Šventasis Nikolajus arba Kalėdų senelis iš pietų

Prieš kelias savaites lankėmės Delft miestelyje, Olandijoje. Besižvalgydami po jį sutikome labai daug negriukais persirengusių žmonių - ir gatvės muzikantų, ir vaikų, ir kavinių padavėjų. Suvokėme, kad olandai kažką švenčia, bet tik neaišku - ką. Buvo akivaizdu, kad juoduko personažas kažkaip susijęs su vyskupo Saint Nicholas (Šventojo Nikolajaus), atrodančio beveik kaip Kalėdų Senelis, figūra.

Tiek ir tebuvo įspūdžių tai dienai, daugiau nesigilinome, bet aš nepamiršau ir pasidomėjau, kas čia ir prie ko. Nustebau, atradusi gausybę istorijų apie šį šventąjį, jo šventę ir jį lydinčius personažus. Pasirodo, tąsyk Delft buvo švenčiamas Saint Nicholas atvykimas į šalį. O atvyksta jis iš Ispanijos...

Taigi gruodžio 4-6-oji (skirtingose šalyse- skirtingos tradicjos) belgiukams, olandukams, vokietukams, šveicariukams ir dar bent 32 šalių vaikams svarbi diena, nes naktį juos aplanko ir, žinoma, apdovanoja gardėsiais bei mažomis dovanėlėmis Saint Nicholas. Kaip ir dera jis dėvi raudoną vyskupo apsiaustą ir raudoną mitrą bei niekad nesiskiria su vyskupo lazda. Jis joja ant balto žirgo arba vedasi asilą, o jį lydi Juodasis Petras (čia mano vertimo interpretacija :)). Pasak gausybės istorijų apie Saint Nicholas, jis turi dar keletą pagalbininkų, tarp jų ir demoną, bet šįkart į šias detales nelįsiu.

O ką daro Juodasis Petriukas? :) Iš pradžių maniau, kad jis tarsi mums labiau pažįstamų elfų ar nykštukų atitikmuo, tačiau ne. Pasak legendų, jis padeda Saint Nicholas išdalinti dovanas, o negerus ir nepaklusnius vaikus sukiša į savo maišą ir parsineša į Ispaniją. Čia taip anksčiau vaikus auklėdavo :). Dabar turbūt dažnas vaikis netgi apsidžiaugtų tokia atrakcija.

O kodėl jis juodas? O todėl, kad lando po kaminus dalindamas dovanėles. Bet čia šiuolaikinis aiškinimas, kurį bando įskiepyti, norėdami pamiršti vergovės ir rasizmo temas.

Taigi kiekviena šalis švenčia kaip ir tą patį, tačiau šiek tiek skirtingai. Teko nugirsti, kad Belgijoje šį šventė yra netgi svarbesnė negu Kalėdos. Be to, šioje šalyje šventė skiriama vien tik vaikams. Gruodžio 5-osios vakare vaikai prie židinio palieka po batą, kuriame morkytė, šienelis ir vandenėlis vyskupo žirgui bei taurė vyno Saint Nicholas. O ryte, žinoma, tikisi staigmenos.

Teigiama, kad šis vyskupas yra Santa Claus'o prototipas. Netgi pastarasis pavadinimas kilęs iš olandiškojo šventojo pavadinimo - Sinterklaaas. Dar daugiau palyginimų tarp šių dviejų senelių galite rasti čia. Esminis skirtumas, kad pirmasis jų turi gilesnes tradicijas, grįstas krikščioniškomis vertybėmis. Tuo tarpu, Santa Claus'as - komercinis produktas.

Kadangi esame Belgijoje, o Tave priimančios šalies tradicijas reikia gerbti, paliksime prie židinio ir mes tą mažytį mažytį batuką. Ir morkytę su obuoliuku žirgui įdėsime, ir vyno įpilsime. Dar ir malkas iš židinio ištrauksime, kad galvos pasiuntinukas nesusitrenktų. O ryte lauksime stebuklo, nes jie tikrai tikrai būna.

Šiek tiek filantropijos

Prieš Kalėdas prasideda gerumo ir dosnumo akcijų bumas. Gerai. Labai gerai. Nors visada pagalvoju, kodėl prieš Kalėdas. Ar žmonės tada tampa dosnesni, ar gailestingumo atsiranda daugiau, o gal tada žmonės lengviau atveria savo pinigines ir širdis? Turbūt, kad ne...

Taigi norėdama išvengti banalumo nerašysiu, kad artėja stebuklų metas, kad reikia dalintis gerumu ir nepamiršti, kad kažkam yra daug sunkiau nei tau.

Turiu prisipažinti, kad pati filantropijos pamatų neturiu. Statau juos dabar, kad, kai dukrytė paūgės, galėtų kopijuoti ir statyti savo pamatėlius pati, nes tai žmogui duoda daug. Mokėti sušelpti, užjausti, paguosti, padėti.

