2008 m. rugsėjo 17 d., trečiadienis

Piknikas prie pilies

Savaitgalį mes - dvi Jakimavičienės ir vienas Jakimavičius - išsiruošėme papiknikauti gražioje aplinkoje - La Hulpe pilies prieigose. Būtina paminėti, kad antrasis Jakimavičius intensyviai dirbo, tad todėl keliavome tik tryse.

Ši pilis yra visai netoli Briuselio. Aplink ją milžiniškas parkas, kuriame kiekvienas randa sau vietelę pasivaikščioti, pastumdyti vežimėlį ar pažaisti kamuoliu.

Vietelę jaukiam piknikui šiame gražiame gamtos prieglobstyje radome ir mes. Kirtome keptus šonkauliukus su arabiškame turguj pirkta duona. Desertui- bananai, apelsinai, persikai.















O štai taip atrodo pilis iš arti. Nedidelė, bet simpatiška. Labai galėčiau tokioje gyventi :D















Daugiau foto čia


2008 m. rugsėjo 16 d., antradienis

Galiu tik keiktis

Nu žinokit pasikeiksiu. Nebegaliu daugiau!!! Ir vėl ant belgiškos eismo kultūros. Nu nervai nebelaiko. Ar čia visi nukvakę, ar susimaišiusios skirtingos kultūros, kad gatvėje baisiau nei atviroj jūroj ant lentos.

Pėstieji eina per gatvę net nežiūrėdami į šonus. Matyt, čia jų mažai nutrenkia. Gal reiktų pataisyti statistiką, kad susirūpintų?! :)

Senos šviesoforų sistemos, kelio ženklai likę turbūt irgi iš pokario, nes labai jau miniatiūriniai. Va kuo mes - lietuviai - galime džiaugtis, kad pas mus visi tie reikalai įrenginėjami daugiau mažiau moderniai ir šiuolaikiškai, o ne tai, kad sustojęs prie šviesoforo turi užlenkti galvą kaip garnys ir laukti žalios varlės, nes nesimato paties aparato. Ir neduok diev, užtrunki bent 2 sekundes pajudėti iš vietos, iškart visi pradeda groti nervinę simfoniją automobilių signalais.

Užknisot, belgai, jau mane negyvai!!!

2008 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis

Sveikatos apsauga verta pagyrų

Tikrai nesu dažna gydymo įstaigų lankytoja nei Lietuvoje, nei čia - Belgijoje. Tačiau taip jau atsitinka, kad pastaruoju metu jose lankausi dažniau :) ir medikų rūpestis visada maloniai nuteikia.

Lietuvoje dažniausiai sau leisdavau prabangą lankytis pas specialistus privačiai, nes taip taupomas laikas ir nervai, nereikia jokių kyšių, kurių tiesiog nemoku duoti. Be to, man patinka pasirinkti mediką pačiai. Privačia praktika naudojuosi ir Briuselyje.

Žinoma, reikia paminėti, kad diplomatų šeimos gauna gan puikius sveikatos draudimus, kurie tik su menkais apribojimais dengia visas medicinines išlaidas. Tad ačiū už tai Lietuvos aststovybei prie ES už pastangas ir puikius rezultatus.

Pirmo vizito metu, mes su daktare bendravome gal 45 min. Prieš tai aš gan neblogai pasiruošiau - pasirengiau visokių ligų ir med. terminų sąrašėlį anglų-lotynų kalbomis. Žinoma, su juo man labai padėjo mano mažoji sesutė Vita. Šiokia tokia praktika būsimajai medikei :)

O labiausiai tai noriu papasakoti apie ekskursinius turus, kuriuos organizuoja vietinės viešosios ligoninės. Apie tokius Lietuvoje bent jau neteko girdėti.

Natūralu, kad kiekviena ligoninė siekia prisitraukti kuo daugiau ligonių su jų draudimų pinigėliais. Šis jos interesas skatina daryti akcijas-atrakcijas, paskatinančias pacientus juos rinktis. Štai šį antradienį keliavome į Edith Cavell vardo kliniką, kurioje buvo rengiamas gimdymo skyriaus pristatymas anglų kalba.

