Sukaktis

Metai pralėkė kaip viena diena. Banali frazė, ar ne? Bet...šventa tiesa.

Tuomet išvykti į Belgiją atrodė tarsi mažas nuotykis ar avantiūra, tačiau atvykus rodės, kad pasaulis griūva. Nesugriuvo... ir netgi palaipsniui susikūrė iš naujo. Koks? Kitoks. Lietbelgiškas pasaulis.

Bet iš tikrųjų, kodėl tas kariamas šuo pripranta :)?! Ir aš kaip tas šuo. Prieš metus nebūčiau patikėjusi net vyriausios Lietuvos raganos Vilijos Lobačiuvienės pranašystėmis, jei ji būtų pasakiusi, kad priprasi tu čia,vaikeli, kad atrasi kažką gero ir Belgijoje, kad kažko tau ims trūkti ir Lietuvoje. Kitaip turbūt ir nebūna, juk dabar čia namai.

Tie metai ir ėjo, ir slinko, ir lėkė milžiniškais šuoliais, tačiau savo pėdsaką jau paliko. Kas gi šiandien kitaip nei buvo praėjusį rudenį?

Mūsų šeima iš skaičiaus 2 virto skaičiumi 3. Tad Belgija jau visada turės tam tikrą mūsų simpatiją.

Nebeerzina ilgais vakarais ir sekmadieniais nedirbančios parduotuvės. Jų tiesiog nebereikia tuo metu.

Vairuoti taip pat galiu nesikeikiant. Žinoma, kai žinau, kur važiuoju ir nelendu centran.

Beveik įsitaisiau priklausomybę bandelėms su šokoladu ir visai kitai juvelyrinei konditerijai.

Supratau, kad čia ilgesnė vasara, o man šaltakraujei tai laaabai patinka.

Paaiškėjo, kad mūsų šeimai ir draugams Briuselis ne taip ir toli. Sulaukėme daug vizitų - ačiū už beveik nuolatinį "Agotos" duonos tiekimą.

Po truputį prancūzų kalba tampa daiktu, kurį galima suprasti ir praleisti valandėlę parke su senute, kuri prancūziškai porina apie savo proanūkius, o tu sėdi, klausai ir beveik viską supranti. Smagu :).

Pamatėme tiek, kiek anksčiau per keletą metų nebuvome matę, nes savaitgaliai skirti mažesnėms ir didesnėms kelionėms.

Taigi, savi pliusai, savi minusai. Apie pastaruosius šįkart nenoriu. Tik pasikartosiu, kad niekada niekada negalvojau, kad priprasiu kariama kaip tas šuo. O dabar netgi visai patinka :) Ačiū, vis dar atrandama Belgija!

Pasakų miestelyje

Dar vienas iš gyvenimo Belgijoje ypatumų, kad ši šalis turi daug kaimynių, kurias gali vos ne ranka pasiekti. Maždaug 100 km atstumu nuo Briuselio Olandija, Vokietija ir Prancūzija, o už 200 km - Liuksemburgas. Taigi keliauk į sveikatą, jei tik yra noro ir jėgų. Laiko reikia taip pat.

Prieš kelias savaites keliavome į Vokietiją, Monschau miestelį. Jei norite pasijusti tarsi pasakos herojus - jis kaip tik jums. Įsikūręs dauboje, apsuptas miškų, išraizgytas mažomis senovinėmis gatvelėmis, su raganiškomis iškabomis ir vokiško stiliaus karkasiniais namukais. Toks yra Monschau.

Kodėl jis toks? Nes jo architektūra nepakitusi jau 300 metų. Antrojo pasaulinio karo naikinamoji galia aplenkė šį slėnį ir šiandien galima grožėtis tuo, kas reta pamatyti. Netgi pilies liekanos yra gan solidžios. Tiesa, pilis nukentėjo ne nuo karo, o nuo žmonių. Monschau pilis buvo patekusi į privačių žmonių rankas. Šiems, žinoma, reikėjo mokėti mokesčius už ją kaip už nekilnojamąjį turtą. Sunkmečių jos gudrūs savinininkai tiesiog nuplėšė stogą, kad pilis nebetektų pastato statuso. Mokėti nebereikėjo, tačiau pilis pradėjo irti. Ir tik vėl patekusi į gerąsias rankas atgijo.

