Išgyventi Belgijoje...

Popieriukų, skuduriukų ir viso kito rojus

2011-10-26T18:13:00.000+02:00

Kaskart užėjus į hobby parduotuves, trumpai nužvelgiu pirkėjus- labai smalsu, kas ir ką perka, gal kartais kils kokia blic idėja. Bet žinot ką? Dar nė sykio nemačiau vyro, besirenkančio ko nors. Dažniausiai jie tik asistuoja perkančiosioms, prižiūri vaikus. Na gerai gerai, nereikalauju, kad rinktųsi virbalus ar karoliukus (nors man tai visiškai tiktų ir jiems), bet juk piešia, lipdo, gamina galų gale.

Bet va tam tikrų meninių idėjų pastūmėta keliavau šį savaitgalį į Schleiper parduotuvę. Va ten ir sutikau vyrų, daug vyrų. O pačiai tai sukosi galva nuo gausos visokių daiktų daiktelių, o kol dar surandi tuose labirintuose. Kadangi dar turėjau dvimetę ant rankų, tai viskas kiek greičiau nei būčiau ten paleista viena. Ten kaip muziejus vien apžiūrėti. Skyrius dailininkams, skyrius skulptoriams, skyrius popieriukams, skyrius rėminimui ir t.t. Žodžiu, mano seseriai ten įeiti griežtai draudžiama :)

O svarbiausia radau tai, ko iki šiol niekaip nerasdavau jau senai atrastoje Creacorner parduotuvėje. Ji šiek tiek siauresnio profilio, nors yra visko, bet labai po truputį. Esmę rasti gali, bet, kai prireikia daugiau specifikos- jau sudėtingiau.

Tai va, svarbiausia, kad toje savo naujojoje rankdarbių ir menų mekoje Schleiper atradau to, ko man reikia...išskyrus vilnos, skirtos vėlimui, nes mūsų mažajai pelytei reikėjo pagaminti uodegą Halloweenui (beje, ji gavosi puiki, nes ją darė vyras- mūsų tėtis:)). Užklausiau pardavėjos, ar neturi, o ji atsakė, kad ne, bet štai (ji ištiesė lankstinuką) mūsų nauja parduotuvė, skirta vien tik rankdarbiams, joje platesnis pasirinkimas tokių dalykų.

Tą pačią popietę mes jau buvome ten -be creative by Schleiper. Aleliuja!!! Kaip gerai, kad neradau tos vilnos ten!!! Juk čia tai rojus- kaip jie patys skelbia esantys didžiausia erdvė kūrybininkams Briuselyje. Na man irgi pasirodė, kad Creacorner parduotuvės šiek tiek mažesnės- tikiuosi, čia ne pirmo įspūdžio - visko noriu! - efektas. Aš net pamačiusi nuostabius audinius galutinai nusprendžiau įsigyti siuvimo mašiną. Čia jau mano mama garsiai turėtų aiktelėti ir pasakyti: "nu ir kam tau ji dabar?!" :) Ji mokėjo ir vis dar moka gražiai siūti, užtat dukros ne. Aišku, aš bent jau kol kas nesiūsiu paltų, kelnių ar suknelių, bet visokias mielas interjero detales ar galų gale rūbelius Rusnės lėlėms pabandysiu :)

Taigi, jei mėgstate pasikrapštyti ties gražiais dalykais, būtinai ten užsukite. Ir vaikščiokite vaikščiokite, kvėpuokite ir ganykite akis. Na, o jei dar žinote, kokių nors užslėptų vietų dalinkitės prašau komentaruose. Tikiu, kad yra nemažai tokių, kam bus naudinga.

Gražaus rudens ir žiemos vakarų ties jaukiais dalykais...

Nuotrauka: iš www.becreativebyschleiper.com

Kaip mes bulves pirkom

2011-10-19T18:41:00.000+02:00

Sekmadienį žadėjom pratęsti savo daržovių fiestų maratoną ir važiuoti į Florenville bulvių paragauti bei įsigyti, bet kadangi sekmadienis- kol ilgiau pamiegojome, kol prasikošėme pro tirštą tirštutėlį George Henri brocantą, supratome, kad nuvažiuosime tik žvakių gesinti. Nusprendėme nevažiuoti.

Bet kažkaip tų bulvių taip norisi ir iš Briuselio norisi ištrūkti. Nors 10 km, nors 20 km, bet tik, kad iš miesto. Kitaip savaitgalis kaip ir sugadintas. Kažkada netoli Waterloo miestelio buvome užmatę, kad parduoda bulves septynias dienas per savaitę ir 24 val. per parą. Tada nusprendėme, kad ir vėl automatas kaip su tom duonom. Pažadėjom, ilgai nelaukiant būtinai apsilankyti.

Tai, kadangi jau šis sekmadienis mums buvo kažkoks bulviadienis, susėdom ir nulėkėm mes iki to bulvių automato. Stovi visas gražus, po stogeliu. Pasiūla- net 4 rūšys bulvių: Anabelle, ir populiariosios Nicolas, Charlotte bei Bintje. Šalia visas žinynas, kam kurios tinka. Ir galų gale nereali kaina 10 kg (po tiek jos supakuotos) tekainuoja 3,5 euro. Palyginimui nevietiniams, parduotuvėje kilogramas bulvių kainuoja apie eurą ir aukštyn. O čia dar ir iš pačios fermos, gražios, šviežios, nei per mažos, nei per didelės.

Išsitraukėm net 20 eurų. Pirksim. Automatui pasiūlėm banknotą (informacija, kabanti ant jo teigia, kad priima tiek monetas, tiek banknotus). Tas pradėjo visas dūgzt springt kosėt (turbūt retai ten tokiomis kupiūromis kas švaistosi :)), bet suvalgė. Na ir ką...O gi nieko. Nei bulvių parduoda, nei pinigus grąžina. Maigėm visokius kokius mygtukus - efekto jokio. Greitai surinkom SOS numeriuką, o ten autoatsakiklis su savo daininguoju "bonjour...".

Taigi Mantas telefonu pasakoja visą pinigų suvalgymo istoriją, o aš jau matau, kad per fermos kiemą ateina moteriškė - tokia jauki jauki fermos gyventoja, apsivilkusi minkštą megztinį ir apsiavusi botus. Kažkaip kuo toliau, tuo labiau žavi mane tvarkingas kaimiškumas... Ji išklausė mūsų bėdą ir sako einu rakto ieškot, kad atidaryt tą dėžę. Bet netrukus ji grįžo su pinigais ir juos mums padavė- nieko ji neatidarinėjo, nieko netikrino. Tiesiog patikėjo - eilinį kartą belgai mumis patikėjo.

O tada jau traukėm monetas ir jau operavome su jomis. Viskas kuo puikiausiai veikė, net grąžos atiduodavo. Nusipirkome 3 rūšių bulvių paragavimui. Jau spėjome paragauti vieną jų- jos NUOSTABIOS. Jos tikrai gardžios, puikiai lupasi, lygios, akučių nedaug. Ir dar kaip lietuviai turguje mėgsta girti savo bulves: "geros bulvės, geros- sukrenta, bet nevisai" :) :) :). Rekomenduoju tikrai. Tiesa, švarių parduotuvinių bulvių mėgėjams jos netiks, nes jos tiesiog tokios, kokias iškasa iš žemės.

Taigi, jei sudominau, užsukite į fermą Pass'Avant fermą. Mes tikrai ten užsuksime, nes jų parduotuvėlėje ir kaimiškų kiaušinių ir kitokių gėrybių galima rasti. Ir, žinoma, bulvių. Mmmm..einu kepti kugelio...

Obuoliai rudeniniai

2011-10-12T19:50:00.008+02:00

"- Geras dėde Rugsėji,

Kas ten tavo pintinėj?

- Obuoliai rudeniniai

Ouoliai rudeniniai

<...>"

("Geras dėdė rugsėjis" V.Palčinskaitė)

Šis eilėraštukas - vienas ryškesnių mano vaikų darželio laikų prisiminimų. Kaskart atėjus rudeniui jį prisimenu. O šis ruduo ypatingas dar ir tuo, kad pirmąsyk gyvenime važiavau rinkti obuolių, ne tik aš, bet ir visa mano šeima. Šiaip, kai pagalvoju, tai neįtikėtina, kiek naujų dalykų vis dar išbandau, kartais dėka tik tų mažųjų. Na, žinoma, kadaise močiutės ar dabar mamos sode nusiskini obuolį kitą, bet va taip skinti iš širdies ir kiek norisi dar neteko.

Taigi kaip žadėjom, taip ir prisiobuoliavom. Šimtą šešiasdešimt kilogramų. Nei daug, nei mažai, kai jie taip greitai ir lengvai renkasi, net lyjant lietui. Kažin jei būtų buvę saulėta, turbūt būtume parsitempę 3 kartus tiek. Obuoliai didžiuliai, maždaug trys ir kilogramas. Smagu skinti svetimo darbo vaisius! Auginti nereikia, rūpintis nereikia, kasti pasilenkus kaip bulvių taip pat ne- tai ko neskinti. Visiškai vakarietiškas variantas :)

Dėžės, krepšiai, maišai - visi buvo pilni obuolių. Jei, kas važiuosite pirmą sykį, žinokite, kad geriausia nusigriebti kokį vežimėlį, kurių ten skaičius ribotas. Mums sąvąjį atidavė malonus senukas flamandas, kuris kuo puikiausiai kalbėjo angliškai. Paminėtina, kad čia senukai labai gerai kalba angliškai, ypač flamandiškoje Belgijos dalyje. Bet kadangi mes dar turėjome du mažius ant rankų, mums jis pasirodė nepatogus ir palikome kitiems, o patys paveldėjome patogesnį vežimėlį iš vyro kolegų.

Lietuvių ten sutikome labai daug. Mes turbūt esame baisūs bulvėdai ir obuolėdai. Vienus sutiktus lietuvius, su daaaug obuolių, pagyriau, kad darbštuoliai, o jie atsakė, kad greičiau gobšuoliai :). Pagalvojau, gal iš tikrųjų mums būdinga, kad kai duoda daug ir pigiai- reikia imti (obuolių kilogramas kainavo 50 ct - perpus ar net daugiau pigiau nei parduotuvėje). Kartais racionalus protas su mintimi, ar suvalgysim, pasitraukia šonan :) :) Ir iš tikrųjų stojus prie obelų, reikėjo tramdyti ir save ir vyrą, kad neprisigriebti daugiau nei reikia, bet kaip ir sakiau, tas malonumas skinti TOKS didelis.

Na ir ką, pirmo skynimo pririnkom apie 110 kg ir nusprendėmė iš jų visų išspausti sulčių. Jas taip pat ten vietoj gudri mašina spaudė, kaitino. Anot obelyno šeimininkų, sultys be abejonės gali laukti 1,5 metų, o atidarytos šaldytuve gali būti apie 2 mėnesius. Pakuoja jas į tokius tetra pakus po 5 litrus. Natūralių, ką tik išspaustų sulčių litro kaina gaunasi apie 1,8 euro. Pirkdami natūralias obuolių sultis pardotuvėje mes mokame apie 2,3-2,6 euro. Taigi tam tikra ekonomija, neskaitant, kad obuolius rinkome patys. Juk tai malonumas!!!Taip pat jie deklaruoja, kad jų obelynai tvarkomi ekologiniais principais. Nežinau, kiek tai tiesa, bet taip parašyta.

Tokių obuolių rinkimų vietų Belgijoje tikrai ne viena. Kas dar nebuvote, galite suspėti ateinantį savaitgalį (spalio 15 d.) nuvažiuoti štai čia (žemiausias adresas), o mes savo obuolius rinkome šiuose obelynuose. Tikiu, kad kitąmet vėl kartosis. Na ir dar keletas galimybių kitiems metams - čia ir čia.

Nesu tikra, nes buvusi visose išvardintose vietose, bet jos turbūt skiriasi tik savo vietove ir obuolių kaina. Ir dar ne visur atrodo, kad surengia šventę kaip buvo mūsų lankytuose obelynuose. Ten buvo ir klounų bei žirgelių vaikams, alaus, pyragų ir užkandžių didesniems. Daug ovacijų sulaukė žąsų orkestras, puikiai praskaidrinęs lietingą nuotaiką. Ir dar po visą obelyną vaikštantis merginų choras vijo lietaus debesis šalin. Buvo smagu! Linkiu to smagumo paragauti ir Jums! Jei ne šiemet, tai kitąmet būtinai!

Apie Belgiją draugai: braškės nuo gegužės iki rugsėjo

2011-10-05T15:07:00.001+02:00

Šitai šeimai, o tiksliau pasakius, jų mamai Viltei (vaikiškų knygučių vertėjai), esame be galo dėkingi už tai, kad namuose atsirado knyga "Drąsioji Pupulė" kartu su joje gyvenančiu krokodilu. Mūsų šeimoje jis įgavo Pupulės krokodilo vardą, jis gyvena visokiuose kanalizacijos ir vandentiekio vamzdžiuose ir yra pats geriausias motyvatorius valyti dantukus tiek, kiek reikia ir taip, kaip reikia. Nuo tos dienos baigėsi mūsų riksmai vonioje ir atsirado SUPRATIMAS. Va taip va ;)

Darius ir Viltarė - dar du jauni, puikūs žmonės, tapę mūsų draugais čia- Briuselyje. Kas kartu spardė kamuolį, o kas tuo tarpu čiučiavo, liūliavo vaikus drauge. Kipasas ir Kapasas (Kristupas ir Kasparas) tapo puikiausi Rusnės draugai, o mudvi su Vilte dažnai išlėkdavome trečiadienio vakarą ledų ar alaus arba pavalgyt žmoniškai, nes kažkaip taip retai tenka malonumas tiesiog atsisėst ir matyti tik savo lėkštę prie akis ir valgyt valgyt valgyt.

Jau antra savaitėlė, kai jie bando vėl įsišaknyti Lietuvoje. Sakė, kad sunku. Tikiu. Ypač, kai vyresnėlis paprašo vėl grįžti į Briuselį, ten, kur jau viskas pažįstama ir sava. Kai namuose karaliauja kartoninės dėžės, o tau reika būtent adatos su siūlu. Kai pagalvoji, ech mielai sukrimsčiau kruasaną...

Beje, Kristupai, Rusnė jau taip pat išmoko apsivilkti striukę pagal belgišką darželio mokyklą. Un, deux, trois et voila.

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie šionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Ankstyvo pavasario, žydinčių narcizų pievų, ilgo šilto rudens, žalių prižiūrėtų parkų su tvenkiniais ir būriais paukščių, uždarų vaikų žaidimų aikštelių, mokyklėlės prie pat namų (vad. ecole maternelle) ir puikios mokytojos, galimybės palaikyti užsienio kalbų įgūdžius... Dar daug visko.

Aplankėte tikrai nemažai. Keliavote daug. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Dinantas (Dinant) – buvome ten kokius 3–4 kartus, net sunku paaiškinti kodėl. Gražus maršrutas pro Namiūrą palei Meusės pakrantę, pakeliui vis sustodavom Wepione pirkti skanių saldžių braškių (nuo gegužės iki pat rugsėjo!). Dinante yra tvirtovė su nuostabiais atsiveriančiais vaizdais, ten pat vaikų žaidimų aikštelės, žodžiu, garantuota smagiai praleista diena.

Gentas (Ghent) – mums labai patiko viena paskui kitą išsirikiavusios įspūdingos bažnyčios, dailūs namukai palei kanalą, šiaip geri laukai.

Beloeil rūmai (chateau de Beloeil) – belgiškasis Versalis. Tikrai įspūdingi rūmai su dar įspūdingesniu didžiuliu parku. Aišku, prabanga nebetviska, bet pabūti verta.

Bouillon viduramžių pilis – įspūdinga pati pilis, labai gražus gamtovaizdis.

Durbuy – mažiausias pasaulio miestas. Mielos siauros gatvelės, seni namai, gera aura.

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Hmm... galbūt ankstyvas pavasaris

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Susikalbėjimo :). Nors tai, ko gero, labiau mano trūkumas, kad nemokėjau prancūzų kalbos, bet kartais tikrai nervindavo valonų vienkalbystė ir nesugebėjimas/ nenoras suprasti kitakalbių... Dar aptarnavimo kultūra – nors ir stebino, bet ir čia ne kartą pasitaikė nepaslaugių ir nemalonių pardavėjų, padavėjų ir pan.

Ko belgai, jūsų nuomone, galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Darbštumo :). Labai jau jie čia atsipūtę ir, rodos, nesuinteresuoti užsidirbti...

5 žodžiais apibūdinkite Belgiją

Alus, šokoladas, žaluma, daugiakultūrė aplinka

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Jų buvo daug. Vienas iš smagiausių dalykų, kad automobiliu gali išnaršyti Belgiją skersai išilgai ir vis tiek dar daaaug neaplankytų vietų liko... Ir, be abejo, čia sutikti žmonės, kurie tapo tikrais draugais.

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė. Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Kas gali būti skaniau už belgišką šokoladą?!...

Idėjiškai Jūs labiau valonas ar flamandas?

Hmm... turbūt flamandų tvarkingumas ir kalbų mokėjimas labiau prie širdies, bet kad čia daugiau su valonais teko susidurti...

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai

Geriau negraudink...

Ciklo apie draugų Belgiją pabaiga.

Moliūgai moliūgėliai

2011-10-05T13:04:00.002+02:00

Geltona. Žalia. Morkinė. Raudona. Krentantys lapai. Gilės. Kaštonų pilnos kišenės. Moliūgai. Obuoliai. Basos kojos. Ir plius 28. Štai toks mūsiškis paskutinis ruduo Briuselyje. Neįtikėtiną karščio bangą dovanojo motinėlė gamta bent kokias dvi savaites. Spėjome ir jūroj pabraidyti, o kai kas net ir išsimaudyti, atsibėgioti parkuose basomis, sudalyvauti moliūgų šventėje, maloniai pasivaikščioti mieliausiame Waterloo blusturgyje ir dar Villers - la - Ville vienuolyną aplankyti. Rodos, kad tokiu oru namo eiti nevalia- reikia būti ir būti lauke, gerti tą saulės šilumą, nes vėl jos sulaukti užtruks.

Likus mažiau nei metams iki grįžimo Lietuvėlėn kažkaip gyvenu laukimo ritmu. Rodos, kad jei leistų, jau šiandien pat susikraučiau daiktus ir maučiau iš čia mielu noru. Kažkiek jau viskas pabodę, kažkiek jau viskas kartojasi, norisi naujovių, o dar ir visa rotacijos kompanija jau apšilo kojas Lietuvoje. Pavydu šiek tiek... Bet puikiai suprantu, kad dar reikia čia gyventi ne laukimu, o mėgavimusi. Tad tą ir bandome daryti, ieškodami šviežienų. Šįkart aptikome moliūgų šventę, kurioje nebuvome buvę ir visi drauge jon išsiruošėm.

Koks rezultatas? O gi pamatėme tiek rūšių moliūgų, kiek dar nebuvome matę- tarp jų ir mėlynų, ir žalių, metro dydžio ir vos kelių centimetrų. Žodžiu, gyvasis moliūgų muziejus, kuriame tiesiog negali nepirkti :). Kilogramas kainuoja 1,5 euro su tam tikromis išimtimis, kai tiek pat kainuoja vienetas.

Sudalyvavome spalvų ir skonių fiestoje. Nes čia pat, prie spalvotų moliūgų dėžių, puikavosi visas stalas moliūgų gardėsiais: saldžiais ir nesaldžiais pyragais, uogienėmis, pagardais, fri moliūgų juostelėmis (ypač susižavėjome šiomis). Imkit ir ragaukit. Tiesa, buvo galima įsigyti tik uogienių, o mums itin patikusio pagardo receptą padovanojo.

Beprotiškai karštą dieną visi gaivinosi alumi, o vaikus kažkodėl maitino gardžia, bet šilta moliūgiene. Na ir mes prieš šviežią ir naminę moliūgienę neatsilaikėme, bet prisiglaudėme su ja ir dar moliūgų dešrele pavėsyje, nes jau beveik tirpome kaip besmegeniai pavasarį.

Dar vienas būtinas švenčių atributas- linksmybės. Kaip gi be jų? Vaikai mielai karstėsi ant šieno, uostė jį ir nors skundėsi, kad bado, vis tiek ant jo kabarojosi. Sūpynės, padarytos iš paprasčiausių šieno kupetų ir lentos, kaip magnetas traukė vaikus. Na, o manieže pasirodė klounai, šokantys žirgai. Vaikų laukė lėlių teatras. Smagumėlis!

Nors pati didžiausia pramoga bent jau mūsų vaikams buvo moliūgų rinkimasis. Leidome jiems išsirinkti po 3 mažyčius dekoratyvinius moliūgus, bet jie tarsi mūsų negirdėjo ir krovė viską iš eilės, jiedu turbūt buvo pasiruošę susikrauti visą derlių. Juk iš tikrųjų tos spalvos ir formos užburia. O namie moliūgai pasitarnavo kaip patys puikiausi žaislai. Bent jau kelias dienas kitų žaislų nereikėjo.

Taigi jei sumastytumėte kitamet apsilankyti moliūgų karalystėje užsukite šiuo adresu. Tiesa, jų pačių įsigyti galite dar ir visą spalio mėnesį. O savaitgalį prieš šventę, jie organizuoja moliūgų rinkimą. Manau, taip pat puiki pramoga bevaikiams arba su didesniais vaikais, nes pabraidyti po aukštą žolę yra kas. Būtinai išbandykite!!! Moliūgai skanu! Jau dabar pradėjau rinkti moliūgų receptus, nes juk reikia juos suvalgyt :)

Na, o kitą savaitgalį žadam lėkti obuolių rinkt ir sulčių spaust. Beje, taip pat su atrakcijom. Jei bus kas įdomaus parašysiu. O dar kitą- bulvių šventė. Žodžiu, kaip visada sakiau, belgai pasidaro šventę iš nieko. Valio jiems!

Apie Belgiją draugai: valonai "varo" ant flamandų ir atvirkščiai.

2011-07-31T02:37:00.000+02:00

Štai dar viena, jau ketvirtoji draugų Belgija. Paskutinė šią vasarą. Rudeniop finalinė - penktoji dalis. Taip, toji Belgija visiems mums buvo panaši, visi ją panašiai jautėmė, tik su savais prieskoniais. Kiekviena iš jų yra teisinga ir savotiška. Mums visiems trūko artimųjų. Mums visiems iki šiol nesuvokiamas belgų aptarnavimas. Mums visiems čia gimė vaikų. Mes visi pripratome prie 0,3 alaus buteliukų su 8 laipsniais stiprumo.

Tiesa, ne visi :) Dalia ir Algis liko ištikimi lietuviškajam "Švyturiui" ir visada lauktuvių iš Lietuvos užsiprašydavo būtent jo. Juk norisi pamaloninti savo gomurį lietuvišku skoniu. O, kai netikėtai sužinojo, kad "Švyturio" kaip ir tikros lietuviškos duonos ar dešrytės galima įsigyti čia pat Briuselyje, Algis buvo pasiryžęs tuoj pat lėkti į rusų parduotuvę, iškalbingu pavadinimu "Gagarin". Smagu prisiminti tokias akimirkas ir turbūt tik gyvenantys svetur gali pajusti, koks skanus tas lietuviškas alus svetimoj žemelėj...

Ši šeimyna- bene sportiškiausia iš mano minėtųjų. Pas juos namuose net yra kampelis, skirtas sporto laimėjimams. Pasak šeimininkų, dauguma jų susirinkta čia- Briuselyje. Šanuoliai ne kitaip!

Beveik kiekviename susibūrime, kur yra Dalia ir Algis aš net galiu pamiršti, kad kažkur laksto mano vyresnėlė. Žinau, kad ja bus pasirūpinta, su ja užsiims, pažais. O auksiniai Dalios žodžiai, kuriuos atsiminsiu turbūt visą gyvenimą - "Renata, atsipūsk, aš pažiūrėsiu vaikus". Auginant vaikus be atokvėpio tai itin sujaudina. Taip imi ir suglembi ant sofos ir pagalvoji - nu, blemba, kaip faina. O štai paskutinį kartą juos išlydėjus, Rusnė įsikniaubė ir pravirko. Jai labai patinka, kai kažkas pas mus svečiuojasi ir nepatinka, kai tai baigiasi. Iš tikrųjų, kodėl šiais laikais svečiai vis rečiau lieka nakvoti?...

Taigi ketvirtoji Dalios, Algio ir mažosios Skirgailės Belgija.

