2008 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Lietuviška fiesta su polka ir skrabalais

Va čia tai priėmimas! Va čia tai balius! Tokius atsiliepimus teko išgirsti iš užsieniečių besibaigiant rudens lygiadienio šventei. O lietuviai tarpusavyje šnibždėjosi, kad bent negėda būti lietuviu ir smagiai sukosi ratu, skambant polkai. Buvo linksma ir smagu, o svarbiausia ne eurokratiška!!!

Vakaras buvo skirtas Lietuvos paveldui pristatyti. Tad ant sienų puikavosi raižiniai, padabinti juostomis ir verbomis, senuosius amatus pristatė filmukai rodomi specialiuose ekranuose.






Aš vaikščiojau kaip mažas vaikas ir negalėjau atsidžiaugti - čia lietuviška duona, o čia rūkytos kiaulių ausys, o va ten puikuojasi šakotis su šimtalapiu, o štai čia mėsytė ir vėžiukai, unguriai ir šamai. Mano skrandžiui buvo tikra šventė.
















Iš tikrųjų buvo labai linksma. Svečiai gyrė puikią muziką, gardų maistą ir tiesiog laisvą atsmosferą. O ir patiems kojos pačios kilnojosi užgrojus lietuviškai muzikytei. Iš tikrųjų buvo šiek tiek netikėta, kai europinių institucijų "pingvinai" metė savo švarkus šonan ir įsisukdavo į linksmybių ratą. Lietuvių vyrai buvo šiek tiek santūresni, bet užtat lietuvaitės juos atsvėrė.

Daug ištvermės pareikalavo šokių nacionaliniais motyvais non- stop maratonas, nes tie, kurie pakliuvo į ratelį ir jo ištrūko po gerų 30-40 minučių. Išmoko ir austi, ir už ausų laikytis, ir susivyti kaip siūlai nepalikdami galo. Prakaitas varvėjo ne nuo vieno šokėjo kaktos.














Ypač daug simpatijų pelnė skrabalų virtuozas R. Šilinkas, R.Vilkončiaus pavadintas lietuviškuoju "iglesijumi", kurio publika niekaip nenorėjo paleisti. O jei kada reikės išversti skrabalų pavadinimą svetimtaučiui tai žinokit, jog angliškai jie - "wooden bells" :).













Šventėje net sutikome savo vestuvių fotografą, kuris čia buvo atvykęs su visa LT spaudos svita ir rengė video reportažą portalui lrytas.lt.

Žmonės kalba, kad šiai šventei "kniazinia" Prunskienė (viena šventės iniciatorių) iš gimtosios šalelės atvyko su dviem "furomis". Na, žinoma, juk reikėjo sutalpinti ir maistą, ir dekoracijas, ir visą "Bernelių užeigos" komandą :D. Įdomu, kaip atvyko spauda??? Irgi furoje... :) :) :)

Baigsiu kaip pasakose. Ir mes ten buvom, alų midų gėrėm, nieko burnoj neturėjom...

2008 m. rugsėjo 24 d., trečiadienis

Addicted to LT

Kas kaltas? Gal apniukęs oras, gal svetimas Belgijos kvapas, gal, kad buvau išauklėta mylėti Lietuvą ir namus, bet dar ir po mėnesio, praleisto šioje šalyje, būna labai sunku.

Žinau, kad yra daug žmonių, kuriems patinka svetur, kad jiems viskas įdomu, viską norisi išbandyti. Mano šis pojūtis kažkodėl vėluoja... Gal susirgo gripu :)

Noriu pasėdėti mamai ant kelių, apsikabinti tėtį, pakikenkti su sese. Visgi to niekas negali atstoti - nei nauja patirtis, nei įdomūs įspūdžiai. Vat jei jie būtų čia - būtų kur kas malonesnė ta Belgija turbūt.

Verčiu gausybę nuotraukų su Jumis, mieli draugai, kaip šventėm, kaip linksminomės ir suvoki žmogus, kad tokia proga, kai vėl būsime visi vienoj vietoj ir gerai pasiausim - pasitaikys mažiausiai po 3 metų. Nes visgi vasaromis, kai atvyksime trumpam Lietuvon, bus sunku visus jus sugaudyti. Blin, liūdna...

Pasiilgau Neries, lietuviškų veidų, patogios parkavimo telefonu sistemos. Galų gale Maximos pardavėjų, kurios, kad ir pavargusios, bet lietuviškai pasakytų "Labas vakaras!"

