Miestas su savo aprangos kodu

Vienuolyno, esančio Knokke-Heist, fragmentas

Kol dar karšti įspūdžiai, labai noriu pasidalinti man iki šiol neaptiktu reginiu ir jausmu, kurį patyriau šį savaitgalį, apsilankiusi Knokke-Heist mieste. O jausmas toks, kad kažkur ne čia pataikei, kad nuo vitrinų pjedestalų nulipo visi manekenai su savo "brand new" rūbais, kad iš autosalonų išvažiavo visos aukščiausios klasės mašinos, kad namai kaip Santa Barbaroj, o 95 proc. sutiktų žmonių visi kaip vienas. Bet apie viską iš pradžių.

Viskas prasidėjo nuo to, kad gražų ir šiltą sekmadienį kartu su šeima nusprendėme praleisti drugelių sode De Vlindertuin, o kadangi jis šalia jūros, taip pat planavome pasivaikštinėti pajūriu. Taip ir padarėme. 

Drugelių sode pasijutome tarsi pasakoje. Tik įžengus mus apsupo tuntai drugelių. Didelių! Spalvotų! Gražių! Visi fotografuoja, nes kitaip neįmanoma. Juk toks užburiantis grožis. Jei nebuvote, būtinai nuvykite. Nors tas vienas šiltnamis nėra baisiai didelis, bet jame telpa nemažai drugių. Jiems daug vietos nereikia. Beje, turėkit omenyje, kad ten labai karšta, tad renkitės taip, kad galėtumėte nusirengti vieną kitą sluoksnį. Ir nepamirškite fotoaparato!

Šis drugys beveik plaštakos dydžio

Taigi grįžtant prie Knoke-Heist. Kadangi sodas buvo ne per toliausiai nutolęs nuo miesto centro, nuprendėme apsilankyti jame, o ir jūra ten pat. Nusprendėme, kad aš su mažyliu einu pėsčiomis, o Mantas su Rusne važiuoja į miesto širdį mašina, ten prisiparkuoja ir susitinkame sutartoje vietoje. 

Einu. Graži promenada. Suaugę medžiai. Nemažai dviratininkų. Tačiau kol kas nieko ypatingo. Prasideda gražūs balti namai. Kuo toliau, tuo jie didyn. Pastebiu, kad beveik kiekvienas jų turi pavadinimą (tik vėliau suvoksiu, kad tai prabangios vilos). Įvažiavimai į jų kiemus - tarsi į dvarus. Einu toliau ir galvoju, kiek žmonių jiems tvarko tas pilis (šiuo metu man labai opus klausimas, tad jis vis knibžda galvoj :)). Staiga visu savo prabangiu griausmu pralekia raudonasis "Ferrari". Palydžiu žvilgsniu. Visgi grožis. 

Netrukus susitinku savo šeimyną. Vyras pasakoja, kad centre nėra nė mažiausios vietos prisiparkuoti (tarp kitko, parkingas mokamas TIK savaitgaliais ir švenčių dienomis), kad ten dideli mūrai ir prabangios parduotuvės. Hmm... o mes tikėjomės jaukaus mažo pajūrio miestelio. Ką gi, einame tikrinti, kas ten ir prie ko.

Artėjant link centro, kur jau ir žmonių daugiau, pastebiu dar vieną dalyką. Žmonės itin panašiai rengiasi. Pavyzdžiui, vyrai vilki džinsus arba kelnes, marškinėlius ir būtinai megztukas ant pečių. Ne ant juosmens, ne ant kūno, ne rankoje - BŪTINAI ant pečių. Jei ne, megztukas, tai švarkas. Jokių marškinėlių, džemperių!!! Su moterimis viskas daug painiau, bet vėl nesunku pastebėti kokybiškus batus, rūbų audinius, išpuoselėtą stilių. Rankose šie žmonės nešasi pirkinių krepšius su tokiais pavadinimais kaip "Ralph Lauren", "Tommy Hilfiger", "Calvin Klein" ir pan. 

Žinoma, anoks čia stebuklas. Viso to gėrio pilnas kiekvienas miestas. Bet skirtumas tas, kad kitose erdvėse šie žmonės ištirpsta masėje, o čia jie patys yra toji masė. Pastebėti neįmanoma. Patikėkit, labai keistas jausmas.

