Pavydžiu bendruomeniškumo

Šis įrašas jau senokai laukė savo eilės. Gal nuo kokio vidurvasario. Nes būtent tada man galutinai toptelėjo, kad "bendruomenė" - tai ne tik abstrakčiai skambantis žodis. Tai reiškinys, kuris... egzistuoja!!! Svarbiausia, kad belgų krašte jis egzistuoja visa jėga.

Na, kad ir kokia būčiau patriotė, turiu pripažinti, kad nesijaučia Lietuvoje tos bendruomeniškumo dvasios. Kita vertus, tikrai žinau, kad yra aktyvių ir veiklių bendruomenių, tačiau vis tiek mąstas dar per mažas lyginant, kad ir su ta pačia mano linksniuojama Belgija. Galų gale čia reikia ne mąsto, o pajutimo, kad esu AKTYVUS bendruomenės ar kelių jų narys.

Nerealu, yra tai, kad bendruomenės nereikia ieškoti nei po medžiu, nei ant suoliuko, ji tiesiog yra čia, aplinkui, visur. Tereikia ją prisijaukinti prie jos prisijungiant. Pavyzdžiui, einu į savo mylimiausią George-Henri parką, ant vartų - skelbimukas, kviečiantis kiekvieną trečiadienį vaikus klausytis ant pievelės sekamų pasakų. Tiesiog šiaip. Be jokio mokesčio ar įsipareigojimų. Yra idėjiškų ir savanoriškų žmonių, kurie šio kvartalo bendruomenės vaikams (manau, kad ir suaugusiems taip pat) dovanoja šventę. Pridėtinė vertė neįkainojama. Vaikams šventė, girdi nuostabias istorijas, kurias skaito pasakoriai, galbūt dar dalinasi atsineštais skanėstais (juk visada smagu kažką pagraužti) su draugais ir t.t.

Kitas pavyzdys - bendri tautinių šokių pamokų vakarai. Ne bet kur, o po atviru parko dangumi. Romantiška, ar ne? :) Vėl jokių finansinių suvaržymų. Nori? Ateik ir šok. Kiekvieną vasaros penktadienį. Mielai būčiau pasijungusi jei ne mažoji (jai labiau manęs reikia nei man šokių :)). Bet pažiūrėti, kaip šis reikalas atrodo, nuėjau. Ir toji linksmoji atmosfera tiesiog užburia. Kai matai, kad viename rate stovi ir jauni, ir seni, ir vienišiai, ir poros, ir maži, ir aukšti... ir dėlioja žingsnelį po žingsnelio su mokytoju, o po to linksmai šoka kartu su muzika, sustingsti. Sustingsti ir galvoji - va kur gyvenimo džiaugsmas. Gerk visa tai į save, Renata!

Tikiu, kad po šokių vakarėlio dalis pasilieka ant parko pievutės, dalis nupėdina kavos puodeliui ir bendram pokalbiui. Taip atsiranda naujos pažintys, nauji potyriai ir žiū gyvenimas nusidažo tarkim kokia balintos kavos spalva. Daugiau spalvų, įdomiau gyventi!

O kur dar komunų, kvartalų ir gatvių šventės. Tiesa, neteko dar nė vienoje panašioje sudalyvauti, bet teko apie jas girdėti. Tarkime, gatvė sugalvoja švęsti šventę ir visi tos gatvės gyventojai susirenka į gatvę, prisigalvoja įvairios veiklos, atrakcionų ir žaidimų vaikams. Žinoma, užkandžiauja (juk šventė be maisto- ne šventė) ir bendrauja, bendrauja, bendrauja. Atsiranda bendrumas, galbūt aptaria savo gatvės reikalus, galbūt gimsta genialios idėjos, kaip kažką sukurti savo aplinkoje naujo ar patobulinti, o gal tiesiog pasidžiaugia gražiu oru ir augančiais vaikais.

Vietoj moralo. Taip. Galbūt mes lietuviai dar neturime kultūrinės patirties tokiems dalykams, tačiau mes turime kuo greičiau jos įgyti. Nes tada gyventi daug įdomiau. Būkime bendruomeniški. Juk reikia vieną kartą imti ir pradėti ;).