Spalio 12 grįžtu namo. Turėsiu beveik 3 savaites reabilitacijai. Kažin, ar išdrįsiu grįžt atgal... Bet privalėsiu, juk nepaliksiu savo žmogaus šioj beprotybėj vieno. Žodžiu, jaučiuosi beveik kaip tremtyje. Švelnesnis variantas, bet visgi...

Visiška nostalgija. Jei turit vaistų, atsiųskit prašau.

2008 m. rugsėjo 21 d., sekmadienis

Tikra diena be automobilio

Briuselis kartu su visa Europa šventė savaitę be automobilio. Ją vainikavo sekmadienis, kai iš tikrųjų gatvėse galėjai sutikti tik viešąjį transportą, taksi, gausybę dviratininkų, riedutininkų ir pėsčiųjų.

Ilgiau Briuselyje gyvenantys lietuviai iš anksto įspėjo, kad tą dieną bus draudžiamas eismas visame mieste. Kažkaip sunkiai norėjosi tuo tikėti, tačiau sekmadienio gatvės pasirodė pernelyg ramios, kad smalsumas nenugalėtų ir mes neišlįstume patikrinti, kaip čia yra iš tikrųjų.






















O vaizdelis buvo toks. Vienoje esminių Briuselio arterijų, kur darbo dienomis zuja nesuskaičiuojamas kiekis automobilių (vien penkios eismo juostos viena kryptimi ką reiškia!), kur net ir užsidegus žaliam šviesoforo signalui aš nedrąsiai einu per gatvę, šį sekmadienį nebuvo nieko kito, o tik gausybė dviratininkų.















Vietos užteko ir riedlentininkams...






...ir neaiškios kilmės aparatus dėvintiems. Tai buvo ... kažkas panašaus į aukštas spyruokliuojančias lentas, su kuriomis galima bėgti milžino žingsniais.







Dar šiandien užklydome ir į ekologijos temai skirtą parodą. Įkvėpianti reklama.



Ji buvo įsikūrusi plačioje gatvėje prieš karališkuosius rūmus. Kadangi gatvė grįsta, o gražią dieną norisi papiknikauti, belgai patiesė ir žolę :)




Parodoje vaikai ir ne tik galėjo susipažinti su naminiais gyvūnais (kažkoks gyvūniškas savaitgalis...). Bet štai suaugusiam belgui irgi ne prošal būtų pasidomėti, kuo minta kiaulės, nes ledai-tikrai ne jų maistas. Nors kiaulės yra kiaulės. Jos ėda viską :D



Bet tam, kad vaikučiai žinotų, jog pienas atsiranda ne parduotuvėje, jie buvomi mokomi melžti. Tik įdomu, kodėl tos karvės su dviem speniais :) :) :) Beje, vėliau mačiau, kaip smalsi mergaitė apėjo aplink ir pamatė, kad ten tik kibiras, pripiltas pieno ir su guminėmis žarnomis. Ir visai ten ne karvė. Štai tau ir pažintinis mokymas :D

Mantas azartiškai įsitraukė į žaidimus. Paprasti, bet užkabina.

















Likusieji kadrai mėgstantiems dviračius ir ekologiją. Tad mielieji, kol dar Lietuvoje bobų vasara griebkite dviračius ir pirmyn. Juk labai smagu!!!

Zoologijos sode















Neseniai mano sesė pirmą kartą gyvenime!!! lankėsi Kauno zoologijos sode. Ji taip nuoširdžiai pasakojo, kaip jai patiko, kad į tą gyvūnų muziejų užsimaniau ir aš. Tik mums teko ne Kauno, o Antverpeno zoo. Sutapimas tas, kad abu miestai yra antri pagal dydį šalyje: tik vienas Lietuvoje, o kitas-Belgijoje.
Smagiai pasivaikščiojome. Pamatėme ir to, ko dar nebuvome matę. Pavyzdžiui, flamingų, gausybės žuvų, roplių ir paukščių rūšių.















Itin patiko šio paukštuko fizionomija.





