Kadangi esu Belgijoje, o lietuvių bendruomenė čia gan stipri, kartu su šeima jungiuos prie kalėdinės "Ištiesk gerumui ranką" idėjos, kurią sulipdė Austėja. Šįkart Belgijos ir Lietuvos lietuvių, ir ne tik jų pagalba skiriama neįgalių vaikučių svajonėms. Neaprašinėsiu visko detaliai, perskaitykite originalų straipsnį, kur viskas išsamiai išaiškinta. Svarbiausia, kad mūsų reikia daug, nes svajonių taip pat nemažai. Tad jei galėsite padėti, AČIŪ JUMS!

Labai daug šių vaikų svajoja apie dviratukus. Taip, galbūt jūsų vaikas taip pat dar jo neturi. Bet...jis turi rankas ir kojas, jis kalba ir šypsosi, jis bėgioja, griūna, atsikelia ir toliau nubėga, jis kasdien negeria saujos piliulių. Visada sakau, kad svetimo skausmo nebūna, bet svetimo skausmo supratimas ir užuojauta - TAIP!!!

Visgi jei jums sunku išpildyti pasirinktą svajonę, įtraukite kitas šeimas, draugus ir padarykite jungtinę dovaną. Ačiū už jūsų gerumą.

Anonsas: europalia.china

Ne visada matome sau po nosimi. Taip ir mes, jei vieną gražią popietę nebūtume iškeliavę į Briuselio centrą, būtume pražiopsoję didžiausiu Europoje kultūros festivaliu įvardijamą europalia.china. Ir jis iš tikrųjų didelis savo apimtimi.

Jau ilgiau nei mėnesį belgai ir šios šalies svečiai kviečiami susipažinti su viena turtingiausių pasaulio kultūrų. Renginių spektras tikrai platus, pradedant šokiais, kovų menais, kaligrafija ir baigiant arbatos gėrimo ceremonija, menų ekspozicijomis ar koncertais.

Festivalis suskirstytas į keturias temas: amžinoji Kinija, šiuolaikinė Kinija, spalvotoji Kinija ir Kinija bei pasaulis. Kiekviena jų apima labai nemažai įdomių renginių visoje Belgijoje. Būtinai pasistengsiu bent keletoje sudalyvauti, nes laiko iki vasario 14 d. (iki tol vyksta šis festivalis) dar yra. Jau esu nužiūrėjusi kelias man įdomias ekspozicijas. Jei apsilankius, jos vis dar bus įdomios, pažadu, kad jos atsiras ir čia.

Tad, jei reziduojate, lankote ar planuojate artimiausiu metu lankyti Belgiją, siūlau neaplenkti šios puikios galimybės paliesti Kiniją iš arčiau.

Ir labai tikiuosi, kad gal ne po 2, ir ne po 4, bet po 6 ar 8 metų (festivalis vyksta kas antri metai), Lietuva Belgijai galės parodyti viską, ką turi gražaus. O kodėl gi ne?! Manau, kad mūsų cepelinai būtų daug didesnė egzotika nei kiniška arbata :).

Vieno medžio istorija

Praėjusį savaitgalį keliavome į Prancūziją, į Lilį. Tiesiog trumpam, vienai dienai. Pasivaikščioti. Šįkart tikrai nenorėjome būti darbščiaisiais turistais, o ir šiaip jau tie visi grand place'ai kaip vienas, bažnyčios nebeįdomu, visi kiti mūrai ar betonai taip pat.

Po šios kelionės galiu įvardyti tik vieną istorinį faktą. Lilis - Charles de Gaulle'io gimtinė. Jei esate jo gerbėjas ir kišenėje turite 5 eurus ir, žinoma, jei netikėtai atsidurėte Lilyje, galite aplankyti netgi namą, kuriame gimė ši istorinė asmenybė. O aš šįkart apie medį...

Ne taip ir seniai ant nedidelio kalnelio, gražiame parke prie Lilio Citadelės augo medis. Ne vieną šimtą metų jis stovėjo nepajudinamas, įleidęs žemėn savo galingas šaknis, kol vieną gražią (ar nelabai) dieną trenkė į jį perkūnas ir skaudžiai nudegino.

Gaila medžio, bet, kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Negana to, Prancūzijos karalystėje nuo senų laikų gyveno kūrybingi ir meniški žmonės. Ir štai vienas nagingas skulptorius išdrįso pabandyti atgaivinti medį. Jo sumanymas - ant medžio kamieno pastatyti miestą - atrodė neįtikėtinas, bet atsirado, kas juo patikėjo ir jis įgyvendino savo medinę idėją.