Šiandien jos prieigose rengiami koncertai ir kiti kultūriniai renginiai. Pavyzdžiui, Monschau Klasika - operos festivalis, kuriame skamba kūriniai nuo Verdžio ir Mocarto iki Pučinio.

Man tai žinokit pavydu, kad tokie maži miestukai, teturintys vos 13 000 gyventojų, sugeba rengti tokio lygio renginius, turėti traukinuką, pūsti stiklą, turėti spausdinimo ir alaus muziejų ir t.t. O mūsiškė provincija snaudžia...nes tingi...nes nėra iniciatyvių žmonių...

Be pilies yra dar nedidelių kalvų su gynybiniais įtvirtinimais ant jų. Bet mes jau palikome juos ateičiai, kai mažoji vaikščios, nes nešti apie 20 kg aukštyn žemyn visai ne sexy, ar ne? :) Užteko ir šio kopimo į tą pilį. Žinokit, su vaiku ir su vežimėliu visai ne kas stumtis stačiu akmenimis grįstu taku į viršų...

Dar vienas miestelio akcentas - smagiai juo vinguriuojanti srauni upė Rur, kurios malonus šniokštimas gaivina gausybę turistų. Tikrai. GAUSYBĘ.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad mažos, jaukios parduotuvėlės čia dirba ir sekmadieniais. Restoranai, kavinės taip pat. Nors mūsų pasirinktoji valgymo įstaiga negali pasigirti puikia virtuve, bet tikiu, kad galima ten tokią rasti. Bet tikriausiai miestelio užkampyje, o ne ant turistų maršruto, nes juk jie valgo bet ką :)

Puiki miestelio panorama atsiskleidžia pakilus dar aukščiau pilies - į apžvalgos aikštelę. Arba galima užvažiuoti ten automobiliu (mūsiškis variantas). Tuomet visas miestas kaip ant delno, nors imk ir neškis...

Verdiktas: grįžti verta :)

Belgų aistra - komiksai

Manyčiau, prancūzų taip pat. Šiuose kraštuose juos skaito visi - nuo mažo iki seno. Kartą net stebėjau, kaip statybininkas, turintis eiti dirbti, niekaip negalėjo atsiplėšti nuo komiksų žurnalo. Ir tik, kai užvertė paskutinį puslapį, pajudėjo iš vietos. Tiesa, čia jie niekur neskuba, juk darbas - ne vilkas, į mišką nepabėgs.

Taigi tiek prancūzai, tiek belgai pamišę dėl pieštinių istorijų. Pamenu, tik atvykusi šion šalin keliavau į didelį knygyną pasižvalgyti ir tikrai nustebau radusi ten lentynų lentynas, nukrautas komiksais. Svarbiausia, kad suaugusiųjų knygų skyriuje taip pat. Juk Lietuvoje mes linksmas knygutes ar žurnalus priskiriame vaikų kategorijai ir tik.

Tad neveltui 2009-ieji Belgijoje yra paskelbti komiksų metais. Šiemet karaliauja geraširdžiai personažai ir jų intriguojančios istorijos. Beje, juos kuria per 700 komiksų autorių - tad vienam šalies kvadratiniam kilometrui jų tenka daug daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.

Komiksų istorija prasideda nuo žurnalų ir laikraščių, kuriuose buvo spaudinamos jų serijos. Tarp populiariausių ir labiausiai žinomų komiksų herojų yra žurnalistas Tintin... ir jo šuo Sniegutis...

...viešbučio lifto operatorius vėliau patapęs reporteriu Spirou...

...geriečiai našlaičiai Bob ir Bobette... (įdomu, kad šie veikėjai skirtingose šalyse turi skirtingus vardus)

... ir, žinoma, Smurfai.

O aš nuo pat vaikystės iki atvykimo Belgijon buvau giliai įsitikinusi, kad Smurfai - tai lenkų produktas :). Mano vaikystėje šių mėlynųjų žmogiukų nuotykius rodydavo Lenkijos televizija, tad taip ir formavosi šis stereotipas.

Įdomu, kad šie nuotaikingi nykštukai atsirado kaip antraplaniai veikėjai dar 1958 metais ant iliustratoriaus Peyo lapo. Greitai išpopuliarėję ir ėmėsi pagrindinių vaidmenų, šiandien Smurfai ir jų kūrėjai pelno pasaulinę šlovę. Tiesa, animuotos Smurfų versijos autorystė priklauso JAV, bet gimė jie Belgijoje.

