Kas kaltas? Gal apniukęs oras, gal svetimas Belgijos kvapas, gal, kad buvau išauklėta mylėti Lietuvą ir namus, bet dar ir po mėnesio, praleisto šioje šalyje, būna labai sunku.Žinau, kad yra daug žmonių, kuriems patinka svetur, kad jiems viskas įdomu, viską norisi išbandyti. Mano šis pojūtis kažkodėl vėluoja... Gal susirgo gripu :)
Noriu pasėdėti mamai ant kelių, apsikabinti tėtį, pakikenkti su sese. Visgi to niekas negali atstoti - nei nauja patirtis, nei įdomūs įspūdžiai. Vat jei jie būtų čia - būtų kur kas malonesnė ta Belgija turbūt.
Verčiu gausybę nuotraukų su Jumis, mieli draugai, kaip šventėm, kaip linksminomės ir suvoki žmogus, kad tokia proga, kai vėl būsime visi vienoj vietoj ir gerai pasiausim - pasitaikys mažiausiai po 3 metų. Nes visgi vasaromis, kai atvyksime trumpam Lietuvon, bus sunku visus jus sugaudyti. Blin, liūdna...
Pasiilgau Neries, lietuviškų veidų, patogios parkavimo telefonu sistemos. Galų gale Maximos pardavėjų, kurios, kad ir pavargusios, bet lietuviškai pasakytų "Labas vakaras!"
Spalio 12 grįžtu namo. Turėsiu beveik 3 savaites reabilitacijai. Kažin, ar išdrįsiu grįžt atgal... Bet privalėsiu, juk nepaliksiu savo žmogaus šioj beprotybėj vieno. Žodžiu, jaučiuosi beveik kaip tremtyje. Švelnesnis variantas, bet visgi...
Visiška nostalgija. Jei turit vaistų, atsiųskit prašau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą