Šunų jūra

Tai ne frazeologizmas. Taip buvo iš tikrųjų. Šunys jūroje. Šunys lekiantys iš jos. Šunys lekiantys į ją arba skriejantys pajūriu. Svarbiausia, daug šunų - dešimtys, šimtai, tūkstančiai. Kas trečias šunininkas vedasi po keletą keturkojų. Aplinkui gausybė indelių su vandeniu šunims. Restoranai ir kavinės kviečia užsukti vidun kartu su augintiniais.

Viso to negalėjome nepastebėti praėjusį sekmadienį užsukę į vieną gražiausių Belgijos pajūrio kaimelių De Haane. Kaip išsiaiškinome vėliau (nes tiesiog to kiekio šunų buvo sunku neužfiksuoti) tądien vyko Nacionalinis pasivaikščiojimas su šunimi pajūriu. Šiemet ši šventė buvo rengiama jau 18 kartą.

Esmė paprasta - šuns savininkas už 1,5 euro registruojasi šio miestelio kinologijos draugijoje ir sutartu laiku visi šunys keliauja 7, 11 ar 15 kilometrų atstumus pajūriu per kopas, per polderius, per vandenį. Tai ypatinga šventė, nes šiaip šunys bent jau į greta esančius pliažus nėra įleidžiami, tad džiaugsmas pašėlti vandenyje begalinis!!!

Dar norėčiau pridurti, kad šventė gerokai pakelia nedidelio miestuko ekonominę padėtį. Nes apie 3000 dalyvių nori nenori, bet pajamas generuoja, juk valgyti ir gerti reikia. Tad jei ant tavo kavinės durų bus užrašyta "No dogs" - prarasi laaabai daug pajamų. Net ir ne maisto įstaigos veikė kuo puikiausiai, nors ir sekmadienį, kai belgai paprastai tinginiauja :) :)

Puikiai praleidome visai ne šunišką dieną! Jei kam aktualu, tai kartojimas - kasmet paskutinį rugsėjo savaitgalį De Haane ;)

Pavydžiu bendruomeniškumo

Šis įrašas jau senokai laukė savo eilės. Gal nuo kokio vidurvasario. Nes būtent tada man galutinai toptelėjo, kad "bendruomenė" - tai ne tik abstrakčiai skambantis žodis. Tai reiškinys, kuris... egzistuoja!!! Svarbiausia, kad belgų krašte jis egzistuoja visa jėga.

Na, kad ir kokia būčiau patriotė, turiu pripažinti, kad nesijaučia Lietuvoje tos bendruomeniškumo dvasios. Kita vertus, tikrai žinau, kad yra aktyvių ir veiklių bendruomenių, tačiau vis tiek mąstas dar per mažas lyginant, kad ir su ta pačia mano linksniuojama Belgija. Galų gale čia reikia ne mąsto, o pajutimo, kad esu AKTYVUS bendruomenės ar kelių jų narys.

Nerealu, yra tai, kad bendruomenės nereikia ieškoti nei po medžiu, nei ant suoliuko, ji tiesiog yra čia, aplinkui, visur. Tereikia ją prisijaukinti prie jos prisijungiant. Pavyzdžiui, einu į savo mylimiausią George-Henri parką, ant vartų - skelbimukas, kviečiantis kiekvieną trečiadienį vaikus klausytis ant pievelės sekamų pasakų. Tiesiog šiaip. Be jokio mokesčio ar įsipareigojimų. Yra idėjiškų ir savanoriškų žmonių, kurie šio kvartalo bendruomenės vaikams (manau, kad ir suaugusiems taip pat) dovanoja šventę. Pridėtinė vertė neįkainojama. Vaikams šventė, girdi nuostabias istorijas, kurias skaito pasakoriai, galbūt dar dalinasi atsineštais skanėstais (juk visada smagu kažką pagraužti) su draugais ir t.t.

Kitas pavyzdys - bendri tautinių šokių pamokų vakarai. Ne bet kur, o po atviru parko dangumi. Romantiška, ar ne? :) Vėl jokių finansinių suvaržymų. Nori? Ateik ir šok. Kiekvieną vasaros penktadienį. Mielai būčiau pasijungusi jei ne mažoji (jai labiau manęs reikia nei man šokių :)). Bet pažiūrėti, kaip šis reikalas atrodo, nuėjau. Ir toji linksmoji atmosfera tiesiog užburia. Kai matai, kad viename rate stovi ir jauni, ir seni, ir vienišiai, ir poros, ir maži, ir aukšti... ir dėlioja žingsnelį po žingsnelio su mokytoju, o po to linksmai šoka kartu su muzika, sustingsti. Sustingsti ir galvoji - va kur gyvenimo džiaugsmas. Gerk visa tai į save, Renata!

