kitose erdvėse šie žmonės ištirpsta masėje, o čia jie patys yra toji masė. Pastebėti neįmanoma. Patikėkit, labai keistas jausmas.

Tikiu, kad tai ne vienintelė tokia vieta žemėje, bet kadangi pati nesu VIP žmogus ir nesu buvusi panašiose vietose, tai buvau gan priblokšta. Niekaip negalėjau patikėti, kad nesusitarę žmonės gali taip panašiai atrodyti - tarsi Knokke-Heist turėtų savo aprangos kodą. 

Net pajūriu bevaikštinėjant sutikome jauną šeimą. Tėtį ir itin stilingą mamą, stumiančią vežimėlį su mažyliu. Kokio svaiginančio aukščio jos batų kulniukas!!! Kokio neįtikėtino siaurumo sijonas!!! Taip, ji atrodė puikiai. Bet man galvoj netilpo, kaip ji gali žengti didesnį žingsnį paskui bėgantį mažylį, kaip ji pritūptų jį pakelti nuo žemės ir t.t. Supratau, miestas reikalauja kodo, o vaikelis... gal jis irgi prie kodo :)

Prie šio prabangaus paveikslo dar pridėkime mieste zujančius golfomobilius su jų stiligais keleviais. Taip pat pajūryje stūksančius daugiaukščius, kurie bjauroja gamtą, bet vaizdas pro jų langus turbūt kainuoja daaaaug eurų. Štai jums ir vaizdelis.

Gerai, kad jūra buvo tiesiog kaip jūra. Be prekinių ženklų, be stiliaus, o tiesiog žavi ir įkvepianti kaip visada.

p.s. grįžę pasidalinome savo įspūdžiais su mūsų profrankofoniškuoju buto šeimininku (anot jo, nėr nieko blogiau nei flamandai :)). Jo reakcija buvo tokia: "Tai pats baisiausias Belgijos miestas! Jei neturi Ferrari, Bentley ar Porche - net nevažiuok ten. Ten pasipūtę turtingieji flamai suvažiuoja pademonstruoti savo pinigų". Žinoma, čia šiek tiek ir tautinės ambicijos, bet tiesos yra.



Šviečia dieną šviečia naktį...


Ar Belgija šviesi šalis? O taip! Čia kaip toj dainoj - "šviečia dieną šviečia naktį...". Ir ką tu jiems, jei žmonės turi per daug elektros. Tauta normalios valdžios neturi, bet užtat elektros - per akis. Kita vertus, gal čia ir yra bevaldystės padarinys?! Jei nėra, kas botagu mojuoja (juk visiems mums reikia muštro), tai ir šviečia lempos kiaurą parą. Šįryt atsikėliau. Žiū pro langą, o ir čia elektra per kraštus liejasi - plieskia visi naktiniai žibintai. Jie iki šiol dar skleidžia tą ryškią oranžinę spalvą, kuri net kai kuriems mūsų svečiams trukdo miegoti :).


Bet šiaip reikia pastebėti, kad Belgijoje keliai yra labai ir labai gerai apšviesti naktį (ir kaip matyt nuotraukoje ne tik :)). Važiuoji kaip dieną ir net nesusimastai, kad esi ne mieste. Tiesiog malonumas. Mes kol kas galime tik pavydėti. Pamenu, kad autostradoje Vilnius-Panevėžys jau ir mūsų laikais (t.y. rezidavimo Lietuvoje) buvo keletas šviesos salelių. Gal šiandien jų yra daugiau. Tikiuosi :)

2010 m. spalio 3 d., sekmadienis

Duona vietoj Sprite buteliuko


O kodėl gi ne?! - pagalvojo belgai. Tad ėmė ir pastatė aparatus duonai ir kitiems populiariems kepiniams įsigyti. Jie beveik tokie patys kaip tie, kuriuose mes esame įpratę pirkti šokoladukus, užkandžius ar skardinę gėrimo. Anie jau nebestebina, o štai duona gatvėje už stiklo - šiokia tokia egzotika.

Tiesa, tų duonos "spintų" nėra daug. Esu mačiusi jas vos keliose vietose. Dažniausiai jos būna ten, kur aplink nėra daug kepyklėlių - vieno pagrindinių duonos ir kepinių aprūpinimo šaltinių.


Naudotis nebandžiau, bet aišku, kad meti pinigėlį ir gauni kepalėlį, saldainių maišiuką, sumuštinį ar Belgijos vizitinę kortelę - vaflį (pranc. gaufre). Paprasta ir patogu, turint omenyje jų parduotuvių darbo laiką (dauguma dirba iki 20 val.) ir tą prancūzišką poreikį šviežiai duonai.


2010 m. rugsėjo 25 d., šeštadienis

Nauja lenkų parduotuvė Woluve Saint-Lambert'e


Taigi taigi. Pareklamuosiu :) Avenue Georges Henri duris atvėrė lenkų parduotuvė "U KARGULI". Gera naujiena mums lietuviams, kurių Woluve Saint-Lambert'e ne tiek jau ir mažai, nes paprastai tokiose parduotuvėse gali rasti paprastos varškės, tikros grietinės, kefyro, grikių ir kitų deficitinių prekių Belgijoje :) Kaip ne kaip kaimynai.

Jau tik pirmą kartą užsukus prisikroviau nemažą krūvelę pažįstamų ir išsiilgtų produktų. Labiausiai džiaugiausi radusi KUBUŠ sulčių, nes labai jas mėgstame, o iš Lietuvos neprisivežiosi. Net garsioji rusų parduotuvė "Ivan da Marija" neturi šio gėrio. Visgi čia nepamatysime lietuviškų prekių, kurių gan nemažai rusų parduotuvėje. 

Briuselyje lenkų populiacija tikrai gausi (o kur jų nėra?  - pasakytų vienas mano draugas :)), tad ir jų parduotuvių galima rasti tikrai ne vieną. Bet labai džiugu, kad nuo šiol turėsime visai pašonėje. Kažin, ar kada atsidarys Briuselyje lietuviška parduotuvė, kurioje bus balto varškės sūrio, žemaitiško kastinio, meduolių, šakočių ir kmynų galų gale :). Visgi turbūt, kad ne, nes mūsų, nors ir gausiai čia gyvena, bet ne tiek daug, kad sudarytų reikiamą rinką. Be to, lietuviai prisitaiko ir vietoj normalios varškės naudoja grūdėtąją, kurią smulkina. Arba net tam tikrose vietinėse parduotuvėse randa grikių, kurie priskiriami prie egzotinių prekių. 

Adresas:
Avenue Georges Henri 253 (beveik priešais olandišką maternelle mokyklėlę)

Darbo laikas:
antradienis - šeštadienis - 10h - 19.30h
sekmadienis - 10h - 16 h

2010 m. rugsėjo 24 d., penktadienis

Į brocantę! Ieškoti ir rasti!


Niekad nemokėjau kaupti nereikalingų daiktų. Todėl praėjusį šeštadienį vaikščiodama brocant'ėje (pranc. - brocante) - ale sendaikčių turguje - stebėjausi, kaip žmonės sugeba laikyti namuose tiek daug šlamšto. Žinoma, ne viskas yra šiukšlės, kas ten parduodama, bet bent jau kokie 60-70 proc. (mano akimis) tai tikrai.  Dar supratau, kad neturiu verslumo gyslelės, nes kai kurie prekeiviai iš nieko daro pinigus, pardavinėdami kažin kokius nudrožtus telefonų aparatus, nežinia, ar veikiančius telefonų pakrovėjus, nuolaužas, skeveldras, plastmasės gabalus... Aš tokių daiktų net didžiausiam vargšui nedrįsčiau pasiūlyti. 

Bet visgi šie renginiai mane žavi ir jei tik turiu galimybę juose karts nuo karto apsilankau. Žinoma, kad be minėtų šiukšlių, galima rasti ir kažką gražaus. Tiesa, unikaliam daiktui rasti reikia nueiti ne vieną kilometrą (nes prekybininkų tikrai daug) ir turėti žvitrią akį, kad tarp gausybės daiktų užtikti mielą sau. Įsismaginus, dažnai tenka paspausti ir vidinį stabdžio pedalą, kad namai nevirstų "senų-naujų" daiktų sandėliu. 