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie šionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Tiksliai žinau, kad Algis pasiilgs ypač gerų sąlygų sportuoti, futbolas jau buvo tapęs beveik šeimos nariu :) Kiekvieną vasarą vykstančios Belgijos-Liuksemburgo lietuvių sporto žaidynes - įvykis, kuriame būtinai dalyvaudavom tiek žiūrovų, tiek savanorių, tiek dalyvių ir netgi nugalėtojų amplua.

Dar, be jokios abejonės, labai trūks vaikiškos infrastruktūros - tvarkingų vaikų žaidimo aikštelių, žalių parkų, tvenkinių su paukščiais, zoologijos sodų, mini-fermų ir t.t.

Tiesą sakant, pasigesim tikrai daugelio dalykų - ir puikios geografinės padėties, kai atsikeli ryte, sumąstai kryptį, sėdi ir keliauji, ir švelnios žiemos, kai sniegas laikosi gal du kartus po kelias dienas per visą žiemą, ir alaus/šokolado/šviežutėlių croissants - pastarųjų produktų yra ir Lietuvoje, bet kažin, ar skonis bus tikrasis belgiškas :)

Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Geriausiems draugams tikrai rekomenduotume nuvykti pas buvusią kolegę p. Jolantą į trobelę Austrijos kalnuose. Viena nerealiausių kelionių, mes buvom vasarą, kalnų grožis Austrijoje ir Šveicarijoje tiesiog užburiantis.

O kalbant apie pačią Belgiją, žinoma, sunku nekartoti draugų išsakytų nuomonių - Briugė, Gentas, Antverpenas, Liuvenas, Durbuy, Lier, Tournai, Bouillon, Namur, Dinant - saviti, jaukūs ir svetingi. Flandrijoje miestai didesni, žavi grožiu ir prabanga, o Valonija vilioja mažais miestukais Ardėnuose, išssibarsčiusiais ant uolų ir prie tekančio vandens. Apskritai važiuojant per Belgiją, gali žavėti bet kuris eilinis kaimelis, nes sodybos prie kelio tiesiog tviska sutvarkyta aplinka.

Toliau nuo įprastų turistinių takų verta aplankyti (nebūtinai eiliškumo tvarka):

Montaigle pilies gruvėsiai - autentiška ir nėra turistų;
Beloeil rūmai su parku - belgiškasis Versalis;
Šeimoms su vaikais vertėtų nuvykti į Bokrijk - belgišką buities muziejų, kuris įdomesnis nei Rumšiškėse, nes yra ir labai šaunių gyvų eksponatų (galima ir be vaikų, ten nuostabu - aut. past. );
Mėlynuojantis nuo katilėlių Halės miškas balandžio-gegužės mėnesį. Pasaka ten pabūti saulėtą dieną. Kas nebuvote, būtinai nuvažiuokit!
Laeken karališkieji šiltnamiai-oranžerija (atviri visuomenei gegužės mėn.).
Na, ir kartą per du metus (kas antrą rugpjūtį, maždaug apie Žolines), tiesiog nuodėmė praleisti progą pamatyti gėlių kilimą Briuselio Rotušės aikštėje. Kiekvienais metais jis vis kitoks, bet visuomet įspūdingas.

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Vieną vienintelį sunku išskirti. Na, smagiausia turbūt būtų, jei Lietuva galėtų džiaugtis tokia pat geografine padėtimi, tokiu atstumu iki Londono, Paryžiaus, Amsterdamo kaip Belgija.

Algis sako, kad perkeltų belgų kelių policininkų darbą - per daugiau nei tris metus nei karto nepastebėjome pasislėpusių policininkų, matuojančių greitį krūmuose (o aš mačiau kelis kartus, ne krūmuose, bet mačiau :)- aut. past.).

Dar prancūzišką pop-muziką iš radijo:)

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Gal klausimą apsukčiau kiek kitaip - kas Belgijoj nervino? Tik atvykę buvom lengvai šokiruoti, kiek laiko užtrunka paprasčiausio reikalo sutvarkymas. Strigom ten, kur net neįsivaizdavom, kad galima strigti (pvz., banko kortelės išdavimas sėkmingai baigėsi tik po trijų vizitų į banką) :) Po to laikui bėgant jau nebesistebi, kad esant didžiausiai eilei prie kasos, apsipirkę moteriškaitės visai neskuba susikrauti daiktų į krepšį, dar išsibučiuoja su pardavėjom ir pan.

Dar pasakysiu gal šiek tiek negražiai, bet gyvenant netoli prastesnio rajono tikrai džiaugsmo nekėlė žmonių iš Artimųjų rytų gausa.

Be to, nemėgstu, kai svetimi žmonės pernelyg lenda prie mano vaiko, o dar kai puola čiupinėti veiduką, nors imk ir bėk tolyn. Man rodos, Lietuvai tai nebūdinga.

Ko belgai, jūsų nuomone, galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Konkretumo, aptarnavimo greičio, švenčių šventimo. Ypač per Naujuosius keista, kad gatvėse nėra besidžiaugiančių žmonių, kad danguje žybteli tik viena kita švieselė.

5 žodžiais apibūdinkite Belgiją

Susiskaldžiusi, keista šalis. Daugiakalbis Briuselis. Alus ir sisiojantys paminklai.

Algiui gaunasi devyni žodžiai: "valonai "varo" ant flamandų ir atvirkščiai. Tikrų belgų nėra".

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Be jokios abejones - dukters gimimas. Tai nėra pačios Belgijos nuopelnas, nors medicinine priežiūra nėštumo ir gimdymo metu galime tik pasidžiaugti, tiesiog faktas, kad tai įvyko čia, ir tai prisiminsime visą gyvenimą.

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Moliuskai balto vyno padaže ir baltas Hoegaarden alus. Algiui - eklerai.

Bendrai paėmus, didelis žuvų ir jūros bjaurybių (a.k.a. gėrybių) pasirinkimas. Atradom puikias žuvis: otą ir rają, lengvai pritaikėm jas savo virtuvėje.

Trečiųjų metų kulinariniu atradimu tapo virtas liežuvis drebučiuose (netgi skanesnis nei Lietuvoje, bet tokio yra pirkt tik vienoje parduotuvėje) (kokioje, Dalia?- aut. past.)

Idėjiškai Jūs labiau valonai ar flamandai? :)

O į šį klausimą labai sunku atsakyti, nes per daugiau nei tris metus taip ir nesusipažinom artimiau nei su vienu tikru belgu - tad nežinom, kokie yra idėjiškai tikri valonai ir flamandai :)

Algis prisiskaitė pakankamai,kad labiau palaikytų flamandus, tik prancūziška (įskaitant valonų gentį) muzika ir literatūra jam artimesnė nei olandų šnypščianti "paukščių" kalba, mūsų ausiai skambanti kaip keiksmažodžių rinkinys :).

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai :)

Tiesą sakant, liūdna. Taip būna išsikraustant iš bet kurios vietos, tapusios namais. O ir palikti pačią Belgiją su visais jos privalumais nesinori. Lietuvoj, žinoma, laukia nesulaukia savo anūkės sugrįžtant seneliai, ten ir išsiilgę mūsų geri draugai, ten - nauji namai bei nauji darbai ir turbūt laukiantis pats didžiausias išgyvenimas - palikti vaiką darželyje. Iššūkiai, nežinomybė... natūralu, tai ir baugina, ir vilioja. Bet mes tikim, kad viskas bus gerai. Juk svarbiausia, su kuo, o ne kur esi :)

Kas netilpo į šiuos klausimus, bet dar guli ant dūšios...

Gyvenant užsienyje labai smagu jaustis lietuvių bendruomenės dalimi. Gal kartais išgirdęs gatvėje kalbantį lietuviškai žmogų ir nepuoli bendrauti, bet žinai - jei kažko paklaustum ar norėtum šnektelti, tau būtų atsakyta su šypsena ir atvira širdimi. Sporto žaidynėse susirenka daugiau nei 400 žmonių iš Belgijos ir Liuksemburgo ir turbūt bene visi jaučiasi vienos didžiulės šeimos dalimi. Grįžus į Lietuvą to jausmo kiekvieno tautiečio atžvilgiu nebebus...

Algiui, be to, labai įstrigo belgų nacionalinio sporto ypatumai - automobilių stiklų daužymas iš chuliganiškų paskatų (mums teko tuo pasidžiaugti du kartus) ir nuomotojų buitinis lupikavimas įvertinant išnuomoto turto būklės pablogėjimą pasibaigus nuomai.

Apie Belgiją draugai: čia išmokome neskubėti

2011-07-22T17:57:00.000+02:00

Kur kitur jei ne pas Dianą ir Andrių paragausi kepsnių. Turbūt visus barbekiu, kiek esu valgiusi svečiuose Briuselyje, valgiau būtent pas juos. Svetingi ir vaišingi žmonės- ką čia bepridursi. Kaip patys sako "mėgstam pabaliavot" :). Ateini, išsidrėbi jų gėlynais išpuoselėtame sodelyje (Andriaus nuopelnas) ir sėdi sėdi sėdi- juk reikia kažkada atsisėdėti. O pas juos puiki vieta šiam reikalui.

Su jais susipažinome jau čia - Briuselyje. Bene, E. Cavell ligoninėje, kur visas tuntas lietuvių keliavo į ekskursiją po gimdymo ir motinystės skyrius. Tai vienas smagesnių prisiminimų, nes atvykus į svečią šalį visas pasaulis rodos aukštyn kojom sutvertas, o nueini į kažkokią ligoninę, kurioje atrandi pulką lietuviškai kalbančių žmonių. Ir iškart pasidaro gera.

Na, o šiai vasarai prasidėjus, kol dar nebuvo įsibėgėjęs liūčių sezonas, mudvi su Diana ryžomės ekspromtiniam planui chuliganui. Susisodinome savo vaikus ir išvažiavome į Kessel-Lo parką, esantį šiek tiek už Briuselio. Mudviem buvo iššūkis, nes visgi parke sugaudyti keturis mažus vaikus, visus pavalgydinti, sužiūrėti, kad būtų laimingi, pailsėję ir saulėj neiškepę ne tokia jau ir lengva užduotis be tėčių. Bet mums pavyko!!!

Ir štai ateinantį antradienį jie jau palieka Briuselį. Sakyčiau vieni pirmųjų iš pažįstamų. O atrodė, kad tas laikas niekad neateis...

Apskritai, šiuo metu Belgijos sostinėje stipriai justi kraustymosi vajus- visur vyksta "garage sale'ai", vos ne prie kiekvieno namo stovi kraustymo kompanijų sunkvežimiai (in arba out), pro langus keliauja baldai ir kiti didesni daiktai (žinia, daugumoj Briuselio namų draudžiama baldus gabenti per laiptines, o kai kur tai tiesiog neįmanoma), vyksta atsisveikinimo vakarėliai ir keičiasi publika. Ne tik lietuvių. Toks jau tas Briuselis.

Gero kelio Jums! Baltai pavydime, kad labai greitai sveikinsite Baltijos jūrą. Ir apskritai turbūt pavydime, kad grįžtate namo ilgam. Pasakykit prašau gintarinei jūružėlei, kad ir mes netrukus atplauksime :)

Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Grįžę į Lietuvą tikriausiai daug ko pasiilgsim. Belgijoje išmokom neskubėti arba bent nepykti ant tų, kurie neskuba. Parduotuvėje, degalinėje, einant per gatvę ir pan. – viskas vyksta pamažu, pasikalbant, niekas niekur neskuba. Palyginus su belgais, lietuviai – greitojo bėgimo čempionai :).

Didelis malonumas, kurio Lietuvoj neturėsim – naktimis apšviesti greitkeliai. Neretai iš įvairiausių kelionių po Belgiją ir aplinkines šalis grįždavome vėlai. Vairuoti apšviestu keliu daug lengviau nei tamsoje.

Dar vienas dalykas, šovęs į galvą – malonu, kai apsiperkant parduotuvėje, tavo prekes paslaugiai sudeda į tavo atsineštus krepšius (tik kai kuriuose prekybos centruose- aut. past.). Telieka susikraut iš vežimėlio į bagažinę.

Negali likti nepaminėti ir Belgijos smulkieji verslininkai – smagu, kai duonininkas, mėsininkas, kirpėjas, gėlininkas visai šalia namų, tau šypsosi, sveikinasi, o vaikus vaišina dešros griežinėliu ar sausainiu. Tai tik keletas dalykų, kurie pirmieji šovę į galvą. Bet visko kur kas daugiau.

Aplankėte tikrai nemažai. Keliavote daug. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Pirmiausiai, žinoma, rekomenduojame aplankyti Briugę, Gentą, Antverpeną. Per trejus metus ne kartą lankėmės šiuose miestuose, kartais tiesiog vaikščiodavome po centrą, užsukdavome į miestų katedras, kitas bažnyčias, kuriose daug žymių flamandų dailininkų paveikslų, kartais eidavom į muziejus, o kartais – tiesiog pavalgyti vietos restoranuose.

Kita kelionė turėtų būti jau Ardėnų link – akmeniniai miesteliai, feodalinių pilių griuvėsiai ir įvairių vietos kunigaikščių pilys, kuriose bandoma atkurti buvusį interjerą, sodus ir pan.

Būtinai rekomenduojam aplankyti kurį nors iš buvusių vienuolynų griuvėsių, pavyzdžiui Villiers Abbey – ten tvyro neišsemiama ramuma. Reikia užsukti ir į trapistų vienuolyną ten gaminamo alaus (galbūt netgi geriausio (!) pasaulyje alaus) bei sūrio paragauti.

Ir penktoji vieta – tai visa, kas lieka :) - įvairių įvairiausi muziejai, parkai, zoologijos sodai, likusios pilys, pajūris, mažiausias pasaulyje miestas, topiarų parkas, kelionės senaisiais traukiniais, dviračiais, riedančiais traukinio bėgiais, pėsčiųjų pasivaikščiojimo takai, I-ojo ir II-ojo Pasaulinio karo mūšių vietos, atminimo paminklai, kapinės, stalaktitų bei stalagmitų urvai, pagrindinės miestų aikštės ir dar daug daugtaškių...

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Pigų benziną :), kad galėtumėm ir toliau keliauti tokiais pat tempais, tik jau po mylimą Lietuvą (viena iš diplomatinių privilegijų dirbant svečioje šalyje - aut. past.)

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Visada išvykus iš Lietuvos trūksta artimųjų, draugų. Taigi čia atsakymas amžinas, kaip rotacija :)

Ko belgai galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Organizuotumo :) istorijų, kaip belgų meistrai atlieka įvairius remonto darbus, užtektų ne vienam vakarui.

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Dvi kelionės iš E. Cavell ligoninės į namus... :)

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Dar ledai ir šokoladas... :)

Idėjiškai Jūs labiau valonas ar flamandas? :)

Vienas iš šeimos – žemdirbys gėlininkas atsipūtęs valonas, o kitas – viską apskaičiuojantis ir organizuotas flamandas. O vaikai labiau panašūs į prancūzus :)

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai :)

Vėl viskas iš pradžių.

Jei kam prireiktų papildomų rankų

2011-07-11T17:00:00.001+02:00

Karts nuo karto vis gaunu laiškų su įvairiais prašymais, liečiančiais gyvenimą, ypač jo pradžią Belgijoje. Štai ir šį kartą jaunutė mergina, jau gyvenusi Belgijoje, sugrįžta studijuoti juvelyrikos, bet pragyvenimui reikalingos papildomos pajamos. Žinau, kad Belgijos lietuvių bendruomenė nemaža, tad įdedu jos prašymą. Jei ne vienam, tai gal kitam prireiks dar vienos poros rankų. Man tai pačiai prireiktų tik, kad aš jau baisiai būčiau reikli ir priekabi turbūt :) Tikiu, kad kažkam tikrai pravers, o Tau, Ieva, sėkmės grįžtant, mokantis ir dirbant!

Sveiki Belgijos lietuviai ir jų šeimos,

Esu dvidešimties metų mergina, atsakingas, iniciatyvus, mėgstantis bendrauti jaunas žmogus. Šiuo metu intensyviai ieškausi darbo (privalumas su apgyvendinimu) Briuselyje, kur nuo rugsėjo ketinu pradėti juvelyrikos studijas, vykstančias porą kartų per savaitę.

Idealus darbo pasiūlymas - tai darbas aukle lietuvių šeimoje, kurioje galėčiau apsistoti ir prižiūrėti vaikus. Bet jei turite kitų darbo pasiūlymų kaip pavyzdžiui (valandinis darbas aukle, senų žmonių priežiūra, namų ruošos darbai, ir t.t) tuomet kreipkitės į mane.

Trumpai apie mane:

Iškart po mokyklos devyniems mėnesiams išvažiavau į Belgiją dirbti su neįgaliais žmonėmis. Dirbau ir gyvenau Namur mieste, ten pramokau prancūzų kalbą ir susipažinau su valonietiška kultūra. Gyvenimas Arkos bendruomenėje nebuvo lengvas, vis dėlto begalo prasmingas ir mokinantis. Išmokau ne tik gaminti valgyti, bet ir tapti savarankiška, prižiūrėti silpnesnius už mane, atsakingai vadovauti, prisiimti atsakomybę.

Kilusi esu iš Klaipėdos (nuotraukoje su autentišku klaipėdietišku kostiumu) ,iš katalikiškos šeimos. Esu trečia duktė trijų vaikų šeimoje. Paprasta, draugiška, atvira, linkusi padėti, entuziastinga. Mano tėtis – kompiuterių inžinierius, o mama – lietuvių tautinio kostiumo dėstytoja, tad ten kur vykstu stengiuosi skleisti lietuvišką kultūrą. Pavyzdžiui, bendruomenėje kurioje gyvenau turėjome tarptautinį vakarą, kurio metu dainavau lietuviškas liaudies dainas, pasakojome apie Lietuvą ir iškepėme kugelį – belgams patiko, tik grietinės ir kugelio derinys jiems pasirodė labai keistasJ

Aš esu atsakinga mergina, tad jei ieškote lietuviškos aplinkos savo vaikui, dar vienos poros rankų jūsų namuose esu pasiryžusi Jums padėti. Dirbti galėčiau pradėti iš karto rugpjūčio mėnesio pradžioje, kuomet grįžtu į Belgiją.

Nuoširdžiai,

Ieva

Kontaktai: ievamatulionyte@yahoo.com

Apie Belgiją draugai: taip ir neišragavom viso belgiško alaus...

2011-06-29T02:14:00.000+02:00

Tie patys klausimai, tik žmonės kiti. Šįkart Venckų šeimynėlės jausmai ir įspūdžiai apie Belgiją.

Tai vieni nuoširdžiausių mums pažįstamų žmonių. Jie atviri visada ir su visais. Pasako, kas gerai ir, kas blogai. Jei guli ant širdies, tai tikrai nelaiko užantyje :). Man tai labai patinka, nes tai atvira, tiesu, lengva ir pagaliau toks gyvenimas. Nėra jis vien tik vaivorykštės spalvom tapytas.

Tai žmonės, kurie be galo norėjo pasilikti Belgijoje. Kas žino, gal vieną dieną ir sugrįš. Tačiau vieno noras dirbti Lietuvai, kitos - dėstyti studentams savo gimtajame universitete sustiprino norą grįžti į gimtinę. O netikėtai sulaukę savo ilgai dingusios katės tarė: "Dabar galime grįžti ir į Lietuvą!" Nežinau, kaip Jūs, bet aš džiaugiuosi už tokius žmones. Viskas bus gerai, mielieji!!!

Beje, Antanas ir Lina - vėl VDU kompanija. Su Antanu mes ir tose pačiose paskaitose sėdėjome ir egzaminus kartu laikėme. Taigi, kai Vasario 16-ąją susėsdavome už švetinio stalo su Vilkais ir Venckais- tai juokaudavome, kad susirinko beveik visi Briuselio VDU'šnikai :).

Dar labai pasiilgsiu tų akimirkų pas Venckus, kai vakaro tylą glostydavo Antano gitaros akordai. Mmmm... myliu gitarą...ir man labai jos trūks.

Viskas. Įsivažiavau. Baigiu. Dabar lai kalba Venckai.

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie čionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Pasiilgsiu labai patogaus susisiekimo. Bet kokia kelionė net ir pačią šalčiausią dieną neatrodo baisi, nes belaukiant metro nebaisus nei lietus, nei šaltis. Gyvenant Briuselyje nebūtina turėti automobilio. Netgi neapsimoka. Greičiau nuvažiuosi iš taško A į tašką B viešuoju transportu nei savo automobiliu. Ir smagu, kad tai, jog naudojiesi viešuoju transportu anaiptol nereiškia, kad esi varguolis, studentas ar pensininkas (juk Lietuvoje dažniausiai tokiu transportu važinėja tik jie, o geresnį darbą dirbantiems „nelygis“ važiuoti smirdančiu „trūliku“).

Labai geros medicininės paslaugos. Teko dažnai lankytis pas gydytojus, tad paslaugos labai geros, išvystyta infrastruktūra, o medikai labai aukštos kvalifikacijos. Neveltui belgai palieka beveik pusę atlyginimo mokesčiams :). Smagu, kad nereikia nerimauti, ar "nenugydis", kad gal geriau būtų padavus gydytojui pakištuką (niekada Lietuvoje to nedariau iš principo, bet turbūt todėl mane ir "nugydė" :(). Beje, šalia įprasto gydymo, labai daug dėmesio skiriama kineziterapijai. Nustebino tai, kad draugės kūdikio bronchitą osteopatas padėjo įveikti gan neįprastu masažu.

Pasiilgsime to, kaip prižiūrimos viešosios erdvės: plaunamos gatvės, sodinami gėlynai, prižiūrima gausybė miesto parkų ir pan. Visgi labiausiai pasiilgsiu šilumos. Nors čia ir mažai saulės, bet labai trumpa pakankamai šilta žiema, o pavasaris ir ruduo taip pat šilti lyginant su Lietuva.

Aplankėte tikrai nemažai. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Briugė (Brugge). Tikra Belgijos Venecija.

Liuvenas (Leuven). Ypač patiko ten esantis trylikto amžiaus miestelis, kuriame kaip supratau dabar yra Liuveno universiteto studentu barakai. Labai romantiška būtų ten studijuoti :)

Durbuy. Mažiausias miestas pasaulyje. Savo dvasia labai primena Provanso senuosius miestelius.

Ardėnai – nuostabi gamta, tikrai dar daugelio neatrastos gražios kalvos Europoje.

Dar rekomenduočiau plaukti iš Ostendės žvejoti krevečių. Vaizdas, kai žuvėdros puola plaukiantį laivą, tikėdamosios gauti žvejų laimikio – nerealus!!!

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Daug dalykų norėtume perkelti. Bet labiausiai norėtume su savimi pasiimti žmones, su kuriais bendravome. Turim nuostabius kaimynus. Labai liūdna, kad neteks su jais daugiau pusryčiauti. Labai bendraujanti, išsilavinusi, draugiška lietuvių Belgijos bendruomenė. Manau Lietuvoje labai trūks to, kad nuėjus į bet kokį renginį beveik visus pažįsti ir šiaip niekada nesijauti vienišas. Gaila palikti ir draugus užsieniečius, su kuriais susipažinau besimokydama universitete, stažuotėse ir studijuodama vakarais prancūzų kalbą.

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Labai trūko juodos duonos ir balto sūrio su kmynais. Taip pat kartais ne juokais nervus ištampydavo belgų paslaugų kokybė. Kad pataisytų elektrą kartą teko laukti visą mėnesį. Elektrikas ateidinėjo keletą savaičių beveik kas antrą dieną! Bet taip ir nesuprato, kodėl elektra neveikė.... Trūko ir gero interneto. Beje, sudaryti sutartį dėl televizijos ir interneto neįmanoma trumpesniam laikui kaip metams! Tad dabar, kai išsikraustysime, teks dar susimokėti papildomai už du mėnesius. Ir iš viso susidaro įspūdis, kad šioje srityje labai mažai konkurencijos.

Aukštos maisto, paslaugų, vaikų prekių kainos. Tai ribodavo gyvenimo kokybę.

Ko belgai galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Pirmiausia - darbštumo. Belgai į darbą ateina po 9 val., o grįžta gerokai anksčiau nei 6 val. Be to, labai keista, kad belgai per pietus valgo dažniausiai sumuštinius, o vakarienė būna labai soti ir pakankamai vėlyva. Manau lietuviški valgymo įpročiai (sotūs pietūs ir ne tokia soti vakarienė) sveikesni.

Belgija - tai...

