Apie Belgiją draugai: valonai "varo" ant flamandų ir atvirkščiai.

Štai dar viena, jau ketvirtoji draugų Belgija. Paskutinė šią vasarą. Rudeniop finalinė - penktoji dalis. Taip, toji Belgija visiems mums buvo panaši, visi ją panašiai jautėmė, tik su savais prieskoniais. Kiekviena iš jų yra teisinga ir savotiška. Mums visiems trūko artimųjų. Mums visiems iki šiol nesuvokiamas belgų aptarnavimas. Mums visiems čia gimė vaikų. Mes visi pripratome prie 0,3 alaus buteliukų su 8 laipsniais stiprumo.

Tiesa, ne visi :) Dalia ir Algis liko ištikimi lietuviškajam "Švyturiui" ir visada lauktuvių iš Lietuvos užsiprašydavo būtent jo. Juk norisi pamaloninti savo gomurį lietuvišku skoniu. O, kai netikėtai sužinojo, kad "Švyturio" kaip ir tikros lietuviškos duonos ar dešrytės galima įsigyti čia pat Briuselyje, Algis buvo pasiryžęs tuoj pat lėkti į rusų parduotuvę, iškalbingu pavadinimu "Gagarin". Smagu prisiminti tokias akimirkas ir turbūt tik gyvenantys svetur gali pajusti, koks skanus tas lietuviškas alus svetimoj žemelėj...

Ši šeimyna- bene sportiškiausia iš mano minėtųjų. Pas juos namuose net yra kampelis, skirtas sporto laimėjimams. Pasak šeimininkų, dauguma jų susirinkta čia- Briuselyje. Šanuoliai ne kitaip! 

Beveik kiekviename susibūrime, kur yra Dalia ir Algis aš net galiu pamiršti, kad kažkur laksto mano vyresnėlė. Žinau, kad ja bus pasirūpinta, su ja užsiims, pažais. O auksiniai Dalios žodžiai, kuriuos atsiminsiu turbūt visą gyvenimą - "Renata, atsipūsk, aš pažiūrėsiu vaikus". Auginant vaikus be atokvėpio tai itin sujaudina. Taip imi ir suglembi ant sofos ir pagalvoji - nu, blemba, kaip faina. O štai paskutinį kartą juos išlydėjus, Rusnė įsikniaubė ir pravirko. Jai labai patinka, kai kažkas pas mus svečiuojasi ir nepatinka, kai tai baigiasi. Iš tikrųjų, kodėl šiais laikais svečiai vis rečiau lieka nakvoti?...

Taigi ketvirtoji Dalios, Algio ir mažosios Skirgailės Belgija.

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie šionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Tiksliai žinau, kad Algis pasiilgs ypač gerų sąlygų sportuoti, futbolas jau buvo tapęs beveik šeimos nariu :) Kiekvieną vasarą vykstančios Belgijos-Liuksemburgo lietuvių sporto žaidynes - įvykis, kuriame būtinai dalyvaudavom tiek žiūrovų, tiek savanorių, tiek dalyvių ir netgi nugalėtojų amplua.

Dar, be jokios abejonės, labai trūks vaikiškos infrastruktūros  - tvarkingų vaikų žaidimo aikštelių, žalių parkų, tvenkinių su paukščiais, zoologijos sodų, mini-fermų ir t.t.

Tiesą sakant, pasigesim tikrai daugelio dalykų - ir puikios geografinės padėties, kai atsikeli ryte, sumąstai kryptį, sėdi ir keliauji, ir švelnios žiemos, kai sniegas laikosi gal du kartus po kelias dienas per visą žiemą, ir alaus/šokolado/šviežutėlių croissants - pastarųjų produktų yra ir Lietuvoje, bet kažin, ar skonis bus tikrasis belgiškas :)

Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Geriausiems draugams tikrai rekomenduotume nuvykti pas buvusią kolegę p. Jolantą į trobelę Austrijos kalnuose. Viena nerealiausių kelionių, mes buvom vasarą, kalnų grožis Austrijoje ir Šveicarijoje tiesiog užburiantis.

O kalbant apie pačią Belgiją, žinoma, sunku nekartoti draugų išsakytų nuomonių - Briugė, Gentas, Antverpenas, Liuvenas, Durbuy, Lier, Tournai, Bouillon, Namur, Dinant - saviti, jaukūs ir svetingi. Flandrijoje miestai didesni, žavi grožiu ir prabanga, o Valonija vilioja mažais miestukais Ardėnuose, išssibarsčiusiais ant uolų ir prie tekančio vandens. Apskritai važiuojant per Belgiją, gali žavėti bet kuris eilinis kaimelis, nes sodybos prie kelio tiesiog tviska sutvarkyta aplinka.

Toliau nuo įprastų turistinių takų verta aplankyti (nebūtinai eiliškumo tvarka):

1. Montaigle pilies gruvėsiai - autentiška ir nėra turistų;
2. Beloeil rūmai su parku - belgiškasis Versalis; 
3. Šeimoms su vaikais vertėtų nuvykti į Bokrijk - belgišką buities muziejų, kuris įdomesnis nei Rumšiškėse, nes yra ir labai šaunių gyvų eksponatų (galima ir be vaikų, ten nuostabu - aut. past. );
4. Mėlynuojantis nuo katilėlių Halės miškas balandžio-gegužės mėnesį. Pasaka ten pabūti saulėtą dieną. Kas nebuvote, būtinai nuvažiuokit!
5. Laeken karališkieji šiltnamiai-oranžerija (atviri visuomenei gegužės mėn.).
6. Na, ir kartą per du metus (kas antrą rugpjūtį, maždaug apie Žolines), tiesiog nuodėmė praleisti progą pamatyti gėlių kilimą Briuselio Rotušės aikštėje. Kiekvienais metais jis vis kitoks, bet visuomet įspūdingas.