Na, o Lucky Luke su savo arkliu!!!!!!

Man jis taip pat tikrai nebelgiškas atrodė, o visiškas JAV produktas su sava plačia "amerikoniška" šypsena. Pamenu dar sovietmečiu pusbroliai gaudavo lipdukų iš JAV - tokių spalvotų ir blizgančių. Mums vaikams jie atrodė tiesiog stebuklingi. Kaip šiandien matau lipduką su Lucky Luke atvaizdu ant giminaičių šaldytuvo. Gal dėl to ta sąsaja su JAV...

Belgijoje komiksai ne tik popieriaus lape. Jų akimirkos atsiduria ir ant miesto pastatų sienų. Tai pastebėjau dar 2008 vasarį, kai pirmąkart buvome atvykę "apsiuostyti" laikinųjų namų.

Neseniai atradau, kad tų sienų tikrai daugiau nei pakliuvo į mano akiratį. Čia net visą turą po Briuselio centrą galima pasidaryti, nes piešinių net 33. Vis dar turiu šį planą užantyje kuriam nors savaitgaliui :)

Apie visus šiuos veikėjus ir komiksus būtų galima rašyti kažin kiek. Kiekviena jų istorija įdomi, nes siekia ne viena dešimtmetį. Gal dar kada prie jų ir teks sugrįžti. Na, o jei lankysitės Briuselyje ir norėsite pasmalsauti, keliaukite į Belgijos komiksų centrą. Pati dar ten nebuvau, bet kai pabūsiu - parašysiu.

Žaidimų aikštelės, kurių Lietuvos vaikams geriau nerodyti

Ranką prie širdies pridėjus prisipažįstu - SUVAIKĖJAU. Tikiuosi, gerąja prasme :) :) :) Natūrali gyvenimo tėkmė, kurios fizinė išraiška - mūsų mažoji kumelaitė - verčia atsigręžti į tai, ką jau buvau gerokai primiršusi, ir vėl pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Šįsyk šiek tiek apie belgiškas vaikų žaidimo akišteles.

Savaitgalinis pasivaikščiojimas Kessel-Lo parke (Leuveno mieste) galutinai subrandino šį įrašą. Kodėl? Nes tokios nemokamos vaikų žaidimų infrastruktūros nebuvau mačiusi. Karstyklės, inkilai, aukštos čiuožyklos, smėlio dėžės su konvejeriais smėliui vežti. Visa tai prieinama kiekvienam vaikui, esančiam tame parke. Svarbiausia, nemokamai.

Na, tarkim, štai tokios karstyklės. Jų ten gausu - daug ir įvairių. Pas mus tokias žinau tik "Lokės pėdoje", kur dar šeima turi sumokėti, kad jų atžalos galėtų pasiautėti ir išlieti savo energijos perteklių.

O šis pilies bokštas iškart diktuoja šventės temą vaikams - Viduramžių riteriai. Itin tinka gimtadieniui lauke ar šiaip kokia proga. Vaikai amunicija apsirūpina patys, o tėveliai jau tegu tik tiesia užkandžius ant žolės stalo. Kiek pamenu, po žaidimų mes visada būdavome be proooto alkani. Ar ne mama? :)

O štai inkilai inkiliukai sujungti tiltukais ir kopetėlėmis, su langais ir durelėmis. Jėga!

Keletas paprastų sprendimų, kuriuos galbūt galima pasidaryti net savo kieme. Ne itin didelės investicijos, bet smagu.

Edukacinė parko pusė siūlo eksperimentinę vandens sistemą. Kurioje pats vandens išsitrauki iš prūdo...

...pats atkeli šliuzus...

...ir malūnėlis sukasi.

Ir tai tik keletas pavyzdžių. Ir tai tikrai ne šiame vieninteliame parke. Išradingos vaikų aikštelės čia visur aplinkui. Jie investuoja į tai. Mes ir iki krizės, ir dabar taupome šia sąskaita, o vaikai trina asfaltą. Švarus bus asfaltas, švarus...

