Popieriukų, skuduriukų ir viso kito rojus

Kaskart užėjus į hobby parduotuves, trumpai nužvelgiu pirkėjus- labai smalsu, kas ir ką perka, gal kartais kils kokia blic idėja. Bet žinot ką? Dar nė sykio nemačiau vyro, besirenkančio ko nors. Dažniausiai jie tik asistuoja perkančiosioms, prižiūri vaikus. Na gerai gerai, nereikalauju, kad rinktųsi virbalus ar karoliukus (nors man tai visiškai tiktų ir jiems), bet juk piešia, lipdo, gamina galų gale.

Bet va tam tikrų meninių idėjų pastūmėta keliavau šį savaitgalį į Schleiper parduotuvę. Va ten ir sutikau vyrų, daug vyrų. O pačiai tai sukosi galva nuo gausos visokių daiktų daiktelių, o kol dar surandi tuose labirintuose. Kadangi dar turėjau dvimetę ant rankų, tai viskas kiek greičiau nei būčiau ten paleista viena. Ten kaip muziejus vien apžiūrėti. Skyrius dailininkams, skyrius skulptoriams, skyrius popieriukams, skyrius rėminimui ir t.t. Žodžiu, mano seseriai ten įeiti griežtai draudžiama :)

O svarbiausia radau tai, ko iki šiol niekaip nerasdavau jau senai atrastoje Creacorner parduotuvėje. Ji šiek tiek siauresnio profilio, nors yra visko, bet labai po truputį. Esmę rasti gali, bet, kai prireikia daugiau specifikos- jau sudėtingiau.

Tai va, svarbiausia, kad toje savo naujojoje rankdarbių ir menų mekoje Schleiper atradau to, ko man reikia...išskyrus vilnos, skirtos vėlimui, nes mūsų mažajai pelytei reikėjo pagaminti uodegą Halloweenui (beje, ji gavosi puiki, nes ją darė vyras- mūsų tėtis:)). Užklausiau pardavėjos, ar neturi, o ji atsakė, kad ne, bet štai (ji ištiesė lankstinuką) mūsų nauja parduotuvė, skirta vien tik rankdarbiams, joje platesnis pasirinkimas tokių dalykų.

Tą pačią popietę mes jau buvome ten -be creative by Schleiper. Aleliuja!!! Kaip gerai, kad neradau tos vilnos ten!!! Juk čia tai rojus- kaip jie patys skelbia esantys didžiausia erdvė kūrybininkams Briuselyje. Na man irgi pasirodė, kad Creacorner parduotuvės šiek tiek mažesnės- tikiuosi, čia ne pirmo įspūdžio - visko noriu! - efektas. Aš net pamačiusi nuostabius audinius galutinai nusprendžiau įsigyti siuvimo mašiną. Čia jau mano mama garsiai turėtų aiktelėti ir pasakyti: "nu ir kam tau ji dabar?!" :) Ji mokėjo ir vis dar moka gražiai siūti, užtat dukros ne. Aišku, aš bent jau kol kas nesiūsiu paltų, kelnių ar suknelių, bet visokias mielas interjero detales ar galų gale rūbelius Rusnės lėlėms pabandysiu :)

Taigi, jei mėgstate pasikrapštyti ties gražiais dalykais, būtinai ten užsukite. Ir vaikščiokite vaikščiokite, kvėpuokite ir ganykite akis. Na, o jei dar žinote, kokių nors užslėptų vietų dalinkitės prašau komentaruose. Tikiu, kad yra nemažai tokių, kam bus naudinga.

Gražaus rudens ir žiemos vakarų ties jaukiais dalykais...

Nuotrauka: iš www.becreativebyschleiper.com 

Kaip mes bulves pirkom

Sekmadienį žadėjom pratęsti savo daržovių fiestų maratoną ir važiuoti į Florenville bulvių paragauti bei įsigyti, bet kadangi sekmadienis- kol ilgiau pamiegojome, kol prasikošėme pro tirštą tirštutėlį George Henri brocantą, supratome, kad nuvažiuosime tik žvakių gesinti. Nusprendėme nevažiuoti.

Bet kažkaip tų bulvių taip norisi ir iš Briuselio norisi ištrūkti. Nors 10 km, nors 20 km, bet tik, kad iš miesto. Kitaip savaitgalis kaip ir sugadintas. Kažkada netoli Waterloo miestelio buvome užmatę, kad parduoda bulves septynias dienas per savaitę ir 24 val. per parą. Tada nusprendėme, kad ir vėl automatas kaip su tom duonom. Pažadėjom, ilgai nelaukiant būtinai apsilankyti.