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Vieną vienintelį sunku išskirti. Na, smagiausia turbūt būtų, jei Lietuva galėtų džiaugtis tokia pat geografine padėtimi, tokiu atstumu iki Londono, Paryžiaus, Amsterdamo kaip Belgija.

Algis sako, kad perkeltų belgų kelių policininkų darbą - per daugiau nei tris metus nei karto nepastebėjome pasislėpusių policininkų, matuojančių greitį krūmuose (o aš mačiau kelis kartus, ne krūmuose, bet mačiau :)- aut. past.).

Dar prancūzišką pop-muziką iš radijo:)

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Gal klausimą apsukčiau kiek kitaip - kas Belgijoj nervino? Tik atvykę buvom lengvai šokiruoti, kiek laiko užtrunka paprasčiausio reikalo sutvarkymas. Strigom ten, kur net neįsivaizdavom, kad galima strigti (pvz., banko kortelės išdavimas sėkmingai baigėsi tik po trijų vizitų į banką) :) Po to laikui bėgant jau nebesistebi, kad esant didžiausiai eilei prie kasos, apsipirkę moteriškaitės visai neskuba susikrauti daiktų į krepšį, dar išsibučiuoja su pardavėjom ir pan.

Dar pasakysiu gal šiek tiek negražiai, bet gyvenant netoli prastesnio rajono tikrai džiaugsmo nekėlė žmonių iš Artimųjų rytų gausa.

Be to, nemėgstu, kai svetimi žmonės pernelyg lenda prie mano vaiko, o dar kai puola čiupinėti veiduką, nors imk ir bėk tolyn. Man rodos, Lietuvai tai nebūdinga.

Ko belgai, jūsų nuomone, galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Konkretumo, aptarnavimo greičio, švenčių šventimo. Ypač per Naujuosius keista, kad gatvėse nėra besidžiaugiančių žmonių, kad danguje žybteli tik viena kita švieselė.

5 žodžiais apibūdinkite Belgiją

Susiskaldžiusi, keista šalis. Daugiakalbis Briuselis. Alus ir sisiojantys paminklai.

Algiui gaunasi devyni žodžiai: "valonai "varo" ant flamandų ir atvirkščiai. Tikrų belgų nėra".

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Be jokios abejones - dukters gimimas. Tai nėra pačios Belgijos nuopelnas, nors medicinine priežiūra nėštumo ir gimdymo metu galime tik pasidžiaugti, tiesiog faktas, kad tai įvyko čia, ir tai prisiminsime visą gyvenimą.

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Moliuskai balto vyno padaže ir baltas Hoegaarden alus. Algiui - eklerai.

Bendrai paėmus, didelis žuvų ir jūros bjaurybių (a.k.a. gėrybių) pasirinkimas. Atradom puikias žuvis: otą ir rają, lengvai pritaikėm jas savo virtuvėje.

Trečiųjų metų kulinariniu atradimu tapo virtas liežuvis drebučiuose (netgi skanesnis nei Lietuvoje, bet tokio yra pirkt tik vienoje parduotuvėje) (kokioje, Dalia?- aut. past.)

Idėjiškai Jūs labiau valonai ar flamandai? :)

O į šį klausimą labai sunku atsakyti, nes per daugiau nei tris metus taip ir nesusipažinom artimiau nei su vienu tikru belgu - tad nežinom, kokie yra idėjiškai tikri valonai ir flamandai :)

Algis prisiskaitė pakankamai,kad labiau palaikytų flamandus, tik prancūziška (įskaitant valonų gentį) muzika ir literatūra jam artimesnė nei olandų šnypščianti "paukščių" kalba, mūsų ausiai skambanti kaip keiksmažodžių rinkinys :).

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai :)

Tiesą sakant, liūdna. Taip būna išsikraustant iš bet kurios vietos, tapusios namais. O ir palikti pačią Belgiją su visais jos privalumais nesinori. Lietuvoj, žinoma, laukia nesulaukia savo anūkės sugrįžtant seneliai, ten ir išsiilgę mūsų geri draugai, ten - nauji namai bei nauji darbai ir turbūt laukiantis pats didžiausias išgyvenimas - palikti vaiką darželyje. Iššūkiai, nežinomybė... natūralu, tai ir baugina, ir vilioja. Bet mes tikim, kad viskas bus gerai. Juk svarbiausia, su kuo, o ne kur esi :)

Kas netilpo į šiuos klausimus, bet dar guli ant dūšios...

Gyvenant užsienyje labai smagu jaustis lietuvių bendruomenės dalimi. Gal kartais išgirdęs gatvėje kalbantį lietuviškai žmogų ir nepuoli bendrauti, bet žinai - jei kažko paklaustum ar norėtum šnektelti, tau būtų atsakyta su šypsena ir atvira širdimi. Sporto žaidynėse susirenka daugiau nei 400 žmonių iš Belgijos ir Liuksemburgo ir turbūt bene visi jaučiasi vienos didžiulės šeimos dalimi. Grįžus į Lietuvą to jausmo kiekvieno tautiečio atžvilgiu nebebus...