Labai skanus alus, aukšta bendravimo kultūra, visada gera nuotaika. Bent jau Briuselyje niekada nesijausi vienišas, nes čia dauguma atvykėlių yra vieni, todėl visi labai tolerantiški ir mielai bendrauja. Daugiakultūriškumas. Tai labai atpalaiduoja, leidžia jaustis kosmopolitišku, atviru pasauliui žmogumi. Nėra turbūt geresnės vietos pasaulyje praktikuoti visas kalbas :) Be anglų ir prancūzų kalbų man teko ne kartą šnekėti ir rusiškai, ir vokiškai, ir lenkiškai (tiksliau klausyti :)). Net sutikau viena portugalą ir vieną ispaną, kurie su manimi šnekėjo lietuviškai! Jie lietuvių kalbos mokėsi ne todėl, kad jų žmonos buvo lietuvės, bet todėl, kad vienas metus gyveno Lietuvoje, o kitam ši kalba pasirodė labai įdomi (tikrai keista!)

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Maloniausia prisiminti, kai gimė mūsų dukrelė :) Tada už lango buvo daug sniego ir švietė saulė (tai taip reta Belgijoj!)

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Alus :) Taip ir neišragavom viso belgiško alaus :)

Idėjiškai Tu labiau valonė ar flamandė?

:) Požiūriu į darbą manau esu labiau flamandė, bet mano siela ir estetikos pojūtis yra tikrai valoniška. Per šiuos tris metus susirgau kažkokia prancūziškos kultūros liga.

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai :))

Tai, kad gyvensiu šalia tėvų – labai džiugina (ypač dabar, kai yra Evelina) Vis dėlto seneliams reikia nuolat matyti vaikus, o ypač anūkus. Tėvai norėtų, kad mes pasiliktume Belgijoj, nes čia gyventi yra geriau. Bet sunku kiekvieną kartą matyti mamos ašaras, kai išlydi. Iki šiol mano akyse vaizdas – kai oro uoste mama iš susijaudinimo pro ašaras atsisveikinus su manimi negalėjo atiduoti Evelinos.

Smagu, kad bus galima pagaliau palikti vaiką seneliams ir ramiai nueiti su vyru dviese kur nors maloniai praleisti vakarą. Taip pat smagu, kad pagaliau galėsim ilgėliau pabendrauti su senais draugais, o mūsų mažyliai galės susidraugauti :)

Kas netilpo į šias eilutes...

Labai patiko gyventi Briuselyje. Tikrai sutikčiau čia vėl gyventi. Labai ilgėsiuos šios šalies....

Apie Belgiją draugai: žalia, linksma, vynas...

2011-06-23T03:15:00.002+02:00

Prieš gerą pusmetį skaitant Austėjos odę Belgijai, mąsčiau, kad labai daug dalykų tinka ir man. Žadėjau po pusmečio ir aš rašyti savąją. Tačiau aš dar luktersiu, bet bene visi mūsų draugai jau skleidžia sparnus kaip tie paukščiai iš šiltųjų kraštų. Ir, kai esi aplinkui juos, labai stipriai junti tą didįjį pasiruošimą grįžti - pakuojami daiktai, tvarkomas būstas ir ieškomi darželiai Lietuvoje, sudedami paskutiniai taškai Belgijoje. Nejučiom pradedu galvoti, kad noriu kartu, kad jiems išvykus beveik nieko neliks. Susigyvenome kažkaip. Visgi trys metai- ne toks jau ir mažas laiko tarpas. Šių metų Velykas šventėme trys šeimos ir buvo iškelta mintis, kad prieš trejus metus mūsų tebuvo 6, šiandien - 12.

Savo draugų paprašiau pasidalinti įspūdžiais apie tuos keletą praleistų metų svetur. Iš pradžių galvojau, kad visus sudėsiu į vieną įrašą, bet po to permąsčiau, kad visgi lai tai būna kiekvienos šeimos mažytė Belgija. Skirtinga patirtis ir jausmai šalį nuspalvina šiek tiek kitokiais atspalviais. Daug dalykų bendra, bet yra ir, kas skiria.

Pradedu nuo Vilkų šeimynos, nes su jais nejuokaujama, plėšrūnai kaip ne kaip :)

Nors buvome šiek tiek pažįstami dar Lietuvoje studijų metu (jie studijavo tą patį, bet buvo vyresni metais, o į tokius žiūrima su gilia pagarba, ypač su tokia pavarde :) :)), artimiau mus likimas suvedė būtent čia - Belgijoje. Pamenu mūsų pirmąjį susitikimą Briuselyje. Svečiavomės pas Vilkus, gėrėme arbatą ir gardžiavomės belgišku šokoladu. Valandos bėgo kaip minutės, nes buvo tiek kalbos apie kvailą Belgijos sistemą, jos visas vingrybes, pasakojome neįtikėtinas lietuvio galvai belgiškas istorijas, kurias jau buvome spėję patirti. O kur dar visos vaikiškos-tėviškos diskusijos, nes tuo metu mamai Vilkei, kaip ji pati pasakytų, jau lipo pilvas ant nosies, o aš dar turėjau rezervo. Pamenu išėjome su Mantu vėlokai ir buvo toks jausmas, kad pažįstame juos ne metus, kad buvome pas senus gerus draugus. Vat jei mus toks jausmas aplanko- žmonės atsiduria mūsų draugų rate- kitaip tariant, sutampa biolaukai.

Per tuos metus su šia šeimyna susiklostė net keletas šventinių tradicijų. Išvaikščiojom Hulpės, Kessel-Lo ir kitus parkus, išbraidėme Šiaurės jūrą, stumdėme vežimėlius tol, kol mūsų pirmagimės viena kitą pradėjo vadinti Nusne ir Lypa, o antrieji žmogiukai sparčiai jas vejasi. Ačiū, mielieji, kad buvote kartu. Iki susitikimų po lietuvišku dangumi!

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie čionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Kad ir kaip apmaudu būtų sakyti, labiausiai gaila bus to „bonjour“ ir visa, kas su juo susiję.. Kai ant pievelės sutiktas žmogus tampa visai smagiu pažįstamu, kai gatvėj žmonės palydi besišypsančiomis akimis vežimėlį su kūdikiu. Tiesiog pasigesiu tokio paprastumo, šiltumo. Liūdna, kad vaikai turi išsiskirti su savo draugais, taip pat baigsis tas smagus etapas su čia įgytais likimo bičiuliais, labai pasiilgsim savo kaimynų, kokių dar niekad neteko turėt...

Na, po to bus gaila jau materialių dalykų – savaitgalinių kelionių, kurias būnant Lietuvoje yra kur kas didesnis iššūkis susiplanuot.

Pasigesiu ir galimybės kalbėti kitomis kalbomis. Čia tikrai buvo pati smagiausia aplinka kalbų požiūriu. Vien žaidimų aikštelėse panaudojau visas kalbas, kokiomis tik galėčiau prabilt :) :)

Truks ir sveikatos sistemos. Pajutau, kad vis tik šiame etape labiausiai pasiilgsiu vaikų gydytojo... jo sveiko proto ir sugebėjimo atsakyti į kartais visiškai beprotiškus mūsų klausimus.. Ir tai, kad paskutinį pusmetį iš jo kabineto mes išeidavome be jokio rimto recepto :) Kai tuo tarpu, Lietuvoje nuėjus profilaktiniam patikrinimui „įteikti“ 7 lapukai „a lia prevencijai“. Kita vertus, labai tikiuosi, kad apskritai gydytojų prireiks vis mažiau ir mažiau :)

Pasigesim Belgijos klimato. Kol kas neįsivaizduoju, kaip bus Lietuvoje – Liepai "-2" yra katastrofa. Ji čia prie tokios temperatūros atsisako eiti net iki mašinos – ją reik nunešti taip, kad ji galėtų prisiglausti prie kaklo ir kvėpuoti per šaliką :) Dėl to net į Lietuvą neskrido praėjusią žiemą.

Daug keliavote, nemažai aplankėte. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Na šie trys metai nebuvo pirma pažintis su Belgija. Jau anksčiau buvo apkeliauta nemažai dalykų ir šį kartą nebuvo kažko, kas labai įsirėžtų. Na, galbūt vienintelis dalykas, kuris išsiskyrė – tai parkai. Niekad nebūčiau patikėjus, kad jų čia tiek gausu. Ir dar žinoma vaikų žaidimo aikštelės, kuriose net pats pasijauti vaiku. Dėl šių atradimų vis tik reikėtų būt labiausiai dėkingiems mūsų mažosioms...

Iš mūsų pačių kelionių repertuaro iš Briuselio per paskutiniuosius metus labiausiai įstrigo:

Normandija

Alzasas

Durboy – čia jau sakyčiau labai labai asmeninės simpatijos, labai daug atsitiktinių sutapimų ir mielų prisiminimų, bet gal ir kiti pamatys ką nors mielo :) Juk tai mažiausias pasaulio miestas.

Zeelandas, Utrechtas, Haga, Delftas ir šiaip beveik visa Olandija, o jei dar Amsterdamą pridėt, tai jau auksinė kolekcija.. Esam apsėsti Olandijos.

Antverpenas – tai man tiesiog mielas miestas. Gražūs žmonės, gražiai apsirengę, gerai uždirba, geros kavinės.

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų?

Iškelčiau Lenkiją už Lietuvos į šiaurę.

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Visų pirmiausiai labiausiai trūko artimųjų... ypač pačioje pradžioje. Nepasakyčiau, kad Belgija kažko nesugebėjo duoti, galbūt buvo tokių dalykų kurių nesugebėjom pasiimti.

Ne paslaptis, kad čia trūksta lankstumo ir paslaugumo, kartais net atsakingumo... bankuose, telekomunikacijų, komunalinių paslaugų įmonėse, parduotuvėse.

Keleto mėnesių senumo patirtis – ateinu aš į žaislų parduotuvę (na ateinu, greičiausiai net ne tas žodis, greičiau atšliaužiu – 9 mėnesį besilaukianti). Ieškau kreidos piešimui ant elementariausios lentos. Žiūrinėju žiūrinėju aš lentynose, kur pagal mano logiką ji turėtų būt. Nerandu. Nupėdinu iki kasos, nes ten vienintelė vieta, kur parduotuvėje yra viena gyva dvaselė... Klausiu, kur vis tik aš galėčiau rasti tos kreidos. Parodo tą patį kampą. Tas pačias lentynas. Einu atgal. Na gerai, galvoju sau, greičiausiai čia reikalas bus iš Merfio dėsnių serijos – kreida pačioje apatinėje lentynoje, kurios gerai neapžiūrėjau. Pasilenkiu, ausis siekia pilvą. Pro mane išdidžiai prašliaužia tas pats kasininkas, net nepastebėdamas, kad ant grindų voliojasi kažkokia keistą pozą išlaužusi moteriškė.. Aš vis dar tikiuosi, kad jis susirūpins mano reikalu. Veltui, visai visai veltui. Jis praėjęs keletą metrų, sustoja prie lentynos, pasižiūri kažkokios prekės barkodą ir grįžta į tą pačią vietą prie kasos. Aš toliau beviltiškai ieškau, praktiškai ropoju palei lentyną– man dabar taip lengviau. Nėra. Šiaip ne taip atsistoju ir patraukiu link parduotuvės durų. Pakeliui ta pati kasa ir tas pats, kažkokį žurnalą bevartantis pardavėjas. Man išdidžiai plaukiant pro šoną jis pralemena „au revoir, madame“ ir man kaip tik tuo metu atsisukus, maždaug 40 centimetrų nuo jo rankos, ant prekystalio lentynėlės guli tuntas dėžučių su tomis nelemtomis kreidelėmis. Aš paimu vieną dėžutę, pastumiu ją link pardavėjo. Išgirstu klausimą –„c‘est tout, madame?“

Ta pati diena. Tas pats prekybos centras. Knygynas. Šukuoju kiek įmanydama visus skyrius, ieškau ko nors vertingesnio anglų kalba. Nerandu. O knygynas tikrai geras... Einu pasiteirauti. Man tokioj būsenoj ilgą kelią atpėdinus, nesinori grįžti tuščiomis. Pasisveikinu su pardavėju. Jis - vidutinio amžiaus vyriškis, atrodantis labai kultūringai – greičiausiai ne veltui dirba knygyne. Na, jis irgi man tarė "bonjour", tačiau po mano klausimo, kur būtų galima rasti literatūros anglų kalba, tiesiog akimirksniu pabalo- paraudo, pabalo- paraudo, pabalo- paraudo ir papilkėjo. Ir per dantis iškošė su tokia intonacija –" madame, kaip jūs drįstate dar klausti, kokių čia angliškų knygų užsimanėt. Nėr čia tokių ir net nedrįskit tokių nesąmonių prašinėt..ką prancūzų knygos netinka???!!!"

Ko belgai galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Na be jau aukščiau aptarto paslaugumo ir lankstumo dar galėtų pasimokyt, kaip greičiau nei per metus laiko galima patvirtinti vyriausybę.

5 žodžiai, apibūdinantys Belgiją

Žalia, linksma, vynas, netvarka-chaosas, viskas po ranka.

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies

Vaikai...

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Oi, skaniausia buvo Jakimavičiaus pyragas su slyvomis. Tikrai tikrai.... Na Belgijoj dar pripratom prie džiovintų pomidorų.

Idėjiškai Tu labiau valonė ar flamandė? :)

Čia geriausias klausimas. Na, sakyčiau taip – dienomis stengiuosi būt flamandė, vakarais esu labiau prancūzė, o naktimis jau esu priversta būt bile kuo. Svarbiausia, kad viskas būtų padaryta...

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai

Nuoširdžiai pasakysiu, kad šiuo metu jau nebegalvoju apie šiuos dalykus... Tiek reik visko padaryti, kad tiesiog įsijungiau autopilotą. Žinau tik viena, kad, kai grįšim jau nebus taip kaip buvo. Labai labai tikiuosi, kad bus geriau :)

Kas netilpo į šiuos klausimus, bet dar guli ant dūšios...

Neseniai skaičiau eilėraštį Liepai – Mano gimtinė.. Ir tuo metu supratau, kad čia apie mano gimtinę...bet ne apie Liepos ir Ugnės... Reiks kažkaip permąstyti šiuos klausimus.

Tęsinys bus...

Jei pustažandį belgą perkėlus į Lietuvą

2011-06-14T10:51:00.001+02:00

Trumpas įrašas. Tiesiog norėjau pasidalinti su Jumis apie belgų pūtimo ypatumą.

Kartą bevažinėjant kažkur Belgijoje (tiesą pasakius, jau nelabai ir tos Belgijos mums neatrastos beliko), kilo labai juokinga mintis (bent jau mums), kaip reaguotų lietuviai į belgų pūtimą. Fuuuu :))

Belgai turi tokį ryškų bendravimo bruožą- kai ko nors negauna nusipirkti, kas nors nepavyksta arba išgirsta, ką nors liūdno, netikėto ar nemalonaus, jie išpučia žandus ir pučia orą. Kartais tai gali būti elementari smulkmena- tarkim nuėjo nusipirkti kruasanų ir jų nebuvo. Ir tada pučia pučia, kol sugalvoja, ko nori, o aplink visi šokinėja ir apgailestauja.

O dabar su tokiu belgu ar belge persikelkime į kokį Jonavos turgelį. Ateina jis pirkti pomidorų ir paprašo 5 kg, o bobulytė teturi 1 kg. Tada belgas išpučia žandus ir pučia, dar prideda skambųjį "o lia lia!", manau, kad vargšė moterytė pasimestų, galvotų čia jau mirties ir gyvenimo klausimas ir turbūt užaugintų dar tų pomidorų per kelias minutes.

Beje, gal kas skaitėt ar girdėjot, kodėl jie taip pučia?

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

2011-01-31T02:36:00.000+01:00

Apie belgų aptarnavimą esu rašiusi ne kartą, bet tai tikriausiai neišsemiama tema. Penktadienį gavau bent kelis elektroninius laiškus su virusiniu filmuku apie tai, kaip belgai iš BLOGO klientų aptarnavimo sugebėjo padaryti neįtikėtinai GERĄ pokštą. Negalėjau jo neįdėti į blogą. Bent jau pasijuoksite. Nors tikiu, kad dauguma, esančių Belgijoje, jau jį matė, tačiau esantiems Lietuvoje ar kitur (mačiau, kad kažkas blogą atsiverčia net Honkonge...???) bus smagus vaizdelis.

Šįkart visos rykštės kliuvo vienam iš Belgijos operatorių - "Mobistar" - skambučių centrų. Nors pagalvojus, tai tie skambučių centrai turbūt visame pasaulyje vienodi ir ne kartą pats esate pakliuvęs į situaciją "Paspauskite...palaukite...perjungsime...tyrlirlirlirlir". Jungia tol, kol vėl turi skambinti iš naujo ir dėstyti savo problemą. Bėda sena kaip pasaulis, bet belgai į ją pažvelgė su gera humoro doze.

Šis vaizdelis buvo padarytas televizininkų BASTA ir transliuotas eteryje, tad jo kūrėjai tikėjosi, kad bent žinutė "Jūsų skambučių centras veikia išties blogai" pasieks adresatą. Žinoma, spauda jau kitą dieną nušvietė įvykį. "Mobistar" komentavo, kad tai buvo tik laikini sutrikimai ir nuo to laiko jau buvo priimta daugiau žmonių, kad sutrumpinti laukimo laiką (žinoma, kur jau ne :)), na o apsaugos darbuotojas Mathieu tapo žvaigžde. Jis iš tikrųjų puikiai ir profesionaliai atliko savo darbą, nors vienoje vietoje jau buvo betrūkstanti kantrybė.

Laidos BASTA vyrukai jau atliko ir kitą Tados Blindos vardo vertą misiją - įrodė, kad visi tie kvaili televizijos žaidimai, kur skambini ir turi atspėti 6 raidžių žodį ir pan. - yra apgavystė. Po BASTA laidos, visi tie žaidimai Belgijoje buvo sustabdyti. Tikiuosi, kad galbūt kas nors greitai pridės ranką ir prie to filmuko, kad būtų suprantamesnis ne tik flamandams.

Muzika ant dviračio pedalų

2011-01-18T23:14:00.000+01:00

Betvarkant praėjusių metų nuotraukas, užtikau kelis kadrus, kuriais norėjau pasidalinti jau tada, tik kaip visada užsimiršo...

Šešių vietų dviratis, kurio pedalus mina mini orkestras. Įspūdingas reginys, kuriuo teko laimė pasigrožėti vienoje iš vietinių mugių. Šeši vyrukai visai ne jauni, visai ne iš žurnalo viršelių, bet užtat kokią jie nuotaiką spinduliavo. Jaunieji tik gali pavydėt !!!

Kiek Belgijoje vyriausybių?

2010-12-10T02:47:00.000+01:00

Aš vis pagalvoju, kas gi vienija šią šalį, kurioje tarp jos pačios piliečių daugiau skirtukų nei jungtukų. Flandrija sau, Valonija sau, o Briuselis - vėl atskira parapija. Dėl šalies trikalbystės - prancūzų, olandų ir vokiečių - nuolat vyksta batalijos. Dažnai belgai gali vienas kitam gerklę perkasti dėl to, kokiai kalbinei grupei priklausai. Ir nereikia čia politinio lygmens, viskas akivaizdu net buitiniame lygmenyje. Štai pavyzdžiui, neseniai vyrui teko stebėti situaciją, kai Flandrijos pusėje esančioje parduotuvėje mergina prancūziškai teiravosi dėl prekės. Ją tiesiog ignoravo, apsimetė, kad negirdi, nesupranta tol, kol ši prabilo olandiškai.

Vyriausybių čia net keturios...šešios...aštuonios???. Kaip jos susiderina tarpusavyje neįsivaizduoju...Pas mus viena ir tai daugiau tariasi nei ką realiai nutaria, o čia keliskart daugiau!!!

Žodžiu, painiavos šioje šalyje per akis. Gal žmonėms per lengva gyventi būtų, jei visko po vieną. Dėl ko gi ginčytųsi tada? Ir kiek žmonių netektų darbo...

Jau antrus metus gyvenant Belgijoje kartas nuo karto tenka paragauti to chaoso ir mums. Mes šeimoje jau net turime principą: jei tik gali nesikreipti į belgišką įstaigą, tai ir nesikreipk. Nesvarbu, privati ji ar valstybinė - painiavos neišvengsi.

Pavyzdys. Šią savaitę mums įvedinėja televiziją ir keičia interneto ryšio greitį. Iš anksto suplanuotų vizitų buvo gal kokie 5 - vis perskambindavo ir keisdavo laiką. Ir tu niekad negali būti tikras, kada jau čia atvyks tie ponai technikai. Turėjo atvykti ketvirtadienį, atvyksta pirmadienį. Skambina ir sako: "Laba diena, mes atvykome įvesti TV" (jei pasakysi, kad tu darbe ir negali atvykti, nes buvo tartasi kitaip - tai atvyks po mėnesio ar dviejų). Na, tu juos įleidi, jie išrausia duobes kieme ir palieka, sakydami, kad tuoj tuoj atvažiuos meistrai ir sutvarkys. Tie meistrai atvažiuoja... po 2 dienų. Tep lep sudeda plyteles. Antradienį turėjo atvykti dar kitas meistras, kuris jau galų gale prijungtų liniją, bet geriausiu atveju atvyks penktadienį, nors mums paskambinus į kompaniją pirmadienį žadėjo kitos dienos rytą atsiųsti žmogų.

Va taip su tais belgais. O pabaigai neseniai mane pasiekęs filmukas apie Belgijos politinę sistemą. Pasižiūri ir supranti, kad nieko nesupranti :) Tokia, jau ta Belgija...

Miestas su savo aprangos kodu

2010-10-05T02:53:00.000+02:00

Vienuolyno, esančio Knokke-Heist, fragmentas

Kol dar karšti įspūdžiai, labai noriu pasidalinti man iki šiol neaptiktu reginiu ir jausmu, kurį patyriau šį savaitgalį, apsilankiusi Knokke-Heist mieste. O jausmas toks, kad kažkur ne čia pataikei, kad nuo vitrinų pjedestalų nulipo visi manekenai su savo "brand new" rūbais, kad iš autosalonų išvažiavo visos aukščiausios klasės mašinos, kad namai kaip Santa Barbaroj, o 95 proc. sutiktų žmonių visi kaip vienas. Bet apie viską iš pradžių.

Viskas prasidėjo nuo to, kad gražų ir šiltą sekmadienį kartu su šeima nusprendėme praleisti drugelių sode De Vlindertuin, o kadangi jis šalia jūros, taip pat planavome pasivaikštinėti pajūriu. Taip ir padarėme.

Drugelių sode pasijutome tarsi pasakoje. Tik įžengus mus apsupo tuntai drugelių. Didelių! Spalvotų! Gražių! Visi fotografuoja, nes kitaip neįmanoma. Juk toks užburiantis grožis. Jei nebuvote, būtinai nuvykite. Nors tas vienas šiltnamis nėra baisiai didelis, bet jame telpa nemažai drugių. Jiems daug vietos nereikia. Beje, turėkit omenyje, kad ten labai karšta, tad renkitės taip, kad galėtumėte nusirengti vieną kitą sluoksnį. Ir nepamirškite fotoaparato!

Šis drugys beveik plaštakos dydžio

Taigi grįžtant prie Knoke-Heist. Kadangi sodas buvo ne per toliausiai nutolęs nuo miesto centro, nuprendėme apsilankyti jame, o ir jūra ten pat. Nusprendėme, kad aš su mažyliu einu pėsčiomis, o Mantas su Rusne važiuoja į miesto širdį mašina, ten prisiparkuoja ir susitinkame sutartoje vietoje.

Einu. Graži promenada. Suaugę medžiai. Nemažai dviratininkų. Tačiau kol kas nieko ypatingo. Prasideda gražūs balti namai. Kuo toliau, tuo jie didyn. Pastebiu, kad beveik kiekvienas jų turi pavadinimą (tik vėliau suvoksiu, kad tai prabangios vilos). Įvažiavimai į jų kiemus - tarsi į dvarus. Einu toliau ir galvoju, kiek žmonių jiems tvarko tas pilis (šiuo metu man labai opus klausimas, tad jis vis knibžda galvoj :)). Staiga visu savo prabangiu griausmu pralekia raudonasis "Ferrari". Palydžiu žvilgsniu. Visgi grožis.

Netrukus susitinku savo šeimyną. Vyras pasakoja, kad centre nėra nė mažiausios vietos prisiparkuoti (tarp kitko, parkingas mokamas TIK savaitgaliais ir švenčių dienomis), kad ten dideli mūrai ir prabangios parduotuvės. Hmm... o mes tikėjomės jaukaus mažo pajūrio miestelio. Ką gi, einame tikrinti, kas ten ir prie ko.