Kartą Briuselyje...mamos...

Jaučiuosi kalta, kad manasis blogas vos vos kvėpuoja. Nors ir neturiu kažin kokių planų pilti jame istorijas kasdien, bet visgi numarinti irgi kažkaip dar nenoriu. Tad bandau taisytis ir atiduoti vasaros skolas.

Šįsyk apie aktyvias lietuves mamas Briuselyje. O jų čia yra, ir tikrai ne viena. Suregistruotųjų skaičius artėja jau link 30-ies, o kiek dar yra "palaidų-klaidžiojančių" vienas Dievas težino.  Aš čia apie "Belgijos mažylių klubą", kuris kartą per savaitę (arba kaip pavyksta) renkasi į krūvą ir tada... mažyliai žaidžia, valgo smėlį, kibina vienas kitą, vaiko mamas, o šios akimis beganydamos savo pumpurėlius pliurpia tarpusavyje. Temų ratas platus. Ir tikrai tikrai neapsiriboja sauskelnėmis, maisteliais, rūbeliais ir pan. Juk mes visos mokame ir kažką daugiau, ar ne?! :)

Viskas prasidėjo nuo keletos mamų. Idėjos autorė ir pagrindinė subūrėja Austėja padarė pradžią, o po to įvyko ir vyksta "sniego gniūžtės" efekto principu. Nauda visoms ir visiems. Vaikai girdi lietuvių kalba, bendrauja tarpusavyje, juk dauguma dar darželių nelanko. Mamos vaduojasi nuo kasdienybės ir "geria informacijos vandenį".

Mums smagu. Juk kuo daugiau, tuo geriau. Susitikimai neterminuoti. Maždaug nustatoma veiksmo pradžia, o jau po to kaip kokiam fabrike. Pamainomis. Vieni ateina, vėliau išeina pietų miegelio, ateina kiti, tada jie valgo, išeina, ateina treti ir taip toliau. Juk kiekvienas jų su savo poreikiais ir dienotvarke.

Nuo šiltojo pavasario pradžios mėgaujamės saule, vėju, smėliu ir kitu gamtos gėriu. Vėstant reiks traukti į "urvelius", tik va, kad to "urvelio" nemažo jau tokiai kompanijai reiks. Bet juk kažką sugalvosime. Bandysime išnaudoti viešas erdves. Gal muziejus... Oi įsivaizduoju tokių pradėjusių vaikščioti mažių gvardiją įrieda į muziejų...ir iškart visiems jo prižiūrėtojams per racijas perduodama - DĖMESIO!KŪDIKIAI! KARINĖ PARENGTIS!!!:) :) :)

Sukaktis

Metai pralėkė kaip viena diena. Banali frazė, ar ne? Bet...šventa tiesa.

Tuomet išvykti į Belgiją atrodė tarsi mažas nuotykis ar avantiūra, tačiau atvykus rodės, kad pasaulis griūva. Nesugriuvo... ir netgi palaipsniui susikūrė iš naujo. Koks? Kitoks. Lietbelgiškas pasaulis.

Bet iš tikrųjų, kodėl tas kariamas šuo pripranta :)?! Ir aš kaip tas šuo. Prieš metus nebūčiau patikėjusi net vyriausios Lietuvos raganos Vilijos Lobačiuvienės pranašystėmis, jei ji būtų pasakiusi, kad priprasi tu čia,vaikeli, kad atrasi kažką gero ir Belgijoje, kad kažko tau ims trūkti ir Lietuvoje. Kitaip turbūt ir nebūna, juk dabar čia namai.

Tie metai ir ėjo, ir slinko, ir lėkė milžiniškais šuoliais, tačiau savo pėdsaką jau paliko. Kas gi šiandien kitaip nei buvo praėjusį rudenį?

Mūsų šeima iš skaičiaus 2 virto skaičiumi 3. Tad Belgija jau visada turės tam tikrą mūsų simpatiją.

Nebeerzina ilgais vakarais ir sekmadieniais nedirbančios parduotuvės. Jų tiesiog nebereikia tuo metu.

Vairuoti taip pat galiu nesikeikiant. Žinoma, kai žinau, kur važiuoju ir nelendu centran.

