Iriso šventės artistai

Žodis "irisas" man visada labiau asocijuojasi su plombas ištraukiančiu gardžiu saldainiu nei su gėle, tačiau šį sykį "irisas" - žydintis. Būtent jam teko garbė puikuotis oficialiame Briuselio ženkle. O kasmet vykstanti miesto šventė, vadinama Iriso švente. Mes, žinoma, keliavome pasmalsauti. Triukšmas ir balaganas nesužavėjo, tačiau buvo keletas dalykų, kuriais norėčiau pasidalinti su jumis.

Labiausiai man įstrigo žavingi cirko artistai. Nesu cirko gerbėja, nes vos keliuose jų esu buvusi ir tai gal ne pačiuose geriausiuose, tad man visada jie primena ale užgavėnes, kai žmonės apsivelka tai, ką rado spintoje (čia mano skurdusis cirko vaizdinys). Tad pamačiusi šiuos išpuoselėtus kostiumus buvau laaaabai maloniai nustebinta.

Jie sukuria šventinę nuotaiką. Visi juos noriai fotografuoja, nes jie atrodo įspūdingai. O dar tai, kad jie vaikšto ant kojūkų arba stovi ant pakylų išvis padaro juos nežemiškus... Lenkiu galvas prieš šią išmonę ir meilę kostiumo grožiui.

Dar noriu paminėti paprastą, bet ne prastą pramogą vaikams. Štai primetė į negilų fontaną daug spalvotų kamuoliukų. Diena karšta...Taip ir lenda vaikų rankutės į vandenį griebia kamuoliuką ir sviedžią į draugą. Truputį šlapia, truputį pasiutėliška, labai spalvota ir be galo smagu!!!

Na ir dar ką pavyko įdomaus užfiksuoti - tai teatras pro skylutę. Tiesiog nedidelė erdvė aptraukta drobe su skylutėmis, pro kurias žiūrovai gali stebėti veiksmą. Viduje scenografijos ir aktoriai. Žiū... ir matai viską. Jausmas labai įdomus ir sakyčiau kabinantis. Gaila, kad vis dar ta prancūzų ne kaip lietuvių.

Dvi dienas šurmuliuoja Belgijos širdis. Visad kažkur apie gegužės 8-ą dieną. Šiemet mes sudalyvavome tik dieninėje programoje. O vakariniai koncertai ir fejerverkai palauks kitų metų...

p.s. pavyzdys kaip sukurti meną nekišant vamzdžio į Nerį už beprotiškus pinigus :)

Žavingasis Dinantas

Vis dar atrandame Belgiją. Šį sykį jos nuostabią gamtą - stačias uolas, aplipusias alpinistais, upę su salelėmis ir žalius žalius miškus. Dar kartą įsitikiname, kad gražiausi šalies dalykai sudėti tikrai ne sostinėje. Tik ilgiau pabuvus šalyje ir pakeliavus plačiau bei neskubant gali pamatyti daugiau mažiau tikrąjį šalies veidą.

Čia aš apie nedidelį miestelį Dinantą, kurį esant galimybei rekomenduočiau aplankyti. Kelionė į jį buvo viena maloniausių mano gyvenime, nes nuo vaizdo pro langą negalėjau atplėšti akių. Palei upę Meuse vingiuojantis kelias leidžia tau sugerti visą gamtos grožį ir keliasdešimt kilometrų ištirpsta akimirkoje. Praktinis patarimas- važiuojant iš Briuselio, reikia vykti per Namuro miestą, nes gudrusis GPS nuves trumpesniu keliu, išvengiant šio gražiojo kelio.

Atvykę į Belgiją, konstatavome, kad kraštovaizdis gan panašus į lietuviškąjį, tad praėjusį šeštadienį prieš mus išdygusios uolos mus nemenkai nustebino. Mūsų akiai neįprasta ir gražu.