MIESTAS gražus it pasakoje, tikroviškas it nuotraukoje ir užburiantis it sapnas. Jame ne tik pastatai, jame gyvena ir žmonės, ir dvasios, pučia vėjas ir šviečia saulė. O ten, kur medžio kamieną stipriausiai palietė žaibo karštis, liepsnoja medinė ugnis, primindama šio miesto istorijos pradžią.

Labanakt...

p.s. Skulptūra dar nėra galutinai baigta, todėl ji saugoma nuo gamtos poveikio. Menininkas grįš prie darbo gruodį.

Belgai ir vaikai

Užkandžiaujame prekybos centre. Pakaitomis. Kol tėtis vaikšto su mažąja, aš baigiu gerti "lait russe". Staiga nuo gretimo staliuko pakyla trys paauglės. Kaip visada gražios, kaip visada čiauškančios ir linksmos. Stabteli ties Rusne pasilabinti. Viena neištveria - apkabina ją, pabučiuoja, pakibina už žanduko, palinki sėkmės ir nulekia tolyn. Šis įvykis buvo paskutinis lašas, kuris paskatino parašyti apie belgų santykį su vaikais. Labai seniai apie tai galvojau, bet vis nesinorėjo painioti čia mūsų - šiauriečių lietuvių.

Deja, o gal kartais ir laimei, tokie jau mes esame - visada patys su savimi. Svetimi vaikai mums nerūpi tiek, kad užkalbinti mažylį parke, parduotuvėje ar kavinėje. Aš pati tokia buvau iki kol apturėjau dukrą ir, kol pajutau tą skirtingą požiūrį į vaikus Belgijoje ir Lietuvoje.

Žinoma, tai kultūriniai dalykai ir nieko čia kaltinti nereikia. Mes kaip ir šiaurės atstovai, o belgai jau netoli ir Europos pietų. Jiems natūralu paklausti, kuo mažylė vardu, ar, kokio ji amžiaus. Visi mažesni vaikai į kūdikį žvelgia tarsi į stebuklą ir tempia mamas už sijonų eiti drauge, nes pačiam dar nedrąsu. Vaikštant parku senukai nuo suoliuko moja rankomis, o prie kavinukės sutikti vaikai atsisveikinant paglosto ir linki ramios nakties. Sviestus ir varškes dėliojančios pardavėjos akimirkai sustoja, kad pakalbinti mažę, o ortodontė kuriam laikui pamiršta mane, kad palaikyti ją ant rankų.

Svarbiausia, kad po kiekvieno tokio kontakto, mano mažoji Rusnė išsišiepia iki ausų (ypač jei kalbina vaikai), eina jų glėbyn, sugriebia už nosies ar skruosto. Jai tai savotiška atrakcija ir teigiama emocija, o žmonėms - mielas bei šiltas kontaktas su dar labai mažu žmogiuku.

Labai norėtųsi, kad taip būtų ir namie, bet, kita vertus, nereikia norėti iš ožio pieno. Yra taip, kaip yra.  Galbūt Suomijoje dar blogiau nei Lietuvoje  :).  Tiesiog visur sava tvarka. Tik suspaudžia širdį, kai išgirsti aplinkinius sakant, kad Belgijoje vaikas - tai dovana ir laimė, o Lietuvoje - našta visuomenei, nes valgo biudžetą. Netikėsiu, kad taip yra iš tikrųjų. Ot!

Šunų jūra

Tai ne frazeologizmas. Taip buvo iš tikrųjų. Šunys jūroje. Šunys lekiantys iš jos. Šunys lekiantys į ją arba skriejantys pajūriu. Svarbiausia, daug šunų - dešimtys, šimtai, tūkstančiai. Kas trečias šunininkas vedasi po keletą keturkojų. Aplinkui gausybė indelių su vandeniu šunims. Restoranai ir kavinės kviečia užsukti vidun kartu su augintiniais.

Viso to negalėjome nepastebėti praėjusį sekmadienį užsukę į vieną gražiausių Belgijos pajūrio kaimelių De Haane. Kaip išsiaiškinome vėliau (nes tiesiog to kiekio šunų buvo sunku neužfiksuoti) tądien vyko Nacionalinis pasivaikščiojimas su šunimi pajūriu. Šiemet ši šventė buvo rengiama jau 18 kartą.

Esmė paprasta - šuns savininkas už 1,5 euro registruojasi šio miestelio kinologijos draugijoje ir sutartu laiku visi šunys keliauja 7, 11 ar 15 kilometrų atstumus pajūriu per kopas, per polderius, per vandenį. Tai ypatinga šventė, nes šiaip šunys bent jau į greta esančius pliažus nėra įleidžiami, tad džiaugsmas pašėlti vandenyje begalinis!!!

