2010 m. gegužės 22 d., šeštadienis

Dar kartą apie kitokį mentalitetą


Jau esu rašiusi, kaip kartais nustebina vietinių poelgiai. Gerąja prasme. Vieną kartą jie parduoda daugiau krevečių nei reikia, kitąkart paglosto, apkabina mano dukrytę arba nubėga ir apšaukia vairuotoją, kuris nepastebėjo, kad lengvai mane partrenkė. Lietuvoje jusdavau, kad dauguma žmonių dar svetimi vieni kitiems, nors tikrai būdavo ir geriečių. Rašau būtuoju laiku, nes šiandien Lietuvoje aš labiau viešnia ir galbūt viskas jau kitaip.

Niekada nebuvome pakliuvę į situaciją, kuri susiklostė vieną savaitgalį pietaujant Bokrijk etnografiniame parke. O ji - klasikinė. Keturi asmenys nerealiai skaniai papietavę ir gavę sąskaitą, suvokia, kad negali atsiskaityti, nes grynųjų turi per mažai, o banko kortelės restoranas nepriima. Na, o bankomato aplinkui reiktų gerokai paieškoti nemažu spinduliu. Taigi nemalonu nors skradžiai žemę.

Išdėstome situaciją padavėjui, jis nueina pasitarti su pamainos viršininku, o mes jau ruošiamės eiti atidirbti :) :). Jam užtrukus, vyras eina į restorano vidų pasiūlyti sprendimą- padaryti banko pavedimą vakare. Jam įėjus ir užklausus apie išeitį, aptarnaujantis personalas su vadybininkais priešakyje puola raminti ir ištaria, mano nuomone, auksinius žodžius: "Don't worry. It's not your problem, Sir, it's ours". Kai visa tai Mantas perpasakoja mums - mes liekame išsižioję. Tikiu, kad Lietuvoje taip pat būtų rastas sprendimas, bet, kad būtų ištarta ši formuluotė- dar nelabai tikiu. 

Viskas išsisprendžia gražiai. Nusikopijavę Manto belgišką ID kortelę (ji nesuteikia jokių privilegijų), jie mus išlydi su šypsenom ir linkėjimais, o mes vakare pervedame pinigus internetu. Draugai juokiasi, kad mums nereikia pinigų, tereikia turėti "galingąją" ID ir mosuoti ja bet kur nuėjus. Bet esmė čia ne kortelėje, o kitokiame požiūryje į žmones. Čia pasitikima vieni kitais, čia niekas neįtarinėja sukčiavimu. Jei pirksite parduotuvėje pilną maišelį bandelių ir pasakysite, kad jų yra 6, tai pardavėja tiek ir paskaičiuos, nes ji tiki. Štai to jiems galima pavydėti, o mums linkėti, kuo greičiau to išmokti.

p.s. Beje, gal kas turite patarimų, kaip užlaikyti grynuosius piniginėje... :)


2010 m. gegužės 8 d., šeštadienis

Bokrijk - belgiškos Rumšiškės


Bokrijk parkas - viena nedaugelio vietų, į kurias su malonumu sugrįžčiau dar kartą. Taip, tai etnografinis muziejus - nei per didelis, nei per mažas, toks kaip tik. Jame stovi senoviniai namai su senoviniais rakandais kaip ir mūsų Rumšiškėse. Tik esminis skirtumas tarp šių muziejų, kad belgiškasis yra gyvas. Turiu omeny tai, jog  Bokrijk parko ganyklose ganosi gyvuliai, jų rasite ir senoviniuose tvartuose, o namuose gyvena žmonės, kurie valgo, eina į mokyklą, meldžiasi bažnyčioje, ginčijasi gatvėje, gano avis, verpia vilną, kalviauja, kepa pyragus ir t.t. Būtent gyvi personažai yra pridėtinė šio parko vertė. Net ir mums - nesuprantantiems olandų kalbos.


Taip jau atsitiko, kad viename pirmųjų mūsų lankytų namų pietavo keli vaikai, šeimininkė, mokytojas ir kunigas. Tiek mes, tiek ir kiti parko svečiai suglumdavo, kai įžengę pro duris pamatydavo pietaujančią šeimą. Dauguma puldavo atgal pro duris, nes jausdavosi tarsi patekę į labai privačią erdvę - kažkieno namus. Bet apsukus ratuką kitą, vėl sugrįždavo, nes juk mes - žmonės - smalsūs padarai. O aktoriai kaip ir aktoriai dirba savo darbą ir net nekreipia dėmesio į prašalaičius.


Netrukus suskamba bažnyčios varpas, kviečiantis į pamaldas. Prie mokyklos durų surašytas pamokų tvarkaraštis. O iš uždaros ganyklos į pievas išgenamos avys. Jas lydi piemuo ir tikrų tikriausias aviganis šuo. Reikėjo pamatyti kaip jis tas avis gražiai tvarkė, piemeniui tereikėjo išdidžiai vaikščioti su lazda.


Užsukome ir pas tų laikų fotografą. Susigundėme suvenyrine fotografija tokiu sakyčiau visai neskaitmeniniu fotoaparatu. Buvome apvilkti XVII a. rūbais...pasenome maždaug kokiais 10-15 metų. Kaip pasakė Ugnė - atrodau tarsi 10 vaikų būčiau pagimdžius. Būtent taip ir atrodėme. O baisesnių batų už klumpes nebuvau avėjusi. Gerai, kad nereikėjo su jomis vaikščioti. Dabar labai laukiame rezultatų savo pašto dėžutėje. 

Vienoje iš trobų - laisvalaikio centras, kuriame sukaupti senoviniai žaidimai. Ir jie ne po stiklu ar už virvelės, o visiems prieinami. Įsitikini, kokie kūrybingi buvo žmonės. Kūrybingi jie ir šiandien, tik kitaip.

Užėjome į dviračių dirbtuves. Gerokai nustebino muziejininkas (žemiau esančioje nuotraukoje), kuris konstatavo, jog mes iš Lietuvos. Paprastai, būname iš Lenkijos :) (lenkų čia tikrai daug kaip ir visur). Šis vyras išgirdo, kaip tarpusavyje kalbėjomes apie "medines klumpes". Tie du žodžiai ir buvo raktas į jo teisingą spėjimą. Mat jis turi giminaitę lietuvę, tad tiek jau sugebėjo išmokti :).


Gal daugiau ir nesiplėsiu, kad tiems, kurie planuos ten nuvykti, dar liktų, ką atrasti patiems. O dviračių meistrui perduokite prašau labų dienų.

Ar rekomenduočiau draugui? TAIP!
Įėjimo kaina? 10 eurų suaugusiam, 1 euras vaikui nuo 6 metų.
Vaikams - šalia parko didžiulė nemokama žaidimo aikštelė, tik tam tikros pramogos kainuoja. Tiesa, mes ten dar nebuvome, nes vienai dienai ir paties parko buvo per akis. 


2010 m. gegužės 7 d., penktadienis

Gili mintis


Įsivaizduokite, gaunate štai tokį atviruką. Kokios jūsų mintys būtų neatvertus rašytinio sveikinimo? Statybos kompanija sveikina įsikūrus naujuose namuose... Gal pradėjote prekiauti apšiltinimo vata... Svečiavotės Rytuose ir susipažinote su šiuo žmogumi, kuris siunčia linkėjimų...

Iš tikrųjų tai kalėdinis sveikinimas. Pabandykite įžvelgti šventinę mintį. Man nepavyko :) 

Šį atviruką gavo vienas iš Manto kolegų nuo Liuksemburgo diplomatų. Pasirodo, jame nufotografuoti rytiečiai, statantys Liuksemburgo paviljoną parodai "Expo 2010". 

Nesakau, kad kalėdiniai sveikinimai turi būti su eglutėmis ir raudonomis kepurėmis. Aš už originalumą, bet su ne itin giliai pakasta mintimi. Juk čia ne filosofinis traktatas, o tiesiog sveikinimas. Deja, šventiškumu jis nė iš tolo nekvepia, netgi atvirkščiai. Mano nuomone, gilokai čia pakniso liuksemburgiečiai :)