Dalinkimės informacija

Šio blogo skaitytojų ratas išlipo vien tik iš šeimos ir draugų rato. Kiek žinau karts nuo karto jame apsilanko ir Belgijos lietuviai. Iš jų jau ne kartą teko sulaukti prašymo pasidalinti informacija apie būsimus renginius, kad galėtų ne tik čia paskaityti, bet ir patys sudalyvauti. Ką gi...voila!!!

Na, nesu aš pati geriausia kultūrinių, pramoginių ar sportinių renginių rinkėja, bet tuos, kurie patenka į mano akiratį, įdėsiu į kalendorių, kuris yra šoninėje juostoje. Tad jame galėsite šį bei tą rasti.

Na, o jei jūs kažką išgirdote ar pamatėte ir manote, kad tai gali būti įdomu, atsiųskite man el. paštu jakimaviciai@gmail.com arba tiesiog palikite žinutę kaip komentarą ir renginį būtinai įtrauksiu.

Beje, gyvenu Woluwe Saint-Lambert komunoje, tad gan dažnai galite rasti būtent šios komunos vietinių renginių, kurių čia gan gausu. Tačiau, jei jūs gyvenate kitur ir nugirdote ar užmatėte ką nors, kas tiktų į šią renginių temą, informuokite, būtinai skelbsime, nes juk ne visi gyvena ten pat, o ir aš pati mielai pasižvalgyčiau aplinkui.

Iriso šventės artistai

Žodis "irisas" man visada labiau asocijuojasi su plombas ištraukiančiu gardžiu saldainiu nei su gėle, tačiau šį sykį "irisas" - žydintis. Būtent jam teko garbė puikuotis oficialiame Briuselio ženkle. O kasmet vykstanti miesto šventė, vadinama Iriso švente. Mes, žinoma, keliavome pasmalsauti. Triukšmas ir balaganas nesužavėjo, tačiau buvo keletas dalykų, kuriais norėčiau pasidalinti su jumis.

Labiausiai man įstrigo žavingi cirko artistai. Nesu cirko gerbėja, nes vos keliuose jų esu buvusi ir tai gal ne pačiuose geriausiuose, tad man visada jie primena ale užgavėnes, kai žmonės apsivelka tai, ką rado spintoje (čia mano skurdusis cirko vaizdinys). Tad pamačiusi šiuos išpuoselėtus kostiumus buvau laaaabai maloniai nustebinta.

Jie sukuria šventinę nuotaiką. Visi juos noriai fotografuoja, nes jie atrodo įspūdingai. O dar tai, kad jie vaikšto ant kojūkų arba stovi ant pakylų išvis padaro juos nežemiškus... Lenkiu galvas prieš šią išmonę ir meilę kostiumo grožiui.

Dar noriu paminėti paprastą, bet ne prastą pramogą vaikams. Štai primetė į negilų fontaną daug spalvotų kamuoliukų. Diena karšta...Taip ir lenda vaikų rankutės į vandenį griebia kamuoliuką ir sviedžią į draugą. Truputį šlapia, truputį pasiutėliška, labai spalvota ir be galo smagu!!!

Na ir dar ką pavyko įdomaus užfiksuoti - tai teatras pro skylutę. Tiesiog nedidelė erdvė aptraukta drobe su skylutėmis, pro kurias žiūrovai gali stebėti veiksmą. Viduje scenografijos ir aktoriai. Žiū... ir matai viską. Jausmas labai įdomus ir sakyčiau kabinantis. Gaila, kad vis dar ta prancūzų ne kaip lietuvių.

Dvi dienas šurmuliuoja Belgijos širdis. Visad kažkur apie gegužės 8-ą dieną. Šiemet mes sudalyvavome tik dieninėje programoje. O vakariniai koncertai ir fejerverkai palauks kitų metų...

p.s. pavyzdys kaip sukurti meną nekišant vamzdžio į Nerį už beprotiškus pinigus :)

Žavingasis Dinantas

Vis dar atrandame Belgiją. Šį sykį jos nuostabią gamtą - stačias uolas, aplipusias alpinistais, upę su salelėmis ir žalius žalius miškus. Dar kartą įsitikiname, kad gražiausi šalies dalykai sudėti tikrai ne sostinėje. Tik ilgiau pabuvus šalyje ir pakeliavus plačiau bei neskubant gali pamatyti daugiau mažiau tikrąjį šalies veidą.