Artėjant link centro, kur jau ir žmonių daugiau, pastebiu dar vieną dalyką. Žmonės itin panašiai rengiasi. Pavyzdžiui, vyrai vilki džinsus arba kelnes, marškinėlius ir būtinai megztukas ant pečių. Ne ant juosmens, ne ant kūno, ne rankoje - BŪTINAI ant pečių. Jei ne, megztukas, tai švarkas. Jokių marškinėlių, džemperių!!! Su moterimis viskas daug painiau, bet vėl nesunku pastebėti kokybiškus batus, rūbų audinius, išpuoselėtą stilių. Rankose šie žmonės nešasi pirkinių krepšius su tokiais pavadinimais kaip "Ralph Lauren", "Tommy Hilfiger", "Calvin Klein" ir pan.

Žinoma, anoks čia stebuklas. Viso to gėrio pilnas kiekvienas miestas. Bet skirtumas tas, kad kitose erdvėse šie žmonės ištirpsta masėje, o čia jie patys yra toji masė. Pastebėti neįmanoma. Patikėkit, labai keistas jausmas.

Tikiu, kad tai ne vienintelė tokia vieta žemėje, bet kadangi pati nesu VIP žmogus ir nesu buvusi panašiose vietose, tai buvau gan priblokšta. Niekaip negalėjau patikėti, kad nesusitarę žmonės gali taip panašiai atrodyti - tarsi Knokke-Heist turėtų savo aprangos kodą.

Net pajūriu bevaikštinėjant sutikome jauną šeimą. Tėtį ir itin stilingą mamą, stumiančią vežimėlį su mažyliu. Kokio svaiginančio aukščio jos batų kulniukas!!! Kokio neįtikėtino siaurumo sijonas!!! Taip, ji atrodė puikiai. Bet man galvoj netilpo, kaip ji gali žengti didesnį žingsnį paskui bėgantį mažylį, kaip ji pritūptų jį pakelti nuo žemės ir t.t. Supratau, miestas reikalauja kodo, o vaikelis... gal jis irgi prie kodo :)

Prie šio prabangaus paveikslo dar pridėkime mieste zujančius golfomobilius su jų stiligais keleviais. Taip pat pajūryje stūksančius daugiaukščius, kurie bjauroja gamtą, bet vaizdas pro jų langus turbūt kainuoja daaaaug eurų. Štai jums ir vaizdelis.

Gerai, kad jūra buvo tiesiog kaip jūra. Be prekinių ženklų, be stiliaus, o tiesiog žavi ir įkvepianti kaip visada.

p.s. grįžę pasidalinome savo įspūdžiais su mūsų profrankofoniškuoju buto šeimininku (anot jo, nėr nieko blogiau nei flamandai :)). Jo reakcija buvo tokia: "Tai pats baisiausias Belgijos miestas! Jei neturi Ferrari, Bentley ar Porche - net nevažiuok ten. Ten pasipūtę turtingieji flamai suvažiuoja pademonstruoti savo pinigų". Žinoma, čia šiek tiek ir tautinės ambicijos, bet tiesos yra.

Nuotrauka: Ferrari 599 GTO by VincentDV

Šviečia dieną šviečia naktį...

2010-10-05T01:15:00.001+02:00

Ar Belgija šviesi šalis? O taip! Čia kaip toj dainoj - "šviečia dieną šviečia naktį...". Ir ką tu jiems, jei žmonės turi per daug elektros. Tauta normalios valdžios neturi, bet užtat elektros - per akis. Kita vertus, gal čia ir yra bevaldystės padarinys?! Jei nėra, kas botagu mojuoja (juk visiems mums reikia muštro), tai ir šviečia lempos kiaurą parą. Šįryt atsikėliau. Žiū pro langą, o ir čia elektra per kraštus liejasi - plieskia visi naktiniai žibintai. Jie iki šiol dar skleidžia tą ryškią oranžinę spalvą, kuri net kai kuriems mūsų svečiams trukdo miegoti :).

Bet šiaip reikia pastebėti, kad Belgijoje keliai yra labai ir labai gerai apšviesti naktį (ir kaip matyt nuotraukoje ne tik :)). Važiuoji kaip dieną ir net nesusimastai, kad esi ne mieste. Tiesiog malonumas. Mes kol kas galime tik pavydėti. Pamenu, kad autostradoje Vilnius-Panevėžys jau ir mūsų laikais (t.y. rezidavimo Lietuvoje) buvo keletas šviesos salelių. Gal šiandien jų yra daugiau. Tikiuosi :)

Duona vietoj Sprite buteliuko

2010-10-03T00:07:00.000+02:00

O kodėl gi ne?! - pagalvojo belgai. Tad ėmė ir pastatė aparatus duonai ir kitiems populiariems kepiniams įsigyti. Jie beveik tokie patys kaip tie, kuriuose mes esame įpratę pirkti šokoladukus, užkandžius ar skardinę gėrimo. Anie jau nebestebina, o štai duona gatvėje už stiklo - šiokia tokia egzotika.

Tiesa, tų duonos "spintų" nėra daug. Esu mačiusi jas vos keliose vietose. Dažniausiai jos būna ten, kur aplink nėra daug kepyklėlių - vieno pagrindinių duonos ir kepinių aprūpinimo šaltinių.

Naudotis nebandžiau, bet aišku, kad meti pinigėlį ir gauni kepalėlį, saldainių maišiuką, sumuštinį ar Belgijos vizitinę kortelę - vaflį (pranc. gaufre). Paprasta ir patogu, turint omenyje jų parduotuvių darbo laiką (dauguma dirba iki 20 val.) ir tą prancūzišką poreikį šviežiai duonai.

Nauja lenkų parduotuvė Woluve Saint-Lambert'e

2010-09-25T02:06:00.003+02:00

Taigi taigi. Pareklamuosiu :) Avenue Georges Henri duris atvėrė lenkų parduotuvė "U KARGULI". Gera naujiena mums lietuviams, kurių Woluve Saint-Lambert'e ne tiek jau ir mažai, nes paprastai tokiose parduotuvėse gali rasti paprastos varškės, tikros grietinės, kefyro, grikių ir kitų deficitinių prekių Belgijoje :) Kaip ne kaip kaimynai.

Jau tik pirmą kartą užsukus prisikroviau nemažą krūvelę pažįstamų ir išsiilgtų produktų. Labiausiai džiaugiausi radusi KUBUŠ sulčių, nes labai jas mėgstame, o iš Lietuvos neprisivežiosi. Net garsioji rusų parduotuvė "Ivan da Marija" neturi šio gėrio. Visgi čia nepamatysime lietuviškų prekių, kurių gan nemažai rusų parduotuvėje.

Briuselyje lenkų populiacija tikrai gausi (o kur jų nėra? - pasakytų vienas mano draugas :)), tad ir jų parduotuvių galima rasti tikrai ne vieną. Bet labai džiugu, kad nuo šiol turėsime visai pašonėje. Kažin, ar kada atsidarys Briuselyje lietuviška parduotuvė, kurioje bus balto varškės sūrio, žemaitiško kastinio, meduolių, šakočių ir kmynų galų gale :). Visgi turbūt, kad ne, nes mūsų, nors ir gausiai čia gyvena, bet ne tiek daug, kad sudarytų reikiamą rinką. Be to, lietuviai prisitaiko ir vietoj normalios varškės naudoja grūdėtąją, kurią smulkina. Arba net tam tikrose vietinėse parduotuvėse randa grikių, kurie priskiriami prie egzotinių prekių.

Adresas:
Avenue Georges Henri 253 (beveik priešais olandišką maternelle mokyklėlę)

Darbo laikas:
antradienis - šeštadienis - 10h - 19.30h
sekmadienis - 10h - 16 h

Į brocantę! Ieškoti ir rasti!

2010-09-24T01:16:00.000+02:00

Niekad nemokėjau kaupti nereikalingų daiktų. Todėl praėjusį šeštadienį vaikščiodama brocant'ėje (pranc. - brocante) - ale sendaikčių turguje - stebėjausi, kaip žmonės sugeba laikyti namuose tiek daug šlamšto. Žinoma, ne viskas yra šiukšlės, kas ten parduodama, bet bent jau kokie 60-70 proc. (mano akimis) tai tikrai. Dar supratau, kad neturiu verslumo gyslelės, nes kai kurie prekeiviai iš nieko daro pinigus, pardavinėdami kažin kokius nudrožtus telefonų aparatus, nežinia, ar veikiančius telefonų pakrovėjus, nuolaužas, skeveldras, plastmasės gabalus... Aš tokių daiktų net didžiausiam vargšui nedrįsčiau pasiūlyti.

Bet visgi šie renginiai mane žavi ir jei tik turiu galimybę juose karts nuo karto apsilankau. Žinoma, kad be minėtų šiukšlių, galima rasti ir kažką gražaus. Tiesa, unikaliam daiktui rasti reikia nueiti ne vieną kilometrą (nes prekybininkų tikrai daug) ir turėti žvitrią akį, kad tarp gausybės daiktų užtikti mielą sau. Įsismaginus, dažnai tenka paspausti ir vidinį stabdžio pedalą, kad namai nevirstų "senų-naujų" daiktų sandėliu.

Šiltai rudens saulutei šviečiant vaikštinėjau nuo stalo prie stalo ir masčiau, kad brocant'ės - tai rankdarbininkų rojus. Jei kuri papuošalus, gali prisirinkti senų karolių, juos išardyti ir turėsi žaliavos. O lėlių siuvėjas ar skiautinių meistras ras daugybę rūbų, kurių audiniai pasitarnaus jų darbams. Pagalvojau, kad jei mano sesuo būtų Belgijoje, tai eitų į tokius turgus nuo 7 ryto ir iki kol paskutinis prekeivis išvažiuos :).

Šiuose bendruomenės sambūriuose galima sudalyvauti įvairiose linksmybėse ar gerumo akcijose. Štai pavyzdžiui, vienas namas, kuris pardavinėjo visą savo garažo turtą į visa tai pažvelgė be galo linksmai ir nuotaikingai. Garsiai pasileidę muziką, apsirėdę ryškiaspalviais perukais ir kitais aksesuarais tosios kompanijos nariai linksminosi kurdami aukcioną - griebdavo pirmą pasitaikiusį daiktą ir kviesdavo besibūriuojančius aplink jų stalą siūlyti kainą. Dažnai nutikdavo taip, kad jei pirmas pasiūlei 50 centų, tai ir laimėdavai aukcioną. O tada džiaugsmingas triukšmas tarsi aukso puodą būtų laimėtas. Šypsojosi visi - tiek perkantys, tiek parduodantys, tiek aplinkui sėdintys, tiek praeiviai.

Taip pat teko stebėti, kad dalis prekeivių skelbiasi, jog visas gautas pelnas bus atiduodamas kažkokiai organizacijai ar labdaringam tikslui. O jau brocant'ės pabaigoje pamačiau skautus, kurie nešė pilnas dėžes rūbų link konteinerių, skirtų labdaringiems rūbams surinkti (apie juos esu rašiusi čia). Nežinau,kaip jie juos gavo - ar pirko už savo pinigėlius ar tiesiog paprašė paaukoti, bet ir vėl galvoje sau ištariau "wow!!!", nes kaskart, kai pamatau skautus, veikiančius bendruomenės labui, mane nustebina jų išradingumas ir nuoširdumas. Belgijos skautai iš tikrųjų yra nerealūs.

Ir visgi žavu. Namuose kaupti kaupti kaupti, krauti į bananų dėžes, užgriozdinti savo erdvę tam, kad vieną gražią rudens dieną parduotum kažkam, kam dar to daikto reikia. Už eurą ar pusę. Kaupimui tai aš greičiausiai nepasiryžčiau, bet mielai dalyvauju pirkime. Įdomu, o jei Lietuvoje organizuoti tokį turgų (o gal kas ir organizuoja)? Kaip su mokestiniais dalykais...Gal kas žinote?

Nuotrauka: Brocante de Waterloo by Saidos da Concha

Informacija apie eismo sąlygas

2010-09-19T01:36:00.000+02:00

Kai prieš keletą mėnesių dėl netikėto automobilių kamščio teko gaudyti lėktuvą už uodegos, buvo daugiau nei ekstremalu. Pirmą kartą teko suvokti, kad kažkas iš tikrųjų gali nespėti įsėsti. O orlaivis juk ne autobusas - nepavysi ir nesustabdysi kelyje.

Paprastai mūsų gudrusis GPS aparatas perspėja apie susidariusius kamščius, bet tąsyk jis tylėjo kaip belgas :), nes tikriausiai niekas nepasivargino perduoti atitinkamai sistemai, kad dėl darbštuolių belgų (nes visa tai vyko šeštadienio rytą) susidariusi 3 km eilė juda sraigės greičiu. Deja, mes jon patekom, o tada nei pirmyn, nei atgal.

Taigi, kad taip neatsitiktų, prieš išvažiuodami į kelionę, kurioje tikrai negalite strigti kamščiuose, užsukite į tinklalapį karzoo. Jame rasite nuolat atnaujinamą informaciją apie padėtį Belgijos keliuose, tad galėsite pasirinkti optimalų kelionės variantą. Na, o jei važiuojate pas kaimynus prancūzus ar olandus, tiesiog meniu pasirinkite kitą šalį.

Tikiuosi, tai padės jums sutaupyti laiko keliuose. Gero vėjo!

Nuotrauka: White & Red traffic jam Ring Brussel by piposys/ Luc Bomans

Japoniško sodo ramybė

2010-08-01T01:29:00.000+02:00

Kažkurią dieną besistengiant išvengti kamščių teko šiek tiek blaškytis po Briuselį. Kadangi važiavome per retai mūsų lankomus rajonus, stebėjomės, kiek dar neaplankytų ir net nematytų parkų šiame mieste. Sau pažadėjome per likusius metus Belgijoje aplankyti visus didesnius sostinės parkus. Turbūt ne veltui šis miestas vadinamas vienu žaliausiu Europoje. Vien aplink mūsų namus suskaičiavau bent 5 parkus, pasiekiamus pėsčiomis.

Bet dabar apie parką ne šalies širdyje, nes savaitės pabaigoje stengiames ištrūkti iš šio išprotėjusio miesto ir rasti parką kur nors kitur. Optimalus atstumas - 100-150 km, nes užtenka laiko nusnausti mūsų mažajai. Taigi apie žalią japonišką kampelį.

Netoli Hasselt'o miestelio įkurtas japoniškas sodas, kuriame miela, jauku ir tikrai ramu pasivaikščioti. Jis nėra itin didelis, bet juk malonu ne tik sukti ratus takais, bet taip pat prisėsti ant suoliuko ir paklausyti per visą sodą čiurlenančio upelio. O upelyje daaaug žuvų. Jos tokios didelės, storos ir spalvotos. Karpiai. Vaikams jie tikra atrakcija, nes prie įėjimo galima nusipirkti maistelio ir jas šerti. O ėda jos tiesiog iš rankų.

Nedidukas krioklys nuteikia gaiviai - gali prieiti beveik prie pat jo specialiu akmeniniu takeliu. Tik žengti reikia atidžiai, nes vanduo čia pat. Na, o priėjus ceremonijos ar arbatos namą prisimeni visas skaitytas knygas apie Japoniją. Ten viskas tikra ir natūralu. Švaru ir tvarkinga.

Užburia išpuoselėta ir tarpusavyje bei su pastatais suderinta augmenija, itin miniatiūriniai medžiai. Įsivaizduoju, kad be galo gražu pavasarį, kai sužysta pusantro hektaro ploto vyšnių sodas. Na, o prie jo pagal japonų tradiciją įkurta iškyloms skirta erdvė, kurioje galite smagiai papiknikauti.

Ar rekomenduočiau draugui? Taip!
Kaina. 5 eurai žmogui. Vaikams iki 12 metukų - nemokamai.

Ten, kur gali sutikti romėnų

2010-07-29T01:40:00.000+02:00

Yra Belgijoje toks Galų-Romėnų muziejus. Vat jame ir lankėmės praėjusį savaitgalį. O keliavome ten, nes žinojome, kad vyks vasaros šventė. Belgai netrunka prisigalvoti visokių vietinės ir ne tik reikšmės švenčių. Žinoma, tik ne visad apie jas tenka sužinoti, bet jei pavyksta rasti ką nors įdomesnio - keliaujame. Juk tam ir skirti savaitgaliai, ar ne? :)

Pats muziejus įsikūręs jaukiame Rochefort miestelyje, Ardėnuose. Kodėl čia? Todėl, kad čia prieš gerą šimtmetį yra atkastos galų-romėnų ūkio, siekiančio I a. pr. Kr., liekanos. Tad aplinkui jas ir kuriamas senasis tų žmonių pasaulis - su tam laikmečiui būdingomis gyvulių veislėmis, javų rūšimis, autentiškais pastatais ir daržovių bei žalumynų sodeliais.

Pats muziejus nėra itin didelis, bet man - mėgstančiai viską pačiupinėti ir išbandyti - be galo patinka tokios šventės, kuriose kepama duona, lipdomos figūrėlės iš molio, šaudoma iš lanko ar tiesiog senoviniu būdu pjaunami javai. O ten, kur viskas po stiklu ir turi ale stebėtis rastais iečių antgaliais ar nuskilusiais indais - man nuobodu.

Na, o autentiška apranga suteikia dar daugiau jausmo tai senovinei nuotaikai. Pagalvojau, kad jei organizuočiau tokius renginius, gal pasiūlyčiau ir žmonėms išsinuomoti to laikmečio drabužius už protingą kainą. Būtų dar smagiau ir tikroviškiau. Ir nuotraukų negadintų džinsai, sportbačiai ar megztukai :) Beje, mūsų mažylei buvo pasiūlyta tokia galimybė ir ji puikiai atrodė su tuometiniu rūbu.

Tad ką mes ten veikėme? Valgėme. Jojome. Šaudėme iš lanko. Mėtėme ietis. Ragavome vietinio (muziejaus darbuotojų gaminamo) vyno ir alaus. Pastarasis neįtikėtinai skanus - su medumi berods. Nusiaubėme juodųjų serbentų krūmą. Gulėjome po kanapėmis. Pūtėme ilgą ilgą dūdą su didelėmis ausimis.

Buvo įdomu stebėti, kaip anuomet nuiminėdavo javų derlių. Jie tai darydavo štai tokiu asilo stumiamu įtaisu. Iš pirmo žvilgsnio nepasakyčiau, kad itin efektyvu, bet jei geriau neturi nieko - tai vis šis tas.

Klausėmės pasakojimo apie galų-romėnų karinę aprangą ir ginklus. Net pabandėme pakelti 15 kg sveriančius šarvus. Taip, jie sunkūs, bet jei nešioji kasdien, pripranti. Sužinojome, kad svarbiausias ginklas - ietis. Na, o kalavijas jau tik kontroliniam smūgiui, tsakant, arba, jei jau per žioplumą tos ieties netekai.

Buvome akivaizdžiai įtikinti, kad net ir balne be balnakilpių karys gali jaustis gan tvirtai ir manevringai. O jau pats žirgas - tai tikras gražuolis ir ramus kaip belgas :). Nežinau, kaip jums, bet man žirgo spalva ir audiniai atrodo tiesiog tobulai suderinti.

Ar rekomenduočiau draugui? Taip, bet tik ne paprastą dieną, o kokios nors teminės ar šventinės dienos metu.
Kaina. Šventės metu įėjimas suaugusiam kainavo 8,5 euro. Galbūt šiek tiek daugoka, bet įėjus vidun pamiršti kainas ir kaip tikras lietuvis už tą kainą suvalgai visą krūmą juodųjų serbentų, nes jie bebaigią sudžiūti. O įprasta kaina nesiekia 5 eurų.

Dar kartą apie kitokį mentalitetą

2010-05-22T13:39:00.001+02:00

Jau esu rašiusi, kaip kartais nustebina vietinių poelgiai. Gerąja prasme. Vieną kartą jie parduoda daugiau krevečių nei reikia, kitąkart paglosto, apkabina mano dukrytę arba nubėga ir apšaukia vairuotoją, kuris nepastebėjo, kad lengvai mane partrenkė. Lietuvoje jusdavau, kad dauguma žmonių dar svetimi vieni kitiems, nors tikrai būdavo ir geriečių. Rašau būtuoju laiku, nes šiandien Lietuvoje aš labiau viešnia ir galbūt viskas jau kitaip.

Niekada nebuvome pakliuvę į situaciją, kuri susiklostė vieną savaitgalį pietaujant Bokrijk etnografiniame parke. O ji - klasikinė. Keturi asmenys nerealiai skaniai papietavę ir gavę sąskaitą, suvokia, kad negali atsiskaityti, nes grynųjų turi per mažai, o banko kortelės restoranas nepriima. Na, o bankomato aplinkui reiktų gerokai paieškoti nemažu spinduliu. Taigi nemalonu nors skradžiai žemę.

Išdėstome situaciją padavėjui, jis nueina pasitarti su pamainos viršininku, o mes jau ruošiamės eiti atidirbti :) :). Jam užtrukus, vyras eina į restorano vidų pasiūlyti sprendimą- padaryti banko pavedimą vakare. Jam įėjus ir užklausus apie išeitį, aptarnaujantis personalas su vadybininkais priešakyje puola raminti ir ištaria, mano nuomone, auksinius žodžius: "Don't worry. It's not your problem, Sir, it's ours". Kai visa tai Mantas perpasakoja mums - mes liekame išsižioję. Tikiu, kad Lietuvoje taip pat būtų rastas sprendimas, bet, kad būtų ištarta ši formuluotė- dar nelabai tikiu.

Viskas išsisprendžia gražiai. Nusikopijavę Manto belgišką ID kortelę (ji nesuteikia jokių privilegijų), jie mus išlydi su šypsenom ir linkėjimais, o mes vakare pervedame pinigus internetu. Draugai juokiasi, kad mums nereikia pinigų, tereikia turėti "galingąją" ID ir mosuoti ja bet kur nuėjus. Bet esmė čia ne kortelėje, o kitokiame požiūryje į žmones. Čia pasitikima vieni kitais, čia niekas neįtarinėja sukčiavimu. Jei pirksite parduotuvėje pilną maišelį bandelių ir pasakysite, kad jų yra 6, tai pardavėja tiek ir paskaičiuos, nes ji tiki. Štai to jiems galima pavydėti, o mums linkėti, kuo greičiau to išmokti.

p.s. Beje, gal kas turite patarimų, kaip užlaikyti grynuosius piniginėje... :)

Bokrijk - belgiškos Rumšiškės

2010-05-08T00:28:00.006+02:00

Bokrijk parkas - viena nedaugelio vietų, į kurias su malonumu sugrįžčiau dar kartą. Taip, tai etnografinis muziejus - nei per didelis, nei per mažas, toks kaip tik. Jame stovi senoviniai namai su senoviniais rakandais kaip ir mūsų Rumšiškėse. Tik esminis skirtumas tarp šių muziejų, kad belgiškasis yra gyvas. Turiu omeny tai, jog Bokrijk parko ganyklose ganosi gyvuliai, jų rasite ir senoviniuose tvartuose, o namuose gyvena žmonės, kurie valgo, eina į mokyklą, meldžiasi bažnyčioje, ginčijasi gatvėje, gano avis, verpia vilną, kalviauja, kepa pyragus ir t.t. Būtent gyvi personažai yra pridėtinė šio parko vertė. Net ir mums - nesuprantantiems olandų kalbos.

Taip jau atsitiko, kad viename pirmųjų mūsų lankytų namų pietavo keli vaikai, šeimininkė, mokytojas ir kunigas. Tiek mes, tiek ir kiti parko svečiai suglumdavo, kai įžengę pro duris pamatydavo pietaujančią šeimą. Dauguma puldavo atgal pro duris, nes jausdavosi tarsi patekę į labai privačią erdvę - kažkieno namus. Bet apsukus ratuką kitą, vėl sugrįždavo, nes juk mes - žmonės - smalsūs padarai. O aktoriai kaip ir aktoriai dirba savo darbą ir net nekreipia dėmesio į prašalaičius.

Netrukus suskamba bažnyčios varpas, kviečiantis į pamaldas. Prie mokyklos durų surašytas pamokų tvarkaraštis. O iš uždaros ganyklos į pievas išgenamos avys. Jas lydi piemuo ir tikrų tikriausias aviganis šuo. Reikėjo pamatyti kaip jis tas avis gražiai tvarkė, piemeniui tereikėjo išdidžiai vaikščioti su lazda.