Tikiu, kad tai ne vienintelė tokia vieta žemėje, bet kadangi pati nesu VIP žmogus ir nesu buvusi panašiose vietose, tai buvau gan priblokšta. Niekaip negalėjau patikėti, kad nesusitarę žmonės gali taip panašiai atrodyti - tarsi Knokke-Heist turėtų savo aprangos kodą. 

Net pajūriu bevaikštinėjant sutikome jauną šeimą. Tėtį ir itin stilingą mamą, stumiančią vežimėlį su mažyliu. Kokio svaiginančio aukščio jos batų kulniukas!!! Kokio neįtikėtino siaurumo sijonas!!! Taip, ji atrodė puikiai. Bet man galvoj netilpo, kaip ji gali žengti didesnį žingsnį paskui bėgantį mažylį, kaip ji pritūptų jį pakelti nuo žemės ir t.t. Supratau, miestas reikalauja kodo, o vaikelis... gal jis irgi prie kodo :)

Prie šio prabangaus paveikslo dar pridėkime mieste zujančius golfomobilius su jų stiligais keleviais. Taip pat pajūryje stūksančius daugiaukščius, kurie bjauroja gamtą, bet vaizdas pro jų langus turbūt kainuoja daaaaug eurų. Štai jums ir vaizdelis.

Gerai, kad jūra buvo tiesiog kaip jūra. Be prekinių ženklų, be stiliaus, o tiesiog žavi ir įkvepianti kaip visada.

p.s. grįžę pasidalinome savo įspūdžiais su mūsų profrankofoniškuoju buto šeimininku (anot jo, nėr nieko blogiau nei flamandai :)). Jo reakcija buvo tokia: "Tai pats baisiausias Belgijos miestas! Jei neturi Ferrari, Bentley ar Porche - net nevažiuok ten. Ten pasipūtę turtingieji flamai suvažiuoja pademonstruoti savo pinigų". Žinoma, čia šiek tiek ir tautinės ambicijos, bet tiesos yra.

Nuotrauka: Ferrari 599 GTO by VincentDV

Šviečia dieną šviečia naktį...

Ar Belgija šviesi šalis? O taip! Čia kaip toj dainoj - "šviečia dieną šviečia naktį...". Ir ką tu jiems, jei žmonės turi per daug elektros. Tauta normalios valdžios neturi, bet užtat elektros - per akis. Kita vertus, gal čia ir yra bevaldystės padarinys?! Jei nėra, kas botagu mojuoja (juk visiems mums reikia muštro), tai ir šviečia lempos kiaurą parą. Šįryt atsikėliau. Žiū pro langą, o ir čia elektra per kraštus liejasi - plieskia visi naktiniai žibintai. Jie iki šiol dar skleidžia tą ryškią oranžinę spalvą, kuri net kai kuriems mūsų svečiams trukdo miegoti :).

Bet šiaip reikia pastebėti, kad Belgijoje keliai yra labai ir labai gerai apšviesti naktį (ir kaip matyt nuotraukoje ne tik :)). Važiuoji kaip dieną ir net nesusimastai, kad esi ne mieste. Tiesiog malonumas. Mes kol kas galime tik pavydėti. Pamenu, kad autostradoje Vilnius-Panevėžys jau ir mūsų laikais (t.y. rezidavimo Lietuvoje) buvo keletas šviesos salelių. Gal šiandien jų yra daugiau. Tikiuosi :)

Duona vietoj Sprite buteliuko

O kodėl gi ne?! - pagalvojo belgai. Tad ėmė ir pastatė aparatus duonai ir kitiems populiariems kepiniams įsigyti. Jie beveik tokie patys kaip tie, kuriuose mes esame įpratę pirkti šokoladukus, užkandžius ar skardinę gėrimo. Anie jau nebestebina, o štai duona gatvėje už stiklo - šiokia tokia egzotika.

Tiesa, tų duonos "spintų" nėra daug. Esu mačiusi jas vos keliose vietose. Dažniausiai jos būna ten, kur aplink nėra daug kepyklėlių - vieno pagrindinių duonos ir kepinių aprūpinimo šaltinių.

Naudotis nebandžiau, bet aišku, kad meti pinigėlį ir gauni kepalėlį, saldainių maišiuką, sumuštinį ar Belgijos vizitinę kortelę - vaflį (pranc. gaufre). Paprasta ir patogu, turint omenyje jų parduotuvių darbo laiką (dauguma dirba iki 20 val.) ir tą prancūzišką poreikį šviežiai duonai.