Besirenkant sutartoje vietoje pasidarė itin smagu, nes aplink girdėjome be galo daug lietuviškai kalbančių žmonių. Akimirkai pasijutome tarsi LT, nes suskaičiavome per 10 lietuvių porų. 2 iš jų pažinojome. Vadinasi, čia mūsų procentaliai visai nemažai. Be to, neabejotinai galima teigti, kad šios ligoninės komunikacijoje suveikė stiprus"word-of-mouth" principas.

Tokios ekskursijos organizuojamos gan vėlai vakare - 20 val., nes būtent tuo metu aprimsta darbas, sumažėja lankytojų ir personalo. Trunka jos apie 2 val.

Mus pasitiko labai maloni ir puikiai!!! angliškai kalbanti akušerė. Įtarėme, kad ji britė, nes tardama žodį "often" pabrėždavo raidę "t". Ji mus visus nusivedė į rūsį, kuriame vyko prezentacija. Prieš tai visiems išdalino vandens ir reklaminių lankstinukų bei dovanų paketus. Bando papirkti iš anksto :)

Pristatinėjanti moteris jautėsi gan laisvai ir pasakojo apie įvairius privalumus ir galimybes, o jos asitentė visa ka darė - tai sėdėjo pasiėmusi belaidę klaviatūrą ir "enteriavo" skaidres. Kažkoks darbo jėgos švaistymas...

Prezentacijos metu labai stengiamasi įtraukti tėvelius, kad nesijaustų nuskriauti. Kur tik jiems, kas skirta, stipriai akcentuojama. Pavyzdžiui, tėvelio poilsio kampelis gimdykloje... Visus tokius šou elementus lydėdavo garsus vyriškas juokas.

Akušerės vienas dažniausiai vartojamų žodžių "Respect". Suprask, jie rekomenduoja taip, bet visada gerbs Jūsų pasirinkimą, kad kiekvieno žmogaus valia nuspręsti ko, kada ir kaip nori.

Po teorinės dalies, visi pakilome į 3 aukštą. Būtent šį rugpjūtį tas skyrius buvo visiškai renovuotas. Pakutinieji remonto darbai dar vykdomi ir kadangi aš ne itin reaguoju į prancūziškus užrašus sugebėjau atsiremti į šviežiai dažytą sieną... džiugu, kad ji jau buvo išdžiuvusi :).

Anksčiau "Enter" spaudžiusi asistentė greitai nubėgo patikrinti, ar yra laisvų kambarių demonstracijoms. Jai linktelėjus galvą, visi draugiškai kaip per ekskursijas mokyklos metais, sugūžėjome į gimdyklą. Viskas itin švaru, tvarkinga, modernu, jokių nereikalingų daiktų. Langai veidrodiniai, kad mama visada matytų, kas daroma su jos kūdikiu, nes vaiko kampelis yra būtent prie langų.

Tėvelius žinoma žavėjo vonia. Į ją žadėjo lipti atsigaivinti bent pusė ten buvusių :) :) Žiūrėsim, kaip ten bus.

Dar keletas fokusų, Pavyzdžiui, gimstant vaikui prigesinama šviesa, kad vaikui nebūtų didelio šviesos skirtumo. Pati patalpa yra su oro kondicionieriumi, tačiau vėl gimstant vaikui ji yra pakeliama iki 35 laipsnių celcijaus, taip pat ties lubomis yra važinėjantis radiatorius, kuris reikiamu metu atitraukiamas prie gimdyvės, kad vaikas nepatirtų temperatūros perkryčio.

Matėme ir vadinamąją "recepciją". Jos monitoriuose akušerės nuolat stebi visų gimdyvių fizinę būseną.

Edith Cavell klinikoje galima pasirinkti 4-vietę, 2-vietę arba 1-vientę palatą. Žinoma, kiekviena jų turi kainą. Pigiausioji kainuoja 290 eurų parai, o brangiausioji - tai yra individuali palata su dušu ir tualetu - 449 eurai parai. Paskaičiuoti nesunku, turint omeny, kad Belgijoje po gimdymo ligoninėje laiko 4-5 paras.