Užsukome ir pas tų laikų fotografą. Susigundėme suvenyrine fotografija tokiu sakyčiau visai neskaitmeniniu fotoaparatu. Buvome apvilkti XVII a. rūbais...pasenome maždaug kokiais 10-15 metų. Kaip pasakė Ugnė - atrodau tarsi 10 vaikų būčiau pagimdžius. Būtent taip ir atrodėme. O baisesnių batų už klumpes nebuvau avėjusi. Gerai, kad nereikėjo su jomis vaikščioti. Dabar labai laukiame rezultatų savo pašto dėžutėje.

Vienoje iš trobų - laisvalaikio centras, kuriame sukaupti senoviniai žaidimai. Ir jie ne po stiklu ar už virvelės, o visiems prieinami. Įsitikini, kokie kūrybingi buvo žmonės. Kūrybingi jie ir šiandien, tik kitaip.

Užėjome į dviračių dirbtuves. Gerokai nustebino muziejininkas (žemiau esančioje nuotraukoje), kuris konstatavo, jog mes iš Lietuvos. Paprastai, būname iš Lenkijos :) (lenkų čia tikrai daug kaip ir visur). Šis vyras išgirdo, kaip tarpusavyje kalbėjomes apie "medines klumpes". Tie du žodžiai ir buvo raktas į jo teisingą spėjimą. Mat jis turi giminaitę lietuvę, tad tiek jau sugebėjo išmokti :).

Gal daugiau ir nesiplėsiu, kad tiems, kurie planuos ten nuvykti, dar liktų, ką atrasti patiems. O dviračių meistrui perduokite prašau labų dienų.

Ar rekomenduočiau draugui? TAIP!

Įėjimo kaina? 10 eurų suaugusiam, 1 euras vaikui nuo 6 metų.

Vaikams - šalia parko didžiulė nemokama žaidimo aikštelė, tik tam tikros pramogos kainuoja. Tiesa, mes ten dar nebuvome, nes vienai dienai ir paties parko buvo per akis.

Gili mintis

2010-05-07T23:20:00.005+02:00

Įsivaizduokite, gaunate štai tokį atviruką. Kokios jūsų mintys būtų neatvertus rašytinio sveikinimo? Statybos kompanija sveikina įsikūrus naujuose namuose... Gal pradėjote prekiauti apšiltinimo vata... Svečiavotės Rytuose ir susipažinote su šiuo žmogumi, kuris siunčia linkėjimų...

Iš tikrųjų tai kalėdinis sveikinimas. Pabandykite įžvelgti šventinę mintį. Man nepavyko :)

Šį atviruką gavo vienas iš Manto kolegų nuo Liuksemburgo diplomatų. Pasirodo, jame nufotografuoti rytiečiai, statantys Liuksemburgo paviljoną parodai "Expo 2010".

Nesakau, kad kalėdiniai sveikinimai turi būti su eglutėmis ir raudonomis kepurėmis. Aš už originalumą, bet su ne itin giliai pakasta mintimi. Juk čia ne filosofinis traktatas, o tiesiog sveikinimas. Deja, šventiškumu jis nė iš tolo nekvepia, netgi atvirkščiai. Mano nuomone, gilokai čia pakniso liuksemburgiečiai :)

Mėlyna mėlyna

2010-04-27T00:05:00.001+02:00

Briuselyje ne pavasaris, o vasara. Karštis ir tvankuma neišpasakyti, pats laikas vasariniam lietučiui, pageidautina naktiniam. Jo belaukiant džiaugiamės pavasariniu žydėjimu. O žydi čia daug - tulpės, narcizai, hiacintai, vyšnios rausvos, vyšnios baltos, obelys, kriaušės, magnolijos, našlaitės, saulutės... Nemažai jau kas ir nužydėjo.

Šiuo laikotarpiu tik spėk dalyvauti visokiose gėlių parodose, parkuose, oranžerijose. Sakyčiau reiktų net planą susidaryti norint maksimaliai sugerti tą žiedų aromatą ir grožį.

Prieš kelias dienas pabuvome natūralaus grožio apsupty. Turiu omeny, kad nevaikščiojome žmonių rankomis išpuoselėtais gėlynų takais, o tiesiog nuvažiavome į Halle de Bois mišką. Jis visai greta Belgijos sostinės, prie Halle miestelio. O jame mėlyna mėlyna...gražu gražu...užburia užburia...

Pagalvojau, jei būčiau kino pasakų režisierė, būtinai šiame miške nufilmuočiau ką nors apie nykštukus, raudonkepuraitę ar princą ir princesę :). Pasakišką grožįį sukuria ne tik žydintys hiacintai, bet ir miške dominuojančios pušys. Juntama erdvė, šviežuma, bundantis miškas.

Miškas be galo didelis - daugiau nei 550 hektarų. Mes pasivaikščiojome tik gal kokiame pusėje ar net dar mažiau hektaro, tačiau užteko pauostyti, paliesti, pasėdėti greta...ten, kur mėlyna mėlyna...

Planckendael - daugiau nei zoologijos sodas

2010-04-20T00:30:00.002+02:00

Praėjusį šiltąjį savaitgalį, kaip ir tikriausiai dauguma žmonių Belgijoje, pramogavome gamtoje. Šįkart nusprendėme aplankyti gyvūnus. Žinoma, ne dėl savęs. Namie turime vieną mažą mielą beždžionėlę, kuriai viskas įdomu, ypač jei juda, turi kailį, leidžia garsus ir vaikšto keturiomis. Tad dėl jos ir keliavome į netoliese Briuselio esantį Planckendael parką.

Tikrąja ta žodžio prasme šią vietą galima vadinti parku - didelės erdvės tiek gyvūnams, tiek parko svečiams. Daugybė originalių žaidimo aikštelių vaikams. Žinoma, sužavėjo karstyklės medžiuose.

Jomis pakylome iki medžių viršūnių. Kai lipome siūbuojančiai tinklais, galvojau, kad jei pamatytų mano mama, tai jau būtų atitinkamas komentaras, nes juk nešėmės ir metinukę :). Bet jos nebuvo, komentaro taip pat. Sutaupėm tau dar vieną žilą plauką, Mama :)

Parke esanti mini ferma sakyčiau populiariausia vaikų (na tų mažesniųjų ) susibūrimo vieta, nes čia gali įeiti į kiemelį ir paglostyti ožkytę, gaidį, vištą ar kažką panašaus į lamą. Smagu vaikams ir ne tik. Kita vertus, pagalvojau, kad jokios ramybės tiems gyvūnams. Matosi, kad jie bando sprukti šonan nuo įkyrių rankų, juk kai kurie vaikai moka būti itin aršūs ir žiaurūs. Save raminome mintimi, kad turbūt parko darbuotojai nekurtų tokios fermos, jei gyvūnai kentėtų. Gal juos keičia pamainom kokiom?:)

Parke nemažai ir pažintinių dalykų - nuo informacinių stendų iki plaustų, kuriuos valdai pats, per upelius.

Akis užkliuvo už dėžutės, kuria buvo prašoma aukoti vandens šulinių Afrikoje įrengimui. Esmė ta, kad įmesti į ją pinigėlį smagu. Įmetus monetą, centas rieda spirale kol įkrenta į ertmę. O kai tų centų daug- tai smagumėlis. Tai ir kaulija vaikai tų "kapeikų" ir gėrisi fizikos dėsniais. Na, o vėliau kažkas kasa šulinius. Vienas toks tekainuoja 12 000 eurų.

O štai kitoje nuotraukoje graži begemotų instaliacija, kuri apgavo ir mus. Sustojome susižavėję, kad niekad nematėm begemotų vandeny. Žiūrėjom žiūrėjom, kol pastebėjome, kad jie nejuda, nemirksi ir neturi kūno - viskas baigiasi ties kaklu. Tai to "išdūrimo" proga net nufotografavau. Čia kaip tam anekdote - "sėdi kaip gyvas".

Visas parkas suskirstytas pagal žemynus. Keista, kad skurdžiausias Europos - bebras, gandrai, meškėnas ir keletas paukščių. Čia jau Kauno zoologijos sodas gerokai juos pralenktų. Bet kadangi man gyvūnų buvo daugiau nei man reikia - tai visai nejaučiau jokios nuoskaudos dėl to :).

Ar rekomenduočiau draugui? Taip, tik būtina pasirinkti šiltą ir gražią dieną, apsiauti patogiais batais bei pasiimti pikniko krepšį. Žinoma, pinigų ne itin pigiam bilietui taip pat ;).

"Pas arabus"

2010-03-08T01:37:00.002+01:00

Visai mūsų namų kaimynystėje yra toks ale kioskelis. Nors ši įstaiga nėra analogiška lietuviškai medinei būdelei su grotuotais langais, už kurių išdėliota gausybė nublukusių prekių pakuočių, bet man tai artimiausia asociacija. Galbūt jį būtų galima vadinti mini turgeliu. Mūsų šeimos kodinis pavadinimas "Pas arabus" - nežinome ar ją valdo būtent šios tautybės žmonės, bet, kad panašūs į juos tai tikrai :). Beje, savininkai ir darbuotojai yra labai mandagūs mums savo kaimynams ir ne tik. Ne kartą Mantą, einantį į darbą, yra pavaišinę vaisiu, visada pasisveikina ir rūpinasi, kad automobilio savininkas, užstatęs mums kiemo įvažiavimą, kuo greičiau ateitų taisyti savo aplaidumo.

Tokių turgelių-parduotuvėlių Briuselyje tikrai gausu, ypač gyvenamuosiuose rajonuose. Nuo lietuviškų kioskelių jie skiriasi tuo, kad čia jie daug erdvesni, gali įeiti vidun ir rasti visokių esminių dalykėlių. Nuo vaisių ir gėlių, kurie paprastai išstatomi lauke akiai vilioti, iki limonado skardinės ir duonos.

Nesame jų nuolatiniai lankytojai, bet reikalui prispyrus, ypač sekmadieniais, kai nedirba kitos parduotuvės, pritrūkę pietums kokio burokėlio, morkos ar pomidoro, nubėgame žemyn ir už kelis kartus didesnę kainą nei parduotuvėje nusiperkame, ko reikia.

Va štai šito aspekto aš iki šiol negaliu suprasti. Žmonės gan noriai stoja prie šio turgelio (nuolat užblokuodami mūsų įvažiavimą į kiemą) ir perka jame įvairiausius dalykus mokėdami brangiau nei čia pat esančioje parduotuvėje už kokių 100 metrų priešais. Kur logika??? Nepasakyčiau, kad vaisiai ten kažkokie labiau stebuklingi nei "Delhaize" tinkle, kur, mano nuomone, daržovės ir vaisiai vieni kokybiškiausių. Galbūt tai malonumas pirkti praeinant pro šalį (nors už metro kito gan judri gatvė su visomis išmetamomis dujomis, dulkėmis ir pan.), o galbūt kokia tai vėl belgiška tradicija, kurios net patys belgai negali paaiškinti. Kol kas tiek daug dar neišsiaiškinau, tad iš šono atrodo tikrai keista ir visai neekonomiška.

Tiesa, dažniausiai skintas gėles namams perku analogiškoje vietoje tik šiek tiek tolėliau nuo namų. Bet perku todėl, kad jos ten tikrai gerokai pigesnės nei parduotuvėse. Ten už 4 eurus gali nusipirkti nemažai tulpių ar mažesnių rožių puokštelę, o už 12 jau gali rinktis įdomesnių, didesnių ir daugiau. Paskutinį kartą pirkau nerealaus grožio 20 aguonų.

O jūs perkate juose?

Neromantiškai - apie atliekų rūšiavimą

2010-02-16T01:10:00.003+01:00

Šį įrašą paskatino žinutė apie tai, kad Belgija pirmauja Europoje pagal perdirbamą stiklo kiekį, surenkamą iš namų ūkių. 2008 metais šis skaičius siekė net 96 proc., kai tuo tarpu mūsų žemyno šalims keliamas tikslas yra apie 60 proc. Pripažinkime, nerealus skaičius. Paskui Belgiją rikiuojasi Šveicarija ir Švedija- atitinkamai 95 ir 94 proc.

Tikime, kad prie šio rezultato šiek tiek prisidėjome ir mes - į Belgiją atvykę 2008 metų vasaros pabaigoje. Nuo pat pradžių ėmėmės rūšiavimo. Ir ne tik stiklo. Popieriaus, plastmasės, žaliųjų sodo atliekų taip pat. Tai tapo gana stipriu mūsų šeimos įpročiu, kurio, deja, nepavyko išsiugdyti begyvenant Lietuvoje. Pamenu, kad bandėme tai ir tėviškėlėje, bet jau pernelyg nepatogi sistema, kai reikdavo ieškoti tų konteinerių ir į juos nešti surinktas perdirbamui skirtas atliekas. O dar klausimas, kur ir kaip jas laikyti namuose. Nepatogu, jei neturi rūmų. Juk nesinori apsikrauti maišais ir maišiukais, o ypač man, linkusiai išmesti bet kokį nereikalingą daiktą.

Tuo tarpu čia sukurta tobulesnė infrastruktūra. Pradėkime nuo šiukšliadėžių. Prekyboje jų yra trigubų (popieriui, plastmasei ir bendroms atliekoms), telpančių į standartinę virtuvinę spintelę. Taip pat galima įsigyti didesnius stovus, kuriuos turime ir mes savo terasos spintutėje. Ant jų uždedi atitinkamų spalvų maišus ir tiesiog meti meti meti.

Maišai dideli. Tad ir telpa į juos daug. Mėlynieji maišai skirti plastmasei, tetrapakams, skardinėms ir pan. Geltonieji - popieriui, kartonui. Žalieji - sodo atliekoms kaip lapai, nupjauta veja, šakos ir pan. Baltieji - bendroms atliekoms. Dar lieka stiklas. Šis, deja, keliauja ne į maišus, bet surinkus tam tikrą kiekį vežame juos į specialius stiklo konteinerius, prie kurių vėl gi reikia sumėtyti stiklo tarą pagal spalvą - baltą, žalią ar kitos spalvos. Tačiau bent jau mūsų namuose tokie "vojažai" nėra dažni - kartą į mėnesį ar du. Labiausiai priklauso nuo išgerto vyno ir suvalgytų uogienių skaičiaus :).

Belieka sužinoti, kokiomis dienomis ir kokias atliekas surenka ir voila. Išmeti maišą už durų ir tiek bėdos. Tiesa, tik atsikrausčius man tie maišai pakėlėse ne kaip atrodė. Na tarkim, ketvirtadienio vakarą visas rajonas pasidengia baltais, geltonais ir mėlynais šiukšlių maišais. Estetikos maža, bet naudos daug. Pripratome prie to vaizdo turbūt ir todėl, kad naktimis jau bent kokius metus nebevaikštome :). Beje, žinau, kad daugiabučiuose šiek tiek kita tvarka su rūšiavimu, bet esmė ta pati.

Reikia paminėti, kad tie spalvotieji maišai kainuoja. Ir tu juos privalai pirkti. Iš pradžių kaip ir pagalvoji, kad jei jums reikia, tai ir duokit man tuos maišus, bet vėliau perki ir galvos nesuki. Tampa įpročiu. Juk vardan mūsų aplinkos. Jautiesi darantis gera. Net grįžus Lietuvon, automatiškai norisi rūšiuoti, bet turi save sustabdyti, nes nėra nei kur mesti, nei kaip išmesti PATOGIAI.

Belgijoje gyventojai skatinami rūšiuoti ne tik namuose, bet ir viešoje erdvėje. Parduotuvėse dažnai pamatysi kelių rūšių šiukšliadėžes, o gatvėse labai dažna šiukšlių dėžė skirta vien tik popieriui. Man rodos, kad ir žmonės jaučiasi kažkuom prisidėję, kai popierinį puoduką įmeta ten, kur ir priklauso. Ir turbūt tai ne tik Belgijoje, o daug kur čia aplinkui.

Ką mes dar rūšiuojame? O gi elementus, kurių nuo žaislų lieka ne taip ir mažai. Renkam sau į dėžutę, o po to jau nunešam ten, kur reikia. Tiesiog sportinis azartas - o kiek gi susirinks?

Karts nuo karto ir atsibodusių ar nebereikalingų rūbų nunešame į didžiulius geltonuosius konteinerius. Juose renka švarius, tvarkingus, nesuplyšusius rūbus labdarai. Teko skaityti, kad būtent iš tokių konteinerių Vakarų Europoje rūbai keliauja į Afriką ar netgi Rytų Europą. Pavyzdžiui, tokias įstaigas kaip "Dalmeta". Tik žinoma, mūsų kraštų ir Afrikos šalių gaunamų rūbų kokybė skiriasi mūsiškių naudai.

Misija (ne)įmanoma - nepavėluoti namo Kalėdoms

2009-12-20T23:33:00.002+01:00

O taip! Šiandien gamta krėtė pokštus Briuselyje ir aplinkui. Pajuokavo taip, kad grąžino partiją lietuvių ir ne tik atgal į pradėjusią tuštėti Europos sostinę. Nėr čia ko - pabūkit dar, kur balta ir gražu.

Kiek teko girdėti oro uoste beprotnamis: keliasdešimt atšauktų ar atidėtų skrydžių, tūkstantinė minios, laukiančios eilėse, kad galėtų rezervuoti bilietus į kitus skrydžius, tik 4 langeliai (su niekur neskubančiais belgais) skirti šioms masėms aptarnauti, "užlūžusios" avialinijų telefono linijos ir t.t. Perpasakoju tai iš trečių lūpų ir labai džiaugiuosi, kad tik taip.

Kai rašau šį įrašą lėktuvai gražiausiai kyla vienas po kito. Jų keleiviai turbūt lengviau atsidūsta ir tik pakilus užsisako, ko nors stipresnio, kad numalšinti stresą. Sutikite 4 valandas prastovėti eilėje, kai esi beveik eilės pradžioje - ne stebuklas. Kita vertus, gal ir stebuklas, kai matai, jog už tavo nugaros laukia dešimt kartų dar tiek pat.

Šiandien iš tikrųjų galėjai pasijusti, kad gyveni ne Belgijoje, o Sibire. Stipri pūga ir dideliais dideliais kąsniais krentantis sniegas kvietė grožėtis pro langą, bet nelįsti laukan. Keliuose daug eismo įvykių, traukinių ir kitas viešasis žemės transportas taip pat sutrikdytas. O per sniegą su vasariniais batukais klampojantys belgai labiau taisyklė nei išimtis. Pro langą stebėjau vidutinio amžiaus vyriškį. Kelnes susikišęs į kojines, apsiavęs ale vasariniais batukais, eina sau keliu mašinų vėžiomis ir keikiasi ant sniego kilnodamas rankas ir kojas. Kita vienplaukė lengvai apsirengusi mergina skrodžia pūgą tarsi tai būtų atrakcija. O trečia moteriškė, vairuojanti prabangų BMW (bet visgi tikriausiai su vasarinėmis padangomis) sugeba prisiparkuoti šalikėlėje, kurioje sukastos sniego krūvos. Žinoma, ji užklimpsta.

Keisčiausia, kad apie pūgą visi žinojo, bet pasiruošta menkai. Net ir didesni aveniu Briuselyje vis dar nevalyti.

Taigi laukiame trečiadienio be sniego, kad nereiktų kalėdoti kituose Europos oro uostuose. Pavėluoti namo Kalėdoms NEGALIMA!!!

Šventasis Nikolajus arba Kalėdų senelis iš pietų

2009-12-05T02:04:00.008+01:00

Prieš kelias savaites lankėmės Delft miestelyje, Olandijoje. Besižvalgydami po jį sutikome labai daug negriukais persirengusių žmonių - ir gatvės muzikantų, ir vaikų, ir kavinių padavėjų. Suvokėme, kad olandai kažką švenčia, bet tik neaišku - ką. Buvo akivaizdu, kad juoduko personažas kažkaip susijęs su vyskupo Saint Nicholas (Šventojo Nikolajaus ), atrodančio beveik kaip Kalėdų Senelis, figūra.

Tiek ir tebuvo įspūdžių tai dienai, daugiau nesigilinome, bet aš nepamiršau ir pasidomėjau, kas čia ir prie ko. Nustebau, atradusi gausybę istorijų apie šį šventąjį, jo šventę ir jį lydinčius personažus. Pasirodo, tąsyk Delft buvo švenčiamas Saint Nicholas atvykimas į šalį. O atvyksta jis iš Ispanijos...

Taigi gruodžio 4-6-oji (skirtingose šalyse- skirtingos tradicjos) belgiukams, olandukams, vokietukams, šveicariukams ir dar bent 32 šalių vaikams svarbi diena, nes naktį juos aplanko ir, žinoma, apdovanoja gardėsiais bei mažomis dovanėlėmis Saint Nicholas. Kaip ir dera jis dėvi raudoną vyskupo apsiaustą ir raudoną mitrą bei niekad nesiskiria su vyskupo lazda. Jis joja ant balto žirgo arba vedasi asilą, o jį lydi Juodasis Petras (čia mano vertimo interpretacija :)). Pasak gausybės istorijų apie Saint Nicholas, jis turi dar keletą pagalbininkų, tarp jų ir demoną, bet šįkart į šias detales nelįsiu.

O ką daro Juodasis Petriukas? :) Iš pradžių maniau, kad jis tarsi mums labiau pažįstamų elfų ar nykštukų atitikmuo, tačiau ne. Pasak legendų, jis padeda Saint Nicholas išdalinti dovanas, o negerus ir nepaklusnius vaikus sukiša į savo maišą ir parsineša į Ispaniją. Čia taip anksčiau vaikus auklėdavo :). Dabar turbūt dažnas vaikis netgi apsidžiaugtų tokia atrakcija.

O kodėl jis juodas? O todėl, kad lando po kaminus dalindamas dovanėles. Bet čia šiuolaikinis aiškinimas, kurį bando įskiepyti, norėdami pamiršti vergovės ir rasizmo temas.

Taigi kiekviena šalis švenčia kaip ir tą patį, tačiau šiek tiek skirtingai. Teko nugirsti, kad Belgijoje šį šventė yra netgi svarbesnė negu Kalėdos. Be to, šioje šalyje šventė skiriama vien tik vaikams. Gruodžio 5-osios vakare vaikai prie židinio palieka po batą, kuriame morkytė, šienelis ir vandenėlis vyskupo žirgui bei taurė vyno Saint Nicholas. O ryte, žinoma, tikisi staigmenos.

Teigiama, kad šis vyskupas yra Santa Claus'o prototipas. Netgi pastarasis pavadinimas kilęs iš olandiškojo šventojo pavadinimo - Sinterklaaas. Dar daugiau palyginimų tarp šių dviejų senelių galite rasti čia. Esminis skirtumas, kad pirmasis jų turi gilesnes tradicijas, grįstas krikščioniškomis vertybėmis. Tuo tarpu, Santa Claus'as - komercinis produktas.

Kadangi esame Belgijoje, o Tave priimančios šalies tradicijas reikia gerbti, paliksime prie židinio ir mes tą mažytį mažytį batuką. Ir morkytę su obuoliuku žirgui įdėsime, ir vyno įpilsime. Dar ir malkas iš židinio ištrauksime, kad galvos pasiuntinukas nesusitrenktų. O ryte lauksime stebuklo, nes jie tikrai tikrai būna.

Šiek tiek filantropijos

2009-11-20T13:23:00.012+01:00

Prieš Kalėdas prasideda gerumo ir dosnumo akcijų bumas. Gerai. Labai gerai. Nors visada pagalvoju, kodėl prieš Kalėdas. Ar žmonės tada tampa dosnesni, ar gailestingumo atsiranda daugiau, o gal tada žmonės lengviau atveria savo pinigines ir širdis? Turbūt, kad ne...

Taigi norėdama išvengti banalumo nerašysiu, kad artėja stebuklų metas, kad reikia dalintis gerumu ir nepamiršti, kad kažkam yra daug sunkiau nei tau.

Turiu prisipažinti, kad pati filantropijos pamatų neturiu. Statau juos dabar, kad, kai dukrytė paūgės, galėtų kopijuoti ir statyti savo pamatėlius pati, nes tai žmogui duoda daug. Mokėti sušelpti, užjausti, paguosti, padėti.