Šiltai rudens saulutei šviečiant vaikštinėjau nuo stalo prie stalo ir masčiau, kad brocant'ės - tai rankdarbininkų rojus. Jei kuri papuošalus, gali prisirinkti senų karolių, juos išardyti ir turėsi žaliavos. O lėlių siuvėjas ar skiautinių meistras ras daugybę rūbų, kurių audiniai pasitarnaus jų darbams. Pagalvojau, kad jei mano sesuo būtų Belgijoje, tai eitų į tokius turgus nuo 7 ryto ir iki kol paskutinis prekeivis išvažiuos :).

Šiuose bendruomenės sambūriuose galima sudalyvauti įvairiose linksmybėse ar gerumo akcijose. Štai pavyzdžiui, vienas namas, kuris pardavinėjo visą savo garažo turtą į visa tai pažvelgė be galo linksmai ir nuotaikingai. Garsiai pasileidę muziką, apsirėdę ryškiaspalviais perukais ir kitais aksesuarais tosios kompanijos nariai linksminosi kurdami aukcioną - griebdavo pirmą pasitaikiusį daiktą ir kviesdavo besibūriuojančius aplink jų stalą siūlyti kainą. Dažnai nutikdavo taip, kad jei pirmas pasiūlei 50 centų, tai ir laimėdavai aukcioną. O tada džiaugsmingas triukšmas tarsi aukso puodą būtų laimėtas. Šypsojosi visi - tiek perkantys, tiek parduodantys, tiek aplinkui sėdintys, tiek praeiviai. 

Taip pat teko stebėti, kad dalis prekeivių skelbiasi, jog  visas gautas pelnas bus atiduodamas kažkokiai organizacijai ar labdaringam tikslui. O jau brocant'ės pabaigoje pamačiau skautus, kurie nešė pilnas dėžes rūbų link konteinerių, skirtų labdaringiems rūbams surinkti (apie juos esu rašiusi čia). Nežinau,kaip jie juos gavo - ar pirko už savo pinigėlius ar tiesiog paprašė paaukoti, bet ir vėl galvoje sau ištariau "wow!!!", nes kaskart, kai pamatau skautus, veikiančius bendruomenės labui, mane nustebina jų išradingumas ir nuoširdumas. Belgijos skautai iš tikrųjų yra nerealūs. 

Ir visgi žavu. Namuose kaupti kaupti kaupti, krauti į bananų dėžes, užgriozdinti savo erdvę tam, kad vieną gražią rudens dieną parduotum kažkam, kam dar to daikto reikia. Už eurą ar pusę. Kaupimui tai aš greičiausiai nepasiryžčiau, bet mielai dalyvauju pirkime. Įdomu, o jei Lietuvoje organizuoti tokį turgų (o gal kas ir organizuoja)? Kaip su mokestiniais dalykais...Gal kas žinote? 

2010 m. rugsėjo 19 d., sekmadienis

Informacija apie eismo sąlygas


Kai prieš keletą mėnesių dėl netikėto automobilių kamščio teko gaudyti lėktuvą už uodegos, buvo daugiau nei ekstremalu. Pirmą kartą teko suvokti, kad kažkas iš tikrųjų gali nespėti įsėsti. O orlaivis juk ne autobusas - nepavysi ir nesustabdysi kelyje.

Paprastai mūsų gudrusis GPS aparatas perspėja apie susidariusius kamščius, bet tąsyk jis tylėjo kaip belgas :), nes tikriausiai niekas nepasivargino perduoti atitinkamai sistemai, kad dėl darbštuolių belgų (nes visa tai vyko šeštadienio rytą) susidariusi 3 km eilė juda sraigės greičiu. Deja, mes jon patekom, o tada nei pirmyn, nei atgal.

Taigi, kad taip neatsitiktų, prieš išvažiuodami į kelionę, kurioje tikrai negalite strigti kamščiuose, užsukite į tinklalapį karzoo. Jame rasite nuolat atnaujinamą informaciją apie padėtį Belgijos keliuose, tad galėsite pasirinkti optimalų kelionės variantą. Na, o jei važiuojate pas kaimynus prancūzus ar olandus, tiesiog meniu pasirinkite kitą šalį.

Tikiuosi, tai padės jums sutaupyti laiko keliuose. Gero vėjo!