Dar reikia pridėti įvairių gydytojų, specialistų paslaugas ir viena būsimoji mama paskaičiavo, kad visas šis malonumas kainuoja maždaug 6000 eurų. Štai tokia piguva :) :)

Taigi visi išėjo apdovanoti, laimingi. Matėme, kad dauguma jų sugrįš čia labai labai greitai. Na, o mes dar luktersime...;)


2008 m. rugsėjo 7 d., sekmadienis

Belgiška alaus fiesta

Savaitgalį Briuselio širdyje - Grand Place - vyko aludarių šventė. Tai kasmetinė fiesta, šiemet vykusi jubiliejinį 10 kartą.

Joje dalyvavo per 40 smulkių, vidutinių ir stambių alaus gamintojų.

Kaip žinia, belgai giriasi turį daugiausia šio gėrimo rūšių pasaulyje. Žemiau esančioje nuotraukoje pristatomas visas alaus asortimentas, kurio buvo pasiūlyta paragauti šventėje. Šalia kiekvienos rūšies pažymėta jo kaina kamšteliais. Brangiausias alus- 5 kamšteliai.
















Įėjimas į paviljoną nemokamas. Kainuoja tik pats alus. Kaip ir minėjau, eurai prie prekystalių netenka vertės. Čia pinigai - specialūs alaus kamšteliai, kurių galima įsigyti kasose - 1 euras lygus 1 kamšteliui. Taigi brangiausio alaus bokalas kainuoja 5 eurus. Visgi nepaisant gan normalios kainos Briuselis tą savaitgalį buvo gerokai apgirtęs. Juk jei geriam, tai geriam!!!
















Paviljonas buvo grūste prisigrūdęs liaudies. Smalsumo vedini įsitrynėme ten ir mes. Aplinkui linksmos ir jau "įšilusios" draugų kompanijos. Kelia viršun bokalus, šaukia kažkokius neatpžintus džiaugsmo šūksnius, kita kompanija atsiliepia ir netrukus aikštėje įsigali smagus gausmas.


















Tiems, kas nesate girdėję, primename, kad kiekvienas belgiškas alus turi tik jam skirtą taurę. Pasak šios tautos atstovų, kiekviena alaus rūšis tik geriama iš jam pritinkančio stiklo atskleidžia savo tikrąjį skonį ir kvapą. Ar čia tik nebus tinkama komunikacija ir papildoma verslo atšaka spęskite patys ;)












Čia pat - už tvorelės - buvo galima įsigyti ir užkandos, tinkamos prie putojančio alaus - midijų, austrių, sraigių ir kitokių moliuskų. Jos buvo graibstomos taip pat sparčiai kaip ir alus. Ir nereikia jiems jokios keptos duonos, čipsų ar sūrio.

Žinoma, šėlsmas nepraeina be pasėkmių. Taurės dužo, alus liejosi laisvai. Ir jei manote, kad tai lietaus bala- klystate. Alus tekėjo upeliais. Na...iš balos negėriau, nes bijojau avinėliu pavirsti :), bet kvapas ir limpantys padai išdavė jos turinį.













Neapseita ir be alaus simbolio- apynių. Jais buvo išpuoštas paviljonas ir visa aikštė.


Mes šeštadienį jau atėjome šiek tiek per vėlai, t.y. apie 20 val. Būtent tada kasos užsidaro, o nuo 21 val. užsidaro ir pats paviljonas, kad iki 22 val. tiek blaivūs, tiek pogirčiai svečiai iškeliautų namučio.Tad taip sakant ir neteko paragauti to alelio. Kita vertus, žinosime, kam ruoštis kitą rugsėjį, o visus alaus gurmanus nuoširdžiai kviečiame į alaus puotą kitąmet!

Laikinieji namai- barakas :)

Pamislijau, kad apie namus dar nerašiau. Tiesa, galiu tik trumpai papasakoti apie laikinuosius, nes tų, kuriuose įsikursime 3 metams, vis dar ieškome. Sekasi sunkiai, bet kaip sakoma, svarbiausia išlaukti savo momento.

Taigi gyvename prie pat Europos Komisijos, Europos Tarybos ir kitų europinių institucijų. Kitaip tariant, visiškai biurokratiniame rajone, kuriame savaitgaliais ramu ir žmonių vos vienas kitas, bet užtat eilinėmis dienomis čia vaikšto gausybė pingvinų - kostiumuotų dėdžių ir tetų su labai svarbiomis veidų išraiškomis. Suprask, jie labai išmintingi, moka daug kalbų ir dirba sunkiai. Žinoma... O kas pasakė, kad kilnoti popierius iš vienos kruvelės į kitą lengva :) :).