Dar norėčiau pridurti, kad šventė gerokai pakelia nedidelio miestuko ekonominę padėtį. Nes apie 3000 dalyvių nori nenori, bet pajamas generuoja, juk valgyti ir gerti reikia. Tad jei ant tavo kavinės durų bus užrašyta "No dogs" - prarasi laaabai daug pajamų. Net ir ne maisto įstaigos veikė kuo puikiausiai, nors ir sekmadienį, kai belgai paprastai tinginiauja :) :)

Puikiai praleidome visai ne šunišką dieną! Jei kam aktualu, tai kartojimas - kasmet paskutinį rugsėjo savaitgalį De Haane ;)

Pavydžiu bendruomeniškumo

Šis įrašas jau senokai laukė savo eilės. Gal nuo kokio vidurvasario. Nes būtent tada man galutinai toptelėjo, kad "bendruomenė" - tai ne tik abstrakčiai skambantis žodis. Tai reiškinys, kuris... egzistuoja!!! Svarbiausia, kad belgų krašte jis egzistuoja visa jėga.

Na, kad ir kokia būčiau patriotė, turiu pripažinti, kad nesijaučia Lietuvoje tos bendruomeniškumo dvasios. Kita vertus, tikrai žinau, kad yra aktyvių ir veiklių bendruomenių, tačiau vis tiek mąstas dar per mažas lyginant, kad ir su ta pačia mano linksniuojama Belgija. Galų gale čia reikia ne mąsto, o pajutimo, kad esu AKTYVUS bendruomenės ar kelių jų narys.

Nerealu, yra tai, kad bendruomenės nereikia ieškoti nei po medžiu, nei ant suoliuko, ji tiesiog yra čia, aplinkui, visur. Tereikia ją prisijaukinti prie jos prisijungiant. Pavyzdžiui, einu į savo mylimiausią George-Henri parką, ant vartų - skelbimukas, kviečiantis kiekvieną trečiadienį vaikus klausytis ant pievelės sekamų pasakų. Tiesiog šiaip. Be jokio mokesčio ar įsipareigojimų. Yra idėjiškų ir savanoriškų žmonių, kurie šio kvartalo bendruomenės vaikams (manau, kad ir suaugusiems taip pat) dovanoja šventę. Pridėtinė vertė neįkainojama. Vaikams šventė, girdi nuostabias istorijas, kurias skaito pasakoriai, galbūt dar dalinasi atsineštais skanėstais (juk visada smagu kažką pagraužti) su draugais ir t.t.

Kitas pavyzdys - bendri tautinių šokių pamokų vakarai. Ne bet kur, o po atviru parko dangumi. Romantiška, ar ne? :) Vėl jokių finansinių suvaržymų. Nori? Ateik ir šok. Kiekvieną vasaros penktadienį. Mielai būčiau pasijungusi jei ne mažoji (jai labiau manęs reikia nei man šokių :)). Bet pažiūrėti, kaip šis reikalas atrodo, nuėjau. Ir toji linksmoji atmosfera tiesiog užburia. Kai matai, kad viename rate stovi ir jauni, ir seni, ir vienišiai, ir poros, ir maži, ir aukšti... ir dėlioja žingsnelį po žingsnelio su mokytoju, o po to linksmai šoka kartu su muzika, sustingsti. Sustingsti ir galvoji - va kur gyvenimo džiaugsmas. Gerk visa tai į save, Renata!

Tikiu, kad po šokių vakarėlio dalis pasilieka ant parko pievutės, dalis nupėdina kavos puodeliui ir bendram pokalbiui. Taip atsiranda naujos pažintys, nauji potyriai ir žiū gyvenimas nusidažo tarkim kokia balintos kavos spalva. Daugiau spalvų, įdomiau gyventi!

O kur dar komunų, kvartalų ir gatvių šventės. Tiesa, neteko dar nė vienoje panašioje sudalyvauti, bet teko apie jas girdėti. Tarkime, gatvė sugalvoja švęsti šventę ir visi tos gatvės gyventojai susirenka į gatvę, prisigalvoja įvairios veiklos, atrakcionų ir žaidimų vaikams. Žinoma, užkandžiauja (juk šventė be maisto- ne šventė) ir bendrauja, bendrauja, bendrauja. Atsiranda bendrumas, galbūt aptaria savo gatvės reikalus, galbūt gimsta genialios idėjos, kaip kažką sukurti savo aplinkoje naujo ar patobulinti, o gal tiesiog pasidžiaugia gražiu oru ir augančiais vaikais.

Vietoj moralo. Taip. Galbūt mes lietuviai dar neturime kultūrinės patirties tokiems dalykams, tačiau mes turime kuo greičiau jos įgyti. Nes tada gyventi daug įdomiau. Būkime bendruomeniški. Juk reikia vieną kartą imti ir pradėti ;).