Tikiu, kad po šokių vakarėlio dalis pasilieka ant parko pievutės, dalis nupėdina kavos puodeliui ir bendram pokalbiui. Taip atsiranda naujos pažintys, nauji potyriai ir žiū gyvenimas nusidažo tarkim kokia balintos kavos spalva. Daugiau spalvų, įdomiau gyventi!

O kur dar komunų, kvartalų ir gatvių šventės. Tiesa, neteko dar nė vienoje panašioje sudalyvauti, bet teko apie jas girdėti. Tarkime, gatvė sugalvoja švęsti šventę ir visi tos gatvės gyventojai susirenka į gatvę, prisigalvoja įvairios veiklos, atrakcionų ir žaidimų vaikams. Žinoma, užkandžiauja (juk šventė be maisto- ne šventė) ir bendrauja, bendrauja, bendrauja. Atsiranda bendrumas, galbūt aptaria savo gatvės reikalus, galbūt gimsta genialios idėjos, kaip kažką sukurti savo aplinkoje naujo ar patobulinti, o gal tiesiog pasidžiaugia gražiu oru ir augančiais vaikais.

Vietoj moralo. Taip. Galbūt mes lietuviai dar neturime kultūrinės patirties tokiems dalykams, tačiau mes turime kuo greičiau jos įgyti. Nes tada gyventi daug įdomiau. Būkime bendruomeniški. Juk reikia vieną kartą imti ir pradėti ;).

Kartą Briuselyje...mamos...

Jaučiuosi kalta, kad manasis blogas vos vos kvėpuoja. Nors ir neturiu kažin kokių planų pilti jame istorijas kasdien, bet visgi numarinti irgi kažkaip dar nenoriu. Tad bandau taisytis ir atiduoti vasaros skolas.

Šįsyk apie aktyvias lietuves mamas Briuselyje. O jų čia yra, ir tikrai ne viena. Suregistruotųjų skaičius artėja jau link 30-ies, o kiek dar yra "palaidų-klaidžiojančių" vienas Dievas težino.  Aš čia apie "Belgijos mažylių klubą", kuris kartą per savaitę (arba kaip pavyksta) renkasi į krūvą ir tada... mažyliai žaidžia, valgo smėlį, kibina vienas kitą, vaiko mamas, o šios akimis beganydamos savo pumpurėlius pliurpia tarpusavyje. Temų ratas platus. Ir tikrai tikrai neapsiriboja sauskelnėmis, maisteliais, rūbeliais ir pan. Juk mes visos mokame ir kažką daugiau, ar ne?! :)

Viskas prasidėjo nuo keletos mamų. Idėjos autorė ir pagrindinė subūrėja Austėja padarė pradžią, o po to įvyko ir vyksta "sniego gniūžtės" efekto principu. Nauda visoms ir visiems. Vaikai girdi lietuvių kalba, bendrauja tarpusavyje, juk dauguma dar darželių nelanko. Mamos vaduojasi nuo kasdienybės ir "geria informacijos vandenį".

Mums smagu. Juk kuo daugiau, tuo geriau. Susitikimai neterminuoti. Maždaug nustatoma veiksmo pradžia, o jau po to kaip kokiam fabrike. Pamainomis. Vieni ateina, vėliau išeina pietų miegelio, ateina kiti, tada jie valgo, išeina, ateina treti ir taip toliau. Juk kiekvienas jų su savo poreikiais ir dienotvarke.

Nuo šiltojo pavasario pradžios mėgaujamės saule, vėju, smėliu ir kitu gamtos gėriu. Vėstant reiks traukti į "urvelius", tik va, kad to "urvelio" nemažo jau tokiai kompanijai reiks. Bet juk kažką sugalvosime. Bandysime išnaudoti viešas erdves. Gal muziejus... Oi įsivaizduoju tokių pradėjusių vaikščioti mažių gvardiją įrieda į muziejų...ir iškart visiems jo prižiūrėtojams per racijas perduodama - DĖMESIO!KŪDIKIAI! KARINĖ PARENGTIS!!!:) :) :)