Taigi grįžtant prie to mūsų laikinojo urvo. Kaip ir užsiminiau pavadinime tai bendrabutis visiems neseniai atvykusiems ir beiieškantiems namų. Nežinia, gal yra ir ilgiau čia užsibūnančių, bet abejoju... Pernelyg čia mažai vietos normaliai gyventi. Bet jei kokiam mėnesiukui kitam - tai manau, puikiai tinka.

Mūsų "rūmai"- tai virtuvė, gyvenamasis kambarys, miegamasis ir vonia. Štai iš čia dažniausiai bendraujame su jumis per skype, naršome internete ar žiūrime filmą. Kasdieniška, ar ne? Bet vat ateinantį savaitgalį jis turės virsti dar vienu miegamuoju kitiems Jakimavičiams. Beje, mįslė- Jakimavičiai, bet ne giminės, kas? :D
















Čia gimsta, o vėliau akimirksniu dingsta kulinarijos stebuklai. Pamažu atrandu kulinarijos džiaugsmą...kažin tik, ar ilgam :).
















O kai saulutė nusileidžia ir jaučiamės nusipelnę miego, einame į lovytę. Turiu pastebėti, kad nuo pat pirmos dienos be galo gerai joje išsimiegu. Gal tai pagal feng- shui teisingai apstatytas kambarys.
















Pamatėtę gražiąją jo pusę, o dabar štai...jo kampe sukrautas visas mūsų turtas. Maždaug 20 dėžučių. Kas kurioje yra tarsi ir žinome, bet nedrįstame traukti- pernelyg grėsmingai atrodo šis kalnas.

2008 m. rugsėjo 2 d., antradienis

Turistų džiaugsmas - Briugė















Beveik nuo tada, kai aplinkiniai sužinojo, kad mes 3 metelius praleisime Belgijoje, visi, kas yra lankęsi šioj šalyje tik ir skatino būtinai nuvažiuoti į Briugę. Ale fantastiškai nepakartojamai gražus miestas. Tai vat praėjusį šeštadienį pabandėme tai patikrinti savo kritiškomis akimis :D.

Nuo Briuselio iki Briugės tik 85 km. Kiti lietuviai rekomendavo važiuoti traukiniu, neva automobiliu sunku rasti parkavimo vietą ir užtrunka. Bet paskaičiavę, kad iš Briuselio į Briugę ir atgal mes sumokėtume 48 eurus (čia savaitgalinė-nuolaidinė kaina), kaip tikri lietuviai nusprendėme pataupyti ir važiuoti savo mašina. Be to, juk kaip ir jauną žirgą norisi ir tą Hondą "prajodinėti".

Oras buvo puikus. Arti 30 laipsnių šilumos, tad ir turistų traukiančių į tą miestą bei link jūros buvo gausu. Ir nors autostrada 3 juostų, eismas visose jų itin intensyvus ir persirikiuoti ne taip paprasta kaip Lietuvoje. Negana to, karts nuo karto būna kelių minučių kamštis, kuriame greitį sumažini iki minimumo. Bet tai nėra strigimas valandai, tad itin nenervina.

Būtent šiuose kamščiuose teko stebėti įdomią vairavimo kultūros apraišką. Kuomet auto įlekia į kamštį ir staigiai stabdo, įjungia avarines šviesas. Tad jei pastebėsite tokius dalykus Belgijoje, negalvokite, kad jis jums dėkingas kaip LT. Jis tiesiog saugo savo užpakalį :)

Briugė. Tik įvažiavus pastebi, kad tai žalias ir smagus miestas. Iš vakaro pasidomėjome ir ieškome traukinių stoties parkavimo, kuriame parkavimas visai dienai + kelionė visiems auto keleiviams į centrą ir atgal tekainuoja 2,5 euro. Štai kokie sprendimai priimami, norint sumažinti norinčių parkuotis miesto centre srautus. Tiesiog pagirtina :)

Prie stoties dviračių plantacija... Lietuviai, važiuokite dviračiais!!!