Tai, kadangi jau šis sekmadienis mums buvo kažkoks bulviadienis, susėdom ir nulėkėm mes iki to bulvių automato. Stovi visas gražus, po stogeliu. Pasiūla- net 4 rūšys bulvių: Anabelle, ir populiariosios Nicolas, Charlotte bei Bintje. Šalia visas žinynas, kam kurios tinka. Ir galų gale nereali kaina 10 kg (po tiek jos supakuotos) tekainuoja 3,5 euro. Palyginimui nevietiniams, parduotuvėje kilogramas bulvių kainuoja apie eurą ir aukštyn. O čia dar ir iš pačios fermos, gražios, šviežios, nei per mažos, nei per didelės.

Išsitraukėm net 20 eurų. Pirksim. Automatui pasiūlėm banknotą (informacija, kabanti ant jo teigia, kad priima tiek monetas, tiek banknotus). Tas pradėjo visas dūgzt springt kosėt (turbūt retai ten tokiomis kupiūromis kas švaistosi :)), bet suvalgė. Na ir ką...O gi nieko. Nei bulvių parduoda, nei pinigus grąžina. Maigėm visokius kokius mygtukus - efekto jokio. Greitai surinkom SOS numeriuką, o ten autoatsakiklis su savo daininguoju "bonjour...". 

Taigi Mantas telefonu pasakoja visą pinigų suvalgymo istoriją, o aš jau matau, kad per fermos kiemą ateina moteriškė - tokia jauki jauki fermos gyventoja, apsivilkusi minkštą megztinį ir apsiavusi botus. Kažkaip kuo toliau, tuo labiau žavi mane tvarkingas kaimiškumas... Ji išklausė mūsų bėdą ir sako einu rakto ieškot, kad atidaryt tą dėžę. Bet netrukus ji grįžo su pinigais ir juos mums padavė- nieko ji neatidarinėjo, nieko netikrino. Tiesiog patikėjo - eilinį kartą belgai mumis patikėjo. 

O tada jau traukėm monetas ir jau operavome su jomis. Viskas kuo puikiausiai veikė, net grąžos atiduodavo. Nusipirkome 3 rūšių bulvių paragavimui. Jau spėjome paragauti vieną jų- jos NUOSTABIOS. Jos tikrai gardžios, puikiai lupasi, lygios, akučių nedaug. Ir dar kaip lietuviai turguje mėgsta girti savo bulves: "geros bulvės, geros- sukrenta, bet nevisai" :) :) :). Rekomenduoju tikrai. Tiesa, švarių parduotuvinių bulvių mėgėjams jos netiks, nes jos tiesiog tokios, kokias iškasa iš žemės. 

Taigi, jei sudominau, užsukite į fermą Pass'Avant fermą. Mes tikrai ten užsuksime, nes jų parduotuvėlėje ir kaimiškų kiaušinių ir kitokių gėrybių galima rasti. Ir, žinoma, bulvių. Mmmm..einu kepti kugelio...

Obuoliai rudeniniai

"- Geras dėde Rugsėji,

Kas ten tavo pintinėj?

- Obuoliai rudeniniai

Obuoliai rudeniniai 

<...>"

 ("Geras dėdė rugsėjis" V.Palčinskaitė)

Šis eilėraštukas - vienas ryškesnių mano vaikų darželio laikų prisiminimų. Kaskart atėjus rudeniui jį prisimenu. O šis ruduo ypatingas dar ir tuo, kad pirmąsyk gyvenime važiavau rinkti obuolių, ne tik aš, bet ir visa mano šeima. Šiaip, kai pagalvoju, tai neįtikėtina, kiek naujų dalykų vis dar išbandau, kartais dėka tik tų mažųjų. Na, žinoma, kadaise močiutės ar dabar mamos sode nusiskini obuolį kitą, bet va taip skinti iš širdies ir kiek norisi dar neteko. 