Kadangi esu Belgijoje, o lietuvių bendruomenė čia gan stipri, kartu su šeima jungiuos prie kalėdinės "Ištiesk gerumui ranką" idėjos, kurią sulipdė Austėja. Šįkart Belgijos ir Lietuvos lietuvių, ir ne tik jų pagalba skiriama neįgalių vaikučių svajonėms. Neaprašinėsiu visko detaliai, perskaitykite originalų straipsnį, kur viskas išsamiai išaiškinta. Svarbiausia, kad mūsų reikia daug, nes svajonių taip pat nemažai. Tad jei galėsite padėti, AČIŪ JUMS!

Labai daug šių vaikų svajoja apie dviratukus. Taip, galbūt jūsų vaikas taip pat dar jo neturi. Bet...jis turi rankas ir kojas, jis kalba ir šypsosi, jis bėgioja, griūna, atsikelia ir toliau nubėga, jis kasdien negeria saujos piliulių. Visada sakau, kad svetimo skausmo nebūna, bet svetimo skausmo supratimas ir užuojauta - TAIP!!!

Visgi jei jums sunku išpildyti pasirinktą svajonę, įtraukite kitas šeimas, draugus ir padarykite jungtinę dovaną. Ačiū už jūsų gerumą.

Anonsas: europalia.china

2009-11-18T11:30:00.001+01:00

Ne visada matome sau po nosimi. Taip ir mes, jei vieną gražią popietę nebūtume iškeliavę į Briuselio centrą, būtume pražiopsoję didžiausiu Europoje kultūros festivaliu įvardijamą europalia.china. Ir jis iš tikrųjų didelis savo apimtimi.

Jau ilgiau nei mėnesį belgai ir šios šalies svečiai kviečiami susipažinti su viena turtingiausių pasaulio kultūrų. Renginių spektras tikrai platus, pradedant šokiais, kovų menais, kaligrafija ir baigiant arbatos gėrimo ceremonija, menų ekspozicijomis ar koncertais.

Festivalis suskirstytas į keturias temas: amžinoji Kinija, šiuolaikinė Kinija, spalvotoji Kinija ir Kinija bei pasaulis. Kiekviena jų apima labai nemažai įdomių renginių visoje Belgijoje. Būtinai pasistengsiu bent keletoje sudalyvauti, nes laiko iki vasario 14 d. (iki tol vyksta šis festivalis) dar yra. Jau esu nužiūrėjusi kelias man įdomias ekspozicijas. Jei apsilankius, jos vis dar bus įdomios, pažadu, kad jos atsiras ir čia.

Tad, jei reziduojate, lankote ar planuojate artimiausiu metu lankyti Belgiją, siūlau neaplenkti šios puikios galimybės paliesti Kiniją iš arčiau.

Ir labai tikiuosi, kad gal ne po 2, ir ne po 4, bet po 6 ar 8 metų (festivalis vyksta kas antri metai), Lietuva Belgijai galės parodyti viską, ką turi gražaus. O kodėl gi ne?! Manau, kad mūsų cepelinai būtų daug didesnė egzotika nei kiniška arbata :).

Vieno medžio istorija

2009-11-06T00:45:00.011+01:00

Praėjusį savaitgalį keliavome į Prancūziją, į Lilį. Tiesiog trumpam, vienai dienai. Pasivaikščioti. Šįkart tikrai nenorėjome būti darbščiaisiais turistais, o ir šiaip jau tie visi grand place'ai kaip vienas, bažnyčios nebeįdomu, visi kiti mūrai ar betonai taip pat.

Po šios kelionės galiu įvardyti tik vieną istorinį faktą. Lilis - Charles de Gaulle'io gimtinė. Jei esate jo gerbėjas ir kišenėje turite 5 eurus ir, žinoma, jei netikėtai atsidurėte Lilyje, galite aplankyti netgi namą, kuriame gimė ši istorinė asmenybė. O aš šįkart apie medį...

Ne taip ir seniai ant nedidelio kalnelio, gražiame parke prie Lilio Citadelės augo medis. Ne vieną šimtą metų jis stovėjo nepajudinamas, įleidęs žemėn savo galingas šaknis, kol vieną gražią (ar nelabai) dieną trenkė į jį perkūnas ir skaudžiai nudegino.

Gaila medžio, bet, kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Negana to, Prancūzijos karalystėje nuo senų laikų gyveno kūrybingi ir meniški žmonės. Ir štai vienas nagingas skulptorius išdrįso pabandyti atgaivinti medį. Jo sumanymas - ant medžio kamieno pastatyti miestą - atrodė neįtikėtinas, bet atsirado, kas juo patikėjo ir jis įgyvendino savo medinę idėją.

MIESTAS gražus it pasakoje, tikroviškas it nuotraukoje ir užburiantis it sapnas. Jame ne tik pastatai, jame gyvena ir žmonės, ir dvasios, pučia vėjas ir šviečia saulė. O ten, kur medžio kamieną stipriausiai palietė žaibo karštis, liepsnoja medinė ugnis, primindama šio miesto istorijos pradžią.

Labanakt...

p.s. Skulptūra dar nėra galutinai baigta, todėl ji saugoma nuo gamtos poveikio. Menininkas grįš prie darbo gruodį.

Belgai ir vaikai

2009-10-04T02:16:00.007+02:00

Užkandžiaujame prekybos centre. Pakaitomis. Kol tėtis vaikšto su mažąja, aš baigiu gerti "lait russe". Staiga nuo gretimo staliuko pakyla trys paauglės. Kaip visada gražios, kaip visada čiauškančios ir linksmos. Stabteli ties Rusne pasilabinti. Viena neištveria - apkabina ją, pabučiuoja, pakibina už žanduko, palinki sėkmės ir nulekia tolyn. Šis įvykis buvo paskutinis lašas, kuris paskatino parašyti apie belgų santykį su vaikais. Labai seniai apie tai galvojau, bet vis nesinorėjo painioti čia mūsų - šiauriečių lietuvių.

Deja, o gal kartais ir laimei, tokie jau mes esame - visada patys su savimi. Svetimi vaikai mums nerūpi tiek, kad užkalbinti mažylį parke, parduotuvėje ar kavinėje. Aš pati tokia buvau iki kol apturėjau dukrą ir, kol pajutau tą skirtingą požiūrį į vaikus Belgijoje ir Lietuvoje.

Žinoma, tai kultūriniai dalykai ir nieko čia kaltinti nereikia. Mes kaip ir šiaurės atstovai, o belgai jau netoli ir Europos pietų. Jiems natūralu paklausti, kuo mažylė vardu, ar, kokio ji amžiaus. Visi mažesni vaikai į kūdikį žvelgia tarsi į stebuklą ir tempia mamas už sijonų eiti drauge, nes pačiam dar nedrąsu. Vaikštant parku senukai nuo suoliuko moja rankomis, o prie kavinukės sutikti vaikai atsisveikinant paglosto ir linki ramios nakties. Sviestus ir varškes dėliojančios pardavėjos akimirkai sustoja, kad pakalbinti mažę, o ortodontė kuriam laikui pamiršta mane, kad palaikyti ją ant rankų.

Svarbiausia, kad po kiekvieno tokio kontakto, mano mažoji Rusnė išsišiepia iki ausų (ypač jei kalbina vaikai), eina jų glėbyn, sugriebia už nosies ar skruosto. Jai tai savotiška atrakcija ir teigiama emocija, o žmonėms - mielas bei šiltas kontaktas su dar labai mažu žmogiuku.

Labai norėtųsi, kad taip būtų ir namie, bet, kita vertus, nereikia norėti iš ožio pieno. Yra taip, kaip yra. Galbūt Suomijoje dar blogiau nei Lietuvoje :). Tiesiog visur sava tvarka. Tik suspaudžia širdį, kai išgirsti aplinkinius sakant, kad Belgijoje vaikas - tai dovana ir laimė, o Lietuvoje - našta visuomenei, nes valgo biudžetą. Netikėsiu, kad taip yra iš tikrųjų. Ot!

Šunų jūra

2009-09-29T01:16:00.007+02:00

Tai ne frazeologizmas. Taip buvo iš tikrųjų. Šunys jūroje. Šunys lekiantys iš jos. Šunys lekiantys į ją arba skriejantys pajūriu. Svarbiausia, daug šunų - dešimtys, šimtai, tūkstančiai. Kas trečias šunininkas vedasi po keletą keturkojų. Aplinkui gausybė indelių su vandeniu šunims. Restoranai ir kavinės kviečia užsukti vidun kartu su augintiniais.

Viso to negalėjome nepastebėti praėjusį sekmadienį užsukę į vieną gražiausių Belgijos pajūrio kaimelių De Haane. Kaip išsiaiškinome vėliau (nes tiesiog to kiekio šunų buvo sunku neužfiksuoti) tądien vyko Nacionalinis pasivaikščiojimas su šunimi pajūriu. Šiemet ši šventė buvo rengiama jau 18 kartą.

Esmė paprasta - šuns savininkas už 1,5 euro registruojasi šio miestelio kinologijos draugijoje ir sutartu laiku visi šunys keliauja 7, 11 ar 15 kilometrų atstumus pajūriu per kopas, per polderius, per vandenį. Tai ypatinga šventė, nes šiaip šunys bent jau į greta esančius pliažus nėra įleidžiami, tad džiaugsmas pašėlti vandenyje begalinis!!!

Dar norėčiau pridurti, kad šventė gerokai pakelia nedidelio miestuko ekonominę padėtį. Nes apie 3000 dalyvių nori nenori, bet pajamas generuoja, juk valgyti ir gerti reikia. Tad jei ant tavo kavinės durų bus užrašyta "No dogs" - prarasi laaabai daug pajamų. Net ir ne maisto įstaigos veikė kuo puikiausiai, nors ir sekmadienį, kai belgai paprastai tinginiauja :) :)

Puikiai praleidome visai ne šunišką dieną! Jei kam aktualu, tai kartojimas - kasmet paskutinį rugsėjo savaitgalį De Haane ;)

Pavydžiu bendruomeniškumo

2009-09-23T00:07:00.006+02:00

Šis įrašas jau senokai laukė savo eilės. Gal nuo kokio vidurvasario. Nes būtent tada man galutinai toptelėjo, kad "bendruomenė" - tai ne tik abstrakčiai skambantis žodis. Tai reiškinys, kuris... egzistuoja!!! Svarbiausia, kad belgų krašte jis egzistuoja visa jėga.

Na, kad ir kokia būčiau patriotė, turiu pripažinti, kad nesijaučia Lietuvoje tos bendruomeniškumo dvasios. Kita vertus, tikrai žinau, kad yra aktyvių ir veiklių bendruomenių, tačiau vis tiek mąstas dar per mažas lyginant, kad ir su ta pačia mano linksniuojama Belgija. Galų gale čia reikia ne mąsto, o pajutimo, kad esu AKTYVUS bendruomenės ar kelių jų narys.

Nerealu, yra tai, kad bendruomenės nereikia ieškoti nei po medžiu, nei ant suoliuko, ji tiesiog yra čia, aplinkui, visur. Tereikia ją prisijaukinti prie jos prisijungiant. Pavyzdžiui, einu į savo mylimiausią George-Henri parką, ant vartų - skelbimukas, kviečiantis kiekvieną trečiadienį vaikus klausytis ant pievelės sekamų pasakų. Tiesiog šiaip. Be jokio mokesčio ar įsipareigojimų. Yra idėjiškų ir savanoriškų žmonių, kurie šio kvartalo bendruomenės vaikams (manau, kad ir suaugusiems taip pat) dovanoja šventę. Pridėtinė vertė neįkainojama. Vaikams šventė, girdi nuostabias istorijas, kurias skaito pasakoriai, galbūt dar dalinasi atsineštais skanėstais (juk visada smagu kažką pagraužti) su draugais ir t.t.

Kitas pavyzdys - bendri tautinių šokių pamokų vakarai. Ne bet kur, o po atviru parko dangumi. Romantiška, ar ne? :) Vėl jokių finansinių suvaržymų. Nori? Ateik ir šok. Kiekvieną vasaros penktadienį. Mielai būčiau pasijungusi jei ne mažoji (jai labiau manęs reikia nei man šokių :)). Bet pažiūrėti, kaip šis reikalas atrodo, nuėjau. Ir toji linksmoji atmosfera tiesiog užburia. Kai matai, kad viename rate stovi ir jauni, ir seni, ir vienišiai, ir poros, ir maži, ir aukšti... ir dėlioja žingsnelį po žingsnelio su mokytoju, o po to linksmai šoka kartu su muzika, sustingsti. Sustingsti ir galvoji - va kur gyvenimo džiaugsmas. Gerk visa tai į save, Renata!

Tikiu, kad po šokių vakarėlio dalis pasilieka ant parko pievutės, dalis nupėdina kavos puodeliui ir bendram pokalbiui. Taip atsiranda naujos pažintys, nauji potyriai ir žiū gyvenimas nusidažo tarkim kokia balintos kavos spalva. Daugiau spalvų, įdomiau gyventi!

O kur dar komunų, kvartalų ir gatvių šventės. Tiesa, neteko dar nė vienoje panašioje sudalyvauti, bet teko apie jas girdėti. Tarkime, gatvė sugalvoja švęsti šventę ir visi tos gatvės gyventojai susirenka į gatvę, prisigalvoja įvairios veiklos, atrakcionų ir žaidimų vaikams. Žinoma, užkandžiauja (juk šventė be maisto- ne šventė) ir bendrauja, bendrauja, bendrauja. Atsiranda bendrumas, galbūt aptaria savo gatvės reikalus, galbūt gimsta genialios idėjos, kaip kažką sukurti savo aplinkoje naujo ar patobulinti, o gal tiesiog pasidžiaugia gražiu oru ir augančiais vaikais.

Vietoj moralo. Taip. Galbūt mes lietuviai dar neturime kultūrinės patirties tokiems dalykams, tačiau mes turime kuo greičiau jos įgyti. Nes tada gyventi daug įdomiau. Būkime bendruomeniški. Juk reikia vieną kartą imti ir pradėti ;).

Kartą Briuselyje...mamos...

2009-09-19T03:09:00.004+02:00

Jaučiuosi kalta, kad manasis blogas vos vos kvėpuoja. Nors ir neturiu kažin kokių planų pilti jame istorijas kasdien, bet visgi numarinti irgi kažkaip dar nenoriu. Tad bandau taisytis ir atiduoti vasaros skolas.

Šįsyk apie aktyvias lietuves mamas Briuselyje. O jų čia yra, ir tikrai ne viena. Suregistruotųjų skaičius artėja jau link 30-ies, o kiek dar yra "palaidų-klaidžiojančių" vienas Dievas težino. Aš čia apie "Belgijos mažylių klubą", kuris kartą per savaitę (arba kaip pavyksta) renkasi į krūvą ir tada... mažyliai žaidžia, valgo smėlį, kibina vienas kitą, vaiko mamas, o šios akimis beganydamos savo pumpurėlius pliurpia tarpusavyje. Temų ratas platus. Ir tikrai tikrai neapsiriboja sauskelnėmis, maisteliais, rūbeliais ir pan. Juk mes visos mokame ir kažką daugiau, ar ne?! :)

Viskas prasidėjo nuo keletos mamų. Idėjos autorė ir pagrindinė subūrėja Austėja padarė pradžią, o po to įvyko ir vyksta "sniego gniūžtės" efekto principu. Nauda visoms ir visiems. Vaikai girdi lietuvių kalba, bendrauja tarpusavyje, juk dauguma dar darželių nelanko. Mamos vaduojasi nuo kasdienybės ir "geria informacijos vandenį".

Mums smagu. Juk kuo daugiau, tuo geriau. Susitikimai neterminuoti. Maždaug nustatoma veiksmo pradžia, o jau po to kaip kokiam fabrike. Pamainomis. Vieni ateina, vėliau išeina pietų miegelio, ateina kiti, tada jie valgo, išeina, ateina treti ir taip toliau. Juk kiekvienas jų su savo poreikiais ir dienotvarke.

Nuo šiltojo pavasario pradžios mėgaujamės saule, vėju, smėliu ir kitu gamtos gėriu. Vėstant reiks traukti į "urvelius", tik va, kad to "urvelio" nemažo jau tokiai kompanijai reiks. Bet juk kažką sugalvosime. Bandysime išnaudoti viešas erdves. Gal muziejus... Oi įsivaizduoju tokių pradėjusių vaikščioti mažių gvardiją įrieda į muziejų...ir iškart visiems jo prižiūrėtojams per racijas perduodama - DĖMESIO!KŪDIKIAI! KARINĖ PARENGTIS!!!:) :) :)

Sukaktis

2009-08-02T23:43:00.012+02:00

Metai pralėkė kaip viena diena. Banali frazė, ar ne? Bet...šventa tiesa.

Tuomet išvykti į Belgiją atrodė tarsi mažas nuotykis ar avantiūra, tačiau atvykus rodės, kad pasaulis griūva. Nesugriuvo... ir netgi palaipsniui susikūrė iš naujo. Koks? Kitoks. Lietbelgiškas pasaulis.

Bet iš tikrųjų, kodėl tas kariamas šuo pripranta :)?! Ir aš kaip tas šuo. Prieš metus nebūčiau patikėjusi net vyriausios Lietuvos raganos Vilijos Lobačiuvienės pranašystėmis, jei ji būtų pasakiusi, kad priprasi tu čia,vaikeli, kad atrasi kažką gero ir Belgijoje, kad kažko tau ims trūkti ir Lietuvoje. Kitaip turbūt ir nebūna, juk dabar čia namai.

Tie metai ir ėjo, ir slinko, ir lėkė milžiniškais šuoliais, tačiau savo pėdsaką jau paliko. Kas gi šiandien kitaip nei buvo praėjusį rudenį?

Mūsų šeima iš skaičiaus 2 virto skaičiumi 3. Tad Belgija jau visada turės tam tikrą mūsų simpatiją.

Nebeerzina ilgais vakarais ir sekmadieniais nedirbančios parduotuvės. Jų tiesiog nebereikia tuo metu.

Vairuoti taip pat galiu nesikeikiant. Žinoma, kai žinau, kur važiuoju ir nelendu centran.

Beveik įsitaisiau priklausomybę bandelėms su šokoladu ir visai kitai juvelyrinei konditerijai.

Supratau, kad čia ilgesnė vasara, o man šaltakraujei tai laaabai patinka.

Paaiškėjo, kad mūsų šeimai ir draugams Briuselis ne taip ir toli. Sulaukėme daug vizitų - ačiū už beveik nuolatinį "Agotos" duonos tiekimą.

Po truputį prancūzų kalba tampa daiktu, kurį galima suprasti ir praleisti valandėlę parke su senute, kuri prancūziškai porina apie savo proanūkius, o tu sėdi, klausai ir beveik viską supranti. Smagu :).

Pamatėme tiek, kiek anksčiau per keletą metų nebuvome matę, nes savaitgaliai skirti mažesnėms ir didesnėms kelionėms.

Taigi, savi pliusai, savi minusai. Apie pastaruosius šįkart nenoriu. Tik pasikartosiu, kad niekada niekada negalvojau, kad priprasiu kariama kaip tas šuo. O dabar netgi visai patinka :) Ačiū, vis dar atrandama Belgija!

Pasakų miestelyje

2009-07-22T00:04:00.017+02:00

Dar vienas iš gyvenimo Belgijoje ypatumų, kad ši šalis turi daug kaimynių, kurias gali vos ne ranka pasiekti. Maždaug 100 km atstumu nuo Briuselio Olandija, Vokietija ir Prancūzija, o už 200 km - Liuksemburgas. Taigi keliauk į sveikatą, jei tik yra noro ir jėgų. Laiko reikia taip pat.

Prieš kelias savaites keliavome į Vokietiją, Monschau miestelį. Jei norite pasijusti tarsi pasakos herojus - jis kaip tik jums. Įsikūręs dauboje, apsuptas miškų, išraizgytas mažomis senovinėmis gatvelėmis, su raganiškomis iškabomis ir vokiško stiliaus karkasiniais namukais. Toks yra Monschau.

Kodėl jis toks? Nes jo architektūra nepakitusi jau 300 metų. Antrojo pasaulinio karo naikinamoji galia aplenkė šį slėnį ir šiandien galima grožėtis tuo, kas reta pamatyti. Netgi pilies liekanos yra gan solidžios. Tiesa, pilis nukentėjo ne nuo karo, o nuo žmonių. Monschau pilis buvo patekusi į privačių žmonių rankas. Šiems, žinoma, reikėjo mokėti mokesčius už ją kaip už nekilnojamąjį turtą. Sunkmečių jos gudrūs savinininkai tiesiog nuplėšė stogą, kad pilis nebetektų pastato statuso. Mokėti nebereikėjo, tačiau pilis pradėjo irti. Ir tik vėl patekusi į gerąsias rankas atgijo.

Šiandien jos prieigose rengiami koncertai ir kiti kultūriniai renginiai. Pavyzdžiui, Monschau Klasika - operos festivalis, kuriame skamba kūriniai nuo Verdžio ir Mocarto iki Pučinio.

Man tai žinokit pavydu, kad tokie maži miestukai, teturintys vos 13 000 gyventojų, sugeba rengti tokio lygio renginius, turėti traukinuką, pūsti stiklą, turėti spausdinimo ir alaus muziejų ir t.t. O mūsiškė provincija snaudžia...nes tingi...nes nėra iniciatyvių žmonių...

Be pilies yra dar nedidelių kalvų su gynybiniais įtvirtinimais ant jų. Bet mes jau palikome juos ateičiai, kai mažoji vaikščios, nes nešti apie 20 kg aukštyn žemyn visai ne sexy, ar ne? :) Užteko ir šio kopimo į tą pilį. Žinokit, su vaiku ir su vežimėliu visai ne kas stumtis stačiu akmenimis grįstu taku į viršų...

Dar vienas miestelio akcentas - smagiai juo vinguriuojanti srauni upė Rur, kurios malonus šniokštimas gaivina gausybę turistų. Tikrai. GAUSYBĘ.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad mažos, jaukios parduotuvėlės čia dirba ir sekmadieniais. Restoranai, kavinės taip pat. Nors mūsų pasirinktoji valgymo įstaiga negali pasigirti puikia virtuve, bet tikiu, kad galima ten tokią rasti. Bet tikriausiai miestelio užkampyje, o ne ant turistų maršruto, nes juk jie valgo bet ką :)

Puiki miestelio panorama atsiskleidžia pakilus dar aukščiau pilies - į apžvalgos aikštelę. Arba galima užvažiuoti ten automobiliu (mūsiškis variantas). Tuomet visas miestas kaip ant delno, nors imk ir neškis...

Verdiktas: grįžti verta :)

Belgų aistra - komiksai

2009-07-10T11:24:00.018+02:00

Manyčiau, prancūzų taip pat. Šiuose kraštuose juos skaito visi - nuo mažo iki seno. Kartą net stebėjau, kaip statybininkas, turintis eiti dirbti, niekaip negalėjo atsiplėšti nuo komiksų žurnalo. Ir tik, kai užvertė paskutinį puslapį, pajudėjo iš vietos. Tiesa, čia jie niekur neskuba, juk darbas - ne vilkas, į mišką nepabėgs.

Taigi tiek prancūzai, tiek belgai pamišę dėl pieštinių istorijų. Pamenu, tik atvykusi šion šalin keliavau į didelį knygyną pasižvalgyti ir tikrai nustebau radusi ten lentynų lentynas, nukrautas komiksais. Svarbiausia, kad suaugusiųjų knygų skyriuje taip pat. Juk Lietuvoje mes linksmas knygutes ar žurnalus priskiriame vaikų kategorijai ir tik.

Tad neveltui 2009-ieji Belgijoje yra paskelbti komiksų metais. Šiemet karaliauja geraširdžiai personažai ir jų intriguojančios istorijos. Beje, juos kuria per 700 komiksų autorių - tad vienam šalies kvadratiniam kilometrui jų tenka daug daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.

Komiksų istorija prasideda nuo žurnalų ir laikraščių, kuriuose buvo spaudinamos jų serijos. Tarp populiariausių ir labiausiai žinomų komiksų herojų yra žurnalistas Tintin... ir jo šuo Sniegutis...

...viešbučio lifto operatorius vėliau patapęs reporteriu Spirou...

...geriečiai našlaičiai Bob ir Bobette... (įdomu, kad šie veikėjai skirtingose šalyse turi skirtingus vardus)

... ir, žinoma, Smurfai.

O aš nuo pat vaikystės iki atvykimo Belgijon buvau giliai įsitikinusi, kad Smurfai - tai lenkų produktas :). Mano vaikystėje šių mėlynųjų žmogiukų nuotykius rodydavo Lenkijos televizija, tad taip ir formavosi šis stereotipas.

Įdomu, kad šie nuotaikingi nykštukai atsirado kaip antraplaniai veikėjai dar 1958 metais ant iliustratoriaus Peyo lapo. Greitai išpopuliarėję ir ėmėsi pagrindinių vaidmenų, šiandien Smurfai ir jų kūrėjai pelno pasaulinę šlovę. Tiesa, animuotos Smurfų versijos autorystė priklauso JAV, bet gimė jie Belgijoje.

Na, o Lucky Luke su savo arkliu!!!!!!

Man jis taip pat tikrai nebelgiškas atrodė, o visiškas JAV produktas su sava plačia "amerikoniška" šypsena. Pamenu dar sovietmečiu pusbroliai gaudavo lipdukų iš JAV - tokių spalvotų ir blizgančių. Mums vaikams jie atrodė tiesiog stebuklingi. Kaip šiandien matau lipduką su Lucky Luke atvaizdu ant giminaičių šaldytuvo. Gal dėl to ta sąsaja su JAV...

Belgijoje komiksai ne tik popieriaus lape. Jų akimirkos atsiduria ir ant miesto pastatų sienų. Tai pastebėjau dar 2008 vasarį, kai pirmąkart buvome atvykę "apsiuostyti" laikinųjų namų.

Neseniai atradau, kad tų sienų tikrai daugiau nei pakliuvo į mano akiratį. Čia net visą turą po Briuselio centrą galima pasidaryti, nes piešinių net 33. Vis dar turiu šį planą užantyje kuriam nors savaitgaliui :)

Apie visus šiuos veikėjus ir komiksus būtų galima rašyti kažin kiek. Kiekviena jų istorija įdomi, nes siekia ne viena dešimtmetį. Gal dar kada prie jų ir teks sugrįžti. Na, o jei lankysitės Briuselyje ir norėsite pasmalsauti, keliaukite į Belgijos komiksų centrą. Pati dar ten nebuvau, bet kai pabūsiu - parašysiu.

Žaidimų aikštelės, kurių Lietuvos vaikams geriau nerodyti

2009-06-18T00:03:00.015+02:00

Ranką prie širdies pridėjus prisipažįstu - SUVAIKĖJAU. Tikiuosi, gerąja prasme :) :) :) Natūrali gyvenimo tėkmė, kurios fizinė išraiška - mūsų mažoji kumelaitė - verčia atsigręžti į tai, ką jau buvau gerokai primiršusi, ir vėl pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Šįsyk šiek tiek apie belgiškas vaikų žaidimo akišteles.

Savaitgalinis pasivaikščiojimas Kessel-Lo parke (Leuveno mieste) galutinai subrandino šį įrašą. Kodėl? Nes tokios nemokamos vaikų žaidimų infrastruktūros nebuvau mačiusi. Karstyklės, inkilai, aukštos čiuožyklos, smėlio dėžės su konvejeriais smėliui vežti. Visa tai prieinama kiekvienam vaikui, esančiam tame parke. Svarbiausia, nemokamai.

Na, tarkim, štai tokios karstyklės. Jų ten gausu - daug ir įvairių. Pas mus tokias žinau tik "Lokės pėdoje", kur dar šeima turi sumokėti, kad jų atžalos galėtų pasiautėti ir išlieti savo energijos perteklių.

O šis pilies bokštas iškart diktuoja šventės temą vaikams - Viduramžių riteriai. Itin tinka gimtadieniui lauke ar šiaip kokia proga. Vaikai amunicija apsirūpina patys, o tėveliai jau tegu tik tiesia užkandžius ant žolės stalo. Kiek pamenu, po žaidimų mes visada būdavome be proooto alkani. Ar ne mama? :)

O štai inkilai inkiliukai sujungti tiltukais ir kopetėlėmis, su langais ir durelėmis. Jėga!

Keletas paprastų sprendimų, kuriuos galbūt galima pasidaryti net savo kieme. Ne itin didelės investicijos, bet smagu.

Edukacinė parko pusė siūlo eksperimentinę vandens sistemą. Kurioje pats vandens išsitrauki iš prūdo...

...pats atkeli šliuzus...

...ir malūnėlis sukasi.

Ir tai tik keletas pavyzdžių. Ir tai tikrai ne šiame vieninteliame parke. Išradingos vaikų aikštelės čia visur aplinkui. Jie investuoja į tai. Mes ir iki krizės, ir dabar taupome šia sąskaita, o vaikai trina asfaltą. Švarus bus asfaltas, švarus...

Dalinkimės informacija

2009-06-15T00:12:00.005+02:00

Šio blogo skaitytojų ratas išlipo vien tik iš šeimos ir draugų rato. Kiek žinau karts nuo karto jame apsilanko ir Belgijos lietuviai. Iš jų jau ne kartą teko sulaukti prašymo pasidalinti informacija apie būsimus renginius, kad galėtų ne tik čia paskaityti, bet ir patys sudalyvauti. Ką gi...voila!!!

Na, nesu aš pati geriausia kultūrinių, pramoginių ar sportinių renginių rinkėja, bet tuos, kurie patenka į mano akiratį, įdėsiu į kalendorių, kuris yra šoninėje juostoje. Tad jame galėsite šį bei tą rasti.

Na, o jei jūs kažką išgirdote ar pamatėte ir manote, kad tai gali būti įdomu, atsiųskite man el. paštu jakimaviciai@gmail.com arba tiesiog palikite žinutę kaip komentarą ir renginį būtinai įtrauksiu.

Beje, gyvenu Woluwe Saint-Lambert komunoje, tad gan dažnai galite rasti būtent šios komunos vietinių renginių, kurių čia gan gausu. Tačiau, jei jūs gyvenate kitur ir nugirdote ar užmatėte ką nors, kas tiktų į šią renginių temą, informuokite, būtinai skelbsime, nes juk ne visi gyvena ten pat, o ir aš pati mielai pasižvalgyčiau aplinkui.

Iriso šventės artistai

2009-05-20T23:35:00.012+02:00

Žodis "irisas" man visada labiau asocijuojasi su plombas ištraukiančiu gardžiu saldainiu nei su gėle, tačiau šį sykį "irisas" - žydintis. Būtent jam teko garbė puikuotis oficialiame Briuselio ženkle. O kasmet vykstanti miesto šventė, vadinama Iriso švente. Mes, žinoma, keliavome pasmalsauti. Triukšmas ir balaganas nesužavėjo, tačiau buvo keletas dalykų, kuriais norėčiau pasidalinti su jumis.

Labiausiai man įstrigo žavingi cirko artistai. Nesu cirko gerbėja, nes vos keliuose jų esu buvusi ir tai gal ne pačiuose geriausiuose, tad man visada jie primena ale užgavėnes, kai žmonės apsivelka tai, ką rado spintoje (čia mano skurdusis cirko vaizdinys). Tad pamačiusi šiuos išpuoselėtus kostiumus buvau laaaabai maloniai nustebinta.

Jie sukuria šventinę nuotaiką. Visi juos noriai fotografuoja, nes jie atrodo įspūdingai. O dar tai, kad jie vaikšto ant kojūkų arba stovi ant pakylų išvis padaro juos nežemiškus... Lenkiu galvas prieš šią išmonę ir meilę kostiumo grožiui.

Dar noriu paminėti paprastą, bet ne prastą pramogą vaikams. Štai primetė į negilų fontaną daug spalvotų kamuoliukų. Diena karšta...Taip ir lenda vaikų rankutės į vandenį griebia kamuoliuką ir sviedžią į draugą. Truputį šlapia, truputį pasiutėliška, labai spalvota ir be galo smagu!!!

Na ir dar ką pavyko įdomaus užfiksuoti - tai teatras pro skylutę. Tiesiog nedidelė erdvė aptraukta drobe su skylutėmis, pro kurias žiūrovai gali stebėti veiksmą. Viduje scenografijos ir aktoriai. Žiū... ir matai viską. Jausmas labai įdomus ir sakyčiau kabinantis. Gaila, kad vis dar ta prancūzų ne kaip lietuvių.

Dvi dienas šurmuliuoja Belgijos širdis. Visad kažkur apie gegužės 8-ą dieną. Šiemet mes sudalyvavome tik dieninėje programoje. O vakariniai koncertai ir fejerverkai palauks kitų metų...

p.s. pavyzdys kaip sukurti meną nekišant vamzdžio į Nerį už beprotiškus pinigus :)

Žavingasis Dinantas

2009-05-12T01:07:00.018+02:00

Vis dar atrandame Belgiją. Šį sykį jos nuostabią gamtą - stačias uolas, aplipusias alpinistais, upę su salelėmis ir žalius žalius miškus. Dar kartą įsitikiname, kad gražiausi šalies dalykai sudėti tikrai ne sostinėje. Tik ilgiau pabuvus šalyje ir pakeliavus plačiau bei neskubant gali pamatyti daugiau mažiau tikrąjį šalies veidą.

Čia aš apie nedidelį miestelį Dinantą, kurį esant galimybei rekomenduočiau aplankyti. Kelionė į jį buvo viena maloniausių mano gyvenime, nes nuo vaizdo pro langą negalėjau atplėšti akių. Palei upę Meuse vingiuojantis kelias leidžia tau sugerti visą gamtos grožį ir keliasdešimt kilometrų ištirpsta akimirkoje. Praktinis patarimas- važiuojant iš Briuselio, reikia vykti per Namuro miestą, nes gudrusis GPS nuves trumpesniu keliu, išvengiant šio gražiojo kelio.

Atvykę į Belgiją, konstatavome, kad kraštovaizdis gan panašus į lietuviškąjį, tad praėjusį šeštadienį prieš mus išdygusios uolos mus nemenkai nustebino. Mūsų akiai neįprasta ir gražu.

Dinanto miestas su sava istorija. Kaip ne kaip jo vardas pirmą kartą paminėtas 800 m. pr. Kr. Jame tikrai yra ką aplankyti. Mes tądien savo laiką skyrėme Citadėlei. Ši tvirtovė pirmą sykį buvo pastatyta dar 1040 m., kelis kartus griauta ir atstatyta XIX a. pabaigoje padovanota visuomenei atminti kruvinas kovas ir gėrėtis nepakartojamais reginiais.

Kažin, ar ją statant kas nors galvojo apie kvapą gniaužiančią panoramą, atsiveriančią nuo jos prieigų. Tuomet rūpėjo, kad priešams kuo sunkiau būtų perplaukti upę. Tačiau šiandien viskas kitaip. Karai ir partizanai mums mažiausiai rūpėjo.

Į Dinanto Citadelę galima pakliūti 3 būdais. Lengviausia, užlėkti automobiliu. Smagiausia, pakilti ale funikulieriumi. Pagirtiniausia, užkopti 408 laipteliais.

Pati tvirtovė nepasirodė itin didelė. Tiesa, nebuvome jos požemiuose. Gal ten visas "Akropolis" :). Ekspozicija gan menka, ne viskas prieinama, jei vaikštai be gido. Turas su gidu trunka 45 minutes. Mums su mažąją tai visa amžinybė, žinant, kad į tamsą ji reaguoja garsu. Tad pasivaikščiojom patys sau.

Štai vienas įdomesnių eksponatų. Ir kas per kultūra visur kaip šuniukams žymėti savo teritoriją. Man net kilo klausimas, negi specialius dažus jie nešiojasi šiam žymėjimui.

Bevaikštant suvokėme, kad į patį gražiausią tvirtovės tašką galime patekti tik su gidu. Ne kas... Sprendimas? Yra. Mes su mažyle drąsiai žengiame link gido, renkančio grupę, ir paaiškiname, kad ši ekskursantė gan inoringa. Jis geranoriškai atveria vartus mums vieniems :) :) :)

Va štai čia ir atsiveria visas Meuse upės ir jos slėnių grožis. Komentarų nereikia.

Po to patys vieni nuklydome dar į tokias irgi pusiau uždaras ekspozicijas (galima eiti tik su gidu). Ten galima rasti tuometinės virtuvės, kepyklos instaliacijas, o pačiame gale - partizanų štabą. Prieš tą salę pastebėjome, kad kaba ženklas, jog draudžiama eiti su vaikų ir invalidų vežimėliais (turbūt dėl to, kad siauras koridorius). Mes buvome su vaiku ant rankų, tad ėjome tolyn. Praėjome partizanų gultus, įėjome į tamsią patalpą, kurioje pamačiau tik smėlio maišų barikadas ir žvaigždėtą dangų. Čia pat suveikė daviklis ir pradėjo šaudyti, bombarduoti, sprogdinti. Lėkėm iš ten kaip reikiant...Įtikinamas ir nejaukus garsas, ypač su vaiku ant rankų. Na ir kas, kad tai tik įrašas :) Prasti mes kariai būtume...

Pats miestelis Dinantas nėra didelis, bet jaukus. Meuse upe galima paplaukioti laiveliu arba tiesiog pasivaikščioti gražia pakrante. Deja, mus užklupo lietutis, tad dar bus proga ten sugrįžti, nes liko neaplankyta pilis, sodai ir dar šiek tiek.

Gatvės muzikos diena Briuselyje

2009-05-04T22:46:00.007+02:00

Šeštadienį gatvės muzikos diena visa jėga praūžė Lietuvoje. Jos švelnus ir malonus vėjelis pūstelėjo ir Briuselyje. Keletas čia reziduojančių žmonių iškeitė kostiumus ir oficialią išvaizdą į gatvės muzikanto patirtį. Jiems tai puikiai sekėsi.

Gaila šioje šventėje pabuvau tik šiek tiek, bet tas šiek tiek labai patiko. Smagiausia, kad Briuselio širdyje suskambo lietuviškos dainos. O svarbiausia, kad dainavo ne tik oficialūs muzikantai, bet ir aplink sustoję lietuviai.

Buvo smagu. Ačiū už tą gaivią lietuvišką natą!

Rojus žemėje

2009-05-04T15:34:00.040+02:00

Taip. Būtent taip įsivaizduoju rojų. Žydintį ir spalvotą. Bet ten dar nesiruošiu, tad keliavau į Keukenhof'ą, kuriame akys ir galva svaigsta nuo spalvų. Deja, nuo žmonių gausos taip pat...

Šiemet milijonais tulpių Keukenhofas pražydo jau 60-ąjį kartą. Būtent 1949 m. Olandijos miestelio Lisse meras W. Lambooy palaikė svogūnėlių augintojų iniciatyvą rengti parodą ir ją finansavo. Tuomet parodoje dalyvavo 40 svogūnėlių augintojų ir eksportuotojų, šiandien jų - net 93. Sakyčiau, novatoriškas ir toli į ateitį žvelgiantis buvo tuometinis meras, užtikrinęs vietovės vardo garsinimą ir turistų (su jų pinigėliais) pritraukimą iš viso pasaulio.

Įdomi ir pavadinimo kilmė. Vietoje, kur dabar randasi Keukenhofas, XV a. buvo nepaliestos gamtos lopinėlis, kuriame būdavo medžiojama, o taip pat renkamos žolelės vietinės pilies virtuvei. Štai jums ir pavadinimas Keukenhof - virtuvės sodas.

Šiandien tai jau toli gražu ne sodas, o visas miestelis. Jį apeiti tikrai užtrunka, mes to padaryti labai sąžiningai net nesugebėjome, o gal ir nebuvo tokio tikslo...

Labiausiai patiko kūrybinė erdvė "Inspirational gardens" ("Įkvėpiantys sodai)". Tai tarsi mini sodai prie tavo namų. Įdomu tai, kad juos kuria vienos šeimos - Van Beieren - nariai. Jų senelis Gerbrand perdavė savo palikuonims meilė sodui ir augalams, tad kasmet jo palikuonys kuria vis naują grožį . Idėjų tikrai galima pasisemti. Juose dar kartą įsitikini, kad stebuklai glūdi paprastuose dalykuose.

Ieškojome "Almos" tulpės. Neradome. Bet užtat radome rožinę "Perestroykos" rūšį. Gėlės pavadinamos gan taikliai. Pavyzdžiui beveik juoda tulpė - "Night lady", o pilnavidurė baltoji - "Ice-cream", švelniai plevenanti baltai rausva - "Angelique" ir t.t. Bet kodėl "Perestroyka" rožinė...? Turit minčių?!

Keukenhofe ne tik gėlės. Čia ir vaikų žaidimo aikštelė, mini zoologijos sodas, labirintas (kuriame man visai nejauku buvo, nes galvojau, o jei taip čia užstrigčiau su vaiku :)), didžiulė šachmatų lenta, malūnas, laivelis plaukiojantis tarp tulpių plantacijų, o kur dar teminės šventės kas savaitgalį. Na, veiklos tikrai nemažai.

Dar pastebėjome labai daug rusų tautybės žmonių. Tiesiog ten jų knibždėte knibždėjo. Įtariu, kad kokių 50 autobusų juos atvežė :). Daugumą jų damų vilkėjo vos ne vakarines, koktelines sukneles, buvo pasitempusios, su įmantriomis šukuosenomis. Na, žodžiu kaip tik į parką, nutrinti savo aukštakulnių :) :) :)

Ar grįšime tenai dar kartą? Manau, kad taip. Būtinai. Nes tai tarsi savotiškas pasisveikinimas su bundančia gamta. Tuo pačiu labai geras poilsis su energijos užtaisu. Tik nekartosime klaidos vykti ten savaitgalį - pabandysimes ištaikyti vidury savaitės. Beje, geriausias laikas vykti į šią parodą - turbūt apie balandžio vidurį. Nors ir dabar žiedų užteko, tačiau šiltnamiuose jau daug kas buvo nužydėję. Tad keliaukite, uostykite ir žinoma fotografuokite.

Kai negali nefotografuoti

2009-04-17T00:30:00.016+02:00

350 nuotraukų per pusiaudienį. Seniai taip bebuvo. Bet kitaip neįmanoma. Kai eini tarp gausybės žiedų taip ir nori visus juos susirinkti, o kadangi negali - fiksuoji grožį fotoaparatu.

Apie ką aš čia? O gi apie gėles, kadangi antrą Velykų dieną mes nusprendėme praleisti Grand Binard pilies (visai greta Briuselio) gėlynuose, kurie visuomenei atviri tik vieną mėnesį. Be to, tai buvo kaip ir įžanga prieš didžiųjų Keukenhof parkų grožį, kurį taip pat šiemet ketiname pamatyti.

Taigi praleidome puikią dieną, puikioje kompanijoje ir puikioje aplinkoje. Dauguma gėlių - tai tulpės, narcizai ir hiacintai. Tačiau toli gražu nebuvo nuobodu, kadangi tokios spalvų, formų ir dydžių įvairovės vienoje vietoje aš nebuvau mačiusi. Rekomenduoju.

Kaip skelbia brošiūra, šiame 14 ha parke pasodinta per 1,5 milijono svogūnėlių. Įspūdinga, ar ne?!

Uosčiau uosčiau ir dar kartą uosčiau. Kas mane gerai pažįsta, žino, kad tai darau nuo pat mažų dienų, todėl dažnai mano nosis geltona ar juoda :) O šį sykį mano uostinėjimų rezultatai tokie, kad ne visos gėlės kvepia. Deja... Dažniausiai kvepia tokios iš pažiūros gan tradicinės formos ir spalvos gėlytės, o va įmantresnės, išvestinės aromatus yra praradusios. Gaila...

Savo mažąją taip pat mokėmė uostyti. Juk kaip ne kaip mergaitė.

Itin sužavėjo alyvų spalvos. Mielai pasisodinčiau gelsvas, rausvas ar kremines alyvas. O geriausia - tai visą paletę. Labai gražiai atrodo.

Na, o ar esate matę tobulas tulpes? Mano skoniui šį titulą suteikčiau šioms. Tiesiog ideali forma ir kūno spalva visiškai užkariavo mano širdį. Kaip sakoma, už tokias gėles ir sielą velniui galima parduoti :)

Skaistybės sodų plotelyje dominavo balta spalva. Čia užėjus pamaniau, kad turbūt šie parkai pamėgti vestuvininkų. Reiktų hipotezę patikrinti kokį šeštadienį.

Na ir gėlių gėlių kilimai... O daugiau kruopščiai atrinktų nuotraukų kaip visada mūsų galerijoje.

Dar sutikome rudagalvį šunį. Nesu kinologė ir nežinau, ar tai būdinga šiai veislei, bet šuo atrodė įdomiai :)

Jei kam būtų aktualu kainos, tai vienam suaugusiam diena - 10 eurų. Na, o jei ketinate sugrįžti ne kartą, verta įsigyti abonementą, kainuojantį 14 eurų. Mes taip ir padarėme. Būtinai būtinai reiks sugrįžti.

Ramus kaip belgas?! Baikit juokus...

2009-04-14T22:42:00.017+02:00

Mano blogo įrašai šiek tiek vėluoja. Bet geriau vėliau nei niekada. Turiu tam pateisinamų priežasčių ;)

Taigi praėjusią savaitę į mano akiratį pateko nerealus, nuotaikingas Youtube filmukas, kuris paneigia visus priežodžius apie ramius belgus. Šiame šokyje tiek parako, kad oi... Štai jis ir jūsų dėmesiui.

Žinoma, tai ne spontaniškas kokios nors šokių trupės užmanymas. Tai 4 savaites repetuotas, planuotas ir tvarkingai dešimčia kamerų nufilmuotas vaizdelis, skirtas startuojančio BBC šou olandiškos (kaip žinote, belgijoje dvi oficialios kalbos - olandų ir prancūzų) versijos "In search of Maria" pristatymui. Šio šou metu bus ieškomas talentas miuziklo "Muzikos garsai" pagrindiniam - t.y. Marijos - vaidmeniui atlikti. Štai kaip buvo ruošiamasi šiam reklaminiam šokiui.

Filmukas jau viršijo milijono peržiūrų ribą ir šis skaičius toliau auga. Peržiūrėjus nusišypso visi, pasikrauna gerų emocijų, nes prisimena vaikystę. O iš jos juk pasiėmeme viską, kas geriausia. Tik gaila, kad labai dažnai tai pamirštame. Na, o tokie siurprizai traukinių stotyje vidury baltos dienos primena. Ačiū jų kūrėjams!!!

Pražydo!!!

2009-04-14T15:24:00.011+02:00

Neseniai žadėjau pasidalinti žydinčia vyšnia. Tęsiu savo pažadą, kadangi Velykų rytą ji pražydo pilnu pajėgumu. Žinoma, nuotrauka sunku perduoti tą jausmą kai stovi po tokiu dideliu rausvu medžiu. Toji spalva tiesiog kerinti, ypač kai šakos subanguoja papūtus vėjeliui.

Pilnaviduriai žiedai sukuria rausvos varškės aplipusios aplink šakas efektą :). Įdomu, ar bus po šių žiedų gausos vyšnių?! Turbūt, kad ne.

Sutikite, kad kai pabudus pro langą matai štai tokį vaizdą, rytas tikrai daug mielesnis pasidaro. Ir nesvarbu tada ar lyja, ar saulė šviečia...

Beje, pastebėjome, kad šios vyšnios Belgijos gatvių medis kaip pas mus liepos ar klevai.

Ne visai lagaminas

2009-04-01T23:39:00.007+02:00

Štai tokį spalvotą ir burbuliuotą daiktą pagaliau įsigijome ir mes. Būsime kaip visi čia - Belgijoje.

Lietuvoje mes įpratę viską krauti į maišelius ir po to tempti. O štai čia žmonės net iš namų neišeina be šio daikto, jei eina rimčiau apsipirkti.

Išbandėme ir mes. Šis lagaminas ant ratų labai lengvas ir manevringas. O ratukai - tai pats tas, ko reikia, perkant daug. Tada apsipirkimas tampa malonumu. Ypač turguje.

Ir dar, sakyčiau, labai praktiškas suvenyras dovanų.

Sekmadieninės eilės prie pistoletų

2009-04-01T23:03:00.018+02:00

Kiekvieną mielą sekmadienio rytą pro langą matome kaip prie šviežios duonos parduotuvės lauke nusidriekia eilė, šiek tiek primenanti sovietmetį, kai mūsų tėvai stovėdavo prie mėsos.

Na taip, sutinku, kad labai malonu ryte suvalgyti šviežią kvepiančią bandelę, bet tikrai ne visada užtenka entuziazmo sekmadienio rytą virsti iš lovos 9 ryto kaip štai šie žmonės nuotraukoje.

Belgo paklausėme, kodėl tokios eilės tik sekmadieniais. Pasirodo, tai tradicija. Kiekviena padori belgų šeimyna kiekvieną sekmadienį valgo pistoletus (ar pistoletes- nesu tikra dėl giminės :)) ir tuo mėgaujasi. Paklausite, kuo jos ypatingos? O gi niekuo :). Tai tiesiog paprastos, apvalios bandelės.