Čia aš apie nedidelį miestelį Dinantą, kurį esant galimybei rekomenduočiau aplankyti. Kelionė į jį buvo viena maloniausių mano gyvenime, nes nuo vaizdo pro langą negalėjau atplėšti akių. Palei upę Meuse vingiuojantis kelias leidžia tau sugerti visą gamtos grožį ir keliasdešimt kilometrų ištirpsta akimirkoje. Praktinis patarimas- važiuojant iš Briuselio, reikia vykti per Namuro miestą, nes gudrusis GPS nuves trumpesniu keliu, išvengiant šio gražiojo kelio.

Atvykę į Belgiją, konstatavome, kad kraštovaizdis gan panašus į lietuviškąjį, tad praėjusį šeštadienį prieš mus išdygusios uolos mus nemenkai nustebino. Mūsų akiai neįprasta ir gražu.

Dinanto miestas su sava istorija. Kaip ne kaip jo vardas pirmą kartą paminėtas 800 m. pr. Kr. Jame tikrai yra ką aplankyti. Mes tądien savo laiką skyrėme Citadėlei. Ši tvirtovė pirmą sykį buvo pastatyta dar 1040 m., kelis kartus griauta ir atstatyta XIX a. pabaigoje padovanota visuomenei atminti kruvinas kovas ir gėrėtis nepakartojamais reginiais.

Kažin, ar ją statant kas nors galvojo apie kvapą gniaužiančią panoramą, atsiveriančią nuo jos prieigų. Tuomet rūpėjo, kad priešams kuo sunkiau būtų perplaukti upę. Tačiau šiandien viskas kitaip. Karai ir partizanai mums mažiausiai rūpėjo.

Į Dinanto Citadelę galima pakliūti 3 būdais. Lengviausia, užlėkti automobiliu. Smagiausia, pakilti ale funikulieriumi. Pagirtiniausia, užkopti 408 laipteliais.

Pati tvirtovė nepasirodė itin didelė. Tiesa, nebuvome jos požemiuose. Gal ten visas "Akropolis" :). Ekspozicija gan menka, ne viskas prieinama, jei vaikštai be gido. Turas su gidu trunka 45 minutes. Mums su mažąją tai visa amžinybė, žinant, kad į tamsą ji reaguoja garsu. Tad pasivaikščiojom patys sau.

Štai vienas įdomesnių eksponatų. Ir kas per kultūra visur kaip šuniukams žymėti savo teritoriją. Man net kilo klausimas, negi specialius dažus jie nešiojasi šiam žymėjimui.

Bevaikštant suvokėme, kad į patį gražiausią tvirtovės tašką galime patekti tik su gidu. Ne kas... Sprendimas? Yra. Mes su mažyle drąsiai žengiame link gido, renkančio grupę, ir paaiškiname, kad ši ekskursantė gan inoringa. Jis geranoriškai atveria vartus mums vieniems :) :) :)

Va štai čia ir atsiveria visas Meuse upės ir jos slėnių grožis. Komentarų nereikia.

Po to patys vieni nuklydome dar į tokias irgi pusiau uždaras ekspozicijas (galima eiti tik su gidu). Ten galima rasti tuometinės virtuvės, kepyklos instaliacijas, o pačiame gale - partizanų štabą. Prieš tą salę pastebėjome, kad kaba ženklas, jog draudžiama eiti su vaikų ir invalidų vežimėliais (turbūt dėl to, kad siauras koridorius). Mes buvome su vaiku ant rankų, tad ėjome tolyn. Praėjome partizanų gultus, įėjome į tamsią patalpą, kurioje pamačiau tik smėlio maišų barikadas ir žvaigždėtą dangų. Čia pat suveikė daviklis ir pradėjo šaudyti, bombarduoti, sprogdinti. Lėkėm iš ten kaip reikiant...Įtikinamas ir nejaukus garsas, ypač su vaiku ant rankų. Na ir kas, kad tai tik įrašas :) Prasti mes kariai būtume...

Pats miestelis Dinantas nėra didelis, bet jaukus. Meuse upe galima paplaukioti laiveliu arba tiesiog pasivaikščioti gražia pakrante. Deja, mus užklupo lietutis, tad dar bus proga ten sugrįžti, nes liko neaplankyta pilis, sodai ir dar šiek tiek.