Beveik įsitaisiau priklausomybę bandelėms su šokoladu ir visai kitai juvelyrinei konditerijai.

Supratau, kad čia ilgesnė vasara, o man šaltakraujei tai laaabai patinka.

Paaiškėjo, kad mūsų šeimai ir draugams Briuselis ne taip ir toli. Sulaukėme daug vizitų - ačiū už beveik nuolatinį "Agotos" duonos tiekimą.

Po truputį prancūzų kalba tampa daiktu, kurį galima suprasti ir praleisti valandėlę parke su senute, kuri prancūziškai porina apie savo proanūkius, o tu sėdi, klausai ir beveik viską supranti. Smagu :).

Pamatėme tiek, kiek anksčiau per keletą metų nebuvome matę, nes savaitgaliai skirti mažesnėms ir didesnėms kelionėms.

Taigi, savi pliusai, savi minusai. Apie pastaruosius šįkart nenoriu. Tik pasikartosiu, kad niekada niekada negalvojau, kad priprasiu kariama kaip tas šuo. O dabar netgi visai patinka :) Ačiū, vis dar atrandama Belgija!

Pasakų miestelyje

Dar vienas iš gyvenimo Belgijoje ypatumų, kad ši šalis turi daug kaimynių, kurias gali vos ne ranka pasiekti. Maždaug 100 km atstumu nuo Briuselio Olandija, Vokietija ir Prancūzija, o už 200 km - Liuksemburgas. Taigi keliauk į sveikatą, jei tik yra noro ir jėgų. Laiko reikia taip pat.

Prieš kelias savaites keliavome į Vokietiją, Monschau miestelį. Jei norite pasijusti tarsi pasakos herojus - jis kaip tik jums. Įsikūręs dauboje, apsuptas miškų, išraizgytas mažomis senovinėmis gatvelėmis, su raganiškomis iškabomis ir vokiško stiliaus karkasiniais namukais. Toks yra Monschau.

Kodėl jis toks? Nes jo architektūra nepakitusi jau 300 metų. Antrojo pasaulinio karo naikinamoji galia aplenkė šį slėnį ir šiandien galima grožėtis tuo, kas reta pamatyti. Netgi pilies liekanos yra gan solidžios. Tiesa, pilis nukentėjo ne nuo karo, o nuo žmonių. Monschau pilis buvo patekusi į privačių žmonių rankas. Šiems, žinoma, reikėjo mokėti mokesčius už ją kaip už nekilnojamąjį turtą. Sunkmečių jos gudrūs savinininkai tiesiog nuplėšė stogą, kad pilis nebetektų pastato statuso. Mokėti nebereikėjo, tačiau pilis pradėjo irti. Ir tik vėl patekusi į gerąsias rankas atgijo.

Šiandien jos prieigose rengiami koncertai ir kiti kultūriniai renginiai. Pavyzdžiui, Monschau Klasika - operos festivalis, kuriame skamba kūriniai nuo Verdžio ir Mocarto iki Pučinio.

Man tai žinokit pavydu, kad tokie maži miestukai, teturintys vos 13 000 gyventojų, sugeba rengti tokio lygio renginius, turėti traukinuką, pūsti stiklą, turėti spausdinimo ir alaus muziejų ir t.t. O mūsiškė provincija snaudžia...nes tingi...nes nėra iniciatyvių žmonių...

Be pilies yra dar nedidelių kalvų su gynybiniais įtvirtinimais ant jų. Bet mes jau palikome juos ateičiai, kai mažoji vaikščios, nes nešti apie 20 kg aukštyn žemyn visai ne sexy, ar ne? :) Užteko ir šio kopimo į tą pilį. Žinokit, su vaiku ir su vežimėliu visai ne kas stumtis stačiu akmenimis grįstu taku į viršų...

Dar vienas miestelio akcentas - smagiai juo vinguriuojanti srauni upė Rur, kurios malonus šniokštimas gaivina gausybę turistų. Tikrai. GAUSYBĘ.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad mažos, jaukios parduotuvėlės čia dirba ir sekmadieniais. Restoranai, kavinės taip pat. Nors mūsų pasirinktoji valgymo įstaiga negali pasigirti puikia virtuve, bet tikiu, kad galima ten tokią rasti. Bet tikriausiai miestelio užkampyje, o ne ant turistų maršruto, nes juk jie valgo bet ką :)

Puiki miestelio panorama atsiskleidžia pakilus dar aukščiau pilies - į apžvalgos aikštelę. Arba galima užvažiuoti ten automobiliu (mūsiškis variantas). Tuomet visas miestas kaip ant delno, nors imk ir neškis...