Algiui, be to, labai įstrigo belgų nacionalinio sporto ypatumai - automobilių stiklų daužymas iš chuliganiškų paskatų (mums teko tuo pasidžiaugti du kartus) ir nuomotojų buitinis lupikavimas įvertinant išnuomoto turto būklės pablogėjimą pasibaigus nuomai. 

Apie Belgiją draugai: čia išmokome neskubėti

Kur kitur jei ne pas Dianą ir Andrių paragausi kepsnių. Turbūt visus barbekiu, kiek esu valgiusi svečiuose Briuselyje, valgiau būtent pas juos. Svetingi ir vaišingi žmonės- ką čia bepridursi. Kaip patys sako "mėgstam pabaliavot" :). Ateini, išsidrėbi jų gėlynais išpuoselėtame sodelyje (Andriaus nuopelnas) ir sėdi sėdi sėdi- juk reikia kažkada atsisėdėti. O pas juos puiki vieta šiam reikalui. 

Su jais susipažinome jau čia - Briuselyje. Bene, E. Cavell ligoninėje, kur visas tuntas lietuvių keliavo į ekskursiją po gimdymo ir motinystės skyrius. Tai vienas smagesnių prisiminimų, nes atvykus į svečią šalį visas pasaulis rodos aukštyn kojom sutvertas, o nueini į kažkokią ligoninę, kurioje atrandi pulką lietuviškai kalbančių žmonių. Ir iškart pasidaro gera.

Na, o šiai vasarai prasidėjus, kol dar nebuvo įsibėgėjęs liūčių sezonas, mudvi su Diana ryžomės ekspromtiniam planui chuliganui. Susisodinome savo vaikus ir išvažiavome į Kessel-Lo parką, esantį šiek tiek už Briuselio. Mudviem buvo iššūkis, nes visgi parke sugaudyti keturis mažus vaikus, visus pavalgydinti, sužiūrėti, kad būtų laimingi, pailsėję ir saulėj neiškepę ne tokia jau ir lengva užduotis be tėčių. Bet mums pavyko!!!

Ir štai ateinantį antradienį jie jau palieka Briuselį. Sakyčiau vieni pirmųjų iš pažįstamų. O atrodė, kad tas laikas niekad neateis...

Apskritai, šiuo metu Belgijos sostinėje stipriai justi kraustymosi vajus- visur vyksta "garage sale'ai", vos ne prie kiekvieno namo stovi kraustymo kompanijų sunkvežimiai (in arba out), pro langus keliauja baldai ir kiti didesni daiktai (žinia, daugumoj Briuselio namų draudžiama baldus gabenti per laiptines, o kai kur tai tiesiog neįmanoma), vyksta atsisveikinimo vakarėliai ir keičiasi publika. Ne tik lietuvių. Toks jau tas Briuselis.

Gero kelio Jums! Baltai pavydime, kad labai greitai sveikinsite Baltijos jūrą. Ir apskritai turbūt pavydime, kad grįžtate namo ilgam. Pasakykit prašau gintarinei jūružėlei, kad ir mes netrukus atplauksime :)


Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Grįžę į Lietuvą tikriausiai daug ko pasiilgsim. Belgijoje išmokom neskubėti arba bent nepykti ant tų, kurie neskuba. Parduotuvėje, degalinėje, einant per gatvę ir pan. – viskas vyksta pamažu, pasikalbant, niekas niekur neskuba. Palyginus su belgais, lietuviai – greitojo bėgimo čempionai :).

Didelis malonumas, kurio Lietuvoj neturėsim – naktimis apšviesti greitkeliai. Neretai iš įvairiausių kelionių po Belgiją ir aplinkines šalis grįždavome vėlai. Vairuoti apšviestu keliu daug lengviau nei tamsoje.

Dar vienas dalykas, šovęs į galvą – malonu, kai apsiperkant parduotuvėje, tavo prekes paslaugiai sudeda į tavo atsineštus krepšius (tik kai kuriuose prekybos centruose- aut. past.). Telieka susikraut iš vežimėlio į bagažinę.

Negali likti nepaminėti ir Belgijos smulkieji verslininkai – smagu, kai duonininkas, mėsininkas, kirpėjas, gėlininkas visai šalia namų, tau šypsosi, sveikinasi, o vaikus vaišina dešros griežinėliu ar sausainiu. Tai tik keletas dalykų, kurie pirmieji šovę į galvą. Bet visko kur kas daugiau.


Aplankėte tikrai nemažai. Keliavote daug. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams. 

Pirmiausiai, žinoma, rekomenduojame aplankyti Briugę, Gentą, Antverpeną. Per trejus metus ne kartą lankėmės šiuose miestuose, kartais tiesiog vaikščiodavome po centrą, užsukdavome į miestų katedras, kitas bažnyčias, kuriose daug žymių flamandų dailininkų paveikslų, kartais eidavom į muziejus, o kartais – tiesiog pavalgyti vietos restoranuose.

Kita kelionė turėtų būti jau Ardėnų link – akmeniniai miesteliai, feodalinių pilių griuvėsiai ir įvairių vietos kunigaikščių pilys, kuriose bandoma atkurti buvusį interjerą, sodus ir pan.

Būtinai rekomenduojam aplankyti kurį nors iš buvusių vienuolynų griuvėsių, pavyzdžiui Villiers Abbey – ten tvyro neišsemiama ramuma. Reikia užsukti ir į trapistų vienuolyną ten gaminamo alaus (galbūt netgi geriausio (!) pasaulyje alaus) bei sūrio paragauti.