Žinoma, lygininome, ar čia gyvūnams labai jau geriau nei Kaune. Atvirai pasakius, nežinau, kaip gyvūnams, bet, kad lankytojams maloniau tai tikrai. Mažiau narvų, daugiau atvirų erdvių, žalių zonų, restoranėlių, kavinių, įvairių šou. Žinau, kad mūsų zoologijos sodas biednas, užtat ir sujama toks nervas - o ko mes kitokie?





















O štai čia man šiek tiek trūksta iki kondoro sparnų ilgio (alyvinės spalvos).















O vienas iš Kalėdų senelio elnių liko be rago. Turbūt jis aršus kovotojas, tačiau jis toks mielas ar ne?















Mylit gyvūnus ir norite daugiau foto , tada spauskite nuorodą.

Drambliukų paradas Antverpene

Antverpenas- antras pagal dydį Belgijos miestas, garsėjantis savo uostu, deimantų specialistais, zoologijos sodu ir Koninck alumi. Tačiau šį kartą ne apie tai. O apie drambliukus...

Visame mieste išbarstyta daug nedidelių spalvotų drambliukų. Šios simpatiškos skulptūrėlės suteikia miestui žaismingumo, tiek maži, tiek dideli noriai prie jų fotografuojasi, jas glosto ar tiesiog meiliai apsikabina. Mes ne išimtis :)

















Kiekvieną dramblį unikaliu piešiniu ištapė menininkai iš įvairių pasaulio šalių. Tokio paties drambliuko daugiau niekada nebus nutapyta. Kolekciją pavadintą "Dramblių paradu" sudaro net 72 skulptūros. Mes jų tikrai visų nepamatėme, bet iki lapkričio dar turime laiko... O jūs didžiąją šios gražios ir spalvingos kolekcijos dalį galite pamatyti čia.















Skulptūros yra natūralaus drambliuko dydžio. Tad nors už naujagimį didžiausią pasaulio gyvūną būčiau didesnė :)















Drambliukai kaip ir dera meno kūriniams turi savo pavadinimus. Štai pavyzdžiui šis pavadintas - "Berniuko svajonė".














O šis - "Sulopytasis".















Tačiau Antverpene jie puikuosis iki lapkričio vidurio, kuomet bus parduoti labdaringame aukcione. Gauti pinigai bus atiduoti Azijos dramblius ginančioms organizacijoms, kurios stengiasi išsaugoti kuklią šių gyvūnų populiaciją, tesiekiančią 50 000- 60 000.















Tokio pobūdžio aukcionas, skirtas gelbėti dramblių populiacijai rengiamas jau antrą kartą. Pirmasis panašiu metų laiku vyko Roterdamo mieste, Olandijoje 2007 metais. Jis buvo be galo sėkmingas. Tad panašios sėkmės laukiama ir šiemet. Pernykštė Roterdamo kolekcija nuotraukų pavidalu likusi čia.

Na, o jei drambliukams jaučiate ypatingą simpatiją ir norite prisidėti prie labdaros, įsigykite sumažintą jo kopiją (neišsigąskite olandų kalbos ;))

2008 m. rugsėjo 17 d., trečiadienis

Piknikas prie pilies

Savaitgalį mes - dvi Jakimavičienės ir vienas Jakimavičius - išsiruošėme papiknikauti gražioje aplinkoje - La Hulpe pilies prieigose. Būtina paminėti, kad antrasis Jakimavičius intensyviai dirbo, tad todėl keliavome tik tryse.

Ši pilis yra visai netoli Briuselio. Aplink ją milžiniškas parkas, kuriame kiekvienas randa sau vietelę pasivaikščioti, pastumdyti vežimėlį ar pažaisti kamuoliu.

Vietelę jaukiam piknikui šiame gražiame gamtos prieglobstyje radome ir mes. Kirtome keptus šonkauliukus su arabiškame turguj pirkta duona. Desertui- bananai, apelsinai, persikai.















O štai taip atrodo pilis iš arti. Nedidelė, bet simpatiška. Labai galėčiau tokioje gyventi :D















Daugiau foto čia


2008 m. rugsėjo 16 d., antradienis

Galiu tik keiktis

Nu žinokit pasikeiksiu. Nebegaliu daugiau!!! Ir vėl ant belgiškos eismo kultūros. Nu nervai nebelaiko. Ar čia visi nukvakę, ar susimaišiusios skirtingos kultūros, kad gatvėje baisiau nei atviroj jūroj ant lentos.