Atsidūrę miesto širdyje, greitai suvokiame, kas žavi tokias minias žmonių - tvarka, romantiška arcitektūra ir, žinoma, vandens kanalai. Pakilnoję galvas į bokštus, neatsilaikome ir mes. Sėdame į vieną iš valtelių ir leidžiamės į pusvalandžio kelionę Briugės kanalais. Jei kam aktualu, vienam žmogui ši pramoga kainuoja - 6,5 euro.















Vairininkas- poliglotas. Išsiaiškinęs, kokio plauko keleivių prisirinko, pasakojimą dėsto prancūzų, flamandų ir anglų kalbomis. Neabejoju, kad jis moka rusų ir vokiečių, kurių čia gausu.


Vairininkas gan lakoniškas, bet tų žodžių nelabai ir reikia. Aš bent jau girdėjau mažai - ne tas man buvo svarbiausia. O vanduo, karšta saulė, nuo pakrančių mojuojantys žmonės.



Be laivelių gausybės, miestelyje darda tokia pat gausybė žirgų traukiamų karietų. Pasivažinėjimas ja - 34 eurai. Vadeliotojai vėl kalba visomis populiariausiomis kalbomis.


Kaip ir visuose miesteliuose ale "Trakai" gausu restoranėlių ir suvenyrinių parduotuvių. Skipiname jas neatsigręždami. Tiesa, prie vienos žaislų parduotuvės vitrinos stabtelime, nes labai jau ji spalvota. Iš kainų galima suprasti, kad tai labiau žaislai suaugusiems, o ne vaikams :)


Veikia ir vietinis sendaikčių - kitaip "blusų" - turgus. Jame Mantui pavyksta rasti lietuvišką vagnorkę. Neįtikėtina, ar ne?!

Ooo. Prisiminiau. Rusių ekskursijas. Va čia tai tikrai juokėmės iš širdies. Briugėje moteriškių rusių ekskursijos ne vaikšto, o lakioja kaip vištos. Aš bandžiau prisijaukinti gulbes sausainiais, tuo metu atlekia kokių 20 rusių pulkelis ir pamačiusios gulbes puola fotografuotis prie jų. Tada jų gidė ar šiaip vyresnioji rėkia: "Devuški, pobežali. Opazdavajiem na obied na čas. Ostavajem ot programy"...ir tada visos tos 20 bėgte paskui pirmąją. Vaizdelis, nerealus. Patikėkit. Ir tokių lakstančių pulkelių čia matėm bent 3. Turėtų būti smagios tokios ekskursijos :)

Reziumuojant, galiu pasakyti, kad miestas gražus, jaukus, pakankamai švarus, pirmą kartą ir įdomus, bet itin jau turistinis. Tad nežinau, kada norėsiu į jį sugrįžti, nes tas turistiškumas vargina. Gal po metų kitų, kai vešiu kokius svečius :)

2008 m. rugsėjo 1 d., pirmadienis

Nematomos degalinės

Taip, Belgijoje jos visiškai nematomos bent jau mano akims. Jos kaip ir Prancūzijoje (o gal ir kitose kultūriškai giminingose šalyse) slepiasi eiliniuose namuose. Žinoma, tai galioja tik miestams. Užmiestyje viskas daugiau mažiau normalu - kaip Lietuvoje :)

Penktadienį važiavome užsipilti kuro ir Mantas sako: "Suk į degalinę". O aš: "Į kokią degalinę? Kur ji?" Turėjom sustoti ir Mantas užtruko, kol man įrodė, kad ten degalinė. Nemato mano akys nors tu ką :) :) :)

Įvairuoti mašiną, išskyrus SMART'a, į tokią degalinę reikia itin atidžiai, nes erdve ji nepasižymi.

Gal ir protingiau jie daro, nes kaip teko praėjusią savaitę skaityti, LT degalinės beveik nieko neuždirba iš kuro, o jų pajamų pagrindą sudaro parduotuvių darbas. Taigi geriau maža, bet pelninga, negu didelė, patogi, bet vargiai beišsilaikanti.

Artimiausiu metu, pabandysiu įkelti vieną kitą foto, kad galėtumėt įsivaizduot, kas tokių stebuklų nesat matę.