Ir penktoji vieta – tai visa, kas lieka :)  - įvairių įvairiausi muziejai, parkai, zoologijos sodai, likusios pilys, pajūris, mažiausias pasaulyje miestas, topiarų parkas, kelionės senaisiais traukiniais, dviračiais, riedančiais traukinio bėgiais, pėsčiųjų pasivaikščiojimo takai, I-ojo ir II-ojo Pasaulinio karo mūšių vietos, atminimo paminklai, kapinės, stalaktitų bei stalagmitų urvai, pagrindinės miestų aikštės ir dar daug daugtaškių...

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Pigų benziną :), kad galėtumėm ir toliau keliauti tokiais pat tempais, tik jau po mylimą Lietuvą (viena iš diplomatinių privilegijų dirbant svečioje šalyje - aut. past.)

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Visada išvykus iš Lietuvos trūksta artimųjų, draugų. Taigi čia atsakymas amžinas, kaip rotacija :)

Ko belgai galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Organizuotumo :) istorijų, kaip belgų meistrai atlieka įvairius remonto darbus, užtektų ne vienam vakarui.

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Dvi kelionės iš E. Cavell ligoninės į namus... :)

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Dar ledai ir šokoladas... :)

Idėjiškai Jūs labiau valonas ar flamandas? :)

Vienas iš šeimos – žemdirbys gėlininkas atsipūtęs valonas, o kitas – viską apskaičiuojantis ir organizuotas flamandas. O vaikai labiau panašūs į prancūzus :)

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai :)

Vėl viskas iš pradžių.

Jei kam prireiktų papildomų rankų

Karts nuo karto vis gaunu laiškų su įvairiais prašymais, liečiančiais gyvenimą, ypač jo pradžią Belgijoje.  Štai ir šį kartą jaunutė mergina, jau gyvenusi Belgijoje, sugrįžta studijuoti juvelyrikos, bet pragyvenimui reikalingos papildomos pajamos. Žinau, kad Belgijos lietuvių bendruomenė nemaža, tad įdedu jos prašymą. Jei ne vienam, tai gal kitam prireiks dar vienos poros rankų. Man tai pačiai prireiktų tik, kad aš jau baisiai būčiau reikli ir priekabi turbūt :) Tikiu, kad kažkam tikrai pravers, o Tau, Ieva, sėkmės grįžtant, mokantis ir dirbant!

Sveiki Belgijos lietuviai ir jų šeimos,

Esu dvidešimties metų mergina, atsakingas, iniciatyvus, mėgstantis bendrauti jaunas žmogus. Šiuo metu intensyviai ieškausi darbo (privalumas su apgyvendinimu) Briuselyje, kur nuo rugsėjo ketinu pradėti juvelyrikos studijas, vykstančias porą kartų per savaitę.

Idealus darbo pasiūlymas - tai darbas aukle lietuvių  šeimoje, kurioje galėčiau apsistoti ir prižiūrėti vaikus.  Bet jei turite kitų darbo pasiūlymų kaip pavyzdžiui (valandinis darbas aukle, senų žmonių priežiūra,  namų ruošos darbai, ir t.t) tuomet kreipkitės į mane.

Trumpai apie mane:

Iškart po mokyklos  devyniems mėnesiams išvažiavau į Belgiją dirbti su neįgaliais žmonėmis. Dirbau ir gyvenau Namur mieste, ten pramokau prancūzų kalbą ir susipažinau su valonietiška kultūra. Gyvenimas Arkos bendruomenėje nebuvo lengvas, vis dėlto begalo prasmingas ir mokinantis. Išmokau ne tik gaminti valgyti, bet ir tapti savarankiška,  prižiūrėti silpnesnius už mane,  atsakingai vadovauti, prisiimti atsakomybę.

Kilusi esu iš Klaipėdos (nuotraukoje su autentišku klaipėdietišku kostiumu) ,iš katalikiškos šeimos.  Esu trečia duktė trijų vaikų šeimoje.  Paprasta, draugiška, atvira, linkusi padėti, entuziastinga.  Mano tėtis – kompiuterių inžinierius, o mama – lietuvių tautinio kostiumo dėstytoja, tad ten kur vykstu stengiuosi skleisti lietuvišką kultūrą. Pavyzdžiui, bendruomenėje kurioje gyvenau turėjome tarptautinį vakarą, kurio metu dainavau lietuviškas liaudies dainas, pasakojome apie Lietuvą ir iškepėme kugelį – belgams patiko, tik grietinės ir kugelio derinys jiems pasirodė labai keistasJ

Aš esu atsakinga mergina, tad jei ieškote lietuviškos aplinkos savo vaikui, dar vienos poros rankų jūsų namuose esu pasiryžusi Jums padėti. Dirbti galėčiau pradėti iš karto rugpjūčio mėnesio pradžioje, kuomet grįžtu į Belgiją.

Nuoširdžiai,

Ieva

Kontaktai: ievamatulionyte@yahoo.com

Apie Belgiją draugai: taip ir neišragavom viso belgiško alaus...

Tie patys klausimai, tik žmonės kiti. Šįkart Venckų šeimynėlės jausmai ir įspūdžiai apie Belgiją.

Tai vieni nuoširdžiausių mums pažįstamų žmonių. Jie atviri visada ir su visais. Pasako, kas gerai ir, kas blogai. Jei guli ant širdies, tai tikrai nelaiko užantyje :). Man tai labai patinka, nes tai atvira, tiesu, lengva ir pagaliau toks gyvenimas. Nėra jis vien tik vaivorykštės spalvom tapytas.