Pėstieji eina per gatvę net nežiūrėdami į šonus. Matyt, čia jų mažai nutrenkia. Gal reiktų pataisyti statistiką, kad susirūpintų?! :)

Senos šviesoforų sistemos, kelio ženklai likę turbūt irgi iš pokario, nes labai jau miniatiūriniai. Va kuo mes - lietuviai - galime džiaugtis, kad pas mus visi tie reikalai įrenginėjami daugiau mažiau moderniai ir šiuolaikiškai, o ne tai, kad sustojęs prie šviesoforo turi užlenkti galvą kaip garnys ir laukti žalios varlės, nes nesimato paties aparato. Ir neduok diev, užtrunki bent 2 sekundes pajudėti iš vietos, iškart visi pradeda groti nervinę simfoniją automobilių signalais.

Užknisot, belgai, jau mane negyvai!!!

2008 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis

Sveikatos apsauga verta pagyrų

Tikrai nesu dažna gydymo įstaigų lankytoja nei Lietuvoje, nei čia - Belgijoje. Tačiau taip jau atsitinka, kad pastaruoju metu jose lankausi dažniau :) ir medikų rūpestis visada maloniai nuteikia.

Lietuvoje dažniausiai sau leisdavau prabangą lankytis pas specialistus privačiai, nes taip taupomas laikas ir nervai, nereikia jokių kyšių, kurių tiesiog nemoku duoti. Be to, man patinka pasirinkti mediką pačiai. Privačia praktika naudojuosi ir Briuselyje.

Žinoma, reikia paminėti, kad diplomatų šeimos gauna gan puikius sveikatos draudimus, kurie tik su menkais apribojimais dengia visas medicinines išlaidas. Tad ačiū už tai Lietuvos aststovybei prie ES už pastangas ir puikius rezultatus.

Pirmo vizito metu, mes su daktare bendravome gal 45 min. Prieš tai aš gan neblogai pasiruošiau - pasirengiau visokių ligų ir med. terminų sąrašėlį anglų-lotynų kalbomis. Žinoma, su juo man labai padėjo mano mažoji sesutė Vita. Šiokia tokia praktika būsimajai medikei :)

O labiausiai tai noriu papasakoti apie ekskursinius turus, kuriuos organizuoja vietinės viešosios ligoninės. Apie tokius Lietuvoje bent jau neteko girdėti.

Natūralu, kad kiekviena ligoninė siekia prisitraukti kuo daugiau ligonių su jų draudimų pinigėliais. Šis jos interesas skatina daryti akcijas-atrakcijas, paskatinančias pacientus juos rinktis. Štai šį antradienį keliavome į Edith Cavell vardo kliniką, kurioje buvo rengiamas gimdymo skyriaus pristatymas anglų kalba.

Besirenkant sutartoje vietoje pasidarė itin smagu, nes aplink girdėjome be galo daug lietuviškai kalbančių žmonių. Akimirkai pasijutome tarsi LT, nes suskaičiavome per 10 lietuvių porų. 2 iš jų pažinojome. Vadinasi, čia mūsų procentaliai visai nemažai. Be to, neabejotinai galima teigti, kad šios ligoninės komunikacijoje suveikė stiprus"word-of-mouth" principas.

Tokios ekskursijos organizuojamos gan vėlai vakare - 20 val., nes būtent tuo metu aprimsta darbas, sumažėja lankytojų ir personalo. Trunka jos apie 2 val.

Mus pasitiko labai maloni ir puikiai!!! angliškai kalbanti akušerė. Įtarėme, kad ji britė, nes tardama žodį "often" pabrėždavo raidę "t". Ji mus visus nusivedė į rūsį, kuriame vyko prezentacija. Prieš tai visiems išdalino vandens ir reklaminių lankstinukų bei dovanų paketus. Bando papirkti iš anksto :)

Pristatinėjanti moteris jautėsi gan laisvai ir pasakojo apie įvairius privalumus ir galimybes, o jos asitentė visa ka darė - tai sėdėjo pasiėmusi belaidę klaviatūrą ir "enteriavo" skaidres. Kažkoks darbo jėgos švaistymas...

Prezentacijos metu labai stengiamasi įtraukti tėvelius, kad nesijaustų nuskriauti. Kur tik jiems, kas skirta, stipriai akcentuojama. Pavyzdžiui, tėvelio poilsio kampelis gimdykloje... Visus tokius šou elementus lydėdavo garsus vyriškas juokas.

Akušerės vienas dažniausiai vartojamų žodžių "Respect". Suprask, jie rekomenduoja taip, bet visada gerbs Jūsų pasirinkimą, kad kiekvieno žmogaus valia nuspręsti ko, kada ir kaip nori.

Po teorinės dalies, visi pakilome į 3 aukštą. Būtent šį rugpjūtį tas skyrius buvo visiškai renovuotas. Pakutinieji remonto darbai dar vykdomi ir kadangi aš ne itin reaguoju į prancūziškus užrašus sugebėjau atsiremti į šviežiai dažytą sieną... džiugu, kad ji jau buvo išdžiuvusi :).

Anksčiau "Enter" spaudžiusi asistentė greitai nubėgo patikrinti, ar yra laisvų kambarių demonstracijoms. Jai linktelėjus galvą, visi draugiškai kaip per ekskursijas mokyklos metais, sugūžėjome į gimdyklą. Viskas itin švaru, tvarkinga, modernu, jokių nereikalingų daiktų. Langai veidrodiniai, kad mama visada matytų, kas daroma su jos kūdikiu, nes vaiko kampelis yra būtent prie langų.

Tėvelius žinoma žavėjo vonia. Į ją žadėjo lipti atsigaivinti bent pusė ten buvusių :) :) Žiūrėsim, kaip ten bus.

Dar keletas fokusų, Pavyzdžiui, gimstant vaikui prigesinama šviesa, kad vaikui nebūtų didelio šviesos skirtumo. Pati patalpa yra su oro kondicionieriumi, tačiau vėl gimstant vaikui ji yra pakeliama iki 35 laipsnių celcijaus, taip pat ties lubomis yra važinėjantis radiatorius, kuris reikiamu metu atitraukiamas prie gimdyvės, kad vaikas nepatirtų temperatūros perkryčio.

Matėme ir vadinamąją "recepciją". Jos monitoriuose akušerės nuolat stebi visų gimdyvių fizinę būseną.

Edith Cavell klinikoje galima pasirinkti 4-vietę, 2-vietę arba 1-vientę palatą. Žinoma, kiekviena jų turi kainą. Pigiausioji kainuoja 290 eurų parai, o brangiausioji - tai yra individuali palata su dušu ir tualetu - 449 eurai parai. Paskaičiuoti nesunku, turint omeny, kad Belgijoje po gimdymo ligoninėje laiko 4-5 paras.

Dar reikia pridėti įvairių gydytojų, specialistų paslaugas ir viena būsimoji mama paskaičiavo, kad visas šis malonumas kainuoja maždaug 6000 eurų. Štai tokia piguva :) :)

Taigi visi išėjo apdovanoti, laimingi. Matėme, kad dauguma jų sugrįš čia labai labai greitai. Na, o mes dar luktersime...;)


2008 m. rugsėjo 7 d., sekmadienis

Belgiška alaus fiesta

Savaitgalį Briuselio širdyje - Grand Place - vyko aludarių šventė. Tai kasmetinė fiesta, šiemet vykusi jubiliejinį 10 kartą.

Joje dalyvavo per 40 smulkių, vidutinių ir stambių alaus gamintojų.

Kaip žinia, belgai giriasi turį daugiausia šio gėrimo rūšių pasaulyje. Žemiau esančioje nuotraukoje pristatomas visas alaus asortimentas, kurio buvo pasiūlyta paragauti šventėje. Šalia kiekvienos rūšies pažymėta jo kaina kamšteliais. Brangiausias alus- 5 kamšteliai.
















Įėjimas į paviljoną nemokamas. Kainuoja tik pats alus. Kaip ir minėjau, eurai prie prekystalių netenka vertės. Čia pinigai - specialūs alaus kamšteliai, kurių galima įsigyti kasose - 1 euras lygus 1 kamšteliui. Taigi brangiausio alaus bokalas kainuoja 5 eurus. Visgi nepaisant gan normalios kainos Briuselis tą savaitgalį buvo gerokai apgirtęs. Juk jei geriam, tai geriam!!!
















Paviljonas buvo grūste prisigrūdęs liaudies. Smalsumo vedini įsitrynėme ten ir mes. Aplinkui linksmos ir jau "įšilusios" draugų kompanijos. Kelia viršun bokalus, šaukia kažkokius neatpžintus džiaugsmo šūksnius, kita kompanija atsiliepia ir netrukus aikštėje įsigali smagus gausmas.


















Tiems, kas nesate girdėję, primename, kad kiekvienas belgiškas alus turi tik jam skirtą taurę. Pasak šios tautos atstovų, kiekviena alaus rūšis tik geriama iš jam pritinkančio stiklo atskleidžia savo tikrąjį skonį ir kvapą. Ar čia tik nebus tinkama komunikacija ir papildoma verslo atšaka spęskite patys ;)












Čia pat - už tvorelės - buvo galima įsigyti ir užkandos, tinkamos prie putojančio alaus - midijų, austrių, sraigių ir kitokių moliuskų. Jos buvo graibstomos taip pat sparčiai kaip ir alus. Ir nereikia jiems jokios keptos duonos, čipsų ar sūrio.

Žinoma, šėlsmas nepraeina be pasėkmių. Taurės dužo, alus liejosi laisvai. Ir jei manote, kad tai lietaus bala- klystate. Alus tekėjo upeliais. Na...iš balos negėriau, nes bijojau avinėliu pavirsti :), bet kvapas ir limpantys padai išdavė jos turinį.













Neapseita ir be alaus simbolio- apynių. Jais buvo išpuoštas paviljonas ir visa aikštė.


Mes šeštadienį jau atėjome šiek tiek per vėlai, t.y. apie 20 val. Būtent tada kasos užsidaro, o nuo 21 val. užsidaro ir pats paviljonas, kad iki 22 val. tiek blaivūs, tiek pogirčiai svečiai iškeliautų namučio.Tad taip sakant ir neteko paragauti to alelio. Kita vertus, žinosime, kam ruoštis kitą rugsėjį, o visus alaus gurmanus nuoširdžiai kviečiame į alaus puotą kitąmet!

Laikinieji namai- barakas :)

Pamislijau, kad apie namus dar nerašiau. Tiesa, galiu tik trumpai papasakoti apie laikinuosius, nes tų, kuriuose įsikursime 3 metams, vis dar ieškome. Sekasi sunkiai, bet kaip sakoma, svarbiausia išlaukti savo momento.

Taigi gyvename prie pat Europos Komisijos, Europos Tarybos ir kitų europinių institucijų. Kitaip tariant, visiškai biurokratiniame rajone, kuriame savaitgaliais ramu ir žmonių vos vienas kitas, bet užtat eilinėmis dienomis čia vaikšto gausybė pingvinų - kostiumuotų dėdžių ir tetų su labai svarbiomis veidų išraiškomis. Suprask, jie labai išmintingi, moka daug kalbų ir dirba sunkiai. Žinoma... O kas pasakė, kad kilnoti popierius iš vienos kruvelės į kitą lengva :) :).

Taigi grįžtant prie to mūsų laikinojo urvo. Kaip ir užsiminiau pavadinime tai bendrabutis visiems neseniai atvykusiems ir beiieškantiems namų. Nežinia, gal yra ir ilgiau čia užsibūnančių, bet abejoju... Pernelyg čia mažai vietos normaliai gyventi. Bet jei kokiam mėnesiukui kitam - tai manau, puikiai tinka.

Mūsų "rūmai"- tai virtuvė, gyvenamasis kambarys, miegamasis ir vonia. Štai iš čia dažniausiai bendraujame su jumis per skype, naršome internete ar žiūrime filmą. Kasdieniška, ar ne? Bet vat ateinantį savaitgalį jis turės virsti dar vienu miegamuoju kitiems Jakimavičiams. Beje, mįslė- Jakimavičiai, bet ne giminės, kas? :D
















Čia gimsta, o vėliau akimirksniu dingsta kulinarijos stebuklai. Pamažu atrandu kulinarijos džiaugsmą...kažin tik, ar ilgam :).
















O kai saulutė nusileidžia ir jaučiamės nusipelnę miego, einame į lovytę. Turiu pastebėti, kad nuo pat pirmos dienos be galo gerai joje išsimiegu. Gal tai pagal feng- shui teisingai apstatytas kambarys.
















Pamatėtę gražiąją jo pusę, o dabar štai...jo kampe sukrautas visas mūsų turtas. Maždaug 20 dėžučių. Kas kurioje yra tarsi ir žinome, bet nedrįstame traukti- pernelyg grėsmingai atrodo šis kalnas.