Verdiktas: grįžti verta :)

Belgų aistra - komiksai

Manyčiau, prancūzų taip pat. Šiuose kraštuose juos skaito visi - nuo mažo iki seno. Kartą net stebėjau, kaip statybininkas, turintis eiti dirbti, niekaip negalėjo atsiplėšti nuo komiksų žurnalo. Ir tik, kai užvertė paskutinį puslapį, pajudėjo iš vietos. Tiesa, čia jie niekur neskuba, juk darbas - ne vilkas, į mišką nepabėgs.

Taigi tiek prancūzai, tiek belgai pamišę dėl pieštinių istorijų. Pamenu, tik atvykusi šion šalin keliavau į didelį knygyną pasižvalgyti ir tikrai nustebau radusi ten lentynų lentynas, nukrautas komiksais. Svarbiausia, kad suaugusiųjų knygų skyriuje taip pat. Juk Lietuvoje mes linksmas knygutes ar žurnalus priskiriame vaikų kategorijai ir tik.

Tad neveltui 2009-ieji Belgijoje yra paskelbti komiksų metais. Šiemet karaliauja geraširdžiai personažai ir jų intriguojančios istorijos. Beje, juos kuria per 700 komiksų autorių - tad vienam šalies kvadratiniam kilometrui jų tenka daug daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.

Komiksų istorija prasideda nuo žurnalų ir laikraščių, kuriuose buvo spaudinamos jų serijos. Tarp populiariausių ir labiausiai žinomų komiksų herojų yra žurnalistas Tintin... ir jo šuo Sniegutis...

...viešbučio lifto operatorius vėliau patapęs reporteriu Spirou...

...geriečiai našlaičiai Bob ir Bobette... (įdomu, kad šie veikėjai skirtingose šalyse turi skirtingus vardus)

... ir, žinoma, Smurfai.

O aš nuo pat vaikystės iki atvykimo Belgijon buvau giliai įsitikinusi, kad Smurfai - tai lenkų produktas :). Mano vaikystėje šių mėlynųjų žmogiukų nuotykius rodydavo Lenkijos televizija, tad taip ir formavosi šis stereotipas.

Įdomu, kad šie nuotaikingi nykštukai atsirado kaip antraplaniai veikėjai dar 1958 metais ant iliustratoriaus Peyo lapo. Greitai išpopuliarėję ir ėmėsi pagrindinių vaidmenų, šiandien Smurfai ir jų kūrėjai pelno pasaulinę šlovę. Tiesa, animuotos Smurfų versijos autorystė priklauso JAV, bet gimė jie Belgijoje.

Na, o Lucky Luke su savo arkliu!!!!!!

Man jis taip pat tikrai nebelgiškas atrodė, o visiškas JAV produktas su sava plačia "amerikoniška" šypsena. Pamenu dar sovietmečiu pusbroliai gaudavo lipdukų iš JAV - tokių spalvotų ir blizgančių. Mums vaikams jie atrodė tiesiog stebuklingi. Kaip šiandien matau lipduką su Lucky Luke atvaizdu ant giminaičių šaldytuvo. Gal dėl to ta sąsaja su JAV...

Belgijoje komiksai ne tik popieriaus lape. Jų akimirkos atsiduria ir ant miesto pastatų sienų. Tai pastebėjau dar 2008 vasarį, kai pirmąkart buvome atvykę "apsiuostyti" laikinųjų namų.

Neseniai atradau, kad tų sienų tikrai daugiau nei pakliuvo į mano akiratį. Čia net visą turą po Briuselio centrą galima pasidaryti, nes piešinių net 33. Vis dar turiu šį planą užantyje kuriam nors savaitgaliui :)

Apie visus šiuos veikėjus ir komiksus būtų galima rašyti kažin kiek. Kiekviena jų istorija įdomi, nes siekia ne viena dešimtmetį. Gal dar kada prie jų ir teks sugrįžti. Na, o jei lankysitės Briuselyje ir norėsite pasmalsauti, keliaukite į Belgijos komiksų centrą. Pati dar ten nebuvau, bet kai pabūsiu - parašysiu.