Ragavome. Nieko ypatingo ar užburiančio. Tai pripažįsta ir mano kalbintasis belgas. Na, bet jei yra tradicija, reikia jos laikytis. Ir visi tvarkingai tai daro. Anksčiau netgi jas pristatydavo į namus. Šeimos užsisakydavo jų po 20-30 vienetų. Panašiai kaip ir Anglijoje, kurioje įprasta prie durų kas rytą palikti šviežio pieno.

Konditerijos parduotuvėlių čia tikrai daug. Vien aplink mūsų namus kokios trys ar keturios, bet visos jos turi savo klientūrą ir jau 4 po pietų ne itin didelis pasirinkimas, nes duoną dažniausiai perkama ryte.

Mane tose jaukiose ir šviežumu kvepiančiose parduotuvėlese užburia pyragėlių grožis. Ragaujame dabar po truputį visus iš eilės, bet kol kas neradau ypatingo, kurį norėčiau suvalgyti dar sykį. Gražiai atrodo, o viduje putėsių pagrindas, kuris manęs neįkvepia. Vis dar ieškome to ypatingojo...

Visos šios kepyklėlės turi tradicijas ir dažna jų veikia nuo 19 amžiaus pabaigos. Jose visada nosį kutena šviežios duonos kvapas, o ir tie patys kruasanai visai kitokio skonio nei parduotuvėje. Tad jei kada Belgijoje, Prancūzijoje ar kur kitur svečiuositės, nepraeikite pro šalį, užsukite ir pasimėgaukite skania bandele ar į meno šedevrą panašiu pyragėliu. Gaila, kad Lietuvėlėje tokių mielų jaukių vietų jau nebėra.

Pavasaris laiku

2009-03-23T16:40:00.023+01:00

Pati esu gimusi pavasarį, bet nelabai atsimenu, kad gimtadienį švesčiau su saule ir šiluma. Šiemet buvo būtent taip. Gaila tik dėl to, kad tai įvyko Belgijoje, o ne Lietuvoje. Visgi tie 1800 km turi įtakos greičiau ateinančiam pavasariui. Ir tai vienas iš ne daugelio dalykų, kurie man be galo patinka čia - Belgijoje. Jokio požieminio purvyno, baisinių vėjų, tiesiog šilta ir gera.

Keletu pavasario šauklių nuotraukų noriu pasidalinti ir su jumis, esančiais Lietuvoje ir labai laukiančiais tikrojo pavasario. Tai - krokai. Jie čia itin populiarūs ir juo puošiamos bene visos viešosios erdvės ir privatūs sodeliai. Daug kur jie tiesiog išdygsta vidury vejos. Tarsi netyčia...

Parkuose jau žydi šalpusniai, sprogsta medžiai. Žmonės vaikšto su šortais, nors aš dar mielai velkuosi paltuką. Pastebėjome, kad čionykščiai labai neadekvačiai reaguoja į temperatūrą. Vos tik saulei išlindus jie išsirengia iki marškinėlių. Šalta į juos žiūrėt, net ir pavasarinei saulei šildant.

Na, o mūsų sodelyje jau gerą savaitę puikuojasi rožė. Visada galvojau, kad jos pražysta tik vidurvasarį, visgi čia juk ne Ispanija.

Didžioji sodo vyšnia taip pat tuoj tuoj pasidabins žiedais ir tada kas rytą su malonumu gersiu to magiško kvapo. Tie, kurie paskubėsite į svečius, jo galėsite pasisemti į kibirėlį. O su kitais būtinai pasidalinsiu bent vaizdu.

O jei norite dar daugiau pavasario ir pražystančios gamtos, raginu vykti į Olandijoje esantį tulpių rojų - į Keukenhof, kur vyksta įstabaus grožio jubiliejinė - 60-oji gėlių paroda. Ji veikia nuo kovo 19 d. iki gegužės 21 d. Galėsite pasivaikščioti maždaug taip atrodančiuose 32 hektaruose gėlynų.

Na, o balandžio 25 d. ten pat vyks kasmetinis gėlių paradas. Tai ypatingas reginys gėlių mylėtojams.

Patikusių gėlių galite užsisakyti iš karto Keukenhof'e. Sumokėsite, o svogūnėliai jums bus atsiųsti rudeniop.

Artimiausiu metu tikrai ten keliausime, tad laukite įspūdžių ir nuotraukų. Šią išvyką planavome kokius 3 metus :) :) :) Neblogai, ane?

Kaip gydomi vaikai

2009-03-08T11:46:00.040+01:00

Tik gerokai likimo pastumėti gavome progą susipažinti su universitetinėmis vaikų klinikomis Briuselyje. Buvome nustebę sužinoje, kad visos klinikos, jose dirbantys specialistai specializuojasi būtent neonatologijoje ir pediatrijoje.

Taigi šį kartą apie HUDERF - Hopital Universitaire des Enfants Reine Fabiola. Kaip galima suprasti iš pavadinimo ligoninė pavadinta dabartinės karalienės Fabiolos vardu. Prie ligoninės pagrindinio įėjimo stovėjo jos ale bronzinis biustas (žinoma, daug jaunesnės :)), tačiau vėliau jis dingo. Taip ir nežinome, ar kas pasisavino iš tos didelės meilės karalienei ar ištempė kokiam nors kasmetiniam valymui.

Šiuose tikrai gan nemažuose rūmuose gydomi ir slaugomi patys mažiausieji. Tik patekęs į tokią aplinką supranti, kiek tokių žmogučių daug ir, kad jie susiduria su ne ką mažesnėmis problemomis nei suaugusieji.

Kas iškart krenta į akis? O gi tai, kad šiose klinikose nėra nuobodžių pilkų koridorių, nutrintų kėdžių ir piktų daktarų veidų. Čia viskas spalvota, linksma ir žaisminga. Pavyzdžiui, mobilus rentgeno aparatas tarsi žirafa.

O viename iš laukiamųjų suoliukas tarsi lėktuvas. Kiekviename kabinete animaciniai ir knygų herojai, plakatai, iškarpos, aplikacijos, įvairūs vaikų piešiniai ir nuotraukos.

Daktarai ir seselės taip pat neatsilieka. Rengiasi žaismingais rūbais su ančiukais, šuniukais ir pan. Stetoskopai papuošti žaisliukais, o tarp medikų populiarūs guminiai batai (croksai) taip pat padabinti įvairiais žaismingais elementais. Taip, kad vaikas net nespėja suvokti, kas jam daroma, kol viską spėja apžiūrėti.

Šiose klinikose nėra koridorių ar laukiamųjų, o gatvės ir aikštės su savo pavadinimais. Juk taip smagiau, ar ne? Mums itin artima buvo mažosios istorijos gatvė.

Skyrių pavadinimai tik tarp kitko. Svarbiausia - piešinukai kaip drugelis, balionėlis, vaikutis ant rankų ir pan. Registratūroje duoda atitinkamą skyriaus lapą su paveikslėliu ir liepia sekti nuorodas. Štai kardiologijos skyrių gali rasti sekdamas širdutės paveikslėlį, LOR - drambliuką, pneumonologijos skyrių - aitvarą, radiologijos - skraidančią lėkštę ir t.t.. Kiekvienas vienaip ar kitaip susijęs su konkrečia sritimi.

Mūsų kelrodė žvaigždė šioje ligoninėje buvo mažas vaikiukas, laikomas rankytėse. Jis mums tapo kone ikona :)

Praleisti viename skyriuje 47 dienas ne mažas iššūkis. Užtat pažinome beveik visas neonatologijos skyriaus kerteles ir užkampius.

Šis skyrius pavadintas Koalos vardu, nes koala visada su savimi nešiojasi savo vaikelį. Ko nepasakyčiau apie belgus. Tiesa pasakius, labai daug mažutėlių čia likdavo be tėvelių gan ilgai. Taip, jie galėdavo ateiti 24 val. per parą, bet kai kurie pasivargindavo ateiti tik kelias valandžiukes. Nesuprantama mums - lietuviams.

Taigi Koalos skyriuje vienu metu gali būti hospitalizuojami 22 mažyliai. Daugiausia čia skruzdėliukų, sveriančių apie 1,5 kg. Anot seselių, jiems vidutiniškai čia tenka praleisti apie 3 mėnesius, kol pasiekia reikiama svorį, pradeda patys valgyti.

Dauguma leliukų guli bendroje salėje, kur juos prižiūri visa seselių ir broliukų :) komanda. Taip pat yra 5 mamos-vaiko kambariai, kur gali nakvoti ir mama. Šios palatos dažniausiai tenka tiems, kurie yra gan geros sveikatos, stiprūs ir yra maitinami mamos. Įdomu, kad kiekvienas kambarys turi savo pavadinimą, o ne numerį. Jis susijęs su piešiniu palatoje. Štai, pavyzdžiui, mes buvome įsikūrę "Eau de mère" (liet. - mamos vanduo) kambaryje. Čia piešinys palatoje, o prie durų nupiešta daug mažesnė jo kopija.

Labai nedaug naujagimių, esančių čia, gali valgyti patys. Todėl kaupiamos pieno atsargos. Visos mamos keliauja pieno keliu (toks ir paveikslo, esančio žemiau, pavadinimas), vedančiu į kambariukus pienui nusitraukti...

... ir per savaitgalį susidaro štai toooks pieno bankas. Vėliau pienukas keliauja į laboratoriją, kur tikrinama dėl bakterijų (nes ligoninėse jų gausu) ir grįžta pas vartotoją, kurie mielai jį niamnioja.

Skyriaus koridoriuje ant sienos tarsi gyvos kelios klevo šakos. Jų lapeliai skirti šio skyriaus ligoniukams.

Mes taip pat turėjome savo :) Išeidami vardo lapelį pasiėmėme atminčiai ;)

Ivan da Marija

2009-01-14T08:05:00.026+01:00

Na taip... lietuvių virtuvė nėra tokia populiari kaip japonų, italų, kiniečių ar indų. Na, bent jau kol kas. Bet tikri lietuviai, gyvenantys ten, kur varškė, grietinė ar juoda duona yra retenybė, tikrai pasiilgsta bent kažkokio lietuviško skonio (Airijoje ir UK turbūt tai ne itin jaučiamas šis trūkumas :). Kaip sakoma, įprotis blogiau nei prigimimas. Ne veltui, mūsų geidžiamiausios lauktuvės iš LT "Agotos" duonelė ir varškė. Visa kita jau kaip nors...

Taigi ieškojome mes čia to kažko lietuviško ir ... praėjusį savaitgalį mums pagaliau pavyko rasti rusų-ukrainiečių parduotuvę "Ivan da Marija", kurioje gan nemažai lietuviškų ir jiems artimų produktų. Štai ką mes įsigijome.

Tik įžengus į "Ivan da Marija" patalpas atrodo, kad laikrodis atsisuka bent kokius 20 metų atgal. Bet tame ir žavesys, kad eini tarp lentynų ir akys mato pažįstamus produktus, o ausys atpažįsta kiekvieną žodelį :) Šiaip su tuo nesusidurūs sunku suvokti, koks tai jausmas. Kai net atrasta įprasta rupi druska - tarsi skaniausias saldainis vaikui.

Ką gi mes dar įsigijom? Štai pavyzdžiui, įvairių kruopų, kurių čia net ir didžiosiose maisto parduotuvėse nėra. Čia tik ryžiai ir kuskusas. Pirkdami grikius duoklę atidavėm šūkiui "Pirk prekę lietuvišką", nes pirkom mažesnį kiekį už didesnę kainą vien dėl to, kad buvo užrašyta "Tėviškės grikiai" :). Atvirai pasakius, Lietuvoje tokių net nematėme...

Bene brangiausia mūsų įsigyta prekė - "Marijampolės pieno konservų fabriko" kondensuotas pienas "Rududu". Jis ir paprasti sausainiai ale "Gaidelis" virto skaniu tinginiu vakarėliui.

Radome ir taip mūsų mėgstamos varškės. Ji buvo sušaldyta, tad nežinojome, ko iš jos tikėtis atšildžius, bet vakar iš jos gavosi puikus varškės apkepas. Nesu tikra dėl jos skonio, jei, kas mėgsta valgyti ją vieną, bet apkepams, varškėtukams ir spurgoms, manau, puikiai tinka.

Juodos duonos taip pat įsigyta. Tiesa, ji kaip ir grietinė bei dar nemaža dalis produktų gaminama Vokietijoje, bet skonis liuks - tarsi gaminta Lietuvoje. Nepalyginama su visokiais bandytais belgiškais pakaitalais.

Alkoholio skyriuje beveik vien tik degtinėlė įvairiausio dydžio taroje. Na, dar galima įsigyti matrioškų, rusiško stiliaus vazų, servizų, kosmetikos ir pan. :)

Aptarnavimas gan puikus. Šeimininkai visus pasitinka ir išlydi su šypsena, o pirkusiems už 50 eurų ir daugiau, duoda išbandyti laimę loterijoje - t.y. "krutitj koliso". Kiek matėme tą ratą sukančių žmonių, tiek jų išsinešė marinuotų agurkėlių. Bet vis atrakcija, ar ne? :)

Vakaras Briuselio Afrikoje

2009-01-08T11:24:00.018+01:00

Kai Mantas pasakė, kad vieną vakarą kartu su jo kolegomis keliausime į Afriką Briuselyje šiek tiek nustebau, nes afrikiečių gausa nebuvo patraukusi mano dėmesio kaip, pavyzdžiui, arabų populiacija, kuri Europos sostinėje daug gausesnė ir labiau į akis lendanti.

Matongé. Taip vadinasi nedidelis kvartalėlis (maždaug 3-4 gatvės), po kurį vakar žvalgėsi 7 smalsūs lietuviai. Iškart matyti, kad buvome įlindę ne į savo teritoriją, nes švietėme tamsoje :). Svarbiausia, kad šios kelios gatvelės įsikūrusios ne miesto nuošalyje, o visai greta europinių institucijų.

Šio afrikietiško rajonėlio formavimasis prasidėjo praėjusio amžiaus antroje šeštojo dešimtmečio pusėje, kuomet buvo įkurtas Maisaf (Maison Africaine, "Afrikos namai") - centras, skirtas Belgijos Kongo studentams. Kongui atgavus nepriklausomybę, čia plūstelėjo šios valstybės emigrantų banga, kuri pradėjo formuoti Matongės- Kongo sostinės Kinšasos centrinės gatvės tokiu pat pavadinimu stilių.

Tam tikri šaltiniai teigia, kad apie 1986 m. Matongės kvartalėlyje stipriai krito nekilnojamojo turto kainos- tiek nuomos, tiek pardavimo srityse. Vietiniai gyventojai, negalėdami ilgiau tverti naujosios kaimynystės, išsikeldavo net nepardavę ar išnuomavę savo turimų namų.

Matongėje itin gausu kirpyklų. Specifinių. Na, jei norit kasyčių, dredų, šinjonų, perukų ir pan.- tai ta vieta kaip tik jums. Net ir vyrai su bigudukais plaukuose čia norma :). Vitrinose iškabos su juodaodžiais. Vieną kerpa, o dar penki stovi aplinkui ir pliurpia. Mūsų tarpe savanorio išbandyti šias unikalias paslaugas neatsirado. Gal kaip nors kitą kartą- kai reikės ruoštis karnavalui :).

Užėjome ir į vieną iš vietinių maisto parduotuvėlių. Esminiai produktai belgiški, bet buvo ir egzotikos. Manto kolega Gediminas neseniai lankėsi Konge, buvusioje Belgijos kolonijoje. Jis pasakojo apie kirminus, kuriuos skanauja kongiečiai. Jų radome ir toje parduotuvėje - netgi kelių dydžių. Kilogramas kirminų - 30 eurų. Pasiteiravome, kaip juos valgo. Jaunas malonus pardavėjas paaiškino, kad tai labiau kaip užkandžiai, nors yra, kas ir gamina juos pomidorų padaže, tačiau recepto berniukas sakė nežinąs. Įdomumo dėlei, 50 g nusipirkome, nors nė vienas neketino ragauti. Visi tokie dosnūs, kad sakė parneš išvykoje nedalyvavusiems kolegoms :) :) :) Kiek žinau, taip ir guli visi sveiki ir gražučiai lėkštelėje. Drąsiau, PSK!!!

Restoranų gatvelėje buvo gan ramu, bet į vidų manęs kažkaip netraukė užeiti. Visgi ta tamsi spalva atbaido :) - nežinai ko tikėtis. Ekskursijos gidas Robertas pasakojo, kad vasarą šioje gatvelėje, kai visi staliukai iškeliauja laukan, net jaučiamas saldus neišsisklaidęs žolės kvapas. Anot jo, jauties kaip Amsterdame.

O pamenate tokias telefonų kabinas, kurios karaliavo sovietmečiu paštuose. Jomis naudodavomės, kai norėdavome skambinti į kitą miestą ar valstybę. Va tokio gėrio čia taip pat dar galima rasti ir skambinti į beveik bet kurią Afrikos šalį tik už 5 euro centus. Pigu.

Centrinė Matongės vieta- Švento Bonifacijaus bažnyčios aikštė, kuri aplipusi restoranėliais. Viename jų - Le 2eme element - vakarieniavome ir mes. Kas mėgstate tailandietišką maistą rekomenduojame, bet tik nepamirškite rezervuotis iš anksto, nes vieta labai populiari. Beje, desertų megėjai, desertų jame nerasite.

Gailėjausi, kad nepasiėmiau fotoaparato, bet bendražygiai sakė, kad but buvę nesaugu fotografuoti. Na gal... Kad geriau pajusti tą atmosferą, šiek tiek Matongės vaizdų Flickr galerijoje.

Internete perskaičiau, kad birželio pabaigoje, Matongėje kasmet vyskta Afrikos šventė su mugėmis ir muzika. Jei nepamiršim, būtinai apsilankysime.

Naujos patirtys dar iki Naujųjų

2009-01-05T10:45:00.025+01:00

Likus keletui dienų iki jautuko metų, mumis aplankė draugai iš Lietuvos. Kas gali būti geriau, kai beveik visi lietuviai išvyko į LT, o švenčių džiaugsmu norisi su kažkuo pasidalinti plačiau.

Ta proga biski pakeliavome 100 km spinduliu. Pavyzdžiui, lankėmės ledo skulptūrų parodoje. Žmonių gausybė, eilė juda kaip prie Lenino mauzoliejaus, jaučiasi, kad žiema (viduje nuolat palaikoma -5 laipsnių temperatūra). Tiesą pasakius, kai spaudžia šaltukas kultūra rūpi tikrai mažiau. Ir besibaigiant ekspozicijai norisi lėkti iš ten kuo greičiau. Įdomus sprendimas, kad po šaltosios palapinės gali keliauti tiesiai į šiltąją, kur garuoja kava ar arbata , šilta, vaikai supasi karuselėse.

Šį paroda vyksta kasmet nuo 2000 m. Šiemet ledo skulptūros atspindėjo magijos temą. Aplinkui buvo daug runų, kortų, Hario Poterio motyvų, pabaisų ir magiškų paukščių.

Bet smagiausia, kad baigiantis parodai, ledo bare galima pasivaišinti karštu vynu. Mes taip ir padarėme :). Kitos akimirkos su ledo kūriniais čia.

Kitą dieną sumastėme nukeliauti į garsųjį Briuselio Atomiumą, kuriame nebuvome ir mes. Šis atomo modelis (padidintas 156 mlrd. kartų) pastatytas 1958 metais, kuomet Briuselyje buvo rengiama EXPO paroda. Būtent šioms pasaulinėms parodoms ir skirta ekspozicija atomiumo viduje.

Na, o norint pakilti į patį viršutinį burbulą, teko palaukti kokią valandžiukę eilėje prie lifto. Nes tądien čia užplūdo Taizė suvažiavimo dalyviai, tarp kurių teko išgirsti ir lietuviškų balsų. Jie džiaugėsi, kad atvyko į Atomiumą per mišias, nes po mišių išvis bus anšlagas. Štai tau ir tikėjimas- kai religija iškeičiama į mokslą :).

Tarp burbulų judėjimas vyksta slenkančiais arba paprastais laiptais, kurie yra įmontuoti į iš išorės matomus burbulų sujungimus.

Gaila, kad panoraminis burbulas neatskleidė viso grožio, nes Briuselį buvo apgaubęs rūkas. Tačiau pasitarnavo pažintiniam tikslui- kitaip sakant iš viršaus radom keletą pramogų, kurių nebuvome matę anksčiau ir būtinai aplankysime artimiausiu metu.

10 cm sniego

2009-01-05T10:18:00.007+01:00

Iš esančių Lietuvoje ir iš ten grįžtančių vis tik girdi apie 45 cm sniego ir žiūri į sausą žemę Briuselyje. Bet štai pabudę, pamatėme pabalusią mūsų vyšnią su baltu riebiu balandžiu ant jos (čia karveliai tikrai labai riebūs :)). Visiška romantika...

Norisi bėgti ir lipdyti senį besmegenį, bet ir nesinori darkyti to grožio, kuris manau ilgai čia neužsilaikys.

Briuselio gatvėse iškart sumažėjo srautai, nes ne visi drąsūs važiuoti su vasarinėmis padangomis. O mes taip ir nenusipirkom nei gremžtuko, nei šepetuko sniegui. Tikiuosi ir neteks to daryti.

Beje, Naujieji metai čia buvo sutikti itin ramiai. Kaip supratome, fejerverkai buvo tik miesto centre, o kitose miesto dalyse tai daryti turbūt draudžiama, nes vienas kitas pokštelėjo, bet ir tik. Po to pagalvojome, kad niekur ir nematėme, kad būtų pardavinėjama pirotechnika. Reiktų užvešti čia kokių lietuviukų su savo amunicija- išmokytume belgus ir naujus pasitikti :) :) :)

Originali kolekcija ir dekoracija

2008-12-27T23:42:00.008+01:00

Nei čia koks belgų gyvenimo ypatumas, nei čia ką. Tiesiog vieną rytą Mantas užfiksavo štai tokį vaizdelį :) Gaila, taip ir nesulaukėme "šeimininko"-būtų buvę labai įdomu paveizoti, kam gi taip rūpi pamesti vaikiški čiulptukai.

Šakomis keliauja voras...

2008-12-24T13:30:00.014+01:00

Šiemet pirmosios Kūčios ir Kalėdos, kai aš ne Jonavoje. Nenoromis laužome tradiciją, bet tikiuosi, kad tik vienam kartui. Deja, nėra ko kaltinti. Na, nebent kvailas avialinijų taisykles... nes aš pati dar ir pilotuoti galėčiau, jei reiktų :)

Pamenu, kad pernai per Kūčias, kai traukiau kalėdaitį, ištraukiau tikrai nemažą dalį. Žmonės sako, kad kokia dalis, toks ir laimės dydis. Laimės pakako. Ir apskritai prabėgę metai buvo kitokie. Na, neblogi, bet tikrai kitokie. Labai daug pokyčių, atradimų ir netekčių, netgi filosofinių minčių. Galbūt viskas tik į gerą.

Šįvakar prie Kūčių stalo sėsime dviese viename Europos krašte ir trise – kitame. Džiaugiuos už Jus visus, kurie galite vakarieniauti kartu. Branginkite šias akimirkas. Apkabinkite savus stipriai ir padėkokite vieni kitiems už tai, kad esate kartu. Juk faina, kad mes lietuviai turime tokią gražią tradiciją.

Lai ilgiausia metų naktis Jums neprailgsta, mielieji. Ir... pakabinkit ant kalėdinės eglutės stebuklingą vėrinėlį arčibaldo vaizdinių...

Įkvepianti karuselė

2008-12-02T13:42:00.013+01:00

Plaisirs d'Hiver kaimelyje yra linksmybių ir vaikams. Be visų saldumynų ir čiuožyklos mažiesiems, čia pat sukasi bent kelios karuselės ir nesimpatinga dešimties metrų ilgio pabaisa, į kurios vidų lenda vaikai.

Susidaro įspūdis, kad belgų vaikams Kalėdos asocijuojasi ne su nykštukais, fėjomis ir elniais, o su tarakonais, stručiais, pabaisomis ir pan.

Mugėje sutikome vieną draugą, kuris buvo pasibaisėjęs karuselėmis. Sakė, jei norėčiau labai nubausti savo vaiką ar prigasdinti- tai sodinčiau į tą karuselę. Man ji nepasirodė tiek baisi, bet originali tai tikrai. Juk vaikams smagu kažkur įlipti, užlipti, o sukantis ratu dar paplasnoti žąsies sparnais.