Taigi kaip žadėjom, taip ir prisiobuoliavom. Šimtą šešiasdešimt kilogramų. Nei daug, nei mažai, kai jie taip greitai ir lengvai renkasi net lyjant lietui. Kažin jei būtų buvę saulėta, turbūt būtume parsitempę 3 kartus tiek. Obuoliai didžiuliai, maždaug trys jų ir jau kilogramas. Smagu skinti svetimo darbo vaisius! Auginti nereikia, rūpintis nereikia, kasti pasilenkus kaip bulvių taip pat ne- tai ko neskinti. Visiškai vakarietiškas variantas :)

Dėžės, krepšiai, maišai - visi buvo pilni obuolių. Jei, kas važiuosite pirmą sykį, žinokite, kad geriausia nusigriebti kokį vežimėlį, kurių ten skaičius ribotas. Mums sąvąjį atidavė malonus senukas flamandas, kuris kuo puikiausiai kalbėjo angliškai. Paminėtina, kad čia senukai labai gerai kalba angliškai, ypač flamandiškoje Belgijos dalyje. Bet kadangi mes dar turėjome du mažius ant rankų, mums jis pasirodė nepatogus ir palikome kitiems, o patys paveldėjome patogesnį vežimėlį iš vyro kolegų. 

Lietuvių ten sutikome labai daug. Mes turbūt esame baisūs bulvėdai ir obuolėdai. Vienus sutiktus lietuvius, su daaaug obuolių, pagyriau, kad darbštuoliai, o jie atsakė, kad greičiau gobšuoliai :). Pagalvojau, gal iš tikrųjų mums būdinga, kad kai duoda daug ir pigiai- reikia imti (obuolių kilogramas kainavo 50 ct - perpus ar net daugiau pigiau nei parduotuvėje). Kartais racionalus protas su mintimi, ar suvalgysim, pasitraukia šonan :) :) Ir iš tikrųjų stojus prie obelų, reikėjo tramdyti ir save ir vyrą, kad neprisigriebti daugiau nei reikia, bet kaip ir sakiau, tas malonumas skinti TOKS didelis.

Na ir ką, pirmo skynimo pririnkom apie 110 kg ir nusprendėmė iš jų visų išspausti sulčių. Jas taip pat ten vietoj gudri mašina spaudė, kaitino. Anot obelyno šeimininkų, sultys be abejonės gali laukti 1,5 metų, o atidarytos šaldytuve gali būti apie 2 mėnesius. Pakuoja jas į tokius tetra pakus po 5 litrus. Natūralių, ką tik išspaustų sulčių litro kaina gaunasi apie 1,8 euro. Pirkdami natūralias obuolių sultis pardotuvėje mes mokame apie 2,3-2,6 euro. Taigi tam tikra ekonomija, neskaitant, kad obuolius rinkome patys. Juk tai malonumas!!! Taip pat jie deklaruoja, kad jų obelynai tvarkomi ekologiniais principais. Nežinau, kiek tai tiesa, bet taip parašyta.

Tokių obuolių rinkimų vietų Belgijoje tikrai ne viena. Mes savo obuolius rinkome šiuose obelynuose. Tikiu, kad kitąmet vėl kartosis. Dar kasmetinė obuolių šventė vyskta čia.

Nesu tikra, nes nesu buvusi visose išvardintose vietose, bet jos turbūt skiriasi tik savo vietove ir obuolių kaina. Ir dar man rodos, kad ne visur surengia šventę kaip buvo mūsų lankytuose obelynuose, kuriuose buvo ir klounų bei žirgelių vaikams, alaus, pyragų ir užkandžių didesniems. Daug ovacijų sulaukė žąsų orkestras, puikiai praskaidrinęs lietingą nuotaiką. Ir dar po obelyną vaikštantis merginų choras vijo lietaus debesis šalin. Buvo smagu! Linkiu to smagumo paragauti ir Jums! Jei ne šiemet, tai kitąmet būtinai!

Apie Belgiją draugai: braškės nuo gegužės iki rugsėjo

Šitai šeimai, o tiksliau pasakius, jų mamai Viltei (vaikiškų knygučių vertėjai), esame be galo dėkingi už tai, kad namuose atsirado knyga "Drąsioji Pupulė" kartu su joje gyvenančiu krokodilu. Mūsų šeimoje jis įgavo Pupulės krokodilo vardą, jis gyvena visokiuose kanalizacijos ir vandentiekio vamzdžiuose ir yra pats geriausias motyvatorius valyti dantukus tiek, kiek reikia ir taip, kaip reikia. Nuo tos dienos baigėsi mūsų riksmai vonioje ir atsirado SUPRATIMAS. Va taip va ;)

Darius ir Viltarė - dar du jauni, puikūs žmonės, tapę mūsų draugais čia- Briuselyje. Kas kartu spardė kamuolį, o kas tuo tarpu čiučiavo, liūliavo vaikus drauge. Kipasas ir Kapasas (Kristupas ir Kasparas) tapo puikiausi Rusnės draugai, o mudvi su Vilte dažnai išlėkdavome trečiadienio vakarą ledų ar alaus arba pavalgyt žmoniškai, nes kažkaip taip retai tenka malonumas tiesiog atsisėst ir matyti tik savo lėkštę prie akis ir valgyt valgyt valgyt.