Žaidimų aikštelės, kurių Lietuvos vaikams geriau nerodyti

Ranką prie širdies pridėjus prisipažįstu - SUVAIKĖJAU. Tikiuosi, gerąja prasme :) :) :) Natūrali gyvenimo tėkmė, kurios fizinė išraiška - mūsų mažoji kumelaitė - verčia atsigręžti į tai, ką jau buvau gerokai primiršusi, ir vėl pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Šįsyk šiek tiek apie belgiškas vaikų žaidimo akišteles.

Savaitgalinis pasivaikščiojimas Kessel-Lo parke (Leuveno mieste) galutinai subrandino šį įrašą. Kodėl? Nes tokios nemokamos vaikų žaidimų infrastruktūros nebuvau mačiusi. Karstyklės, inkilai, aukštos čiuožyklos, smėlio dėžės su konvejeriais smėliui vežti. Visa tai prieinama kiekvienam vaikui, esančiam tame parke. Svarbiausia, nemokamai.

Na, tarkim, štai tokios karstyklės. Jų ten gausu - daug ir įvairių. Pas mus tokias žinau tik "Lokės pėdoje", kur dar šeima turi sumokėti, kad jų atžalos galėtų pasiautėti ir išlieti savo energijos perteklių.

O šis pilies bokštas iškart diktuoja šventės temą vaikams - Viduramžių riteriai. Itin tinka gimtadieniui lauke ar šiaip kokia proga. Vaikai amunicija apsirūpina patys, o tėveliai jau tegu tik tiesia užkandžius ant žolės stalo. Kiek pamenu, po žaidimų mes visada būdavome be proooto alkani. Ar ne mama? :)

O štai inkilai inkiliukai sujungti tiltukais ir kopetėlėmis, su langais ir durelėmis. Jėga!

Keletas paprastų sprendimų, kuriuos galbūt galima pasidaryti net savo kieme. Ne itin didelės investicijos, bet smagu.

Edukacinė parko pusė siūlo eksperimentinę vandens sistemą. Kurioje pats vandens išsitrauki iš prūdo...

...pats atkeli šliuzus...

...ir malūnėlis sukasi.

Ir tai tik keletas pavyzdžių. Ir tai tikrai ne šiame vieninteliame parke. Išradingos vaikų aikštelės čia visur aplinkui. Jie investuoja į tai. Mes ir iki krizės, ir dabar taupome šia sąskaita, o vaikai trina asfaltą. Švarus bus asfaltas, švarus...

Dalinkimės informacija

Šio blogo skaitytojų ratas išlipo vien tik iš šeimos ir draugų rato. Kiek žinau karts nuo karto jame apsilanko ir Belgijos lietuviai. Iš jų jau ne kartą teko sulaukti prašymo pasidalinti informacija apie būsimus renginius, kad galėtų ne tik čia paskaityti, bet ir patys sudalyvauti. Ką gi...voila!!!

Na, nesu aš pati geriausia kultūrinių, pramoginių ar sportinių renginių rinkėja, bet tuos, kurie patenka į mano akiratį, įdėsiu į kalendorių, kuris yra šoninėje juostoje. Tad jame galėsite šį bei tą rasti.

Na, o jei jūs kažką išgirdote ar pamatėte ir manote, kad tai gali būti įdomu, atsiųskite man el. paštu jakimaviciai@gmail.com arba tiesiog palikite žinutę kaip komentarą ir renginį būtinai įtrauksiu.

Beje, gyvenu Woluwe Saint-Lambert komunoje, tad gan dažnai galite rasti būtent šios komunos vietinių renginių, kurių čia gan gausu. Tačiau, jei jūs gyvenate kitur ir nugirdote ar užmatėte ką nors, kas tiktų į šią renginių temą, informuokite, būtinai skelbsime, nes juk ne visi gyvena ten pat, o ir aš pati mielai pasižvalgyčiau aplinkui.