Tai žmonės, kurie be galo norėjo pasilikti Belgijoje. Kas žino, gal vieną dieną ir sugrįš. Tačiau vieno noras dirbti Lietuvai, kitos - dėstyti studentams savo gimtajame universitete sustiprino norą grįžti į gimtinę.  O netikėtai sulaukę savo ilgai dingusios katės tarė: "Dabar galime grįžti ir į Lietuvą!" Nežinau, kaip Jūs, bet aš džiaugiuosi už tokius žmones. Viskas bus gerai, mielieji!!!

Beje, Antanas ir Lina - vėl  VDU kompanija. Su Antanu mes ir tose pačiose paskaitose sėdėjome ir egzaminus kartu laikėme. Taigi, kai Vasario 16-ąją susėsdavome už švetinio stalo su Vilkais ir Venckais- tai juokaudavome, kad susirinko beveik visi Briuselio VDU'šnikai :).

Dar labai pasiilgsiu tų akimirkų pas Venckus, kai vakaro tylą glostydavo Antano gitaros akordai. Mmmm... myliu gitarą...ir man labai jos trūks.

Viskas. Įsivažiavau. Baigiu. Dabar lai kalba Venckai.

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie čionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Pasiilgsiu labai patogaus susisiekimo. Bet kokia kelionė net ir pačią šalčiausią dieną neatrodo baisi, nes belaukiant metro nebaisus nei lietus, nei šaltis. Gyvenant Briuselyje nebūtina turėti automobilio. Netgi neapsimoka. Greičiau nuvažiuosi iš taško A į tašką B viešuoju transportu nei savo automobiliu. Ir smagu, kad tai, jog naudojiesi viešuoju transportu anaiptol nereiškia, kad esi varguolis, studentas ar pensininkas (juk Lietuvoje dažniausiai tokiu transportu važinėja tik jie, o geresnį darbą dirbantiems „nelygis“ važiuoti smirdančiu „trūliku“).

Labai geros medicininės paslaugos. Teko dažnai lankytis pas gydytojus, tad paslaugos labai geros, išvystyta infrastruktūra, o medikai labai aukštos kvalifikacijos. Neveltui belgai palieka beveik pusę atlyginimo mokesčiams :). Smagu, kad nereikia nerimauti, ar "nenugydis", kad gal geriau būtų padavus gydytojui pakištuką (niekada Lietuvoje to nedariau iš principo, bet turbūt todėl mane ir "nugydė" :(). Beje, šalia įprasto gydymo, labai daug dėmesio skiriama kineziterapijai. Nustebino tai, kad draugės kūdikio bronchitą  osteopatas padėjo įveikti gan neįprastu masažu.

Pasiilgsime to, kaip prižiūrimos viešosios erdvės: plaunamos gatvės, sodinami gėlynai, prižiūrima gausybė miesto parkų ir pan. Visgi labiausiai pasiilgsiu šilumos. Nors čia ir mažai saulės, bet labai trumpa pakankamai šilta žiema, o pavasaris ir ruduo taip pat šilti lyginant su Lietuva.

Aplankėte tikrai nemažai. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Briugė (Brugge). Tikra Belgijos Venecija.

Liuvenas (Leuven). Ypač patiko ten esantis trylikto amžiaus miestelis, kuriame kaip supratau dabar yra Liuveno universiteto studentu barakai. Labai romantiška būtų ten studijuoti  :)

Durbuy. Mažiausias miestas pasaulyje. Savo dvasia labai primena Provanso senuosius miestelius.

Ardėnai – nuostabi gamta, tikrai dar daugelio neatrastos gražios kalvos Europoje.

Dar rekomenduočiau plaukti iš Ostendės žvejoti krevečių. Vaizdas, kai žuvėdros puola plaukiantį laivą, tikėdamosios gauti žvejų laimikio – nerealus!!!

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Daug dalykų norėtume perkelti. Bet labiausiai norėtume su savimi pasiimti žmones, su kuriais bendravome. Turim nuostabius kaimynus. Labai liūdna, kad neteks su jais daugiau pusryčiauti. Labai bendraujanti, išsilavinusi, draugiška lietuvių Belgijos bendruomenė. Manau Lietuvoje labai trūks to, kad nuėjus į bet kokį renginį beveik visus pažįsti ir šiaip niekada nesijauti vienišas. Gaila palikti ir draugus užsieniečius, su kuriais susipažinau besimokydama universitete, stažuotėse ir studijuodama vakarais prancūzų kalbą.

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Labai trūko juodos duonos ir balto sūrio su kmynais. Taip pat kartais ne juokais nervus ištampydavo belgų paslaugų kokybė. Kad pataisytų elektrą kartą teko laukti visą mėnesį. Elektrikas ateidinėjo keletą savaičių beveik kas antrą dieną! Bet taip ir nesuprato, kodėl elektra neveikė.... Trūko ir gero interneto. Beje, sudaryti sutartį dėl televizijos ir interneto neįmanoma trumpesniam laikui kaip metams! Tad dabar, kai išsikraustysime, teks dar susimokėti papildomai už du mėnesius. Ir iš viso susidaro įspūdis, kad šioje srityje labai mažai konkurencijos.

Aukštos maisto, paslaugų, vaikų prekių kainos. Tai ribodavo gyvenimo kokybę.