Jau antra savaitėlė, kai jie bando vėl įsišaknyti Lietuvoje. Sakė, kad sunku. Tikiu. Ypač, kai vyresnėlis paprašo vėl grįžti į Briuselį, ten, kur jau viskas pažįstama ir sava. Kai namuose karaliauja kartoninės dėžės, o tau reika būtent adatos su siūlu. Kai pagalvoji, ech mielai sukrimsčiau kruasaną... 

Beje, Kristupai, Rusnė jau taip pat išmoko apsivilkti striukę pagal belgišką darželio mokyklą. Un, deux, trois et voila.

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie šionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Ankstyvo pavasario, žydinčių narcizų pievų, ilgo šilto rudens, žalių prižiūrėtų parkų su tvenkiniais ir būriais paukščių, uždarų vaikų žaidimų aikštelių, mokyklėlės prie pat namų (vad. ecole maternelle) ir puikios mokytojos, galimybės palaikyti užsienio kalbų įgūdžius... Dar daug visko.

Aplankėte tikrai nemažai. Keliavote daug. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Dinantas (Dinant) – buvome ten kokius 3–4 kartus, net sunku paaiškinti kodėl. Gražus maršrutas pro Namiūrą palei Meusės pakrantę, pakeliui vis sustodavom Wepione pirkti skanių saldžių braškių (nuo gegužės iki pat rugsėjo!). Dinante yra tvirtovė su nuostabiais atsiveriančiais vaizdais, ten pat vaikų žaidimų aikštelės, žodžiu, garantuota smagiai praleista diena.

Gentas (Ghent) – mums labai patiko viena paskui kitą išsirikiavusios įspūdingos bažnyčios, dailūs namukai palei kanalą, šiaip geri laukai.

Beloeil rūmai (chateau de Beloeil) – belgiškasis Versalis. Tikrai įspūdingi rūmai su dar įspūdingesniu didžiuliu parku. Aišku, prabanga nebetviska, bet pabūti verta.

Bouillon viduramžių pilis – įspūdinga pati pilis, labai gražus gamtovaizdis.

Durbuy – mažiausias pasaulio miestas. Mielos siauros gatvelės, seni namai, gera aura.

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Hmm... galbūt ankstyvas pavasaris

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Susikalbėjimo :). Nors tai, ko gero, labiau mano trūkumas, kad nemokėjau prancūzų kalbos, bet kartais tikrai nervindavo valonų vienkalbystė ir nesugebėjimas/ nenoras suprasti kitakalbių... Dar aptarnavimo kultūra – nors ir stebino, bet ir čia ne kartą pasitaikė nepaslaugių ir nemalonių pardavėjų, padavėjų ir pan.

Ko belgai, jūsų nuomone, galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Darbštumo :). Labai jau jie čia atsipūtę ir, rodos, nesuinteresuoti užsidirbti...

5 žodžiais apibūdinkite Belgiją

Alus, šokoladas, žaluma, daugiakultūrė aplinka

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Jų buvo daug. Vienas iš smagiausių dalykų, kad automobiliu gali išnaršyti Belgiją skersai išilgai ir vis tiek dar daaaug neaplankytų vietų liko... Ir, be abejo, čia sutikti žmonės, kurie tapo tikrais draugais.

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė. Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Kas gali būti skaniau už belgišką šokoladą?!... 

Idėjiškai Jūs labiau valonas ar flamandas? 

Hmm... turbūt flamandų tvarkingumas ir kalbų mokėjimas labiau prie širdies, bet kad čia daugiau su valonais teko susidurti...

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai 

Geriau negraudink... 

Ciklo apie draugų Belgiją pabaiga.