Dinanto miestas su sava istorija. Kaip ne kaip jo vardas pirmą kartą paminėtas 800 m. pr. Kr. Jame tikrai yra ką aplankyti. Mes tądien savo laiką skyrėme Citadėlei. Ši tvirtovė pirmą sykį buvo pastatyta dar 1040 m., kelis kartus griauta ir atstatyta XIX a. pabaigoje padovanota visuomenei atminti kruvinas kovas ir gėrėtis nepakartojamais reginiais.

Kažin, ar ją statant kas nors galvojo apie kvapą gniaužiančią panoramą, atsiveriančią nuo jos prieigų. Tuomet rūpėjo, kad priešams kuo sunkiau būtų perplaukti upę. Tačiau šiandien viskas kitaip. Karai ir partizanai mums mažiausiai rūpėjo.

Į Dinanto Citadelę galima pakliūti 3 būdais. Lengviausia, užlėkti automobiliu. Smagiausia, pakilti ale funikulieriumi. Pagirtiniausia, užkopti 408 laipteliais.

Pati tvirtovė nepasirodė itin didelė. Tiesa, nebuvome jos požemiuose. Gal ten visas "Akropolis" :). Ekspozicija gan menka, ne viskas prieinama, jei vaikštai be gido. Turas su gidu trunka 45 minutes. Mums su mažąją tai visa amžinybė, žinant, kad į tamsą ji reaguoja garsu. Tad pasivaikščiojom patys sau.

Štai vienas įdomesnių eksponatų. Ir kas per kultūra visur kaip šuniukams žymėti savo teritoriją. Man net kilo klausimas, negi specialius dažus jie nešiojasi šiam žymėjimui.

Bevaikštant suvokėme, kad į patį gražiausią tvirtovės tašką galime patekti tik su gidu. Ne kas... Sprendimas? Yra. Mes su mažyle drąsiai žengiame link gido, renkančio grupę, ir paaiškiname, kad ši ekskursantė gan inoringa. Jis geranoriškai atveria vartus mums vieniems :) :) :)

Va štai čia ir atsiveria visas Meuse upės ir jos slėnių grožis. Komentarų nereikia.

Po to patys vieni nuklydome dar į tokias irgi pusiau uždaras ekspozicijas (galima eiti tik su gidu). Ten galima rasti tuometinės virtuvės, kepyklos instaliacijas, o pačiame gale - partizanų štabą. Prieš tą salę pastebėjome, kad kaba ženklas, jog draudžiama eiti su vaikų ir invalidų vežimėliais (turbūt dėl to, kad siauras koridorius). Mes buvome su vaiku ant rankų, tad ėjome tolyn. Praėjome partizanų gultus, įėjome į tamsią patalpą, kurioje pamačiau tik smėlio maišų barikadas ir žvaigždėtą dangų. Čia pat suveikė daviklis ir pradėjo šaudyti, bombarduoti, sprogdinti. Lėkėm iš ten kaip reikiant...Įtikinamas ir nejaukus garsas, ypač su vaiku ant rankų. Na ir kas, kad tai tik įrašas :) Prasti mes kariai būtume...

Pats miestelis Dinantas nėra didelis, bet jaukus. Meuse upe galima paplaukioti laiveliu arba tiesiog pasivaikščioti gražia pakrante. Deja, mus užklupo lietutis, tad dar bus proga ten sugrįžti, nes liko neaplankyta pilis, sodai ir dar šiek tiek.

Gatvės muzikos diena Briuselyje

Šeštadienį gatvės muzikos diena visa jėga praūžė Lietuvoje. Jos švelnus ir malonus vėjelis pūstelėjo ir Briuselyje. Keletas čia reziduojančių žmonių iškeitė kostiumus ir oficialią išvaizdą į gatvės muzikanto patirtį. Jiems tai puikiai sekėsi.

















Gaila šioje šventėje pabuvau tik šiek tiek, bet tas šiek tiek labai patiko. Smagiausia, kad Briuselio širdyje suskambo lietuviškos dainos. O svarbiausia, kad dainavo ne tik oficialūs muzikantai, bet ir aplink sustoję lietuviai.

