Ko belgai galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Pirmiausia - darbštumo. Belgai į darbą ateina po 9 val., o grįžta gerokai anksčiau nei 6 val.  Be to, labai keista, kad belgai per pietus valgo dažniausiai sumuštinius, o vakarienė būna labai soti ir pakankamai vėlyva. Manau lietuviški valgymo įpročiai (sotūs pietūs ir ne tokia soti vakarienė) sveikesni.

Belgija - tai...

Labai skanus alus, aukšta bendravimo kultūra, visada gera nuotaika. Bent jau Briuselyje niekada nesijausi vienišas, nes čia dauguma atvykėlių yra vieni, todėl visi labai tolerantiški  ir mielai bendrauja. Daugiakultūriškumas. Tai labai atpalaiduoja, leidžia jaustis kosmopolitišku, atviru pasauliui žmogumi. Nėra turbūt geresnės vietos pasaulyje praktikuoti visas kalbas :) Be anglų ir prancūzų kalbų man teko ne kartą šnekėti ir rusiškai, ir vokiškai, ir lenkiškai (tiksliau klausyti :)). Net sutikau viena portugalą ir vieną ispaną, kurie su manimi šnekėjo lietuviškai! Jie lietuvių kalbos mokėsi ne todėl, kad jų žmonos buvo lietuvės, bet todėl, kad vienas metus gyveno Lietuvoje, o kitam ši kalba pasirodė labai įdomi (tikrai keista!)

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies. 

Maloniausia prisiminti, kai gimė mūsų dukrelė :) Tada už lango buvo daug sniego ir švietė saulė (tai taip reta Belgijoj!)

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Alus :) Taip ir neišragavom viso belgiško alaus :) 

Idėjiškai Tu labiau valonė ar flamandė?

:) Požiūriu į darbą manau esu labiau flamandė, bet mano siela ir estetikos pojūtis yra tikrai valoniška. Per šiuos tris metus susirgau kažkokia prancūziškos kultūros liga.

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai :))

Tai, kad gyvensiu šalia tėvų – labai džiugina (ypač dabar, kai yra Evelina) Vis dėlto seneliams reikia nuolat matyti vaikus, o ypač anūkus. Tėvai norėtų, kad mes pasiliktume Belgijoj, nes čia gyventi yra geriau. Bet sunku kiekvieną kartą matyti mamos ašaras, kai išlydi. Iki šiol mano akyse vaizdas – kai oro uoste mama iš susijaudinimo pro ašaras atsisveikinus su manimi negalėjo atiduoti Evelinos.

Smagu, kad bus galima pagaliau palikti vaiką seneliams ir ramiai nueiti su vyru dviese kur nors maloniai praleisti vakarą. Taip pat smagu, kad pagaliau galėsim ilgėliau pabendrauti su senais draugais, o mūsų mažyliai galės susidraugauti :)

Kas netilpo į šias eilutes...

Labai patiko gyventi Briuselyje. Tikrai sutikčiau čia vėl gyventi. Labai ilgėsiuos šios šalies....

Apie Belgiją draugai: žalia, linksma, vynas...

Prieš gerą pusmetį skaitant Austėjos odę Belgijai, mąsčiau, kad labai daug dalykų tinka ir man. Žadėjau po pusmečio ir aš rašyti savąją. Tačiau aš dar luktersiu, bet bene visi mūsų draugai jau skleidžia sparnus kaip tie paukščiai iš šiltųjų kraštų. Ir, kai esi aplinkui juos, labai stipriai junti tą didįjį pasiruošimą grįžti - pakuojami daiktai, tvarkomas būstas ir ieškomi darželiai Lietuvoje, sudedami paskutiniai taškai Belgijoje. Nejučiom pradedu galvoti, kad noriu kartu, kad jiems išvykus beveik nieko neliks. Susigyvenome kažkaip. Visgi trys metai- ne toks jau ir mažas laiko tarpas. Šių metų Velykas šventėme trys šeimos ir buvo iškelta mintis, kad prieš trejus metus mūsų tebuvo 6, šiandien - 12. 

Savo draugų paprašiau pasidalinti įspūdžiais apie tuos keletą praleistų metų svetur. Iš pradžių galvojau, kad visus sudėsiu į vieną įrašą, bet po to permąsčiau, kad visgi lai tai būna kiekvienos šeimos mažytė Belgija. Skirtinga patirtis ir jausmai šalį nuspalvina šiek tiek kitokiais atspalviais. Daug dalykų bendra, bet yra ir, kas skiria.

Pradedu nuo Vilkų šeimynos, nes su jais nejuokaujama, plėšrūnai kaip ne kaip :)

Nors buvome šiek tiek pažįstami dar Lietuvoje studijų metu (jie studijavo tą patį, bet buvo vyresni metais, o į tokius žiūrima su gilia pagarba, ypač su tokia pavarde :) :)), artimiau mus likimas suvedė būtent čia - Belgijoje. Pamenu mūsų pirmąjį susitikimą Briuselyje. Svečiavomės pas Vilkus, gėrėme arbatą ir gardžiavomės belgišku šokoladu. Valandos bėgo kaip minutės, nes buvo tiek kalbos apie kvailą Belgijos sistemą, jos visas vingrybes, pasakojome neįtikėtinas lietuvio galvai belgiškas istorijas, kurias jau buvome spėję patirti. O kur dar visos vaikiškos-tėviškos diskusijos, nes tuo metu mamai Vilkei, kaip ji pati pasakytų,  jau lipo pilvas ant nosies, o aš dar turėjau rezervo. Pamenu išėjome su Mantu vėlokai ir buvo toks jausmas, kad pažįstame juos ne metus, kad buvome pas senus gerus draugus. Vat jei mus toks jausmas aplanko- žmonės atsiduria mūsų draugų rate- kitaip tariant, sutampa biolaukai.