Moliūgai moliūgėliai

Geltona. Žalia. Morkinė. Raudona. Krentantys lapai. Gilės. Kaštonų pilnos kišenės. Moliūgai. Obuoliai. Basos kojos. Ir plius 28. Štai toks mūsiškis paskutinis ruduo Briuselyje. Neįtikėtiną karščio bangą dovanojo motinėlė gamta bent kokias dvi savaites. Spėjome ir jūroj pabraidyti, o kai kas net ir išsimaudyti, atsibėgioti parkuose basomis, sudalyvauti moliūgų šventėje, maloniai pasivaikščioti mieliausiame Waterloo blusturgyje ir dar Villers - la - Ville vienuolyną aplankyti. Rodos, kad tokiu oru namo eiti nevalia- reikia būti ir būti lauke, gerti tą saulės šilumą, nes vėl jos sulaukti užtruks. 

Likus mažiau nei metams iki grįžimo Lietuvėlėn kažkaip gyvenu laukimo ritmu. Rodos, kad jei leistų, jau šiandien pat susikraučiau daiktus ir maučiau iš čia mielu noru. Kažkiek jau viskas pabodę, kažkiek jau viskas kartojasi, norisi naujovių, o dar ir visa rotacijos kompanija jau apšilo kojas Lietuvoje. Pavydu šiek tiek... Bet puikiai suprantu, kad dar reikia čia gyventi ne laukimu, o mėgavimusi. Tad tą ir bandome daryti, ieškodami šviežienų. Šįkart aptikome moliūgų šventę, kurioje nebuvome buvę ir visi drauge jon išsiruošėm.

Koks rezultatas? O gi pamatėme tiek rūšių moliūgų, kiek dar nebuvome matę- tarp jų ir mėlynų, ir žalių, metro dydžio ir vos kelių centimetrų. Žodžiu, gyvasis moliūgų muziejus, kuriame tiesiog negali nepirkti :). Kilogramas kainuoja 1,5 euro su tam tikromis išimtimis, kai tiek pat kainuoja vienetas. 

Sudalyvavome spalvų ir skonių fiestoje. Nes čia pat, prie spalvotų moliūgų dėžių, puikavosi visas stalas moliūgų gardėsiais: saldžiais ir nesaldžiais pyragais, uogienėmis, pagardais, fri moliūgų juostelėmis (ypač susižavėjome šiomis). Imkit ir ragaukit. Tiesa, buvo galima įsigyti tik uogienių, o mums itin patikusio pagardo receptą padovanojo.

Beprotiškai karštą dieną visi gaivinosi alumi, o vaikus kažkodėl maitino gardžia, bet šilta moliūgiene. Na ir mes prieš šviežią ir naminę moliūgienę neatsilaikėme, bet prisiglaudėme su ja ir dar moliūgų dešrele pavėsyje, nes jau beveik tirpome kaip besmegeniai pavasarį.

Dar vienas būtinas švenčių atributas- linksmybės. Kaip gi be jų? Vaikai mielai karstėsi ant šieno, uostė jį ir nors skundėsi, kad bado, vis tiek ant jo kabarojosi. Sūpynės, padarytos iš paprasčiausių šieno kupetų ir lentos, kaip magnetas traukė vaikus. Na, o manieže pasirodė klounai, šokantys žirgai. Vaikų laukė lėlių teatras. Smagumėlis!

Nors pati didžiausia pramoga bent jau mūsų vaikams buvo moliūgų rinkimasis. Leidome jiems išsirinkti po 3 mažyčius dekoratyvinius moliūgus, bet jie tarsi mūsų negirdėjo ir krovė viską iš eilės, jiedu turbūt buvo pasiruošę susikrauti visą derlių. Juk iš tikrųjų tos spalvos ir formos užburia. O namie moliūgai pasitarnavo kaip patys puikiausi žaislai. Bent jau kelias dienas kitų žaislų nereikėjo.

Taigi jei sumastytumėte kitamet apsilankyti moliūgų karalystėje užsukite šiuo adresu. Tiesa, jų pačių įsigyti galite dar ir visą spalio mėnesį. O savaitgalį prieš šventę, jie organizuoja moliūgų rinkimą. Manau, taip pat puiki pramoga bevaikiams arba su didesniais vaikais, nes pabraidyti po aukštą žolę yra kas. Būtinai išbandykite!!! Moliūgai skanu! Jau dabar pradėjau rinkti moliūgų receptus, nes juk reikia juos suvalgyt :)

Na, o kitą savaitgalį žadam lėkti obuolių rinkt ir sulčių spaust. Beje, taip pat su atrakcijom. Jei bus kas įdomaus parašysiu. O dar kitą- bulvių šventė. Žodžiu, kaip visada sakiau, belgai pasidaro šventę iš nieko. Valio jiems!