Buvo smagu. Ačiū už tą gaivią lietuvišką natą!

Rojus žemėje

Taip. Būtent taip įsivaizduoju rojų. Žydintį ir spalvotą. Bet ten dar nesiruošiu, tad keliavau į Keukenhof'ą, kuriame akys ir galva svaigsta nuo spalvų. Deja, nuo žmonių gausos taip pat...

Šiemet milijonais tulpių Keukenhofas pražydo jau 60-ąjį kartą. Būtent 1949 m. Olandijos miestelio Lisse meras W. Lambooy palaikė svogūnėlių augintojų iniciatyvą rengti parodą ir ją finansavo. Tuomet parodoje dalyvavo 40 svogūnėlių augintojų ir eksportuotojų, šiandien jų - net 93. Sakyčiau, novatoriškas ir toli į ateitį žvelgiantis buvo tuometinis meras, užtikrinęs vietovės vardo garsinimą ir turistų (su jų pinigėliais) pritraukimą iš viso pasaulio.

Įdomi ir pavadinimo kilmė. Vietoje, kur dabar randasi Keukenhofas, XV a. buvo nepaliestos gamtos lopinėlis, kuriame būdavo medžiojama, o taip pat renkamos žolelės vietinės pilies virtuvei. Štai jums ir pavadinimas Keukenhof - virtuvės sodas.

Šiandien tai jau toli gražu ne sodas, o visas miestelis. Jį apeiti tikrai užtrunka, mes to padaryti labai sąžiningai net nesugebėjome, o gal ir nebuvo tokio tikslo...

Labiausiai patiko kūrybinė erdvė "Inspirational gardens" ("Įkvėpiantys sodai)". Tai tarsi mini sodai prie tavo namų. Įdomu tai, kad juos kuria vienos šeimos - Van Beieren - nariai. Jų senelis Gerbrand perdavė savo palikuonims meilė sodui ir augalams, tad kasmet jo palikuonys kuria vis naują grožį . Idėjų tikrai galima pasisemti. Juose dar kartą įsitikini, kad stebuklai glūdi paprastuose dalykuose.

Ieškojome "Almos" tulpės. Neradome. Bet užtat radome rožinę "Perestroykos" rūšį. Gėlės pavadinamos gan taikliai. Pavyzdžiui beveik juoda tulpė - "Night lady", o pilnavidurė baltoji - "Ice-cream", švelniai plevenanti baltai rausva - "Angelique" ir t.t. Bet kodėl "Perestroyka" rožinė...? Turit minčių?!

Keukenhofe ne tik gėlės. Čia ir vaikų žaidimo aikštelė, mini zoologijos sodas, labirintas (kuriame man visai nejauku buvo, nes galvojau, o jei taip čia užstrigčiau su vaiku :)), didžiulė šachmatų lenta, malūnas, laivelis plaukiojantis tarp tulpių plantacijų, o kur dar teminės šventės kas savaitgalį. Na, veiklos tikrai nemažai.

Dar pastebėjome labai daug rusų tautybės žmonių. Tiesiog ten jų knibždėte knibždėjo. Įtariu, kad kokių 50 autobusų juos atvežė :). Daugumą jų damų vilkėjo vos ne vakarines, koktelines sukneles, buvo pasitempusios, su įmantriomis šukuosenomis. Na, žodžiu kaip tik į parką, nutrinti savo aukštakulnių :) :) :)

Ar grįšime tenai dar kartą? Manau, kad taip. Būtinai. Nes tai tarsi savotiškas pasisveikinimas su bundančia gamta. Tuo pačiu labai geras poilsis su energijos užtaisu. Tik nekartosime klaidos vykti ten savaitgalį - pabandysimes ištaikyti vidury savaitės. Beje, geriausias laikas vykti į šią parodą - turbūt apie balandžio vidurį. Nors ir dabar žiedų užteko, tačiau šiltnamiuose jau daug kas buvo nužydėję. Tad keliaukite, uostykite ir žinoma fotografuokite.