Per tuos metus su šia šeimyna susiklostė net keletas šventinių tradicijų. Išvaikščiojom Hulpės, Kessel-Lo ir kitus parkus, išbraidėme Šiaurės jūrą, stumdėme vežimėlius tol, kol mūsų pirmagimės viena kitą pradėjo vadinti Nusne ir Lypa, o antrieji žmogiukai sparčiai jas vejasi. Ačiū, mielieji, kad buvote kartu. Iki susitikimų po lietuvišku dangumi!

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie čionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Kad ir kaip apmaudu būtų sakyti, labiausiai gaila bus to „bonjour“ ir visa,  kas su juo susiję.. Kai ant pievelės sutiktas žmogus tampa visai smagiu pažįstamu, kai gatvėj žmonės palydi besišypsančiomis akimis vežimėlį su kūdikiu. Tiesiog pasigesiu tokio paprastumo, šiltumo. Liūdna, kad vaikai turi išsiskirti su savo draugais, taip pat baigsis tas smagus etapas su čia įgytais likimo bičiuliais, labai pasiilgsim savo kaimynų, kokių dar niekad neteko turėt...

Na, po to bus gaila jau materialių dalykų – savaitgalinių kelionių, kurias būnant Lietuvoje yra kur kas didesnis iššūkis susiplanuot.

Pasigesiu ir galimybės kalbėti kitomis kalbomis. Čia tikrai buvo pati smagiausia aplinka kalbų požiūriu. Vien žaidimų aikštelėse panaudojau visas kalbas, kokiomis tik galėčiau prabilt :) :)

Truks ir sveikatos sistemos. Pajutau, kad vis tik šiame etape labiausiai pasiilgsiu vaikų gydytojo... jo sveiko proto ir sugebėjimo atsakyti į kartais visiškai beprotiškus mūsų klausimus.. Ir tai, kad paskutinį pusmetį iš jo kabineto mes išeidavome be jokio rimto recepto :) Kai tuo tarpu, Lietuvoje nuėjus profilaktiniam patikrinimui „įteikti“ 7 lapukai „a lia prevencijai“. Kita vertus, labai tikiuosi, kad apskritai gydytojų prireiks vis mažiau ir mažiau :)

Pasigesim Belgijos klimato. Kol kas neįsivaizduoju, kaip bus Lietuvoje – Liepai "-2" yra katastrofa. Ji čia prie tokios temperatūros atsisako eiti net iki mašinos – ją reik nunešti taip, kad ji galėtų prisiglausti prie kaklo ir kvėpuoti per šaliką :) Dėl to net į Lietuvą neskrido praėjusią žiemą.

Daug keliavote, nemažai aplankėte. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Na šie trys metai nebuvo pirma pažintis su Belgija. Jau anksčiau buvo apkeliauta nemažai dalykų ir šį kartą nebuvo kažko, kas labai įsirėžtų. Na, galbūt vienintelis dalykas, kuris išsiskyrė – tai parkai. Niekad nebūčiau patikėjus, kad jų čia tiek gausu. Ir dar žinoma vaikų žaidimo aikštelės, kuriose net pats pasijauti vaiku. Dėl šių atradimų vis tik reikėtų būt labiausiai dėkingiems mūsų mažosioms...

Iš mūsų pačių kelionių repertuaro iš Briuselio per paskutiniuosius metus labiausiai įstrigo:

Normandija

Alzasas

Durboy – čia jau sakyčiau labai labai asmeninės simpatijos, labai daug atsitiktinių sutapimų ir mielų prisiminimų, bet gal ir kiti pamatys ką nors mielo :) Juk tai mažiausias pasaulio miestas.

Zeelandas, Utrechtas, Haga, Delftas ir šiaip beveik visa Olandija, o jei dar Amsterdamą pridėt, tai jau auksinė kolekcija.. Esam apsėsti Olandijos.

Antverpenas – tai man tiesiog mielas miestas. Gražūs žmonės, gražiai apsirengę, gerai uždirba, geros kavinės.

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? 

Iškelčiau Lenkiją už Lietuvos į šiaurę.

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Visų pirmiausiai labiausiai trūko artimųjų... ypač pačioje pradžioje. Nepasakyčiau, kad Belgija kažko nesugebėjo duoti, galbūt buvo tokių dalykų kurių nesugebėjom pasiimti.

Ne paslaptis, kad čia trūksta lankstumo ir paslaugumo, kartais net atsakingumo... bankuose, telekomunikacijų, komunalinių paslaugų įmonėse, parduotuvėse.

Keleto mėnesių senumo patirtis – ateinu aš į žaislų parduotuvę (na ateinu, greičiausiai net ne tas žodis, greičiau atšliaužiu – 9 mėnesį besilaukianti). Ieškau kreidos piešimui ant elementariausios lentos. Žiūrinėju žiūrinėju aš lentynose, kur pagal mano logiką ji turėtų būt. Nerandu. Nupėdinu iki kasos, nes ten vienintelė vieta, kur parduotuvėje yra viena gyva dvaselė... Klausiu, kur vis tik aš galėčiau rasti tos kreidos. Parodo tą patį kampą. Tas pačias lentynas. Einu atgal. Na gerai, galvoju sau, greičiausiai čia reikalas bus iš Merfio dėsnių serijos – kreida pačioje apatinėje lentynoje, kurios gerai neapžiūrėjau. Pasilenkiu, ausis siekia pilvą. Pro mane išdidžiai prašliaužia tas pats kasininkas, net nepastebėdamas, kad ant grindų voliojasi kažkokia keistą pozą išlaužusi moteriškė.. Aš vis dar tikiuosi, kad jis susirūpins mano reikalu. Veltui, visai visai veltui. Jis praėjęs keletą metrų, sustoja prie lentynos, pasižiūri kažkokios prekės barkodą ir grįžta į tą pačią vietą prie kasos.  Aš toliau beviltiškai ieškau, praktiškai ropoju palei lentyną– man dabar taip lengviau. Nėra. Šiaip ne taip atsistoju ir patraukiu link parduotuvės durų. Pakeliui ta pati kasa ir tas pats, kažkokį žurnalą bevartantis pardavėjas. Man išdidžiai plaukiant pro šoną jis pralemena „au revoir, madame“ ir man kaip tik tuo metu atsisukus, maždaug 40 centimetrų nuo jo rankos, ant prekystalio lentynėlės guli tuntas dėžučių su tomis nelemtomis kreidelėmis. Aš paimu vieną dėžutę, pastumiu ją link pardavėjo. Išgirstu klausimą –„c‘est tout, madame?“

Ta pati diena. Tas pats prekybos centras. Knygynas. Šukuoju kiek įmanydama visus skyrius, ieškau ko nors vertingesnio anglų kalba. Nerandu. O knygynas tikrai geras... Einu pasiteirauti. Man tokioj būsenoj ilgą kelią atpėdinus, nesinori grįžti tuščiomis. Pasisveikinu su pardavėju. Jis - vidutinio amžiaus vyriškis, atrodantis labai kultūringai – greičiausiai ne veltui dirba knygyne. Na, jis irgi man tarė "bonjour", tačiau po mano klausimo, kur būtų galima rasti literatūros anglų kalba, tiesiog akimirksniu pabalo- paraudo, pabalo- paraudo, pabalo- paraudo ir papilkėjo. Ir per dantis iškošė su tokia intonacija –" madame, kaip jūs drįstate dar klausti, kokių čia angliškų knygų užsimanėt. Nėr čia tokių ir net nedrįskit tokių nesąmonių prašinėt..ką prancūzų knygos netinka???!!!"

 Ko belgai galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Na be jau aukščiau aptarto paslaugumo ir lankstumo dar galėtų pasimokyt, kaip greičiau nei per metus laiko galima patvirtinti vyriausybę.

5 žodžiai, apibūdinantys Belgiją

Žalia, linksma, vynas, netvarka-chaosas, viskas po ranka.

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies

Vaikai...

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Oi, skaniausia buvo Jakimavičiaus pyragas su slyvomis. Tikrai tikrai.... Na Belgijoj dar pripratom prie džiovintų pomidorų.

Idėjiškai Tu labiau valonė ar flamandė? :)

Čia geriausias klausimas. Na, sakyčiau taip – dienomis stengiuosi būt flamandė, vakarais esu labiau prancūzė, o naktimis jau esu priversta būt bile kuo. Svarbiausia, kad viskas būtų padaryta...

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai 

Nuoširdžiai pasakysiu, kad šiuo metu jau nebegalvoju apie šiuos dalykus... Tiek reik visko padaryti, kad tiesiog įsijungiau autopilotą. Žinau tik viena, kad, kai grįšim jau nebus taip kaip buvo. Labai labai tikiuosi,  kad bus geriau :)

Kas netilpo į šiuos klausimus, bet dar guli ant dūšios...

Neseniai skaičiau eilėraštį Liepai – Mano gimtinė.. Ir tuo metu supratau, kad čia apie mano gimtinę...bet ne apie Liepos ir Ugnės... Reiks kažkaip permąstyti šiuos klausimus. 

Tęsinys bus...

Jei pustažandį belgą perkėlus į Lietuvą

Trumpas įrašas. Tiesiog norėjau pasidalinti su Jumis apie belgų pūtimo ypatumą.

Kartą bevažinėjant kažkur Belgijoje (tiesą pasakius, jau nelabai ir tos Belgijos mums neatrastos beliko), kilo labai juokinga mintis (bent jau mums), kaip reaguotų lietuviai į belgų pūtimą. Fuuuu :))

Belgai turi tokį ryškų bendravimo bruožą- kai ko nors negauna nusipirkti, kas nors nepavyksta arba išgirsta, ką nors liūdno, netikėto ar nemalonaus, jie išpučia žandus ir pučia orą. Kartais tai gali būti elementari smulkmena- tarkim nuėjo nusipirkti kruasanų ir jų nebuvo. Ir tada pučia pučia, kol sugalvoja, ko nori, o aplink visi šokinėja ir apgailestauja.

O dabar su tokiu belgu ar belge persikelkime į kokį Jonavos turgelį. Ateina jis pirkti pomidorų ir paprašo 5 kg, o bobulytė teturi 1 kg. Tada belgas išpučia žandus ir pučia, dar prideda skambųjį "o lia lia!", manau, kad vargšė moterytė pasimestų, galvotų čia jau mirties ir gyvenimo klausimas ir turbūt užaugintų dar tų pomidorų per kelias minutes.

Beje, gal kas skaitėt ar girdėjot, kodėl jie taip pučia?